Thursday, January 31, 2013

Indija

Kaip minėjau, rašymas stringa :). Nuotykių ir minčių apie Indiją - daug, todėl viską surašyti užtruks (po truputį bandysiu). Kažkada rašliavų atsiras šioje skiltyje ir po truputį bandysiu atnaujinti. Na bet dabar svarbesni šviežiausi įspūdžiai, todėl verčiam naują puslapį ir bandysim įsivesti discipliną (oj kaip nelengva:))

Na o kol kas - nuotraukas iš Indijos paveizėti galima čia:
India

Nepalas

Atsilieku su rašymu, todėl detalių įspūdžių iš Nepalo teks palaukti (juos karts nuo karto pildysiu šioje skiltyje - bus daug, bet nieko nepažadu)..:)

Užtai nuotraukas įdedame reguliariai, kiek išeina jas ir pakomentuojame.
Nuotraukos iš Nepalo - čia:
Nepal

Wednesday, January 30, 2013

Omanas

Kelionė į Omaną

Iš Sokotros į Omaną patenkame trimis lėktuvais. Pirmajam pakilus, iš viršaus akimis palydime Hadiboh ir žydrąją įlanką. Baigta. Jau svajoju grįžti atgal, bet mintys sukasi apie Nepalą ir kas mūsų laukia ten... Skrydžiai į/iš Sokotros tėra du kartus per savaitę ir palyginus nebrangūs, o skrydžio metu stiuardesė (ne tokia griežta apranga – skara apjuostu veidu ir pilnai uždengtais plaukais) dar ir užkandėlę duoda – sulčių pakelį ir vandens buteliuką. Visi skrydžiai – per Mukalą, todėl iki Sanos arba Sharjah (JAE) skristi tenka dviem lėktuvais per gana trumpą laiko tarpą, tai būna tikrai sotu. Lėktuvas nusileidžia Mukaloj ir čia reikia išlipti ir nueiti iki kito lėktuvo, o akimis sekame bagažo krovėjus – nežinom ar Muskate rasim savo kuprines, nes Sokotros oro uoste nėra jokios elektroninės bagažo registravimo sistemos ir ilgai gailiomis akimis prašant, kad mūsų kuprinės nukeliautų tiesiai į Muskatą (skrendame per Jungtinius Arabų Emiratus ir pasiimti bagažo ten negalėsime, nes išeiti iš tranzitinės zonos reikalingos vizos), ant jų buvo uždėti popieriukai su galutiniu kelionės tikslu. Mintyse pergyvenam, kad šie nenutrūktų. Jungtinių Arabų Emiratų oro uostas nuo Sanos skiriasi kaip diena nuo nakties – viskas išblizginta, modernu ir nauja. Dauguma darbuotojų – atvykėliai iš Azijos (daugiau atvykėlės), iš pažiūros – Filipinų ar panašių kraštų. Oro uosto lankytojai irgi vyrauja iš Rytų, bet yra visko – turtinga pagyvenusi rusų dama aptemptais drabužiais, pasidabinusi piršto storio penkių sluoksnių auksine grandine ant kaklo ir kukliai apsirengęs jos vyras, burkose pasislėpusios arabės ir arabai baltais chalatais su turbanais ant galvų, vienas kitas europietis. Daug merginų su siaubingu blizgiu makiažu ir ryškiaspalviais aksesuarais, plaukų segtukais (Lietuvoje taip rengiasi vaikai), gan atvira apranga ir, atvykus iš Jemeno, apima gan keistokas jausmas, stiprus kontrastas. Buvau pripratusi galvą ir pečius apsijuosti skara, ir vis bandžiau ryžtis ją nusiimti (nes kaip jau ir laisva šalis), bet vis dar nejauku. Tualete merginos iš Rytų gražinasi prieš veidrodį ir nesikuklindamos raugčioja, o dabar jau man norisi demonstratyviai dar labiau prisidengti... Sharjah oro uoste galima rinktis iš kelių užkandinių (rytietiško maisto), yra vaistinė ir įprasta duty free parduotuvė. Galima ir kortele atsiskaityti. Vienintelio dalyko pasigendame – laisvo interneto. Vienintelė galimybė – išsipirkti vietą biznio klasės laukimo salėj, kur yra viskas. Bet mums tereikia kelių minučių internete ir tai – neverta kainos todėl belieka tikėtis, kad žmogus, pas kurį sutarėme apsistoti Muskate perskaitė mano paskutinius laiškus, ir nepersigalvojo. Nežinojau ar jis atvažiuos mūsų pasitikti ar reikės ieškoti kelio iki jo, bet pasirūpinau, kad jo mobilus numeris būtų užrašytas abejose užrašų knygelėse, ant kelių popiergalių ir kompiuteryje.

Iki lėktuvo į Muskatą tenka palaukti porą valandų, bet jau netrukus sėdime lėktuve, kuris pilnutėlis indų ir bangladešų. Šis reisas – sunkus darbas lėktuvo palydovams, nes visi daro, ką nori, bet kaip grūda rankinį bagažą, kiekvienam asmeniškai reikia po porą kartų (mandagiai) pakartoti, kad reikia užsisegti diržą, į sėdimą padėtį gražinti sėdynę, išjungti telefonus (šitą ignoruoja visi). Suprantme, kad Omane ko gero matysime daug imigrantų iš Rytų (ir vėliau jų pamatome daugiau, nei galėjau įsivaizduoti). Omanas – rytietiška Norvegija. Šalis gali pasidžiaugti sparčiai augančia ekonomika ir daugybe darbo vietų. Kaip ir norvegai, omaniečiai nori dirbti geriausius darbus, todėl didelė paprastesnių darbų pasiūla. Čia žmonės plūsta daugiausiai iš Indijos, Bangladešo, Nepalo, Pakistano ir kitų netolimų šalių. Ši šalis – labai saugi ir nusikaltimus paprastai vykdo atvykėliai (daugiausia – bangladešai).


Viešnagė pas policininką

Atvykę į oro uostą greitai praeiname muitinę, nes turistams skirti postai tušti – užtai prie postų, skirtų atvykusiems dirbti, driekėsi ilga ir labai netvarkinga eilė. Muitininkas pasitaiko labai mandagus ir draugiškas – girdėjome, kad Omanas pagarsėjęs svetingumu, ir tai jau jautėsi iš pirmo sutikto omaniečio – paklausia keleto klausimų apie mūsų skrydžių trukmę, ką veiksime ir kokiam laikui. Įsitikinęs, kad atvažiavome pakeliauti, nusišypso ir ištiesia pasus su vizomis bei palinki geros viešnagės. Sėkmingai sulaukiame savo kuprinių ir jau dairausi, kaip būtų galima susisiekti su A., mus priimančiu žmogumi. Paaiškėja, kad viešo telefono čia nėra, bet vienas iš oro uosto ofisų darbuotojų pasiūlo paskambinti iš jo asmeninio telefono. Paskambinu A. ir iškart paklausus, kur jis, už nugaros išgirstu atsakymą „čia!“:). Jam mus nebuvo sunku pastebėti, nes buvome bene vieninteliai europiečiai gana nedideliame oro uoste. Netrukus jau sėdime jo apynaujame baltame nissan‘e (čia dar sunkiau nei Stanbule pamatyti seną automobilį, ir beveik visi automobiliai Omane keturių varomų ratų) ir važiuojame į jo namus. A. dirba policininku Salalah‘e – visai kitame Omano gale (tarnybos vieta ir pobūdis keičiasi kas trejus metus, taip sumažinama galimybė kyšininkauti), vadovauja komisariatui, bet mums atvykus – kaip tik atostogauja. Atostogas A. leido Abu Dabyje (JAE), kur gyvena jo šeima, bet grįžo į Muskatą, nes mes – jo svečiai. Čia vyksta jo namo statybos (dirba indų brigada – nors kartais ir padaro ką ne taip, užtai dirba pigiai). Muskate namai dygsta kaip ant mielių, nes valstybė už dyką dalina žemę Omano piliečiams. A. gyvena vienas, bet jo namas – gana didelis ir turės 7 tualetus, tačiau palyginus su kitais aplinkiniais namais, šis – tikrai nedidelis.
A. mus pavaišina vakariene su alumi ir iškart važiuojame apžiūrėti naktinio Muskato. Labai nustebome, arabiškoje šalyje susidūrę su alkoholiu. Dar JAE oro uoste galvojome, gal paimti kokį butelį gero vyno, bet vos pagalvoję prisiminėme, kur važiuojame. Tačiau, pasirodo butelys vyno būtų pravertęs, nes A. į alkoholį nespjauna, žmonės kalba, kad nespjauna ir pats sultonas Kabus ben Saidas ir to neslepia. Omane alkoholio galima atsigerti bare, bet nusipirkti išsnešimui nėra labai paprasta – reikia išsiimti specialų leidimą pateikiant kalną dokumentų (įrodančių pajamas, neteistumą ir kt.), kuris leistų įsigyti alkoholio už iki 10% atlyginimo vertės keletoje specialių parduotuvių. Tačiau karininkai/policininkai yra privilegijuoti, turi savo uždarus prabangius klubus su sporto salėmis, baseinais, barais ir čia atvažiavę gali nusipirkti, ko nori. Alkoholis tokiose vietose buvo įvestas, kai Omane tarnavo anglai ir tokia tvarka buvo palikta. Grįžę pasakajome, ką norėtume pamatyti Omane ir A. noriai pasisiūlo kartu važiuoti iki Nizwa miesto, kuris garsus savo fortu, turgumi, į Unesco paveldo sąrašą įtraukta vandens sistema falaj Daris.


Nizwa, jos fortai, falaj Daris vandens kanalai ir kitos atrakcijos

Kitą rytą išsiruošiame ir leidžiamės į kelionę. Lauke – labai karšta, temperatūra dienos metu siekia 40°C ir daugiau. Paklausus A., kaip geriau apsirengti, nes arabiškose šalyse išsinuoginti nelabai priimtina, jis mane patikina, kad mano šortai tinkami ir kad Omanas – laisva šalis. Nors ir labai dvejodama, bet paklausiau. Vėliau jaučiausi nepatogiai, nes buvau vienintelė moteriškė su šortais ir vaidenosi, kad visi veria žvilgsniais.. Kelias tiesus ir veda per dykumingas vietas, šalikelės ar kelio atitvarų kaip ir nėra (kaip ir nelabai reikia), todėl dažnai galima pamatyti tiesiog iš greitkelio bet kur išsukančius galingus automobilius ir taip pat iš kažkur į jį įsukančius. Jei pražiopsojai kokį posūkį – nieko tokio, jei netrukdo kalnai, bet kada gali išsukti iš kelio ir per laukus nuvažiuoti, kur reikia ar nukirsti kampą. Pakeliui pravažiuojame daug wadžių – Omanas yra wadi kraštas, čia jų labai daug ir kiekvienas jų turi pavadinimą (kaip ir upė). Daug kur vyksta kelių remonto darbai, kelio ir wadi susikirtimo vietoje statomi paaukštinimai su vamzdžiais vandeniui pratekėti, nes būtent šiose vietose įvyksta daug tragedijų. Po staigaus ir labai stipraus lietaus (apie kurį gali nežinoti, jei nulyja tik kalnuose) šiose vietose susidaro sraunios upės, savo galinga srove kasmet nusinešančios po keletą automobilių. Į Nizwą atvažiuojame gana greitai ir pirmiausiai sustojame prie senojo turgaus (turgus čia vadinamas souq), kuris padalintas į kelias dalis – čia yra aukciono aikštelė, kur vyksta prekyba gyvuliais, datulių turgus (jame nusiperkame datulių ir paragaujame tradicinio kelių rūšių deserto – iš datulių masės su įvairiais priedais, prieskoniais, kurį noriai pasiūlo jo pardavėjai bei pavaišina tradicine kava), daržovių, vaisių turgus, kitame pastate prekiaujama žuvimi, o dar toliau išsidėsčiusios parduotuvėles su įvairiais dirbiniais – tradicinės plonos lazdelės (vyrų aksesuaras, vienos jų – paprastos, kitos – dekoruotos sidabru ar auksu), įvairaus dydžio dubenėliai, pagaminti iš odos, didelės skrynios, moliniai ąsotėliai su aplink kaklelį apjuosta virvele (kabinami ant medžio ar tvoros, šitaip juose esantis vanduo vėsta), chadžarai (riesti tradiciniai durklai išdekoruotuose, dažniausiai sidabriniuose dėkluose – vyriškumo simbolis, nešiojamas kaip puošmena per šventes – puošia ir Omano vėliavą), sidabriniai papuošalai, frankincensas (smilkinimui naudojama bosvelijos medžių derva) ir jam skirti moliniai dubenėliai ir kt.

