Friday, January 18, 2013

Stambulas, Turkija


Į Rygą (30.09.2012), susikrovę daiktus ir keliskart pasitikrinus, išvažiavome labai anksti dėl ankstyvo skrydžio. Kadangi tiksliai nežinojome, kur yra oro uostas, šiek tiek pagrybavome (grybauti padėjo ir GPS su sena programa), tačiau naudojomės trimis galvomis ir atminties nuotrupomis, todėl spėjome pačiu laiku ir Stambule atsidūrėme be nesklandumų. Ten jau buvome susiradę nakvynės šeimininką vienai nakčiai, Turkijos armėną C., kuris labai myli lietuvius ir moka dainuoti Džordanos Butkutės dainą „Nemylėjau tavęs“, kurią kartais atlieka, kai groja kokiam nors renginyje su savo šlagerių grupele. Kaip jį likimas taip suvedė su lietuviais – nežinia, bet į Lietuvą nuvažiuoti jis nori labiau nei į Armėniją .

Pradžioje galvojome, kad per penkias dienas šiek tiek pakeliausime Turkijoje, bet visi kalbintieji įtikino, kad penkių dienų ir Stambule negana. Taigi vietoj vienos paros, C. mums pasiųlė pas jį apsistoti visas naktis (nors jau buvome susiradę kitus variantus, tačiau svetingas armėnas primygtinai siūlė likti pas jį). Vėliau paaiškėjo, kad tai – šiek tiek komplikuota, nes pas jį jau buvo apsistojusi viena lietuvė Džordana (maniau, kad dėl vardo juokauja, bet pasirodo – sutapimas :)), kurią jis pažįsta Erasmus studentų mainų dėka, o ji šiais metais čia įstojo į magistrą. Kartu su C. ankštokame 2 kambarių bute gyvena jo brolis, tai namuose jau nakvojome penkiese. Dar vėliau paaiškėjo, kad C. pastoviai priima į namus svečius. Kas vakarą pas brolius užsuka tetos (kurių paprastai į namus jie neįsileidžia, nes jos labai nepatenkintos šniūrais einančiais svečiais ir nedirbančiu sūnėnu) ir per langą paduoda maisto. Taigi, džiaugėmės paskutinę dieną, kad jau išvažiuojame, nes teko pasijausti nejaukiai, kadangi pas C. priešpaskutinę dieną apsistojo dar viena lietuvė (kuri užsirovė atvažiuoti tuo metu, kai į namus įsisuko tetos ir tvarkė namus, tai išgirdo nepagarbių kalbų). Na, o mums išvažiuojant , C. jau derino priimti dar kažkokią lietuvę..

Pats miestas – labai, didelis, gyvas ir varginantis. Yra Europinė ir Azijinė dalys, kurias skiria Bosforo sąsiauris, o jungia du tiltai (tik transportui) ir daugybė keltų. Europinėje dalyje yra senamiestis, centras (Taksim), pagrindinis Ataturk‘o oro uostas, azijinė – didesnė, veiksmo čia mažiau ir ramiau. Didelio kultūrų skirtumo nesijautė, žmonės gana Europietiški, sakyčiau, gal kiek šiltesni (ir karštakošiškesni).. Didžiąją laiko dalį praleidome Europinėje dalyje, nes čia ir apsistojome. Kadangi nesame miestų mėgėjai, todėl mums būtų užtekę ir trijų dienų Stambule. Atstumai dideli, žmonių masės – tiek vietinių, tiek turistų.

Apgyvendinimas labai tankus (visgi keliolika milijonų žmonių..), žmonės gyvena susispaudę, visur mažos maitinimo įstaigėlės, parduotuvėlės po parduotuvėlių, kur daugiausiai pardavinėjamas maistas, vaisiai, vanduo, kitose – virtuvės įranga, mechaninės sulčių spaudimo mašinėlės, manekenai drabužiams ir kitokie reikmenys smulkiam verslui. Tarp tų parduotuvėliu prie judresnių gatvių įsimaišęs vienas kitas automobilių remonto servisiukas (tokio pat dydžio), kurį pastebėti labai paprasta, nes prie įėjimo dažniausiai sėdi tepaluoti dėdės ir stovi vonia pilna apyjuodžio vandens – naudojama rankoms nuo purvų plauti. Virš miesto kaba smogas, jaučiamas būnant jame ir matomas iš bet kur toliau ir aukščiau.

