Sunday, April 28, 2013

Borneo III: Skrodžiame vakarinį Kalimantan'ą


Jau prieš išvažiuodami į vakarinį Kalimantan žinojome, kad mūsų lauks nuotykiai, nes šioje dalyje turizmo beveik nėra. Iš Kuching autobusas veža į Pontianak, o iš čia visi paprastai skrenda, kur kam reikia. Mes pasirinkome judėjimą keliu, pakeliui aplankant Gunung Pulung nacionalinį parką (deja, labai norėjau B. Galdikas Tanjung Puting parke aplankyti, tačiau tai yra labai brangus malonumas – į parką vykti galima tik perkant pilną paketą, kas sudaro virš 200-300USD už porą dienų. Ieškojau ir savanoriavimo galimybių, tačiau tai – trys savaitės savanoriavimo kainuotų 600USD - fondas teigia, jog tai speciali kaina lietuviams. Nežinau, skamba kaip “Maximos” akcija, savanoriavimą suprantu ne kaip atrakciją, na bet kita vertus, turbūt norinčių ant pirštų nesuskaičiuosi.. Todėl savanoriausiu ten, kur pagalba labiau reikalinga negu mano pinigai). Šiame parke orangutangai yra laukiniai, o ne prijaukinti ir maitinami, kaip kad Gunung Puting parke.

Indonezijos viza ir keliame koją į gerokai mažiau išsivysčiusią Malaizijos kaimynę

Atvykstant į Indoneziją, daugumoje atvykimo postų viza duodama ant sienos – 1 mėnesiui ir kainuoja 25USD. Norint gauti dar mėnesį, reikia išvykti iš šalies ir vėl grįžti. Tačiau Indonezija labai labai didelė, čia yra virš 17000 salų, o pagal planą, mums mėnesio neužtektų (be to važiuosime į vietas su neišvystytu turizmu, todėl reikia būti pasiruošus ir neplanuotiems strigimams, kas skamba labai viliojančiai:)), todėl Kuching’e pasidarėme 2 mėnesių vizą (kainavo 170RM). Malaizijoje keliauti buvo truputėlį nuobodu, todėl Kalimantan’o su nekantrumu abu laukėme. Čia retas kalba angliškai ir reikalingos bent minimalios vietinės kalbos žinios – internete suradau pagrindinius žodžius, frazes, gal pravers kritiniu momentu. Na ir jau žinojome – patobulinsime ženklų kalbą.

Kad tai gerokai mažiau išsivysčiusi valstybė (tiksliau regionas) pastebėjome jau atvyke į pasienį, kur vykstančioje betvarkėje tik ten dirbantys turbūt ir susiorientavo. Iškart buvome apspiesti pinigų keitėjų, kurie sekiojo ir galvojo, kad apsigalvosime ir nusipirksime iš jų Indonezijos rupijų (10.000 rupijų ~ 1USD). Jokių bankų čia nėra, o muitininkai, pinigų pardavėjai ir dar visokie tretieji asmenys sėdi kartu – kaip tikri bendradarbiai. Neištvėręs vieno įkyraus pardavėjo, Agnius paprašė muitininko, kad lieptų atstoti, tai visiem juoko tik daug buvo :). Vos už sienos keliai suprastėjo ir autobuso greitis nukrito kelis kartus – apie 400km kelionė viso truko 9val.

Drebantis viešbutis Pontianak, toliau greitaeige valtimi plaukiame į Sukadana

Pontaniak – didelis, pagrindinis vakarinės Kalimantan dalies miestas, jis mums priminė Indiją – visos gatvės vienodos su vienodomis mažomis užkandinėmis, net sunku būtų pasakyti, į kurią pusę kas, nes viskas vienoda. Na tik gerokai tvarkingiau ir švariau nei Indijoje... Išlipus iš autobuso, prisistatė krūva taksistų, bet nė vienas nekalbėjo nė žodžio angliškai. Mus angliškai užkalbino vyrukas, siūlęs nebrangią nakvynę. Tačiau man reikėjo padaryti porą darbelių, todėl susiradom brangesnį viešbutį su Wi-Fi (viena iš keleto, turbūt). Čia vienas darbuotojas tekalbėjo angliškai )ir tai vos), tai jį iškamantinėjom, apie savo kelionės maršrutą.
Sutemus paaiškėjo vienas niuansas – šalia viešbučio (ar beveik jame) įsikūręs naktinis klubas, tratėjo viešbučio langai, drebėjo grindys ir turėklai. Neįsivaizduoju, koks garsas buvo klubo viduje... Kadangi apsistojome ne pigiausiame, todėl leidau sau eiti pasiskųsti ir pareikalauti kalbėti su viešbučio savininku bei aptarti problemą, po kelių minučių mums buvo duotas kitas (ir daug geresnis) kambarys.

Kad turistų čia nebūna patvirtina ir nuostaba žmonių veide, akies krašteliu užkliuvus už mūsų – viena mergina net žandikaulio vos nepametė „WOW!“, gal pagalvojo, kad įžymybės kokios.. Žmonės sveikinasi ir riksmais “Hei! Hei!!” iš tolo, visi šypsosi, o, kas kalba nors kiek angliškai, būtinai bando ir užkalbinti.