Šalia turgaus stovi garsusis Nizwa fortas, kurį aplankome iškart po to. A. sumoka už visų bilietus ir kartu išnaršome fortą, aplankydami įvairius kambarius, bei išklausydami A. pasakojimus su vaizdžiomis demonstracijomis, kaip buvo naudojami įvairūs daiktai – skrynios, virtuvės rakandai, vonia, lova, kėdės, ąsočiai ir pan., buvo linksma:). Ant apvalaus forto stogo ratu išdėstytos patrankos ir nuo čia atsiveria vaizdas į visas miesto puses. Čia ilgai neišbūname, nes labai kepina saulė. Šis fortas garsus savo priešus negailestingai triuškinančiomis spąstų sistemomis – tamsiuose koridoriuose įrengtos gilios duobės su spygliais, virš kiekvienų kelių sluoksnių grotuotų durų atsiveria šachta per kurią nuo stogo tiesiai priešams ant galvų pilamas verdantis datulių sirupas – garantuota labai skausminga mirtis. Po ekskursijos forte einame papietauti į šalia esančia kavinę ir užsisakome pietus – daržovės/žuvis/vištiena su didele lėkšte ryžių, padažu ir lėkštele šviežių daržovių. Omane įprasta prieš kiekvieną valgymą stalą apkloti plastikine plėvele – dauguma žmonių valgo rankomis (tiksliau dešine ranka) ir ryžiai su padažu nusibarsto sprindžiu aplink lėkšte. Įveikti buvo labai sunku... Čia netikėtai prisistato A. draugas K., šalimais turintis bariuką su kaljanais. Kiekvienas naujai sutiktas žmogus, žinoma, klausia iš kur esame, bet nė vienas jų nežino, kur yra Lietuva, todėl kiekvienam reikia detaliai papasakoti ir čia suprantame savo klaidą – reikalingas pasaulio žemėlapis su aiškiai pažymėta Lietuva. A. papasakoja apie mūsų planus, o K. rašo sąrašiuką lankytinų vietų, nes gerai pažįsta apylinkes. K. pakviečia pasisvečiuoti jo bare, čia mus visus nusiveda į savo ofisą antrame aukšte – didelį kambarį su ant lubų ištapytu dangumi, veikiau skirtą pasisėdėjimui su kokteiliu ir kaljanu, nei rimtam darbui. K. telefonu paskambina savo personalui ir po kelių minučiu prisistato indų kilmės jaunuolis nešinas padėklu su taurėmis gaivinančio ledinio šviežių mėtų-citrinos kokteilio. Po poros minučių jaunuolis grįžta su kibirėliu anglies ir užkuria kaljaną. Tariamės, kur važiuosim ir A. pasiūlo savo draugui važiuoti kartu ir aprodyti lankytinas vietas, šis sutinka. Dar užsako 4 kokteilius išsinešimui ir sėdame į naujutėlį jo džipą, nuo kurio sėdynių bei pedalų dar nenuimti plastikiniais maišeliai ir K. pirmiausiai nuveža mus į senamiestį, kurį juosia molinė tvora ir į jį patekti galima per 4 vartus. Čia labai seni (apie 400m.) byrantys moliniai namai storomis medinėmis išblukusiomis durimis tankiai išsidėstę abipus siauros gatvelės (keli namai priklauso ir K.). Senamiestis nėra gausiai lankomas turistų (kurių ir taip matosi mažai), nes yra gan apleistas, bet valstybė jau pradeda rūpintis, kad namai būtų atrestauruoti ir senamiestis atgaivintas. Pasivaikščioję po griūvantį ir senovinę atmosferą išlaikantį senamiesti, toliau judame link garsiosios Nizwa vandens sistemos – falaj Daris – didžiausios visame Omane (7990m ilgio, drėkinanti 1715502m2 teritorijos). Jos amžius siekia 2000m ir ji per amžius buvo pati svarbiausia miesto maitintoja. Sustojame parodomojoje atrestauruotoje dalyje, kur įrengtas parkelis ir laipteliais nusileidžiame prie vandens. A. ir K. iškart šoka iš odinių sandalų ir merkia kojas į vandenį, mus paspartindami padaryti tą patį ir liepia laukti. Kojas viena po kitos ima kutenti žuvytės (jos gyvena visoje sistemoje), atplaukusios pagraužti išbrinkusios pėdų odos. Sėdim visi ir kikenam.

Po procedūrų judam toliau. Neišlipę iš automobilio (kuriame 18°C, tuo tarpu lauke - 43°C) toliau važiuojame iki Al Hoota urvo. Šiame yra ežeras, kuriame gyvena kelios aklų žuvų rūšys, viena jų – labai reta rūšis su per kūną persimatančiu skeletu. Deja, po musonų urvas vis dar užtvindytas vandeniu ir čia šiuo metu patekti nepavyksta. Tesiame kelionę link Misfat Al Abriyeen – seno, iš molio drėbto kaimo, įsikūrusio apie kilometro aukštyje virš jūros lygio, pastatyto ant akmens, apsupto datulių ir bananų terasomis, kurioms iš kalnų rezervuaro vandenį tiekia falaj Al Misfat vandens sistema. Mūsų kompanionai tvirtina, kad ši sistema ypatinga – kai kuriose vietuose vanduo takeliu teka į įkalnę, bet ko gero tai tik optinė apgaulė.. Palei vandens kanaliuką kylame į viršų ir už keliolikos minučių prieiname jo pabaigą – kanaliukas pradingsta tarp uolos akmenų. Kaimelis išraizgytas siaurų (tik pėstiesiems praeinamų) takelių, pilnas laiptelių. Įvairius garsus leisdami karts nuo karto praeina savarankiški asilai su kroviniu ant kupros, puikiai žinantys savo kelią. Sutinkame porą berniukų, vienas jų vedinas asilu, kitas ant jo sėdi ir šie netrukus sustoja, pasiekę savo tikslą. A. ir K. su jais persimeta keliais žodžiais ir moja mums ateiti bei atsisėsti ant asilo, kuris į nieką nereaguodamas stovi ir žiaumoja šiaudus. Vaikščiodami pakeliui sutinkame vieną kitą darbininką (taip pat iš Azijos). Šiam kaimui apie 200m., jis priklauso porai šeimų ir čia vis dar gyvena žmonės. Bevaikštant ima vakarėti ir netrukus jau esame pasiruošę kitai stotelei. Važiuojant užsiminiau, kad po Sokotros skauda nugarą (nes nudegiau), tai svetingieji draugai pasiūlė mane nuvežti pas kažkokį ypatingų galių turintį masažistą (kurio paslaugų tarifai turbūt rekordiniai) visai netoli, bet patikinau, kad masažas nelabai padėtų. Sustojame parduotuvėje ir po kelių minučių K. grįžta su maišeliu pilnu užkandžių ir vandens bei pora šviežių kokosų rankose įbestais šiaudeliais. Nors sparčiai temsta, važiuojame toliau – aukštyn į “žaliuosius kalnus” (Al Jabal Al Akhdar). K. klausinėja apie Lietuvą ir sugalvoja įjungti lietuvišką radijo stotį per telefoną – pasigirsta Vytauto Kernagio „Purpurinis vakaras“, vėliau – kažkokia kita lėta ir liūdna daina, per kitą radijo stotį kala pophitai, per trečią – žinios. Jiems įdomu klausytis mūsų kalbos. Kylant į kalnus visiškai sutemsta, todėl juokais pasiūlau pasilikti, atsigerti vyno ir vietą pamatyti ryte. A. ir K. kažką pradeda organizuoti, nuveža mus į viešbutuką, skirtą valstybės tarnautojams (K. dirba valstybės tarnautoju, nors jam nėra 40 metų, bet už kelių metų jis jau gali išeiti į pensiją), mus palieka erdviuose apartamentuose ir išvažiuoja dešimčiai minučių. Supratome, kad turbūt važiuoja pirkti vyno ir pasirodo nesuklydome. Kelionė atgal į Nizwa papildoma vyno taurėmis rankose, šnekame apie Omaną ir keliones – mūsų kompanionai nemažai keliauja, buvę daugelyje Azijos šalių, Afrikoje o labiausiai jiems patikę Balio saloje, kurioje lankėsi tris kartus. K. laukia iš JAE atkeliaujančio erdvaus namo ant ratų su 6 lovomis, su kuriuo jis nori pakeliauti Europoje ir turi idėją vėliau teikti mobilaus viešbučio paslaugas.

Nizwoje atvažiuojame į keturių žvaigždučių viešbutį ir mums pasakoma, kad nakvosime čia. Mums ir A. duodami 2 paskutiniai likę kambariai (paprastai laikomi ekstra atvejui), pasiteiraujama ar mums tinka duotas kambarys ir tęsiame bendravimą prie taurės vyno, lauko baseino bare. Mus ragina užsisakyti ko tik norime, bet mums ir vynas buvo gerai. Vėliau einame į viešbučio klubą. Apsaugos darbuotojas nenori įleisti Agniaus su šortais, bet čia A. kažką jam pasako ir mes – viduje (nors nebūtų buvę sunku eiti persirengti). Iškart pristatomas butelis vyno. Čia skamba muzika, pasirodymą atlieka grupė iš Kazachstano. Į programą įeina dainos (galima užsisakyti) ir šokiai – pilvo, rankų ir kitokie. Kai atliekama užsakyta daina – trys mergaitės atlieka monotoniškus judesius (joms atrodo nuobodoka, nors ir per šypseną šviečia dantys). Tarp dainų kiekviena turi ir po porą specialių šokių su specialiai parinkta muzika. Vyriškiai godžiai seka kiekvieną judesį akimis ir iš rankų į rankas siuntinėja dainų užsakymo anketas (gaila nebuvo atliktas nė vienas mano užsakymas – turbūt neturi tokių dainų). Barmenei paliepta mumis pasirūpinti ir nešti, ko paprašysime, o prie mūsų staliuko prisijungia draugiškas viešbučio vadovas ir paklausia, ar mums viskas tinka. Geriame dabar jau alų ir bendraujame toliau (fone skamba Britney Spears ir Shakiros dainos). Kada išėjom miegoti nelabai prisimenu, bet rytinis burnos skonis priminė vakaro linksmybes. Susitikome A., papusryčiavome ir nutarėme, ką aplankysime pakeliui į Muskatą.