Eismas intensyvus, nuolatos formuojasi kamščiai, o prie vairo neužmigsi, nes intensyviai naudojamas garso signalas, kartais turbūt tiesiog kaip bendravimo priemonė. Automobiliai beveik vien nauji ir apynauji, nardo ir grūdasi į sankryžas. Jeigu sankryža buvo užkišta tuo metu, kai degė žalias šviesoforo signalas, dauguma vairuotojų susierzinę važiuos per raudona, mat „jie jau turėjo būti pravažiavę“. Todėl dairytis reikia visur ir visada, nesvarbu ar dega raudonas signalas, ar žalias, nes žmonės taip pat vaikšto beveik nereaguodami į spalvą, kaip ir automobilių ar motorolerių vairuotojai. Dviračių čia beveik nepamatysi, nes reljefas labai nedėkingas (kartais ir eiti į labai statų kalną sunku), be to – dviratininkams čia labai pavojinga (nors matėm vieną kitą – turbūt dėl stiliaus) dėl intensyvaus automobilių eismo bei neegzistuoančių dviračių takų.

Turkija – kačių ir katinų šalis, todėl Stambulas – ne išimtis. Čia jos gebiamos ir mylimos, todėl yra visai nebaikščios. Katės trinasi ant kiekvieno kampo, šaligatviai nukloti indeliais su maistu katėms, o gatvės (jei ne per judrios) – katėm. Dažnai galima pamatyti išsidrėbusias ant laiptų, miegančias ant
automobilių kapotų, motociklų sėdynių, matėm net susirangusią į krepšį prie parduotuvės, kuriame laikomos kruopos (šalia stovėjo toks pat krepšys pilnas ryžių), na o kalbėti apie krantines, ant kurių pilna žvejybos mėgėjų, turbūt net nereikia. Kiti Turkijos atributai – keramika, kepti kaštonai, stiklinės mėlynos akys, batų valytojai, kurių nutūptos gatvės, rakė ir, žinoma, saldumynai.

Lankytis šiame mieste nėra labai pigu, transportas brangus (kaip žinia Turkijoje – brangiausias benzinas pasaulyje), maistas kavinėse – taip pat. Kebabai ant kiekvieno kampo, gaila, nepavyko atrasti falafelių (aliejuje skrudinti rutuliukai, kurių pagrindinę masę sudaro avinžirniai), kurie čia visai nepopuliarūs. Tačiau turi skanią žuvį Palamut (kažkas iš skumbrinių, dar nebuvo progos pasižiūrėti internete). Atradome vietelę, kur galima pigiai suvalgyti sumuštinį su šita žuvimi, tai paskutiniu metu ten ir pavalgydome. Skanūs ir įdomūs jų saldumynai, už kurių dėžutę suplojome gerokai daugiau nei tikėjomės. Ragavome jų tradicinį patiekalą Kumpir – didžiulė (apie 20cm ilgio) bulvė virta su lupenomis, įpjauta per pusę, vidus išminkytas su sviestu ir sūriu ir į įpjovimą prikrauta visokių priedų – alyvuogės, kopūstai, marinuoti pievagrybiai, kukurūzai, majonezinės mišrainės, padažai ir kt., galima pasirinktinai. Tokią bulvę suvalgęs sotus būsi visą dieną, jei pavyks įveikti.. Man nepavyko :). Na o prie maisto dažniausiai geriamas airanas (sūdytas ir vandeniu skiestas jogurtas). Skanu.