Kitą rytą reikėjo pasiekti greitaeigę valtį, nuplukdinsiančią mus į Sandakan. Kadangi buvo likęs pusvalandis iki (kaip mums sakė) išplaukimo, paprašėm taksi. Niekas angliškai nekalbėjo, todėl aiškinom judesiais, simboliais ir pavadinimais – buvimas Kalimantane bus nuolatinis šaradų žaidimas :)). Man patinka. Iš tikrųjų, tai Malaizijos dalyje keliauti buvo šiek tiek nuobodoka...
Pakeliui taksi užsuko į degalinę (nors jau laiko nebebuvo) – įprastas reiškinys Azijoje, kuomet autobusai (net ir miesto) į degalines užsukinėja kelionės metu ir užsipilinėja po kelis litrus. Deja, degalų pas vairuotoją dar buvo tai liepėm važiuoti toliau, kitaip išlipsim ir sėsim į kitą taksi, nes nebebuvo laiko (po poros minučių prisiminiau, kad Kalimantan – valanda mažiau nei Indonezijoje, tai laiko visgi buvo daugiau nei reikia :)). Vairuotojas mus nuvežė kažkur toliausiai, nes, paaiškėjo, pats nežinojo, kur važiuoti, tada jam teko grįžti atgal – gerai, kad prieš pusantros valandos išvažiavome...

Kelionė valtimi iš Pontianak į Sukadana truko 5val. ir kainavo po 15USD, o kelionės metu pasimokėme skaičius Indonezietiškai, kas iškart labai pravertė - turbūt kiekvienos kalbos mokymasis keliaujant turėtų prasidėti nuo skaičių... 

 Lankstūs krovos darbai. Pontianak

Greitaeigėse valtyse sėdynės tankiai įrengtos šalia viena kitos, išlipti reikia ropojant per jas arba išlendant per langą :)

 Pirmoji stotelė, kur vienoje iš daugybės įsikūrusių valgyklėlių pasisotinome


 Žvejų nameliai - gaudyklės. Patekusios per piltuviškus vartus žuvelės patenka į tinklus.



Svetingumas Sukadanoje ir neaplankytas nacionalinis parkas. Liūdna orangutangų dalia...

Sukadana – mažas ir ramus miestelis, čia dominuoja musulmonai ir moterys dėvi skoningas skaras, skrupulingai dengiančias plaukus (miesuose galima pamatyti ir labai prabangių apdangalų su garsių dizainerių vardais). Čia niekas nežinojo, kur rasti Gunung Palung ofisą, kuriame mums reikėtų gauti leidimus į parką. 
Pakeliui kažkur ta kryptimi užsukome į vietinę kavinukę atsigerti kokosų (Malaizijoje jie buvo labai brangūs), čia buvęs vyriškis (šiek tiek kalbantis angliškai) mums labai padėjo – pasisodinęs Agnių ant motociklo, nuvežė iki vietos, kur turėtų būti kontora (paaiškėjo, kad nebėra), tada pasiūlė pasisvečiuoti pas jį (tiksliau, jo sūnų Adi) nakčiai, o jo kaimelyje gyvena Mr. Sofi, kuris yra gidas ir viską žino. Nuvežė jis mus su mūsų bagažu per du kartus, surado Sofi, nupirko mums užkandžių... Visoje kelionėje sutikti musulmonai mums paliko labai gerą paslaugių žmonių įspūdį. Ir labai klysta tie, kurie mano, jog musulmonai=teroristai ar musulmonų moterys neturi teisių – jos vyrų yra labai gerbiamos (yra, aišku, visokio atsilikimo valstybių..) ir turi lemiamą žodį šeimoje.



Pas Adi atvažiavęs Mr.Sofi, kuris yra gidas atstovaujantis vieną agentūrą pradėjo traukti kainynus ir buvusių kelių lankytojų pasų kopijas, kurios turėtų atstoti rekomendacijas (kažkodėl galvoja, kad jei čia buvo kiti užsieniečiai, tai labai jau patikimai atrodo), bet gidas nekalba angliškai ir turi neitin kokius simbolių ir kūno kalbos šifravimo ypatumus, todėl aiškinant reikia gerokai pasistengti :). Kaina 3dienoms/2naktims buvo 2.100.000 rupijų (apie 210USD), kas mums pasirodė kelis kartus per brangu (dar ir gidas angliškai nekalba), turint omenyje, kad leidimas į parką kainuoja 1USD (kurio gauti Sukadanoje nebegalima). Norėjome patys eiti niekam nesakę, bet prieš jam atvykstant jau buvome prasitarę. Derėtis nepavyko, todėl nusprendėme važiuoti toliau – geriau kažkiek pinigų paaukoti tiesiogiai orangutangų saugojimui, o ne agentūrai. 

Tiesa, Adi sakė, kad šioje vietovėje orangutangai yra šaudomi, nes atklydę į aliejaus palmių plantacijas apretina derlių ir parekomendavo nuvažiuoti į B.Galdikas įkurtą parką – ten jie yra saugomi. Gaila, saugomi jie yra visoje šalyje (juos saugo įstatymas, bet kažkaip pro pirštus visi žiūri) ir saugūs turėtų būti ne tik prieglaudoje, kur yra prijaukinti, bet ir laukinėje gamtoje, kur yra tikrieji jų namai. Labai liūdna ir pikta, orangutangai čia gyveno sau per amžius, o atvykęs godus žmogus ne tik, kad miškus iškirto, bet ir iššaudė didelę dalį jų – ar dėl maisto, ar derlių saugodamas, bet juk visko tie orangutangai nesuvalgo, o sunaikinus jų miškus kaip ir derėtų pasidalinti maistu mainais už atimtą žemę. Žmonės, ypač kaime, to nesupranta, kaimuose matėme daug vyriškių (net ir berniukų!) su šautuvais (kažkaip antipatija vyrams atsiranda dėl visų blogybių, vykstančių pasaulyje – medžioklė, prievartavimai, žudymai, karai, korporacijos ir t.t. Yra, žinoma, ir moterų ne ką geresnių, bet vienetai) – žmonės labai draugiški, bet sunku prisiversti nusišypsoti ir atsakyti tuo pačiu, matant kokį šautuvą po pažastimi ir žinant, kam jis naudojamas. Turėjau vilčių, kad gal baido tiesiog, bet daugelis sutiktų žmonių patvirtino, kad orangutangai yra žudomi.