Klaidžiojimai aplink Bat'ą, senos persų kapavietės ir Rustaq karštosios versmės

Užsukame į turistų informacijos skyrių, kur mums prikrauna krūvą lankstinukų, po kompaktą apie Omaną, A. pasitikslina, kur važiuoti ir judame toliau. Pakeliui susitinkame K., kuris dar grįžęs namo mums padarė porą kilogramų datulių-riešutų deserto ir jį norėjo mums įteikti. Po trumpo susitikimo šalikelėje ir šilto atsisveikinimo judame toliau. Aplankome senas avilio tipo kapavietes, kurių šiame regione labai daug – tereikia įsižiūrėti ir nuo kelio ant kalno matosi eilės ar pavieniai kauburėliai. Šio tipo iš akmens blokelių pastatytos kapavietės Omane – vienos seniausių, ir jos pastatytos 3500-2500m. prieš Kristų. Dauguma jų virtę griuvėsiais, visame Omane yra išlikę vienetai gerai išsilaikiusių kapaviečių. Traukiame link Bat – čia esančios kapavietės (kurių skaičiai siekia tūkstančius) įtrauktos į Unesco paveldo sąrašą ir formuoja didžiausią išlikusį tokio amžiaus nekropolį. Kad surastume šią vietą tenka gerokai pavažinėti ratais. Pirmiausia, kad surastume šią gyvenvietę. Kelias apsuptas dykumynų, tuščias, nėra ko paklausti, o pravažiuojamos mažos gyvenvietės – taip pat tuščios. Pamatome automobilį ir A. moja sustoti – čia taip labai įprasta, kai užsireikia pagalbos. Automobilis privažiuoja ir vairuotojas pasisiūlo parodyti, kur mums reikės pasukti. Kelias toliau veda per tuščią žemę, kol privažiuojame kitą gyvenvietę, kur vėl klausiame – kur toliau. Nuo čia Bat pasirodo yra visiškai šalia. Atsidurę Bat‘e vėl važinėjame ratais, ką pamatome atrodo kiek kitaip, nei įsivaizdavome, be to nėra jokių ženklų. A. klausia senyvo vyriškio tradiciniu ilgu baltu kostiumu, ilgomis rankovėmis - dishdasha (jį dėvi visi vyrai), kur rasti kapavietes ir šis ranka pamoja į kalno pusę, dar paklausdamas (kaip ir kiekvienas sutiktas), iš kur mes, ir pakviesdamas į svečius pietų. A. mandagiai atsisako ir toliau leidžiamės į paieškas. Paieškos baigiasi pagrindiniame kelyje, kur, neišlipęs iš automobilio, A. moja kitam pravažiuojančiajam. Šis išlipa, prieina ir išgirdęs problemą pasisiūlo sėsti už vairo ir mus nuvežti, kur reikia. Mums padedantis vietinis – iš darbo grįžtantis ir niekur neskubantis jaunas matematikos mokytojas, pasipiktinęs valdžios neveiksmumu, kad nėra ženklų, turizmui reikiamos infrastruktūros – pats rašė ne vieną pranešimą, bet niekas nesikeičia. Jau netrukus per vietiniams žinomą plyšį (teritoriją juosia tvora ir kartais ją dar saugo sargas) įvažiuojame į teritoriją, nors pėsčiomis būtų gal net greičiau – omaniečiai mėgsta nelipti iš automobilio. Čia randame daug griuvėsių ir iki pusės atstatytą kapavietę, į kurią A. mane paragina įlįsti ir nusifotografuoti (per siaurą plyšelį vos užpakalis pralenda). Mokytojas papasakoja šiek tiek istorijos, tada sėdame į ratus ir judame link kitų objektų – dviejų atstatytų kapaviečių, jas kelissyk apeiname, o fone, ant neaukšto kalno ir neaprėpiamuose toliuose matosi šimtai kapaviečių. Grįžus į kelią, kur paliktas mūsų gido automobilis, esame pakviečiami pietų, bet mus spaudžia laikas (nes daugybę jo sugaišome beieškodami savo tikslo)...

Kitas taškas – Rustaq, žymus karštomis vandens versmėmis. Pakeliui sustojame parduotuvėje nusipirkti rankšluosčių ir drabužių maudymuisi ir Rustaq‘e būname jau saulei leidžiantis. Mums atvykus esame smalsiai nužiūrimi ir sekami vaikų (daugiausiai imigrantų). Versmė apjuosta metaline tvorele, jos dugno nematyti, o iš gelmių kyla beveik verdantis vanduo. Iš versmės nutiestas kanalas, čia žmonės ateina su tuščia tara ir pilasi vandens, kuris, sakoma, labai sveikas (žmonės važiuoja iš įvairių kraštų), toliau pastatytos dvi eilės kabinų, kuriose galima įlįsti į karštą vandenį. Tenka pirmosios dvi, kur vanduo – arčiausiai versmės, todėl karščiausias. A. lipa į vandenį ir šlakstosi, o man prisipratinti nepakanka ir 5 minučių. Šiaip ne taip esu įkalbinta pilnai lįsti į vandenį, bet po poros minučių jau nebegaliu ištverti ir šoku lauk, nors norėčiau pabūti ilgiau.
Grįžtame į Muscat ir gaminu vakarienę – žuvį. Su vynu, žinoma. Žuvies atliekas A. išneša lauk ir linksmas grįžta – prie konteinerio sutiko mažus alkanus šuniukus, kuriuos prisiviliojame į kiemą ir maitiname viskuo, ką randame. Šuneliai – labai žaismingi ir mieli, jų viso 4, tad visiems sugalvojame vardus, o A., nors jų ir bijo, užsinori vieną jų pasilikti. Bet jie baikštūs, todėl lieka nakvoti lauke, o ryte jų jau neberandame.


Kelionė į Wadi Shab ir vėžlių pakrantė

Kita diena vėl skirta kelionei – šįkart ilgesnei, nes norime aplankyti Wadi Shab, Ras Al Jinz – vieną svarbiausių žaliųjų vėžlių perymvietę, bei Wahiba smėlynus. Apsiperkame kelionei, vandens buteliukų ir ledo prikraunamas šaltkrepšis. Išvažiuoti iš miesto prireikia nemažai laiko, bet po kiek laiko atsiduriame kelyje link Sur palei Arabų jūrą. Netrukus sukame į šoną, pamatę ženklą link Wadi Dayqah užtvankos ir ją randame didingą, su gražiai įrengtu parku viršuje. Čia laikas sustojęs, darbininkai snaudžia, sukritę pavėsiuose, saulės spinduliai kyšo iš tamsių debesų, ramu. Grįžtame į kelią ir judame link kito pageidavimo, kone garsiausios vietos Omane – Wadi Shab. Diena baigia įpusėti, o mes negalime rasti Wadi Shab – sunkiai suprantami ženklai, vienam atrodo, kad reikia važiuoti vienu keliu, kitam – kitu, o paklausti nėra ko. Po Agniaus įtikinėjimų pasikliauname jo nuomone ir nuvažiuojame nežinia kur, bet aiškai ne ten, kur mums reikia. Ieškodami sugaištame daug laiko. Vėliau atrastas kitas ženklas rodė priėjimą iš vienos pusės, bet čia vyko kelių remonto darbai ir buvo nurodyta važiuoti kitu keliu atgal ir, nepaisant eismą draudžiančių ženklų, važiuoti iki aikštelės apačioje, prie jūros. Greitai pradės temti, bet nusprendžiame eiti gilyn, kur susiformavę naturalūs pratekantys gėlo vandens baseinai. Į kitą krantą persikeliame valtele kartu su dviem vokiečių turistais, A. neprašomas noriai sumoka ir už juos. Lauke vis dar labai karšta ir nuo čia reikia eiti apie 45min. Sušutę besišnekučiuodami kylame baltu, aštriai išraižytu kanjonu, pakeliui įveikdami akmenų, vandens kliūtis, laiptus, svajodami apie prizą už pastangas – gaivų baseino vandenį. Kelelis veda sulig falaj vandens sistema, kuri spalvomis ir linijomis tobulai papildo Wadi Shab kraštovaizdį. Jau einame kurį laiką ir rodos mūsų tikslas turėtų būti kažkur čia pat. A. užsirūko ir jau nori pasiduoti, o aš prieinu skardį be praėjimo, tada pasižiūrime į laikrodį ir suprantame, kad sugebėjome pražiopsoti maudymvietę, nes einame jau pusvalandžiu ilgiau, nei buvo parašyta. Grįžtame ir nieko nelaukdami neriame – tikra palaima, todėl leidžiam sau šiek tiek pasiturkšti. Tačiau sparčiai temsta, o mes teturime vieną prožektorių ir užsibūti negalime todėl leidžiamės atgal link aikštelės, kur dar reikia persikelti į kitą krantą, bet čia nieko nerandame – tuščios valtelės stovi kitame krante. Būtų galima praplaukti, bet turime elektroninės įrangos, todėl prieblandoje bandome ieškoti prabrendamų vietų. Ir iškart randame – nereikėjo ir valtelės. Pasidžiaugiame savo žygdarbu ir nieko nelaukę sėdame tęsti kelionę – važiuojame į vakarus link vėžlių įlankos.

Atsidūrus Sur sustojame prie vieno iš daugelio lyginimo servisiukų ir A. dusyk pypteli. Omane gausybė kavinukių, skalbyklų, lygintuvyklų, indiškų drabužių miniatūrinių parduotuvėlių, maisto parduotuvėlių išrikiuotų viena šalia kitos ir atrodančių identiškai (vienodai išdekoruotų spalvingomis lempučių girliandomis, net iškabos dažniausiai būna vienodos) ir čia dirba vien indai (turbūt jiems patiems ir priklauso versliukai). Kaip minėjau, omaniečiai nelinkę lipti iš automobilių (nebent reikėtų į didesnę parduotuvę, restoraną ar kt. įstaigą), o privažiavę vieną iš reikiamų vietų – pypteli, prieina indas, laužyta arabų kalba (todėl daug omaniečių išmoksta ir indiškų frazių) išsiaiškina, ko reikia ir pristato. Šįkart A. gestais laukan išprašo (nors ir užsiėmusį) lygintoją ir jam paduoda savo baltą kostiumą, palaukiame porą minučių ir A. jau tvarkingai pasipuošęs – važiuojame vakarieniauti, nes nevalgėme nuo pusryčių. Tamsu, vakaras, o gatvėse vyksta veiksmas – indai čia vairuoja kaip namuose, A. burnojasi. Vietiniai jų nelabai mėgsta, nors patys beveik nedirba aptarnavimo sferoje, bet jų čia tikrai labai daug ir dirba jie pagal savo įpročius. Na ir, žinoma, dauginasi pilnu pajėgumu – visame pasaulyje. Mano akimis indai – viena didžiausių grėsmių pasauliui dėl savo miklumo, nereiklumo gyvenimo kokybei, reproduktyvumo ir mentaliteto. Žinoma, teisti visos tautos nereikėtų, bet skaičiai ir aiškiai matoma jau padaryta įtaka kalba už save.