Ant kiekvieno kampo spaudžiamos šviežios sultys (daugiausiai apelsinų), nelabai ir brangios, todėl jų išgėrėme nemažai. Jų arbata labai mažose stiklinėlėse, ir kavinėse gana brangi. Užtai vanduo nebrangus ir jo visada turėdavome.
Aplankėme senamiestį, kur kiekviena kavinė bando įtempti valgyti pas juos, bet kainos didelės. Čia populiariausia mėlynoji mečetė, kur vietinius melstis leidžia per vieną šoną, o lankytojus per kitą. Moterims čia svarbu užsidengti plaukus, rankas ir kojas, vyrams tik kojas (skaras tam skolina vietoje). Taip prieš įeinant į kiekvieną mečetę privaloma nusiauti batus. Mečetės grindys išklotos storu minkštu kilimu, bet kvapelis čia – svaiginantis (Stambule vasarą labai karšta, spalio pradžioje – 25-28°C, visų kojytės prakaituotos), net nosį riečia. Ir kaip ten galima melstis nusileidus veidu iki pat kilimo..? Na nebent kvapiaisiais kojų skysčiais prasisunkęs tik turistų zonos kilimas.. Agnius dėvėjo sandalus, todėl nusiavęs buvo basas, sakė kojos limpa prie kilimo :). Daugiau mečečių nelankėme, nes žiūrėti jose nėra labia daug ko, o trukdyti melstis irgi nėra tikslo. Tačiau mečečių čia – labai daug ir meldžiamasi kelis kartus per dieną. Ant mečečių sienų pakabinti garsiakalbiai ir mieste visu garsu transliuojamos maldos, ir maldos prasideda tam tikromis valandomis, todėl iš visų pusių jos pasigirsta vienu metu. Sukuria įdomią atmosferą.

Kitos senamiesčio įžymybės – turgūs – užplūsti turistų iš įvairių pasaulio vietų. Kiekvienąkart susidomėjus kokiu daiktu tuoj pat bus bandoma jį parduoti, o pasidomėjus iš kur esi, bus pritaikyta ir kaina (rinka išnagrinėta). Man reikėjo nusipirkti skarą, kuri bus naudojama ir Jemene bei Omane, Gran Bazzar’e rinktis buvo iš ko. Kai susiradau man patinkančią, buvo pasiūlyta pirkti už 25TL (Turkijos lyra). Čia pat australai nusipirko dvi už 45TL. Aš pasiūliau pirmutinę ir paskutinę kainą – 15TL, tai jau pradėjo pakuoti už 20, sakiau eisiu pasivaikščioti, kaina krito iki 18, bet sakau 15 ir taškas. Pašnibždom pardavė, kad kiti nenugirstų, dar kartą pasitikslinus iš kur mes. Kitas garsus – prieskonių turgus. Vaizdas panašus, tik kad prekyboje dominuoja prieskoniai. Turgūs po stogu ir su daugybe korpusų, gan moderniai įrengti (reiškia ir kainos užlenktos).

Vieną dieną pabuvojome prie Bosforo. Pakrantė pritaikyta tingiai leisti laiką, ką daug turkų daro dienų dienas, gatvėse nuolatos matomi išbarstytai po vieną ant taburečių sėdintys dėdės, stebintys aplinką, lėtai traukiantys cigaretės dūmą, geriantys arbatą ir šūksniais bendraujantys vienas su kitu. Turbūt nuolatos sėdi savo budėjimo vietose. Kiekviena pakrantė bei abu tiltai centre (skiriantys senamiestį ir Taksim) nusėsti žvejojančių žmonių, čia pat galima išsinuomoti ir meškerę, gatvėje parduodamas šaltas vanduo, juodaodžiai pardavinėja laikrodžius ir padirbtus kvepalus. Parkuose ir pasisėdėjimo vietose su termosais vaikšto dėdės ar jaunuoliai ir nebrangiai pilsto arbatą ar kavą, žmonės kepa griliukus ir atsidūręs
tokioje vietoje gali prasėdėti visą dieną, nes niekas niekur neskuba. Na o pagrindinis moterų darbas – namų šeimininkės ir vaikų augintojos.

Paskutinę dieną pabuvojome ir Azijinėje dalyje, kur pakilome į kalną, nuo kurio atsiveria Bosforo tiltų bei Europinės dalies vaizdai. Apsilankėme ir pagrindinėje gatvėje, tai yra turguje, kur kainos mažesnės, žmonės primygtinai nesiūlo pirkti jų prekių. Su nekantrumu laukėme kelionės į Sokotrą, nes Stambulo šurmulys atsibodo.. Na, žinoma, buvo galima aplankyti keletą netoliese esančių vietų, bet tam reikėjo numatyti dar daugiau pinigų, bei paskirti jėgų tąsytis nuo vieno galo iki kito. Bet išmaišyti Stambulą nebuvo mūsų didžiausia svajonė..

Daugiau nuotraukų čia:
Istanbul, Turkey

1 comment:

  1. Tikrai poros dienų Stambule negana... nors, kai tokios pigios kelionės į Stambulą, tai galima ir kelis kartus po keletą dienų apsilankyti. Gal taip net įdomiau. :)

    ReplyDelete