Truputis vaizdų iš Sukadanos

Sukadanos gyventojas, drožinėjęs elnio ragą. 

 Kitas gyventojas. Atmosfera šiuose kraštuose labai tingi, žmonės sėdi tarpdury ar šalia, nieko neveikia sau... Tipinis namas atrodo taip - be durų, pilkos lentos, medinės langinės (be langų). Bet ko daugiau reikia..?

 Moteriškė, pabaigusi darbus, tipeno namo..

Šis vyriškis, perkantis degalus vienoje iš daugybės kaime esančių mažų parduotuvėlių, pats pasiprašė jį nufotografuoti.  

 Mus į svečius priėmęs šeimininkas su anūku (kuris nusiramina tik gavęs pažaisti su planšetiniu kompiuteriu - viena iš pagrindinių auklėjimo ydų). Už nugarų stovi kregždynai.

 Kregždynuose auga neįsivaizduojami skaičiai kregždžių, tarp betoninių sienų skardžiai aidintis jų čiulbesys netyla kiaurą parą. Tai vienas pagrindinių neblogus pinigus nešančių biznių - surenkami kregždžių lizdai superkami didžiulėmis kainomis (pagrindinė pirkėja - Kinija), o iš jų gaminama sriuba ir gėrimai yra (taip sako) didžiulis delikatesas (gal minėjau viename iš įrašų apie Filipinus). Lizdams statyti kregždės naudoja tik seiles.

Kulniuojant atgal pakelėje aptikome (ko gero automobilio nublokštą) laukinę (naminės katės dydžio) Leopardinę katę.

Šventinė vestuvinė eisena, nusidriekusi per visą kelią. Visi išsipuošę, o eismą (šalia žiedo viduryje esančio Duriano) reguliuoja policininkas. Pamačiusios mus atbėgo kelios merginų grupelės, norinčios su manimi nusifotografuoti :)



Autostopas prasideda

Iki Ketapang atvažiavome vieninteliu autobusu per dieną (kurį užmatėme eidami tranzuoti ir nusprendėme sėstis), kainavusiu po 30.000IDR – transportas čia daug pigesnis nei Malaizijoje ar Filipinuose. Senieji autobusai (ekonominės klasės) čia gerai padėvėti, o viduje yra rūkoma (rūko aišku vyriškiai, nepagalvodami, kad vaikai kvėpuoja tais nuodais, bet tai ir mūsų šalyse dar nesenai apie tai niekas negalvojo), kaip ir kavinėse, viešbučiuose ir kitose viešosiose erdvėse.

Ketapang’e, atsidūrėme vidurdienį, o pietus (vermišelius, kuriuos valgome dažnai, nes bent jau aišku, kas sudėtyje – vegetarams Kalimantane turbūt dar sunkiau nei Malaizijoje, bet iki šiol tai tiek Filipinuose, tiek Malaizijoje ir Indonezijoje) valgėme stoties, kuri yra tiesiog žvyro aikštelė, užeigėlėje-kioskelyje, mus stebint trims mažoms mergaitėms, kurios drąsiai sukinėjosi aplink ir mūsų kažko klausinėjo savo kalba.


Mums buvo patarta palaukti rytojaus, kada važiuos vienintelis autobusas per savaitę į Manis Mata, bet nėra ko laukti. Pastabdant pakeleivingas mašinas, apsikrovę kuprinėmis kulniavome per Ketapang lydimi šypsenų, pasisveikinimų ir nustebusių veidų (ne vienas klausė, ką čia veikiame, kodėl neturime motociklų, kuriuos čia turi beveik kiekvienas – net ir vaikai su motoroleriais važinėja) – vienas vaisių pardavėjas mus pasivijo su motociklu ir įdavė vaisių ryšulėlį. Ketapangas ištisai pristatytas kregždynų ir miestas dieną/naktį netyla nuo jų šaižaus čiulbesio – kiekiai nerealūs ir decibelų nemažai, bet priprantama :).


Mums sustojus pailsėti pavėsyje, susistabdėme sunkvežimį, kuris mus pametėjo iki sankryžos link Tumbang Titi. Čia pravažiuojantys sunkvežimiai jau reti, o visi skuodžia su motociklais, pritaisytuose savos gamybos (ar bambukiniuose, specialiai motociklams pintuose) krepšiuose prisikrovę nenusakomo kiekio įvairaus krovinio – dažniausiai degalų. Girdėjome, kad šiame ruože kelias prastokas, bet vėliau pamatėme daugiau nei įsivaizdavome. Netrukus susistabdėme pirmąjį pravažiuojantį, taip pat užkrautą sunkvežimį, kurio vairuotojas pasistengė atrasti vietos kuprinėms ir susispaudę jau judėjome tolyn. Kelias palaipsniui iš asfaltuoto perėjo į žvyringą-molingą, su išmuštomis duobėmis, kai kuriose vietose apsemtą ir greitis nukrito iki 10-20km/h. Kai kur tešlinės duobės siekė daugiau nei metrą ir visi džipai čia buvo bejėgiai.