Po vakarienės A. mūsų paprašo 10min palaukti šalikelėje, suprantame – šiandien vėl degustuosime. Laukėme prie pagrindinio kelio priešais didelę mečete, todėl sugalvojau išsitraukti fotoaparatą. Man befotografuojant dauguma automobilių pravažiuodami signalizavo, nesupratau – negi mečetės fotografuoti negalima..? Tačiau automobiliai signalizavo ir toliau – pasirodo, tiesiog sveikinosi su mumis, visiškai netipinėje vietoje stovinčiais europiečiais. Šypsodamiesi sveikinosi ir pro šoną praeinantys žmonės, vienas ir į svečius kvietėsi.. Netrukus grįžta A. ir tęsiame kelionę pakrantės keliu, kuris pavojingas dėl netikėtai į kelią galinčių išlįsti kupranugarių. Po poros valandų prieš save jau matome saugomos vėžlių teritorijos administraciją, kur mums pasakoma, kad vėžlių stebėjimas vyksta 4:30 ryto, o jo sulaukti galime jų viešbutyje (už nesveiką kainą). Stovėjimo aikštelėje laukti neleidžiama (ir nenorime), tad ieškome vietelės netoliese. Paklausus, vietiniai nurodo, kaip nusigauti iki paplūdimio, bet perspėja, kad galime sutikti vėžlių ir turėtume jiems netrukdyti (ir taip aišku). Tačiau pasiekiame saugomos teritorijos ribą skelbiančius ženklus ir nusprendžiame, kad mums ten tikrai nebūtina, tiesiog norime susirasti ramią vietelę, kur galėtume pravakaroti ir stojame netoliese bei įsitaisome ant smėlio – čia tiks. A. apdalina mus alumi ir diskutuojame apie viską, bet daugiausiai mes pasakojame apie gamtos apsaugą bei mūsų kasdienius blogus įpročius, kenkiančius ir mums ir viskam aplinkui – apie daug ką jis nebuvo girdėjęs ir susimastęs. Diskutuojame, žiūrime į ryškias žvaigždes ir klausomės jūros ošimo, po truputį ima miegas, A. užmiega. Jau beveik keturios, laikas keltis, bet mūsų draugas alų gėrė greičiausiai, todėl už vairo sėda Agnius. Grįžtame, palmes darko stiprus vėjas, o prie apsaugos posto su šlagbaumu nieko nerandame – tik būdelėje įjungtas televizorius ir kažkas miega susisukęs į antklodę, tenka žadinti. Užsimiegojęs pareigūnas nenoromis įkalbamas mus įleisti kiek anksčiau ir viduje jau buriuojasi turistai. Susimokame už bilietus, esame kompaktiškai sutalpinami į mikroautobusiuką ir nuvežami iki paplūdimio (kuris, pasirodo, vos už poros šimtų metrų), ir palaukus, kol gidas pasidairys vėžlių, visas mūsų pulkelis nuvedamas prie vienos jų, jau bebaigiančios dėti kiaušinius. Po gero pusvalanžio ima švisti, gerėja sąlygos fotografavimui (nes blico naudoti negalima) ir čia prasideda kovos dėl pozicijų. Reikia ar nereikia, visi apstoję vėžlį iš visų šonų, labai sunku nufotografuoti, kad nesimtytų kurio nors turistų kojų, vienas prikišęs kamerą vos 20cm atstumu, kitas stovi fone ir visiems gadina nuotraukas. Žinoma, netrūksta ir šurmulio (nors mūsų viso labo 14). Jau pakankamai šviesu ir matosi daugiau paskutinių vėžlių, kurios viena po kitos užkasinėja lizdus ir grįžta į jūrą – svarbu kiaušinius sudėti iki patekant saulei, kuomet pabunda didžiausi jų priešai – paukščiai, besikėsinantys į šviežiai padėtus kiaušinius. Vidutinis vėžlės dydis – apie 60cm ir jai daugiau nei pusę amžiaus, sveria nemažai tad ropojimas klampiu smėliu reikalauja daug pastangų – vos pasiekusi vandenį ji nuleidusi galvą sustoja ir laukia, kol baltos bangos įtrauks atgal į jūrą. Jau visai šviesu ir aiškiai matyti duobėtas paplūdimys su daugybe vėžlių pėdsakų į jūrą. Be jų matosi ir lapės (šiuo metu pagrindinės rezervato problemos) pėdsakų bei tuščių kiaušinių lukštų, galima rasti ir mažų vėžliukų kūnelių be galvų, kuriuos parko darbuotojai stengiasi surinkti prieš pamatant turistams. Teko skaityti, kad kartais darbuotojai vos ne iš kišenių traukia vėžliukus ir paleidžia naktį, kad turistai pamatytų, kaip išsiritę jie bėgte ropoja link jūros. Vėžlių kiaušiniams natūralių priešų netrūksta ir iš 100 kiaušinių išgyvena vos keli vėžliukai.


Linksmybės Wahiba smėlynuose, kelionė atgal ir likusios dienos

Dar kiek pabuvę ir pasigrožėję virš jūros kylančia raudona saule, grįžtame į automobilį ir judame toliau – dabar link Wahiba smėlynų – pagrindinio ir populiariausio dykumos ruožo Omane, besidriekiančio iš rytų ir vakaruose susiduriančio su Arabų jūra. A. miega, Agnius vairuoja toliau, o aš netrukus taip pat nulūžtu. Nors pakeliui truputį paklystame (nes tarp ilgų atstumų per dykumas nėra ženklų ir neaišku, ar teisingai važiuojame), apie pietus pasiekiame smėlyno kraštą kur, nusipirkę pietus išsinešimui iš eilinės indų valgyklėlės, papietaujame pavėsyje po vienišu medžiu apsupti smėlio. Pro šalį karts nuo karto praeina kupranugariai, pravažiuoja vienas kitas visureigis – be keturiais ratais varomo automobilio čia geriau net nebandyti važiuoti, nes įklimpus gali tekti ilgai ir nuobodžiai laukti svilinančiame karštyje, o jei ir vandens atsargomis nepasirūpinta (bei kastuvu, virve ir kitokiais svarbiais įrankiais), galima ir iškepti. Smėlynuose nuo seno vis dar tradiciškai gyvena beduinai, auginantys kupranugarius ir ožkas. Mes toli į dykumą nevažiavome, užteko ir kraštelio, kur A. atrado sau naują pramogą – važinėjimą klampiu ir automobilį į šonus mėtančiu smėliu. Smėlynuose be šios pramogos populiaru stovyklauti ir stebėti naktinį dangų, nes žvaigždės čia ypatingai ryškios.

Į pavakarę atsiduriame Muskate ir grįždami namo nusiperkame šviežios žuvies, daržovių bei maisto šunims – A. labai tikisi, kad grįže rasime šuniukus. Šie atsiranda vėlai vakare ir įsidrąsinę naktį išdribę praleidžia A. kambaryje.
Likusias tris dienas pratinginiaujame, dar aplankome paplūdimį ir laiveliu praplaukiame garsiąją skylę uoloje bei aplink esančius prabangius viešbučių kompleksus, dienos šviesoje pamatome senamiestį bei aplankome senąjį Muskato turgų, kuriame dirbantys rytiečiai, pamatę baltuosius, sveikinasi vokiškai, prancūziškai ir visaip kaip moka bei primygtinai siūlo pirkti. Turi jie dar vieną savybę – turbūt patys to nejausdami rimtais veidais spokso į mus (tuo tarpu omanietis paprastai nusišypso). Na, tokia kultūra, teks prie to priprasti... Ateina spalio 22 – A. mus pristato į oro uostą, apsiglėbesčiuojame, išsikeičiame rialus atgal į dolerius (nes neišleidom nė cento) ir skrendame į Nepalą. Omanas paliko labai gerą saugios šalies įspūdį, omaniečiai sužavėjo savo šypsenomis ir svetingumu, gamta – kraštovaizdžiu. Čia tikrai dar grįžtume.

Nuotraukos čia:
Oman

Friday, January 18, 2013

Sokotra, Jemenas

Spalio 5 jau su nekantrumu važiavome į oro uostą, žinodami, kad greitai atsidursime išsvajotoje Sokotroje.

Sokotra – nedidelė sala (132km ilgio ir 50km pločio) Indijos vandenyne, priklausanti Jemenui, bet esanti arčiau Somalio (nutolusi 240km). Ši sala yra labai izoliuota ir dėl savo unikalios augmenijos ir gyvunijos įtraukta į UNESCO.

Prie vartų Stambule susitikome Igną, jis atskrido iš Frankfurto ir jau netrukus judėjome į Sanos oro uostą, kuriame atsidūrėme apie antrą nakties. Čia mus su vizomis pasitiko kelionių agentūros atstovas. Nustebino oro uosto mažumas ir paprastumas, pasijutome kaip laiku atkeliavę į praeitį. Moterų tualetai nėra labai prašmatnūs (turbūt vyrų – taip pat), ant vienos kriauklės padėta skardinė nuo pupelių konservų ir į ją įpilta skysto muilo, virš kitos kriauklės tiesiog paberta skalbimo miltelių rankoms nusiskalbti (o gal triusikams..? Arba gal kai jau muilas nepadeda..?), na o apie tualetinį popierių neverta net svajoti, pas arabus atvažiavome.. Duty free parduotuvė irgi savotiška, primena univermagą prieš penkioliką metų. Prekės paprastos ir pigios (įdomu kiek kainuotų su mokesčiais): įvairūs plastikiniai žaislai vaikams, džinsai (jokie ne Gucci, greičiau Cucci), batai.. Čia prekiaujama ir CD ausinukais, jokių mp3 grotuvų. Čia užplūsta mielas nesugadintos atmosferos jausmas... Žmonių gabenama manta atrodo panašiai. Nors skrendant „Felix airlines“ – ribojamas registruoto bagažo svoris (10kg), niekam jis nerūpi, į salą žmonės gabenasi nuo unitazų dangčių (sėdimi unitazai saloje – prabanga), durų rankenų iki plastikinių ryškiaspalvių triratukų vaikams. Saloje pasirinkimas net ir paprastų daiktų yra mažas..

Oro uostą saugo keli ginkluoti maži kareivėliai (visi žmonės čia labai smulkūs) su automatais. Čia dėmesį atkreipė vyrai baltais chalatais ir didžiulėmis talpomis su vandeniu – pasirodo tai iš Mekos grįžtantys vyrai su savimi atsivežantys po kelioliką litrų švento vandens. Sienos nužymėtos ženklais, draudžiančiais rūkyti, bet kareivėliai ir kiti darbuotojai peša dūmelį tiesiog savo darbo vietoje. Nežinau, ar tokia tvarka galioja ir dieną, nes mes atskridome po vidurnakčio ir iki ryto turėjome prasėdėti oro uoste. Čia susitikome ir tris čekus, kurie į Sokotrą skrenda jau trečią kartą, sakė, kad nardyti Sokotroje yra geriau nei Galapaguose.
Sulaukę ryto jau skrendame. Žmonės draugiški, šypsosi, o tie, kurie nors kiek moka anglų kalbą – stengsis pakalbinti ir paklausinėti bent jau standartinių klausimų (iš kur, ar pirmą karta šalyje, ar patinka..). Kur yra Lietuva, kaip vėliau paaiškėjo, absoliučiai daugumai yra mįslė, todėl supratom savo klaidą ruošiantis kelionei – reikalingas žemėlapis, kuriame būtų viskas aiškiai pažymėta. Lėktuve užkalbina jaunas vyriškis, su šeima skrendantis į Sokotrą praleisti atostogų. Pasirodo jis pats – lėktuvų palydovas su ta pačia bendrove daugybe kartų skraidęs šia kryptimi, bet svečiuosis pirmąsyk. Jį saloje susitikome dar keliose vietose, buvo įdomu bendrauti, o jam labai aktualus buvo alkoholio klausimas (arabai negeria, bet turi savų svaiginimosi metodų – žiaumoja arabinį dusūną, kuris Jemene legalus. Tai augalas, turintis alkaloidų ir pasižymintis stimuliuojančiomis savybėmis), nes nesenai atrado džiną su toniku ir tiesiog iki ausų įsimylėjo alkoholį, tai dabar namuose slapčiomis pagurkšnoja pasislėpęs nuo žmonos (nors ji turbūt ir taip nesuprastų..). Keista, bet apie vyną girdėjęs nebuvo, parekomendavau. Kelionė neprailgo, o išlipus iš lėktuvo nutvieskė tvankus karštis, visi susižvalgėme. Atrodė ištverti bus sunku. Prie vienintelių vartų mūsų jau laukė savaitės Sokotroje organizatorius, gidas ir vairuotojas.

Norint gauti vizą į Jemeną, būtina naudotis kelionių agentūros paslaugomis, nes, kaip žinoma, situacija Jemene nėra labai stabili, ne tik dėl maištaujančių Al-queida, bet ir dėl šalies piliečių susiskirstymo (pietūs nori atsiskirti nuo šiaurės, kaip kad buvo anksčiau, nes jie gan turtingi ištekliais), daug mažų genčių. Sokotra – pati saugiausia Jemeno vieta, pakankamai nutolusi nuo kontinento, tuo ir naudojasi ten esančios agentūros. Turizmui trikdžių čia nėra, išskyrus tai, kad paskutiniai įvykiai Jemene lankytojų skaičių pastaruosius metus skaudžiai nukirpo (nuo 3000-4000 per metus iki 150 per metus). Agentūrų darbuotojai visais įmanomais būdais stengiasi keisti situaciją, todėl sulaukėme tikrai gero aptarnavimo. Bet apie tai, kad Sokotroje keliauti yra nepigu jau buvome girdėję ir girdėjome iš kitų keliautojų dar ne kartą...

Taigi, pirmiausia buvome pavalgydinti pagrindiniame Sokotros mieste – sostinėje (kadais Sokotra buvo atskira valstybė) Hadiboh. Jame nėra asfaltuotų kelių – palei salos šiaurinę dalį nutiestas vienintelis asfaltuotas kelias. Todėl pagrindinės transporto priemonės čia yra džipai ar „Toyota hiace“ mikroautobusiukai. Tiesa, matėm ir vieną vienintelį seną „BMW“, tačiau lengvieji automobiliai Sokotroje yra retenybė dėl kelių kokybės. Daugybė automobilių tiesiog numesti pakelėse – kai kurie apversti ant stogo, be ratų, kiti ant plytų pastatyti ir kažko laukia, gal naujų padangų... Iškart dėmesį patraukė visur besivoliojančios šiukšlės, ypač raudoni plastikiniai maišeliai – tiek ant žemės, tiek pakibę ant tvorų ar medžiuose. Tarp tų šiukšlių skraido maitvanagiai bei ganosi ožkos. Karts nuo karto šiukšlės yra prarenkamos (kai valstybė moka už darbą), bet Sokotros gyventojai dar tik mokosi saugoti savo salą.. Daug žmonių nieko nedirba, bet savanoriškai kuopti šiukšlių nenori, nors šiaip daugumai vietinių jos neatrodo didelė problema. Užtai daug vyrų sėdi išsipūtusiais žandais (reiškia žiaumoja arabinį dusūną), bet tai nėra pigus reikalas ir vietiniai laiko tai problema. Kadais vienas žmogus buvo pasisodinęs nedidelę plantaciją, tai žmonės ją sunaikino. Taip pat akį patraukė moterys – didžioji dauguma dėvi juodas burkas, paslaptingai dengiančias nuo pakaušio iki kojų pirštų galiukų, kai kurių burkos velkasi žeme. Kai eina grupelėse po 5-6, atrodo kaip slenkantys šešėliai, nes nesimato net žingsnių. Tačiau iš po burkų kartkartėmis galima pamatyti lendančią ryškiaspalvę aprangą ar net ryškų makiažą, namuose jos kitokios.. Tiesa, fotografuoti moteris – draudžiama, nebent atsiklausus duotas leidimas. Fotografuoti Sokotroje draudžiama ir tankus, kurių yra aplink Hadiboh bei palei šiaurinę pakrantę. Tankai čia atsidūrė prieš keliasdešimt metų ir juos atgabeno rusai, su kuriais ir dabar santykiai, kaip teigia vietiniai, yra neblogi. Tankai nebuvo panaudoti ir, nors ir gerokai parūdyję, vis dar yra pilni amunicijos. Kai paklausėm, ar nepavojinga, juk vaikai gali sugalvoti pažaisti, mums buvo atsakyta, kad vaikai žino, jog žaisti čia negalima.

Pavalgę, buvome nuvežti apsižiūrėti į stovyklavietę šalia paplūdimio, čia iškart nėrėme į žydrą Arabijos jūrą ir atsigaivinome. Nuo šios minutės oro temperatūra man jau atrodė įprasta. Vėliau keliavome palei vadį (tai tam tikras slėnio atitikmuo arabų kalboje, vieta tarp kalnų, kur palyjus subėga visas vanduo ir teka link jūros su savimi milžiniška jėga nešdamas viską, kas pasitaiko kelyje). Čia medžiai beveik visus metus žaliuoja. Šios dienos tikslas ir buvo pamatyti kelias endeminių medžių rūšis, bei mažos beduinų bendruomenės, kuri šiuo metu buvo kalnuose ir ganė avis, namus uoloje.

Kita diena buvo numatyta saugomai teritorijai – balto smėlio nuostabaus žydrumo lagūnai ir poilsiui joje. Ši vieta yra svarbi paukščių perymvietė. Ilgas paplūdimys tuščias žmonių, pilnas krabų ir jų urvelių, kurių šalia kiekvieno supilta po gražų smėlio kauburėlį. Čia mėgavomės privatumu ir šiltu (bet gaivinančiu) vandeniu bei nuostabiais vaizdais. Šalia lagūnos įrengta stovyklavietė – sugriauta vietos žmonių, kurie nesusitaria, kam priklauso žemė ir kas turėtų gauti pinigus už jos naudojimą. Nakvojome kitoje, ne taip gerai įrengtoje. Čia gyvena moteriškė, kuri nežino, kiek tiksliai jai metų (gimtadieniai Sokotroje nešvenčiami ir tėra du metų sezonai, tai amžių pamesti gal visai ir nesunku..), ji mano, kad apie 50, o toje vietoje gyvena nuo 8-erių metų ir turi 8 vaikus.. Kitą dieną iš čia su patyrusiu vietiniu žveju valtimi išplaukėme į kelionę iki tik vandeniu pasiekiamos sodybėlės (ne ką prastesniame paplūdimyje), kurioje vienas gyvena senyvas vyriškis. Kelionės metu stebėjom būriais plaukiojančius delfinus, šiek tiek pažaidėm su akvalangu ir pažūklavom. O žūklauti visai gerai sekėsi, ypač Ignui. Aš ir Agnius daugiau žuvis šėrėm..

Tiesa, mums buvo sugalvoti vietiniai vardai – ne tiek dėl patogumo, kiek dėl linksmumo. Aš gavau varda Salma, Agnius – Abu Tarek (reiškia Tarek‘o tėvas), o Ignas – Abu Heney (Haney tėvas). Daugiausiai buvo linksniuojamas Abu Tarek vardas, Agniui gerai prigijo ir kiekvienąkart sukeldavo šypseną dėl linksmo skambesio. Tačiau Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvena toks turtingas dėdė tokiu pat vardu, kuris salą dosniai paremia, todėl čia šis vardas laikomas garbingu. Vėliau vardus jiems sugalvojome ir mes – pirmiausiai buvo Petras (gidas) ir Antanas (vairuotojas), vėliau vairuotojo vardas buvo pakeistas i Liubartą, nes Antanas jam nepatiko, bet galų gale nusprendėm juos pervadinti į Zbygnevą ir Albiną. Išmokėm, užrašėm, papasakojom istoriją ir tikimės, kad jei kada dirbs lietuviams, deramai prisistatys.
Taigi – paaiškėjo, kad Abu Haney – produktyvus žvejys, arba tai buvo debiutanto sėkmė.. Tai nesvarbu, svarbu, kad vėliau turėjome skanią ir sočią pačių sugautą vakarienę (o dalį žuvies palikome sodybėlės šeimininkui ir žvejui). Na o iki vakaro dar buvo ką nuveikti – pirmiausia užsukome pamatyti kadais meteorito išmuštos duobės (jų yra dvi), kuri labai turtinga druskomis – vietiniai žmonės čia ją išgauna. Duobės dugnas padalintas į daugybę nedidelių plotelių su iš akmenų ir dirvos sulipdytomis sienelėmis, o didžioji jų dalis – užsemta lietaus vandeniu. Kraštiniai ploteliai, kurie pilnai neužsemti – įvairiausių spalvų: žali, raudoni, rausvi, oranžiniai, geltoni.. Geltona spalva reiškia, kad vanduo jau greitai išgaruos ir bus galima susirinkti druską... Pasigrožėję druskų duobe važiavome į kalnus, kur auga Drakono kraujo medžiai (Dracaena cinnabari)– didžiausios salos įžymybės. Legenda byloja, kaip Sultono dukrai susirgus ir niekaip neradus vaistų, atsirado žmogus, teigiantis, kad yra sala (Socotra), kurioje auga stebuklingas vaisius (granatas) išgydantis visas ligas, tačiau ten gyvena slibinas, su kuriuo jam teko susigrumti nuvykus į salą ir iš slibino kraujo lašų išdygo Drakono kraujo medžiai. Šie medžiai – ypatingos skėčio formos, jų šakos dichotomiškos ir labai tankios – regis tarp jų jau vietos niekam neatsirastų – bet nesusipynusios ir labai tvarkingai išsidėsčiusios, o jų galuose takūs kietų lapų kupsteliai. Forma Drakono kraujo medžiai yra idealiai prisitaikę pasisavinti maksimalų saulės spindulių, o lapai – išgarinti minimalų vandens kiekį. Jų sakai – raudoni lyg kraujas, o iš džiovintų jų padaryti milteliai naudojami medicinoje, kosmetikoje ir dažymui. Paprašiau, kad nupudruotų mane, tai gavosi klounas :). Oras, deja, buvo nelabai geras, kalnas skendėjo debesyje ir lynojo, tačiau tvyrojo mistinė atmosfera, kas buvo visai įdomu. Kitame sustojime jau iš tolo pamačiusios mus pasitiko vietinės mergaitės, norinčios parduoti drakono kraujo medžio ir Bosvelijos medžio sakų (frankincensas), įnirtigai tiesdamos rankutes su plastikiniais maišeliais ir garsiau viena už kitą griežtu tonu siūlydamos savo prekę. Fotografuotis jos nesutiko, nebent nupirktume jų siūlomas prekes. Na nupirkome keletą, tačiau man nepatiko idėja, kad už nupirktas prekes jos pastovetų nuotraukai, ne savo noru. Bet, nufotografavus vieną ir parodžius nuotrauką staiga fotografuotis užsimanė visos ir kiekvieną nuotrauką peržiūrėdavo klykdamos iš juoko. O nakvojome visai šalia, pas vieną iš agentūros gidų, kuris ypatingai giriamas kaip kalnų žygių ekspertas. Taip pat jis dirba su čekų botanikais, kurie atvažiuoja tyrinėti medžių ir skatinti jų išsaugojimą. Dirba jis ir su čekų moterimis, vieną jų (buvusią studentę) vedė ir neseniai susilaukė mergaitės. Tiesa, jam apie 50 metų ir vieną žmoną jis jau turi. Čia vyrai gali turėti iki keturių žmonų (jei tik išgali visas išlaikyti), o vesti gali ir europietę. Tuo tarpu Europietis vesti Sokotrietės negali, nebent išpažįsta islamą. Nakvojome jo žmonos čekės kambary, kuriame jie kartu apsigyvena, kai ši atvyksta. Kitu metu gyvena jis su savo kita žmona (visai už sienos) ir retkarčiais nuskrenda į Čekiją. Įdomus tas gyvenimas..