Daugelyje vietų kelias buvo sustiprintas medinėmis vėžiomis. Prie vieno kelio sutvirtinimų sėdėjo vyriškis, savo rankomis remontuojantis kelius ir renkantis už savo darbą paramą.


Šioje vietoje bejėgiai buvo ir sunkvežimiai. Paskutinis duobę įveikęs sunkvežimis visada turi palaukti kito atvažiuojančio, kurį reikės ištraukti iš duobės. Neįsivaizduoju, kaip šiuo keliu važiuoja autobusas!




Geriausiai šiuo keliu sekėsi važiuoti motociklams, kuriems netrūko takelių pravažiavimui net ir baisiausiose vietose (vienintelė neįveikiama kliūtis buvo giliai apsemta trumpa kelio atkarpa, kur juos perkelinėjo specialus sunkvežimis) – motociklai su virš galvos siekiančiais kroviniais skriejo iš abiejų pusių net pasišokinėdami, atrodė kaip motokroso varžybos (tik biškelį kitaip:)). Pakeliui pravažiavome keletą "benzino kolonėlių" - vidury laukų lyg iš niekur išdygęs iš beveik bet ko pastatytas namukas-parduotuvėlė su šalia kelio pastatyta lentynėle, užpildyta įvairios talpos buteliais su degalais - kuo toliau, tuo brangiau. Čia sustoja motociklais kelią įveikinėjantys vairuotojai pasipildyti bakų.

Nakvynė kažkieno kieme, toliau autostopas

Įveikus didžiąją dalį kelio, vėl kulniavome ir netrukus susistabdėme pirmąjį pasitaikiusį sunkvežimį, kuris mus pavežė dar apie 20km – viduje sėdėję keleiviai garbingai mums užleido vietas ir patys susėdo į priekabą. Dar paėjus kelis kilometrus ėmė temti ir grėsė liūtis, tad pamatę pakelėje esantį namelį, pasiprašėme kieme pasistatyti palapinę nakvynei (žinoma buvome mielai priimti, ir pusryčiais pavaišinti). 

Sunkvežimis pakrautas vaisių, iš kurių spaudžiamas aliejus. 

Vakarais debesys neša lietus ir kiekvienas saulėlydis atrodo įspūdingai.

Kitą rytą buvome kviečiami į svečius pas kitą žmogų, bet jau reikėjo judėti – pėsčiomis paėjome apie 5km, lydimi pravažiuojančių motociklų vairuotojų nustebusių veidų – niekas čia tokių (mums tai nedidelių, bet vietiniams ne) atstumų pėsčiomis nevaikšto. Tada susistabdėme (vėl pirmą:)) sunkvežimį, ir anksti ryte jau buvome Tumbang Titi kaimelyje. Čia žmonės taip pat buvo labai nustebę ir mums siūlė palaukti autobuso (to paties iš Ketapang, kuris neaišku, kada čia bus), tačiau nėra ko laukti. Netrukus sėdėjome priekaboje, kurioje prikrauta padangų ir kokosų, kartu su trimis vietiniais ir šiuo krovininiu automobiliu įveikėme apie 160km (užtrukome apie 5 valandas) – duobėtą žvyrkelį pakeitė itin platus ir lygus žvyrkelis, kuris atrodė kaip greitkelis su mediniais kelio ženklais, iš šonų supo šviežios palmių plantacijos ir naujai statomi industriniai objektai, o žvyrkeliu skrodė gausybė didžiulių sunkvežimių, dirbančių šiai industrijai (šis kelias ir įrengtas tam), po kiekvieno jų skendome dulkėse. 

Pravažiavome daugybę kaimelių su visai kitokiais žmonėmis, čia jau vyrauja kitokios tradicijos ir gentinis gyvenimas – vyresnio amžiaus moterys apsirengusios iki pusės ir rūko suktines, kai kurios įdomiomis šukuosenomis (apskutinėta galva) ir auskarais. Čia žmonės beveik nesišypsojo, bet stebėjo mus sustingę. 

Galiausiai atsidūrėme nežinia kur, bet iki Manis Mata buvo likę 50km (tiek pavyko išsiaiškinti), kuriuos mus nuvežė šiek tiek angliškai kalbančių vietinių įsiūlytas džipas (nes čia nebesimatė ir sunkvežimių), kurio nuderėta kaina pagrinde tik padengė benzino išlaidas – žmonės labiau padėti norėjo, nei uždirbti, todėl atvažiavę davėme šiek tiek daugiau, nei sutarėme. Duobėtas kelias per palmių plantacijas (išraizgytu kelių tinklu) priminė pasivažinėjimą miško proskynomis. Pakeliui dar pasivijome įklimpusį džipą, vežusį kažkokį vietini dainininką, kurie neturėjo virvės ir ją bandė padaryti rišant pakelėje rastus ryžių maišus, tačiau vis vien jiems teko išsikviesti į pagalbą sunkvežimį, kuris juos ištraukė (o tada ir mus:)). sutemus jau buvome Manis Mata vieninteliame hostelyje, kainavusiame 5USD už kambarį – maždaug tokios pigesnės nakvynės kainos Kalimantan‘e.