Ryte buvo saulėta ir medžius jau apžiūrėjome ryškioje šviesioje ir fotoaparatą išsitraukti nebebuvo baisu. Naktimis paprastai visi debesys išsisklaido ir pasimato ryškus žvaigždynas, o anksti ryte jau ausis kutena kaitri saulė, jeigu miegame lauke. Todėl lietingas vakaras neišgąsdino ir žinojome, kad kita diena vėl prasidės su saule. Vėliau patraukėme į salos pietus, link Indijos vandenyno skalaujamos pakrantės. Pakeliui užsukome į gamtos suformuotus vandens baseinus, kur atsigaivinome gėlu vandeniu (pagaliau po maudynių nesinorėjo į dušą nusiskalauti druskų) ir pliuškenomės apie valandą ir netrukus tesėme kelionę. Pietinė pakrantė kiek kitokia, čia dugnas labiau akmenuotas ir bangos ilgesnės. Aplankėme didžiausias salos balto smėlio kopas, bet nėra jos labai jau didelės... Palakstę, judėjome toliau ir pietavome negilioje, bet didžiulėje oloje ant kalno, kurioje formuojasi ir kaba milžiniški stalaktitai ir stalagmitai. Iš vidaus atrodo kaip didžiulė akmeninė burna ir nuo čia atsiveria vaizdas į mėlyną vandenyną. Vakarienės grįžome į salos šiaurės rytų dalį, kur įkurta stovyklavietė ir yra geriausia nardymo vieta saloje. Čia vandenyje susiformavę unikalūs koraliniai rifai su savita fauna. Miegas šioje stovyklavietėje buvo saldus ir ramus, nuo pakrantės ji – apie dešimt metrų, tad nezvimbė įkyrūs uodai, girdėjosi tik raminantis jūros ošimas..

Kita diena visa buvo skirta vandenų atrakcijoms bei tingiam poilsiui. Seniai jau svajojau panardyti su vamzdeliu, todėl su nekantrumu nuo ryto laukiau plaukmenų ir kaukės ir pirma nėriau į vandenį. Po vandeniu – kitas pasaulis, tylus, ramus ir spalvingas... Tik negalima liestis prie koralų – kad nepakenkti jiems ir sau. Abu Tarek kažkaip nepagalvojo ir į vandenį įsibrido be plaukmenų, gavo skylę kulne. Buvo suteikta greita pagalba ir už kelių minučių jis vėl nardė. Pietums mums buvo pasiūlyta pirkti didelį spalvingą vėžį, vyko ilgos derybos. Juos mes vos įveikėme per du kartus (man jau ir vakarienei nesinorėjo į juos žiūrėti, bet teko kažkiek kolektyviškai prisidėti). Nardymas po pietų buvo pratęstas ir vandeny aš praleidau kelias valandas, beveik į undinę jau pavirtus buvau, bet išlipus supratau, kad nuo šiol gyvenimas jau bus sunkus... Ne del to, kad išdygo plaukmenys, bet dėl to, kad siaubingai nusvilau nugarą ir kojas, o bikinio surišimo vietoje ant nugaros liko baltas kaspinėlis – vienintelė nenudegusi vieta (na dar užpakalis...). Praradau ramų miegą.. Ir neskausmingas keliones besikratančiame džipe...

O kitą dieną džipu kratytis teko daug, nes važiavome į saugomą teritoriją ant kalno, kur auga daugybė Bosvelijos medžių. Vos mus pamatę uždusę atbėga vaikai su mažais maišeliais rankose – visoje saloje didžiausias vaikų biznis yra pardavinėti kvapiuosius Bosvelijso sakus (dar vadinami ladanu, neteko girdėti), naudojamus kaip smilkalus. Bet jų mums jau nereikėjo... Pasivaikščioję po šių medžių augymvietę buvome nuvesti pietauti į pavėsinę, kurią iškeitėme į erdvų Drakono kraujo medžio šešėlį (vis pasvajodavome, kaip gerai būtų taip papietauti). Pavėsinėje gulėjo lekuojanti ožkelė, kurią „mūsų garbei“ iš ten vietiniai vaikai nunešė į pašonę, kur svilino saulė. Ji buvo serganti ir jau „nurašyta“. Buvo gaila žiūrėti, su Ignu bandėme ją gelbėti, nunešėme atgal į pavėsį, pagirdžiau vandeniu ir bandėm pašerti pietų atliekomis, bet jai turbūt jau akyse juodavo... Keista, kad vietiniai net nebandė gydyti – juk sala skurdi ir kiekvienas gyvūnas pamaitintų daug galvų. Na, bet iš gido reakcijos supratau, kad tai – įprastas dalykas. Po pietų (liūdnomis mintimis) pradėjome trumpą žygelį nuo kalno viršūnės, kur paskutinį kartą čiupinėjome Agurkų medį (Dendrosicyos socotranus – pavadinimas kilęs nuo į agurkus panašių vaisių), taip pat Sokotros endeminį augalą, ir įsiamžinome įvairiomis pozomis – kad nepritrūktų iš ko rinktis. Žygiu labai džiaugiausi, nors ir alinančiai kepino saulė, bet užtai nugarą glostė švelnus ir vėsinantis vėjelis. Be to, viso žygio metu nuo kalno žydravo turkio žydrumo jūra bei baltavo smėlėta pakrantė – tikra palaima akims (nors iš tiesų akys džiaugėsi kiekvieną dieną, visą savaitę, nuo kelionės Sokotroje pradžios iki pabaigos). Pakeliui prasilenkėme su pora moteriškių (ko gero mama ir dukra), tai dukra nekreipdama dėmesio į vyriškius nesikuklindama priėjo tiesiai prie manęs ir ištiesė ranką, paklausė kaip sekasi. Čia tikrai jaučiasi moteriškas solidarumas bei bendruomeniškumas, o su vietinėmis merginomis ir moterimis dar tikrai norėčiau pabendrauti... Na bet šį kartą nebuvo lemta. Po žygio vakarienė buvo numatyta prie kopų salos šiaurės rytuose. Čia jas supūstė musonai ir jos kur kas didesnės, nei gali pasirodyti iš pradžių – bandžiau užlipti, bet pasidaviau trečiame ketvirtyje. Ši vieta – populiari stovyklavimo vieta, kur visada būna žmonių. Atvažiavę buvome pasitikti pulkelio nuotaikingų vyriškių, čia radome ir įklimpusį jų autobusiuką. Pasirodo tai – policininkai iš Jemeno sostinės, atvažiavę surašyti kareivių. Visa jų darbo saloje istorija gana komiška (turbūt todėl, kad visą laiką jie žiaumojo dusūną ir buvo panašu, kad jie ne dirba, o atostogauja), nors komiškai atrodė ir jie patys – išsipūtusiais žandais, nesiliaujančiais pokštais ir netylančiu juoku. Autobusiukas stovėjo įklimpęs vadžio smėlyje iki pusės ratų, priekinis stiklas vairuotojo pusėje įskilęs dvejose vietose – sakė, kad bevažiuojant į jį atsitrenkė Egiptietiški maitvanagiai (Neophron percnopterus). Po ratais pamesta ne tvirtų šakų, bet glėbelis žydinčių augalėlių. Ką policininkai veikė tokioje atokioje vietoje..? Turbūt pramogavo, nes prieš kelias dienas jie jau turėjo būti Sanoje, tačiau kažkam pakuždėjus, kad čia ne tas lėktuvas (jie patys sakė, kad turbūt koks kareivėlis, kuris prisirašyme nedalyvavo ir algos negavo), jie patys išlipo iš lėktuvo (kuris reisuoja tik du kartus į savaitę) ir tik šiam pakilus, suprato, kad išlipti nereikėjo (o gal tiesiog dar norėjo pasilikti saloje..). Tačiau nė vienas jų tikrai neatrodė nusiminęs ir nebandė greičiau ištrūkti – vienas besijuokdamas tempė virvę (su kuria ir džipas neištempė), kitas kikendamas stūmė. Palikome juos prie jų autobusiuko, pilno smėlio ir susėdome vakarienės. Iš paplūdimio girdėjome klyksmus ir isterišką juoką. Vėliau prie mūsų du pareigūnai prisėdo ir nesiliaudami juoktis pasakojo, kaip juos išgąsdino krabai bei kitus patirtus nuotykius. Mūsų vairuotojas jų paprašytas sėdo į džipą ir iš kito kaimo pakvietė pagalbos – vėlai vakare atvažiavo galingas aparatas (ir koks 20 vietinių gyventojų), kuris be vargo iškart autobusiuką ištraukė. Policininkai išvažiavo, miegojome tyloje.

Kita diena – paskutinė diena Sokotroje buvo skirta poilsiui paplūdimyje prie didžiųjų kopų , kur džiaugėmės paskutinėmis akimirkomis ramioje, gaivioje, žydroje jūroje... Ši diena – mano gimtadienis. Tačiau čia gimtadieniai nešvenčiami, todėl net ir aš beveik pamiršau. Nors pradžioje buvo minčių kukliai atšvęsti ir vakarienei suvalgyti aštunkojį, kurį, jei pasiseks, nusipirktume žvejų kaimelyje. Tačiau aštunkojo negavome, o aš visą vakarą rūšiavau nuotraukas Ignui... Žvejų kaimelyje susitikome stovyklaujančius italus. Vienas jų – jaunas kelionių organizatorius, kuris užsiima sportine žūkle ir organizuoja atostogas italams. Turi jis ir laivą Sudane, kur išskrido tą pačią dieną, kaip ir mes. Kiti du italai – čia jau ilsisi pusę mėnesio ir Sokotroje viso praleis pusantro, bet jau ilgisi vyno (nors galima įsigyti vietinio „vyno“, kuris gaminamas iš cukraus ir mielių)... Persimetėme keliais žodeliais apie Jemeną, arabus, keliones ir šiaip gyvenimą. O vakarieniavome jau stovyklavietėje šalia Hadiboh, kur praleidome ir pirmąją naktį.

Išaušus rytui jau pakavomės daiktus ir paskutinį kartą akimis palydėdami kiekvieną namą, žmogų, valtį, įlanką važiavome į oro uostą. Žinome, kad kelionė čia baigta ir mintyse jau sukasi Omanas. Oro uoste dar užkalbima draugiškas pareigūnas, kuris labai norėjo pakalbėti angliškai ir kiek galėdamas bandė padėti Ignui iškeisti bilietą (jo bilietas į Saną – už dviejų dienų, bet galutinai nusvilęs nugarą jis panoro iškeisti likusias dienas paplūdimyje į viešnagę Sanoje). Bet lėktuvas buvo pilnutėlis ir su juo teko atsisveikinti Sokotroje...

Nuotraukos čia:
Socotra

Stambulas, Turkija


Į Rygą (30.09.2012), susikrovę daiktus ir keliskart pasitikrinus, išvažiavome labai anksti dėl ankstyvo skrydžio. Kadangi tiksliai nežinojome, kur yra oro uostas, šiek tiek pagrybavome (grybauti padėjo ir GPS su sena programa), tačiau naudojomės trimis galvomis ir atminties nuotrupomis, todėl spėjome pačiu laiku ir Stambule atsidūrėme be nesklandumų. Ten jau buvome susiradę nakvynės šeimininką vienai nakčiai, Turkijos armėną C., kuris labai myli lietuvius ir moka dainuoti Džordanos Butkutės dainą „Nemylėjau tavęs“, kurią kartais atlieka, kai groja kokiam nors renginyje su savo šlagerių grupele. Kaip jį likimas taip suvedė su lietuviais – nežinia, bet į Lietuvą nuvažiuoti jis nori labiau nei į Armėniją .

Pradžioje galvojome, kad per penkias dienas šiek tiek pakeliausime Turkijoje, bet visi kalbintieji įtikino, kad penkių dienų ir Stambule negana. Taigi vietoj vienos paros, C. mums pasiųlė pas jį apsistoti visas naktis (nors jau buvome susiradę kitus variantus, tačiau svetingas armėnas primygtinai siūlė likti pas jį). Vėliau paaiškėjo, kad tai – šiek tiek komplikuota, nes pas jį jau buvo apsistojusi viena lietuvė Džordana (maniau, kad dėl vardo juokauja, bet pasirodo – sutapimas :)), kurią jis pažįsta Erasmus studentų mainų dėka, o ji šiais metais čia įstojo į magistrą. Kartu su C. ankštokame 2 kambarių bute gyvena jo brolis, tai namuose jau nakvojome penkiese. Dar vėliau paaiškėjo, kad C. pastoviai priima į namus svečius. Kas vakarą pas brolius užsuka tetos (kurių paprastai į namus jie neįsileidžia, nes jos labai nepatenkintos šniūrais einančiais svečiais ir nedirbančiu sūnėnu) ir per langą paduoda maisto. Taigi, džiaugėmės paskutinę dieną, kad jau išvažiuojame, nes teko pasijausti nejaukiai, kadangi pas C. priešpaskutinę dieną apsistojo dar viena lietuvė (kuri užsirovė atvažiuoti tuo metu, kai į namus įsisuko tetos ir tvarkė namus, tai išgirdo nepagarbių kalbų). Na, o mums išvažiuojant , C. jau derino priimti dar kažkokią lietuvę..

Pats miestas – labai, didelis, gyvas ir varginantis. Yra Europinė ir Azijinė dalys, kurias skiria Bosforo sąsiauris, o jungia du tiltai (tik transportui) ir daugybė keltų. Europinėje dalyje yra senamiestis, centras (Taksim), pagrindinis Ataturk‘o oro uostas, azijinė – didesnė, veiksmo čia mažiau ir ramiau. Didelio kultūrų skirtumo nesijautė, žmonės gana Europietiški, sakyčiau, gal kiek šiltesni (ir karštakošiškesni).. Didžiąją laiko dalį praleidome Europinėje dalyje, nes čia ir apsistojome. Kadangi nesame miestų mėgėjai, todėl mums būtų užtekę ir trijų dienų Stambule. Atstumai dideli, žmonių masės – tiek vietinių, tiek turistų.

Apgyvendinimas labai tankus (visgi keliolika milijonų žmonių..), žmonės gyvena susispaudę, visur mažos maitinimo įstaigėlės, parduotuvėlės po parduotuvėlių, kur daugiausiai pardavinėjamas maistas, vaisiai, vanduo, kitose – virtuvės įranga, mechaninės sulčių spaudimo mašinėlės, manekenai drabužiams ir kitokie reikmenys smulkiam verslui. Tarp tų parduotuvėliu prie judresnių gatvių įsimaišęs vienas kitas automobilių remonto servisiukas (tokio pat dydžio), kurį pastebėti labai paprasta, nes prie įėjimo dažniausiai sėdi tepaluoti dėdės ir stovi vonia pilna apyjuodžio vandens – naudojama rankoms nuo purvų plauti. Virš miesto kaba smogas, jaučiamas būnant jame ir matomas iš bet kur toliau ir aukščiau.

Eismas intensyvus, nuolatos formuojasi kamščiai, o prie vairo neužmigsi, nes intensyviai naudojamas garso signalas, kartais turbūt tiesiog kaip bendravimo priemonė. Automobiliai beveik vien nauji ir apynauji, nardo ir grūdasi į sankryžas. Jeigu sankryža buvo užkišta tuo metu, kai degė žalias šviesoforo signalas, dauguma vairuotojų susierzinę važiuos per raudona, mat „jie jau turėjo būti pravažiavę“. Todėl dairytis reikia visur ir visada, nesvarbu ar dega raudonas signalas, ar žalias, nes žmonės taip pat vaikšto beveik nereaguodami į spalvą, kaip ir automobilių ar motorolerių vairuotojai. Dviračių čia beveik nepamatysi, nes reljefas labai nedėkingas (kartais ir eiti į labai statų kalną sunku), be to – dviratininkams čia labai pavojinga (nors matėm vieną kitą – turbūt dėl stiliaus) dėl intensyvaus automobilių eismo bei neegzistuoančių dviračių takų.

Turkija – kačių ir katinų šalis, todėl Stambulas – ne išimtis. Čia jos gebiamos ir mylimos, todėl yra visai nebaikščios. Katės trinasi ant kiekvieno kampo, šaligatviai nukloti indeliais su maistu katėms, o gatvės (jei ne per judrios) – katėm. Dažnai galima pamatyti išsidrėbusias ant laiptų, miegančias ant
automobilių kapotų, motociklų sėdynių, matėm net susirangusią į krepšį prie parduotuvės, kuriame laikomos kruopos (šalia stovėjo toks pat krepšys pilnas ryžių), na o kalbėti apie krantines, ant kurių pilna žvejybos mėgėjų, turbūt net nereikia. Kiti Turkijos atributai – keramika, kepti kaštonai, stiklinės mėlynos akys, batų valytojai, kurių nutūptos gatvės, rakė ir, žinoma, saldumynai.

Lankytis šiame mieste nėra labai pigu, transportas brangus (kaip žinia Turkijoje – brangiausias benzinas pasaulyje), maistas kavinėse – taip pat. Kebabai ant kiekvieno kampo, gaila, nepavyko atrasti falafelių (aliejuje skrudinti rutuliukai, kurių pagrindinę masę sudaro avinžirniai), kurie čia visai nepopuliarūs. Tačiau turi skanią žuvį Palamut (kažkas iš skumbrinių, dar nebuvo progos pasižiūrėti internete). Atradome vietelę, kur galima pigiai suvalgyti sumuštinį su šita žuvimi, tai paskutiniu metu ten ir pavalgydome. Skanūs ir įdomūs jų saldumynai, už kurių dėžutę suplojome gerokai daugiau nei tikėjomės. Ragavome jų tradicinį patiekalą Kumpir – didžiulė (apie 20cm ilgio) bulvė virta su lupenomis, įpjauta per pusę, vidus išminkytas su sviestu ir sūriu ir į įpjovimą prikrauta visokių priedų – alyvuogės, kopūstai, marinuoti pievagrybiai, kukurūzai, majonezinės mišrainės, padažai ir kt., galima pasirinktinai. Tokią bulvę suvalgęs sotus būsi visą dieną, jei pavyks įveikti.. Man nepavyko :). Na o prie maisto dažniausiai geriamas airanas (sūdytas ir vandeniu skiestas jogurtas). Skanu.

Ant kiekvieno kampo spaudžiamos šviežios sultys (daugiausiai apelsinų), nelabai ir brangios, todėl jų išgėrėme nemažai. Jų arbata labai mažose stiklinėlėse, ir kavinėse gana brangi. Užtai vanduo nebrangus ir jo visada turėdavome.
Aplankėme senamiestį, kur kiekviena kavinė bando įtempti valgyti pas juos, bet kainos didelės. Čia populiariausia mėlynoji mečetė, kur vietinius melstis leidžia per vieną šoną, o lankytojus per kitą. Moterims čia svarbu užsidengti plaukus, rankas ir kojas, vyrams tik kojas (skaras tam skolina vietoje). Taip prieš įeinant į kiekvieną mečetę privaloma nusiauti batus. Mečetės grindys išklotos storu minkštu kilimu, bet kvapelis čia – svaiginantis (Stambule vasarą labai karšta, spalio pradžioje – 25-28°C, visų kojytės prakaituotos), net nosį riečia. Ir kaip ten galima melstis nusileidus veidu iki pat kilimo..? Na nebent kvapiaisiais kojų skysčiais prasisunkęs tik turistų zonos kilimas.. Agnius dėvėjo sandalus, todėl nusiavęs buvo basas, sakė kojos limpa prie kilimo :). Daugiau mečečių nelankėme, nes žiūrėti jose nėra labia daug ko, o trukdyti melstis irgi nėra tikslo. Tačiau mečečių čia – labai daug ir meldžiamasi kelis kartus per dieną. Ant mečečių sienų pakabinti garsiakalbiai ir mieste visu garsu transliuojamos maldos, ir maldos prasideda tam tikromis valandomis, todėl iš visų pusių jos pasigirsta vienu metu. Sukuria įdomią atmosferą.

Kitos senamiesčio įžymybės – turgūs – užplūsti turistų iš įvairių pasaulio vietų. Kiekvienąkart susidomėjus kokiu daiktu tuoj pat bus bandoma jį parduoti, o pasidomėjus iš kur esi, bus pritaikyta ir kaina (rinka išnagrinėta). Man reikėjo nusipirkti skarą, kuri bus naudojama ir Jemene bei Omane, Gran Bazzar’e rinktis buvo iš ko. Kai susiradau man patinkančią, buvo pasiūlyta pirkti už 25TL (Turkijos lyra). Čia pat australai nusipirko dvi už 45TL. Aš pasiūliau pirmutinę ir paskutinę kainą – 15TL, tai jau pradėjo pakuoti už 20, sakiau eisiu pasivaikščioti, kaina krito iki 18, bet sakau 15 ir taškas. Pašnibždom pardavė, kad kiti nenugirstų, dar kartą pasitikslinus iš kur mes. Kitas garsus – prieskonių turgus. Vaizdas panašus, tik kad prekyboje dominuoja prieskoniai. Turgūs po stogu ir su daugybe korpusų, gan moderniai įrengti (reiškia ir kainos užlenktos).