Ilgas kelias, per parą pajudame apie 1000km (na, nežinia kiek iš tikrųjų) ir pikti pasiekiame Banjarmasin

Iš Manis Mata autobuso į Pangkalan Bun (kito didesnio miesto pakeliui į Banjarmasin) pasirodo išvis nėra, tėra dvi opcijos – taksi (džipas, kuris važiuoja pririnkus pilną ekipažą) arba motorinės valtys (per aplink). Na, manome, kad yra ir trečia opcija – tranzavimas, nors vietiniai mus visais būdais bandė įtikinti, kad neįmanoma, tačiau kitą rytą pabudus pilant lietui, nusprendėme nelaukti ir sėsti į džipą. Vėliau pamatėme, kad pusė kelio dalies veda labirintais per palmių plantacijas, kur nežinodamas gali pasiklysti ir čia nematėme daug transporto – galima strigti, bet turint laiko viskas įmanoma. Daug atkarpų buvo apsemtos vandens (visą naktį ir rytą gausiai lijo), vandens iki pat grindų (kai kurie ir aukščiau) apsemti ir pakelėje pastatyti namai ant polių – vaizdas toks, kad kaimas upėje stovi :). 

Po 5val jau buvome Pangkalan Bun (triukšmingas miestas), kur išsiaiškinome, kad naktiniai autobusai į Banjarmasin (700km – 13USD) yra pilni – dar turėjome kelias valandas iki temstant, todėl pabandėme iš miesto išsinešdinti ir šiek tiek pajudėti. Sustojęs automobilis mus paleido žiedinėje sankryžoje, kur buvo policijos postas – policininkai buvo labai malonūs, kalbėjo angliškai ir suorganizavo mums kitą autobusą su labai vaišingu personalu, kuris buvo tuščias ir (kaip vėliau supratome) gabeno krovinius, o ne žmones, todėl turėjome daug vietos atisėsti/atsigulti. 


Priėmė į darbą :)

Likus 200km reikėjo persėsti į kitą autobusą, kuriame visu garsu tarškėjo vietinis bumčikas – pirmasyk panaudojome ausų kištukus, nes kitaip neįmanoma buvo – kolonėlė buvo mums tiesiai virš galvos:). Autobuse negeso cigaretės, benzino kolonėlė - ne išimtis, kur veiksmas persikeldavo ir į lauką, ir viduje, o nuorūkos, be abejonės - per langą.



Neitin maloni kelionė, kelias duobėtas ir kiekvieną duobę tekdavo atkentėti pašokant nuo sėdynės, todėl ryte atsidūrę Banjarmasin buvome pavargę ir pikti. Čia pabūsime kelias dienas.

Wednesday, April 17, 2013

Borneo II: Kota Kinabalu ir Tunku Abdul Rahman salų NP, Gunung mulu NP, Lambir Hills NP, Bako NP ir vėl Kuching

Autostopu į Kota kinabalu, šaunusis hostelis ir Tunku Abdul Rahman salų nacionalinis parkas

Atgal į Kota Kinabalu nusprendėme tranzuoti – laiko turime, o ir taip kol kas tai buvo brangiausiai atsiėjusi šalis. Vairuotojas mus norėjo paleisti autobusų stotelėje, bet paprašius nuvežti mus iki sankryžos, kur stabdysime automobilius, likome truputį nesuprasti. Sankryžoje prie mūsų prisistatė keli mikroautobusų vairuotojai, kuriems gan ilgokai teko aiškinti, kad mums nereikia autobuso ar mikroautobuso (vis vien nesuprato turbūt..) mums bandė sustoti visi pravažiuojantys autobusai, bet galiausiai susistabdėme sunkvežimį pilnai pakrautą McDonalds prekių (vairuotojai visada valgo nemokamai:)) tiesiai į Kota Kinabalu. 

Vairuotojas buvo labai laimingas, kad jam teko garbės pavežti du baltaskūrius, skambino keliems draugams net pasigirti:). Pakeliui sustojome papietauti, kur pusiaukelėje pietavo ir jo kolega (vienas į vieną pusę važiuoja, kitas į kitą ir visuomet susitinka pusiaukelėje), pakalbėjome ir apie maistą, abu labai nustebę buvo, kai perspėjom, kad nevalgytų per daug McDonalds maisto, nes šis nėra sveikas. Vairuotojas angliškai šnekėjo prastai, bet susišnekėjome ir žmogus džiaugėsi, kad teko proga bent kartą gyvenime pasipraktikuoti anglų kalbą (iki šiol neprireikė). Į Kota Kinabalu atvažiavome greičiau nei autobusas, vairuotojas savo mašina pavežė mus iki centro, užrašė savo visus telefonus ir sakė skambinti, jei ko prireiks (ir draugams pasakyti, kad turime draugą Sabah‘e).


Kota Kinabalu biudžetinių hostelių kvartale daugumoje kambariai buvo užimti ir teko apsistoti už 65RM (čia sakė dar nuolaidą padarė) nakčiai, įskaitant pusryčius. Kaina labai didelė, kaip už kambarį be langų su ventiliatoriumi. Patalynė buvo nekeista (nes ant jos buvo plaukų, paprašėme pakeisti), sienos fanierinės su plyšiais, tualeto durys be rankenos (ir šias uždaryti reikėjo į duryse kažkieno padarytą skylę įkišus pirštą), duše/tualete skraidė uodai, ant langelio uždėtas tinklelis, bet siena ir stogas nesujungti ir tarp jų žiojėjo kelių centimetrų plyšys. Be visa to ryte nustebino pusryčiai – kiekvienam buvo paruošta po lėkštę su dviem riekelėmis batono, pasenusiu margarinu ir trupučiu ryškiaspalvės uogienės – po tokių sočių pusryčių reikia eiti stiprintis kitur. Buvau pikta už tai, ką gavome už tokią kainą (vienintelis dalykas – aplink daugiau nieko nebuvo) ir labai nenorėjau ten likti – didelė neteisybė, todėl ryte prasiėjau ir radau daug geresnį kambarį su kondicionieriumi už 60RM, kurį, paprašius, gavome už 50RM. Pakeitėme kambarį ir to užteko, kad visą dieną jausčiausi pakylėta :). Užtai apie praėjusią vietą nepagailėjau parašyti spalvingos apžvalgos, o pasiskaičius supratau, kad, ką matėme mes tebuvo gėlytės – kiti žmonės rašė apie nuo alkoholio priklausomą savininką, rėkiantį ant personalo, organizuojantį lipimą į Kinabalu kalną, iki kurio važiuoja gerdamas alų ir spausdamas pedalą iki dugno, žmonės prašė prilėtinti tai šis liepė užsimerkti, jei baisu :)). Naujojoje vietoje kiaurą parą galėjome gauti nemokamo geriamojo vandens, kavos ir arbatos (kuriuos paskaninti net cukraus ir pieno miltelių buvo), o pusryčiams batonas neribojamas, ir riešutų sviesto duoda...