Vieną dieną pabuvojome prie Bosforo. Pakrantė pritaikyta tingiai leisti laiką, ką daug turkų daro dienų dienas, gatvėse nuolatos matomi išbarstytai po vieną ant taburečių sėdintys dėdės, stebintys aplinką, lėtai traukiantys cigaretės dūmą, geriantys arbatą ir šūksniais bendraujantys vienas su kitu. Turbūt nuolatos sėdi savo budėjimo vietose. Kiekviena pakrantė bei abu tiltai centre (skiriantys senamiestį ir Taksim) nusėsti žvejojančių žmonių, čia pat galima išsinuomoti ir meškerę, gatvėje parduodamas šaltas vanduo, juodaodžiai pardavinėja laikrodžius ir padirbtus kvepalus. Parkuose ir pasisėdėjimo vietose su termosais vaikšto dėdės ar jaunuoliai ir nebrangiai pilsto arbatą ar kavą, žmonės kepa griliukus ir atsidūręs
tokioje vietoje gali prasėdėti visą dieną, nes niekas niekur neskuba. Na o pagrindinis moterų darbas – namų šeimininkės ir vaikų augintojos.

Paskutinę dieną pabuvojome ir Azijinėje dalyje, kur pakilome į kalną, nuo kurio atsiveria Bosforo tiltų bei Europinės dalies vaizdai. Apsilankėme ir pagrindinėje gatvėje, tai yra turguje, kur kainos mažesnės, žmonės primygtinai nesiūlo pirkti jų prekių. Su nekantrumu laukėme kelionės į Sokotrą, nes Stambulo šurmulys atsibodo.. Na, žinoma, buvo galima aplankyti keletą netoliese esančių vietų, bet tam reikėjo numatyti dar daugiau pinigų, bei paskirti jėgų tąsytis nuo vieno galo iki kito. Bet išmaišyti Stambulą nebuvo mūsų didžiausia svajonė..

Daugiau nuotraukų čia:
Istanbul, Turkey

PASIRUOŠIMAS IR PLANAVIMAS

Daug ir intensyviai dirbę, neatsisakydami nė vieno papildomo darbo pasiūlymo, jau kurį laiką buvome nusprendę, kad vėliau palepinsime save ilgomis ir šiltomis atostogomis. Vis galvojome, nuo kur pradėsime, ką imsime ir ką norėsime pamatyti, vartydavome gražiausių pasaulio vietų nuotraukas ir sakydavom „važiuosim čia! Ir čia!”. Pasaulis, nors ir mažas, bet labai didelis, todėl nusprendėme bent jau nuo kurio kontinento pradėsime – Azija (pradedant Nepalu). Tačiau ieškant bilietų, pastebėjome, kad pigiausi skrydžiai – per Jungtinius Arabų Emyratus. Arabų kraštai mums senokai jau buvo įdomūs (nors iš pirmo žvilgsnio atrodo rūstokai, bet tik pirmo) savo dykumingu kraštovaizdžiu ir jame išdygusiais moliniais namais, o dar prisiminėme per BBC dokumentiką matyta Sokotros salą, kuri priklauso Jemenui, ir jos endeminius medžius bei augalus, paukščius bei necivilizuotą gyvenimą... Pradžią turime:) Pasiskaitę atsiliepimų, išsirinkome kelionių agentūrą, su kuria vėliau ir sudarėme sutartį, o prie mūsų dar prisijungė draugas Ignas – šaunu. Iš Sokotros nusipirkome bilietus į Omaną, apie kurį buvau skaičiusi pačių nuostabiausių atsiliepimų, o iš JAE – į Nepalą, vėliau Indiją (į kurią pateksime žeme) ir Šri Lanką – toks pirminis planas artimiausiems keliems mėnesiams, o vėliau – kaip susišvies ar sąlygos lems.

Svarbiausi daiktai keliaujant – pinigai ir pasas, tačiau ruošiantis ilgai kelionei, kurioje reikės kaip įmanoma taupyti (arba pakeliui ieškotis darbo) reikia ir pasiruošti įvairiems atvejams. Ką imsime su savimi svarstėme netrumpai, karts nuo karto vis kažką įsigydami, gerai apsižiūrėdami (o, be to, viską pirkti vienu metu – kiek skausminga:)). Štai sąrašiukas pasiimtų daiktų:

Kuprinė – svarbiausias backpacker‘io atributas, kuriuo ant savo kupros teks tempti viską, ką sugalvosime pasiimti ar įsigyti kelionės metu. Verta nepagailėti pinigų ir įsigyti patogią kuprinę, ypač jeigu planuojamas žygis į kalnus ar norėsis pabėgti į kiek atokesnes vietas. Į kelionę keliauja seniau pirkta ir remontuota 70l „Husky“ – nors po kelionės Norvegijoje ėmė trūkinėti siūlės, ant nugaros guli gana patogiai, todėl drošiu iki galo:). Agnius ant kupros neša prieš kelionę įsigytą 75l Mammut – ši, nors ir sunkesnė, pasiūta kokybiškiau, tvirčiau, tvirtesnės detalės, be to – šleikas galima užtraukti specialiame skyriuje ir kuprinė virsta kelionine tašę, be jokių atsikišusių detalių – labai pravartu oro uostuose, kuriuose kenčia mano kuprinė.
Avalynė. Turime po tris poras – Source sandalai, lengvi sportbatukai bei trekinimo (žyginiai) vandens nepraleidžiantys batai aukštu aulu (maniškiai – seniai turėti ir numylėti, niekada nenuvylę odiniai „Salomon“. Agnius internetu nusipirko lengvesnius, bet ir minkštesnius „Salomon GTX2“). Žygių po kalnus ar kalnuotas džiungles metu patogūs batai tampa vienu svarbiausių dalykų, todėl išsirinkti reiktų neatmestinai.
Drabužiai – jų daug neturime. Pas kiekvieną komplekte yra po lengvas greitai džiūnančias kelnes (iš kurių galima padaryti šortus, užtrauktukais nusegus klešnes), marškinius ilgomis rankovėmis, keli marškinėliai, apatiniai, kelios poros kojinių (žyginiams batams ir ne), po džemperiuką, gerą striukę bei kelnes nuo lietaus ir vėjo. Bet kelionės metu pildysis, nes prieš važiuojant į Islamo šalis, reikės pasirūpinti skara galvai paslėpti, be to, norėsis ir paprastesnių drabužių, kurių būtų negaila atsikratyti prireikus. Agnius savo šortus pasitobulino šoninės kišenės viduje įsiūnant užtraukiamą kišenėlę, kurioje – dar viena užtraukiama kišenėlė:) banko kortelėms susidėti. Taip pat turime pinigų diržus (iš pažiūros paprastas diržas, tačiau vidinėje pusėje yra ilgas užtrauktukas ir čia galima prislėpti daug banknotų). Maniškis firmos Source, Agnius dėvėtų drabužių parduotuvėje susirado platų medžiaginį diržą už litą ir nunešė pas siuvėją tobulinimui (tai viso 6lt gavosi). Dar turime po neperšlampamą piniginę ant juosmens (po kelnėmis), bet nelabai patogu ir pagal paskirtį kaip ir nenaudojame. Viską susikrovėme į Sea To Summit firmos vandeniui atsparius kompresinius maišus.
Palapinė – keliauti žadame ne iš viešbučio į viešbutį, gali tekti nakvoti įvairiausiose vietose, todėl pasirūpinome nuosavu stogu (ir tinklu nuo vabzdžių) virš galvos – nesunkia (2,5kg) dviviete „The North Face Tapodole 23“ palapine su prieangiu daiktams – vietos tik tik. Iki šiol esame patenkinti ja ir jos vandens nepralaidumo savybėmis, kas buvo labai svarbu Norvegijoje, kur mus ištisai skalbė lietūs.
Miegmaišiai – svarbesni šaltesnio klimato zonose (ir kalnuose), mūsų abiejų miegmaišių komforto riba -5 - +12 laipsnių ir sveria 900g bei 1000g. Be šių miegmaišių dar turime po šilkinį maišą, kuriame gaivu miegoti karštu klimatu. Taip pat girdėjome, kad tokie maišai labai pravartūs tokiose šalyse kaip Indija, kur pigiuose hosteliuose patalynė keičiama kaip kada ir gali būti blusų.
• Lengvi hamakai – jų turime du – dvivietį bei vienvietį (nes visgi patogiau gulėti-sėdėti po vieną arba turėti atskirą daiktams virš savęs susikabinti).
Kilimėliai – kaip ir viskam kitam, nepagailėjome įsigyti gerus (tikiuosi) Thermarest.
Virtuvės įranga – titaniniai „sporkai“ (spoon-fork, lietuviškai būtų šakutšaukščiai ar pan. – labai pravartus dalykas kelionėje), lengvų titaninių puodų komplektas (viso 3 dalys, galima turėti didesnį, mažesnį puodą ir viršutinę dalį, kuria galima uždengti didesnįjį puodą arba panaudoti kaip keptuvę), skysto kuro MSR vyryklė, lenktiniai Victorinox ir Leatherman (su replėmis) peiliai.
Vaistinėlė – jų turime dvi: didesnė su pagrindiniais svarbiausiais keliautojų vaistais (nuo viduriavimo, pykinimo, temperatūros, skausmo...) ir mažesnė, į žygį pasiimti skirta vaistinėlė, kurią galima prisisegti prie kuprinės ar kitur – labai patogus dalykas –, čia sudėti bintai, tvarsčiai, pleistrai ir kiti esminiai dalykai pirmajai pagalbai suteikti. Nuo maliarijos saugosimės repelentais.
Higienos reikmenys. Čia guli standartiniai dalykai. Be jų nusipirkome keliauninkams (lapelių pavidalo) skirto muilo ir šampūno mažuose dėkliukuose. Jais nusivylėme – nekaip putoja ir plauna, veliasi į gumuliukus, geriausia turėti normalaus šampūno. Taip pat turime universalaus neutralaus prausiklio (galvai, kojoms, indams, rūbams) – šitas geras. Prisipirkome rankų dezinfekcijos, drėgnų servetėlių, bet naudojame retokai, todėl turime tik papildomo svorio.
Elektronika – turbūt plačiausia dalis :). Turime po mobilų telefoną, kuriuos naudojame tik tada, kada jų prireikia (užtektų ir vieno, bet praverčia, kai vienas išsikrauna, be to – kai reikia anksti keltis, mėgstame užsistatyti 2 žadintuvus), po Petzl ciklopą, nedidelį kompiuterį (jį patobulinome vietoje HDD įstatydami SSD nesisukantį hardą – atsparumas judesiams, smūgiams ir aukščiui), GPS imtuvą, field recorder‘į (garso įrašinėtoją), mp3 grotuvą su perėjimu 2 poroms ausinių (audioknygoms, muzikai – kas gali būti geriau už nuostabų kraštovaizdį pro traukinio/autobuso langą su tinkama muzika ausyse) GoPro plataus kampo video kamerytę su povandeniniu dėklu, fotoįrangą (veidrodinis fotoaparatas Canon 60D su dvejomis baterijomis, trys objektyvai (17-50mm, f/2.8; 70-200mm, f/4.0; 100mm macro, f/2.8) ir nesunkus anglies pluošto trikojis), SD kortelių nuotraukoms ir video talpinti (nusprendėme, kad saugiau nei HDD). Dar turime rankinį laikrodį – pajutome jo naudą.
• Kalnų žygiams su gera nuolaida įsigijome po porą lengvų anglies pluošto vaikščiojimo lazdų.

Kompiuterį prifarširavome įvairiais žemėlapiais, Lonely Planet kelionių gidais (deja – senokais), darkart pasitikrinome, ar viską susirinkome ir iškeliavome – tikrieji nuotykiai prasideda (neskaitant nuotykių besiruošiant).