 Saugumas garantuotas :)
Patys gausiausi kada nors gauti pusryčiai:)

Čia susitikome viskuo labai patenkintą olandę (dauguma olandžių – iki šiol sutikome vien merginas – niekad nesiskundžia kainomis ir aikčioja nuo visko :)), kuri prie mūsų prisijungė aplankyti šalia KK esančias salas - Tunku Abdul Rahman nacionalinį parką. Aplankėme dvi jų – Mamutik ir Sapi, kaina (įskaitant akvalangą su vamzdeliu) buvo apie 50RM. Čia netikėtai vėl išvydome autobuse į Sandakan sutiktą porelę iš Maltos, kuriuos dar buvome sutikę vidury Kinabatangan upės, stebint orangutangus. Smagu susitikti kad ir nedaug pažintus (bet iš pažiūros mielus) žmones – susitikus antrą ar trečią kartą atrodo, kad tai seni bičiuliai :). Su jais kartu apėjome salą ir pamatėme ją iš kitos pusės – nuostabaus grožio maži paplūdimėliai ištisai nusėti stambiomis šiukšlėmis, vandenyje taip pat gausu plaukiojančių maišelių, šlykštu net į vandenį bristi (bjaurus jausmas, kai besimaudant kokia šiukšlė prisiklijuoja). Benardant taip pat netrūksta šiukšlių ant dugno, kurios visai nedera prie labai gražių koralinių sodų, ir spalvingų žuvelių. Vėliau toje pačioje Sapi saloje prieš save išvydome ir Kinabatangan sutiktą vieną iš vokiečių, tai su visa didele kompanija praleidome įdomų ir smagų vakarą.

Mamutik sala
 

 Po salą ropinėja vandeninis driežas - toks solidaus dydžio, tai truputį baisu buvo prisiartinti. Bet jie čia šeriami maisto atliekomis iš kavinių.

Šios žuvelės puikiai šokinėja tiek vandeniu, tiek nuo akmens ant akmens, o prie paviršiaus stipriai prisisiurbia.

Tradiciniai vėriniai iš karoliukų

Perlai (nors ir ne aukščiausios kokybės) čia kainuoja 6-20lt.

Gunung Mulu nacionalinis parkas, vabzdžiai ir urvai

Toliau pajudėjome į Gunung Mulu Nacionalinį parką, į kurį patekti neskraidant – sunku ir labai brangu. Tiesa, gal taip ir nebūtų, bet visų mylimas Lonely Planet rekomenduoja skristi, tai niekas nė nebando ieškoti kitų opcijų (upe atplaukti valtimi, ką mes labai norėjome padaryti). Mulu nacionalinis parkas garsus savo urvais, čia yra ir „Elnio urvas“ – turintis vieną didžiausių pasaulyje kamerų (pavadinimas kilęs dėl šioje vietoje besilankančių elnių, kuriuos vietiniai ateidavo medžioti). Taip pat šis urvas žymus tuo, kad iš tam tikro kampo viena urvo sienų atrodo kaip Linkolno profilis. Iš šio urvo vakarais matomos į naktinę medžioklę skrendančių šikšnosparnių upės – įspūdingas šou, kurį vieną dieną pražiopsojome, o vėliau vakarai buvo labai lietingi ir jų nesimatė.

Atskridus, lankytojus pasitinka paprastas, mažytis oro uostas, apsuptas kalnoto miškų kraštovaizdžio. Prie vartų visų laukia transporteriai, kurie už 5RM pristato iki parko (iki kurio – vos kilometras). Labai brangu, bet kaip ir suprantama – automobilio atgabenimas vandeniu kainuoja daug tūkstančių.... Mes transportu, kur galime paeiti, niekada nesinaudojame, o pakeliui ir radome vietelę apsistoti – pusiaukelėje yra pigiausias nakvynės variantas su rūpestingais šeimininkais, čia pasistatėme palapinę. Atgalinių bilietų neturėjome, nes vis dar turėjome vilties rasti būdą iki Miri nukeliauti vandeniu. Deja, esame tik dviese, o motorinio laivelio paslaugos kainuotų šimtus, visi sutikti keliautojai jau iš anksto turėjo lėktuvo bilietus. Tuomet galvojome, kad galėtume nusipirkti kokią seną geldą ir parsiirkluoti patys, bet tokia kelionė užtruktų kelias dienas – nesame tam pasiruošę (nors ši mintis ir nepaleido iki pat paskutinės dienos – esame ištroškę ekstremalesnių nuotykių:). Tačiau, daug niuansų..)

Parke praleidome 3 pilnas dienas (tiesą sakant paskutiniąją dieną gailėjomės, kad per anksti bilietus nusipirkome – būtume dar pasilikę), aplankėme „Vėjo“ ir „Skaidraus vandens“ (Clearwater) urvus, kitą dieną „Elnio“ ir „Lang“ urvus. Taip pat daug vaikščiojome parke – teritorijoje iškloti ilgi mediniai takai, o ant palei juos esančios tvorelės lengvai pastebimi įvairūs įdomūs vabzdžiai (gyvalazdžių kokias 9 skirtingas rūšis pamatėme, o gal ir daugiau), voragyviai ir ropliai. Čia (jei nelyja) nuostabu vaikščioti vakarais, jau sutemus ieškoti gyvūnų bei klausytis naktinių miško garsų (šis parkas labai patiko tuo, kad yra atokiai nuo visų miestų, čia ramu ir miške nesigirdi pravažiuojančių vilkikų švilpimo).


Taip pat galima nusukti nuo tako ir aplankyti krioklį bei atsigaivinti (dieną) vėsiu šaltinių vandeniu, atitekančiu tiesiai iš urvų. Pasisekė man, kad Agnius labai gerai pastebi gyvūniją – iškart sureaguoja, ką įdomesnio pamatęs, o aš dažniausiai ieškodama vabzdžių, nematau paukščių ir atvirkščiai (o dar fotogrfuoti viską norisi). Tai esame pasidalinę rolėmis – Agnius eina pirmas ir pirštu parodo, kur ką užmatė, o aš einu iš paskos ir fotografuoju :). Labai džiaugiuosi, pagaliau į darbą pasileido makro objektyvas.
Kiek daug įdomios gyvybės miške, o nuotraukose neatsispindi nė maža dalis visko, ką matėme.
Vabzdžiai...


Pūkuotas vikšras


Galinga blakė

Raganosinės cikados

 Gražios kaip snaigės amarų nimfos


 
 Spygliuotas skėriukas



Stambiausia regėta gyvalazdė (truputį teko įsikišti į intymų momentą..)

..o šita ilgiausia.

 Ir spalvota gyvalazdė

Vorai...
 





Ropliai...



Gyvatė-varliaakė



Šimtakojai...

Ir augalai..


 Šios gėlės žiedas - dvėseliena atsiduodantis ir muses viliojantis. Gėlės aukštis - apie metrą.

Norint aplankyti urvus, prie parko įėjimo mokesčio prisideda dar išlaidų, nes privaloma turėti gidą. „Elnio“ ir „Lang“ urvų aplankymas kainuoja 20RM žmogui, o „Vėjo“ ir „Vandens“ – 20+30RM, nes iki jų reikia atplaukti vieninteliu galimu parko transportu – ilgąja valtimi. 




Žymusis Linkolno profilis :)


Parko pažiba – smailiaviršūnių uolų miškas, į kurias norint užkopti, reikia pakratyti piniginę – trijų dienų kelionė kainuoja 325RM, į kainą įeina transportas upe, nakvynė stovykloje ir gidas, maistą reikia pačiam pirktis ir neštis. Sutikti keliautojai buvo laimingi aplankę šį gamtos kūrinį, bet mes tokių vietų dar pamatysime. Malaizija ir taip nepigiai atsiėjo…


Nesuprastas autostopas, troškus Lambir hills nacionalinis parkas ir grįžtame į Kuching

Teko nusipirkti skrydį į Miri, kuris lėktuvu pasiekiamas vos per pusvalandį, o iš oro uosto pėdinome (nes už taksi, net jei ir tik keli kilometrai, reikia mokėti 20RM!) iki pagrindinio kelio, kur pradėjome stabdyti pravažiuojančiuosius. Žmonės mūsų nelabai suprato, vienas po kito stoję vairuotojai siūlė pavežti iki autobusų stotelės, sakė, kad autobusai čia nestos (nors pravažiuojantys autobusai pristabdydavo ir jiems tekdavo ženklais parodyti, kad nestotų). Mes bandėm paaiškinti, kad autobuso nenorim, nes baigiasi pinigai, kad stabdome pakeleivingus automobilius, bet mums buvo atsakyta, kad automobiliai – dar brangiau nei autobusai:). Prastovėjus pusvalandį alinančiame karštyje nusprendžiau prisėsti, o Agnius toliau stabdė mašinas. Tuomet pastebėjome atbėgančią merginą, kuri pagalvojo, kad mums reikia pagalbos, ši mus pavežė iki Lambir, kur yra nacionalinis parkas ir nusprendėme čia pabūti dienelę (pasistatėme palapinę), kadangi iš Mulu nenoromis išvykome. Lambir kalnų nacionalinis parkas garsėja didžiule augalijos bei vabzdžių įvairove, čia dirba mokslininkai iš Japonijos, Anglijos. Iš pavadinimo galima suprasti, kad tai kalnuotos džiunglės, parke gausu krioklių, kurių aplankėme vos kelis. Ryte išsiruošėme žygiui iki Bukit Lambir (Lambir kalną), kuris – informacija skelbia – yra už 6km, pakeliui aplankėme ir išsimaudėme gaiviame gražiame krioklyje. 





6km nedaug, galvojome, bet į atstumą, panašu, kad neįtraukta įžambas kilimas ir nusileidimas, o iki kalno viršūnės likus 500m, jos pasiekti negalėjome pusvalandį. Tuomet apsisukome ir patraukėme atgal, nes buvo labai karšta Ir tvanku, beveik nebeturėjome, ką gerti (o dar 6km + nepaskaičiuotas atstumas atgal laukia..) ir labai norėjome spėti grįžti iki 17val., kuomet užsidaro valgykla (mes be pietų, tai vakarienę bent pavalgyt reikia). Visą kelią mus toliau eiti skatino mintys apie šaltus gėrimus ir ledus, už kuriuos tą minutę būtume beveik viską paaukoję:)...


Šiame parke aptikome labai daug termitų - galingai atrodo jų "upės", iš kraštų saugomos sargybinių..


 Kas čia vyksta? Milžiniška pikta skruzdėlė užsiropštė ant Agniaus čiurnos atsigerti, kur kraują nutekino siurbėlė

Kitą dieną toliau tranzavome ir po truputį pasiekėme Bintulu. Tiesa, vienas sustojęs prastos būklės mikroautobusiukas, pasirodo, yra pastoviai kursuojantis taksi (nors ir sakėme, kad pinigų neturime), tai teko kažkiek susimokėti. Šalia Bintulu buvo nemalonu stovėti – čia kelias labai dulka, zuja triukšmingi sunkvežimiai ir tarp dantų pastoviai jaučiasi traškantis smėlis. Nusprendėme paeiti tolėliau ir mums beeinant sustojo automobilis, ir paklausė, kur einam (keista matyti užsieniečius tokioj vietoj). Teko girdėti, kad žmonės gan dažnai sustoja nestabdomi ir paklausia, ar nereikia padėti.. Vyrukas važiavo į Sibu, kur mums ir reikėjo, o Sibu sėdome į naktinį autobusą ir ryte jau buvome Kuching. Tiesa, visos kelionės metu pastebėjome mėlynomis vėliavomis su svarstyklėmis nukabinėtus ilguosius namus – šiuo metu vyksta rinkimai ir tai – seniausios partijos (valstybinės ir iki šiol pagrindinės valdytojos) atributika. Ši partija valdo jau 56 metus (ją, prisiklausę pažadų, ypač renka kaimo žmonės) ir miesto gyventojai tikisi, kad šie metai šaliai atneš naujovių. Daugumoje vietų keliai remontuojami – vyksta veiksmas, žodžiu, valdžia rodo, kaip gerai dirba (kaip ir pas mus, paskutinius metus visi dūzgia kaip bitės).


Kelios dienos hostelio įdomybių su neeiliniais jo gyventojais, aplankome Bako nacionalinį parką – mūsų jau laukia Indonezija

Mus priėmes D. šįkart ruošėsi išvykti, todėl apsistojome hostelyje, kuriame užsibuvome, nes reikėjo internete užsandėliuot nuotraukų, parašyti įrašą, pasidaryti vizas Indonezijai ir šiaip atsipūsti. Šiame hostelye susitikome įvairiausio plauko žmonių – pirmiausia dėmesį atkreipė labai keistas pagyvenęs anglas. Keistas jis ne tik išvaizda, žvilgsniu ir manieromis (viena dieną susiraukęs, kitą – šokinėdamas vaikšto), bet ir tuo, kad jo kambaryje gyvena ir maža vietinė mergaitė (ir panašu, kad jis čia gyvena jau kurį laiką) – nežinau ar ji yra jo įdukra, ar kas, bet tas anglas simpatijų nekelia. Čia susipažinome ir su beveik kiekvieną merginą kadrinančiu olandu ir čeku, kuris nepritrūksta juokingų (kartais absurdiškai) istorijų iš savo gyvenimo. Taip pat čia gyvena keista japonė, garsiai sriubčiojanti kinietiškus vermišėlius, kuri pavalgius staigiu mostu suglaudus delnus ir linktelėjus paskubomis susirenka lėkštes ir išeina, du danai, kurie labai uždari ir atėję į virtuvę sau kažką pasigamina ir vėl įlenda į kambarį. Yra dar vienas senas anglas, kuris nenutrūkdamas seka istoriją iš karo metų ir jį labai sunku suprasti, o klausimai lieka neužgirsti – kažką toliau sau pasakoja. Dar čia sutikome dvi prancūzes pensininkes (atskirai), viena daili su kuprine autostopu po pasaulį nemažai pakeliavusi dama, kitai – net 72, ir keliauti nesustoja. Visi su savo istorijom, žodžiu. Tai daug laiko leidžiame su olandais ir čeku, kartu ir Bako nacionalinį parką aplankėme – nors susitikome hostelyje, bet atrodo lyg seni draugai visi būtume :). Bako nacionalinis parkas – nėra didelis, tačiau dienos ten gali neužtekti.. Įėjimas, kaip ir visi nacionaliniai parkai (jei ne Unesco paveldas) kainuoja 20, o laivas (5 žmonėms) – 96 į abi puses, tai apsilankymas, įskaitant autobusą kainuoja apie 45RM. 

Vienas rėkia..

 ...kitas medituoja.. :)

Sidabrinis langūras (Trachypithecus cristatus)

 Ilgauodegė makaka - mamytė su vaikeliu

 Bako vaikščiojom šaknų keliais


 Mėsėdis augalas - ąsotis


Toliau judam į Indoneziją (Kalimantan). Viza mėnesiui išduodama ant sienos (25USD), tačiau mes ko gero užsibūsime ilgiau, nes norime aplankyti vieno australo (Mulu parke) rekomenduotą salyną, todėl nežinome kiek užtruksime. Norint prasitęsti vizą reikia išvykti iš šalies ir vėl grįžti arba pasidaryti 2 mėnesių vizą Indonezijos konsulate (kainuoja nemažai – 170RM). Šiandien tai padarėme kartu su olandu (su juo ko gero praleisime dalį laiko Kalimantane), o miesto atstumus įveikti stabdėme pakeleivingas mašinas – žmonės labai paslaugūs. Matysime, kaip bus Indonezijoje, į ją važiuojame jau rytoj.