Thursday, December 19, 2013

Vakarų Timoras, Indonezija X: Rote sala - agar-agar'o karalystė ir pagalbos šauksmai Alachui iš kelto

Su motociklu patekti į Rote salą nebuvo taip paprasta kaip galvojome - atvykome pora valandų prieš išvykimą, bet keltas transportui jau vietos nebeturėjo ir mums, dar pasinaudojus vargšų nieko nesuprantančių turistų vaidmeniu ir pabandžius kažkaip įsiprašyti, buvo liepta atvažiuoti kitą rytą - prieš keturias valandas. Prie kioskelio lūkuriavo ir daugiau "netilpusių" vairuotojų, kišančių per langelį motociklo dokumentus, bet įsitikinome, kad niekas daugiau nebebuvo praleistas ir grįžome į savo hostelį.



Kitą rytą jau kilome labai anksti ir iki kelto kelio ieškojome tamsoje. Kai atvykome, uostas snūduriavo - į skaras susisukę paskutinėmis miego akimirkomis mėgavosi maisto prekeiviai (panašu, kad kai kurie jų ten ir gyvena prie savo staliukų) ar nuo vakar kelto laukiantys žmonės, o tik prašvitus pasigirdo krebždesys ir dar apsnūdę prekeiviai pradėjo savo darbo dieną. Teko dar gerai palaukti, kol atsidarys bilietų kasa, nors bilietą jau nusipirkome praeitą dieną, ir jau turėjome pirmas pozicijas įžengiant į keltą - tuo rūpinosi ir darbuotojai - tiesa, bilietų pardavėjas kilęs iš Rytų Timoro ir su juo kalbėjomės ispaniškai :). Buvo toks veikėjas (ne darbuotojas, bet gal koks etatinis visų kompanionas), kuris kažko mūsų surikdamas klausė, bet nesupratome tai ir nieko neatsakėme, o jis pradėjo kažką niurzgėti - supratome, kad kažką nelabai gražaus sako, tai parodėme ir susigėdę aplinkiniai jį pradėjo gėdinti ir bausti, užvažiuodami per pakaušį ar nusukdami ausį, nudelbęs akis jis buvo išvarytas iš aikštelės.
Nors sala tikrai netoli, lėtasis keltas plaukia 7 valandas. Vietiniai iškart užsiiminėja pozicijas, gan populiaru ant žemės pasitiesti kilimėlį ir su visa šeima ant jo sėdėti, valgyti ir miegoti, nors yra ir laisvų kėdžių.

Tik atvykus buvome gerokai išalkę ir kokią valandą sugaišome ieškodami, kur pavalgyti. Iš uosto pasukome į dešinę ir, pasiekus vieną kaimelį, ten nieko neradome, todėl apsisukome ir išbandėme kitą kryptį. Galų gale vietinių paklausinėję vėl atsidūrėme prie kelto, kur radome jau gerai aptuštintą valgyklėlę - bet mums dar užteko aštunkojo kario su ryžiais ir tempe (fermentuotų sojos pupelių plokštainis, kuris būna apkeptas aliejuje), tuomet nusprendėm apžiūrėti šiaurės rytinę salos dalį (mus priėmęs B. rodė gražių nuotraukų ir rekomendavo vieną vietą), kuri iš kelto viliojo ilgais paplūdimiais. Bet prasibastėm kelias valandas važiuodami, kažkur ta kryptim  - pamatėm daug gražios gamtos ir kaimelių, į mus pravažiuojančius žmonės išsižioję žiūrėdavo, turbūt užklydėlių nelabai pasitaiko. Paplūdimio taip ir neprivažiavome, o B. rekomenduota vieta, paaiškėjo, kad pasiekiama tik valtimi (paplūdimiai ko gero irgi), todėl jau vakarėjant patraukėme piečiau, kur pamatę viliojančią vietą nakvynei ir pasukome.

Žvejų kaimelis Pepela. Pusė kaimo - krikščionys, pusė - musulmonai (vienoj pusėj stovi bažnyčia, kitoje - mečetė, žmonės irgi atitinkamai rengiasi). Mažose gatvelėse lėtai pulsuoja gyvenimas - moterys pardavinėja ir valo žuvį, laksto vaikai, vyrai, kaip įprasta, dažniausiai tupi tarpdury ir rūko.

Laivo statybos 



Papela kaimo uostelis. Pusė laivų pasvirę, apsemti vandens pūva.


 Mergaitės mus iš tolo pamatę šaukė "bulėė! bulėė!". Sustojome nufotografuoti medžio vandenyje, o jos vis kikendamos sekė ir šaukė "bulėė!". Tada Agnius pagąsdino, kad jas pagaus, tai visos krykšdamos išsilakstė. Na o po to padrąsėjo ir su mumis pabendravo :)

Viena iš mergaičių pasiūlė paragauti "agar-agar'o" (vietiniai taip vadina) - jūros dumblių, kurių kultivavimas Rote saloje - vienas pagrindinių užsiėmimų (na, bent jau tuo metu, kai buvome, tai tikrai). Vyksta demonstracija :)

Uola, primenanti baravyką.


Saulėlydis ant vieno iš pasaulio kraštų :)


Čia įsikūrėme nakvynei. Kol stačiau palapinę, Agnius išvažiavo parvežti valgyti žuvies su ryžiais į artimiausią miestelį (kaip įprasta, Indonezijoje porcija kainuoja daugmaž 1$)


Kitą rytą pajudėjome toliau į pietvakarius (pietvakariai, girdėjome, banglentininkų mėgstami). Kelias palei pakrantę o Rote kraštovaizdis - išskirtinis. Atrodo gan skurdu ir necivilizuota, bet tvarkinga. Pakrantės, dirbami laukai, purve riogsantys vandens buivolai, linksmi vaikai, vėduoklinės palmyros...





Tipinės Rote sodybėlės. Ant kiekvienos jų primontuota po saulės energijos kolektorių. Galvojome, kad gal čia kažkokia vakarų parama, kad ant kiekvieno namo (net ir visiškai paprastai suręsto) yra po vieną, bet kiek žmonių klausėm, tai visi savo pirko. 


Pietus pasiekėme greitai ir čia vyko intensyviausi agar-agar'o derliaus nuėmimo darbai.

Dumbliais nukrauti stalai, pakelės. Čia jie džiovinami, o džiovintas jis parduodamas supirkėjams. Turbūt žinote, kad šie dumbliai naudojami agaro gamybai, o šis - maisto pramonėje (želatina), mikrobiologijoje (bakterijų kultūroms auginti) ir ne tik.


Šviežiai iš vandens ištraukti dumbliai yra sodriai žali, o sudžiūvę tampa bespalviai. Sudžiūva jie labai greitai, spalva akyse keičiasi.




Moteriškė dumblius džiovina gigantiškasias kriaukles naudodama kaip lėkštutes. 

Ant stalų laksto šuniukas, kuris tarp džiūvančių dumblių susimedžioja visokių vėžiagyvių 


Ši mergaitė puikiai kalbėjo angliškai. Paaiškėjo, kad ištekėjo ji už australo banglentininko, kuris ją kažkada pamatė ir pamilo, o dabar atostogauja pas šeimą ir padeda derliaus darbuose. Kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos ji maloniai nustebo - paaiškėjo, kad australo mama yra Australijos lietuvė, tai mergaitė ir kelis žodžius mokėjo :) Maloniai nustebome ir mes..

 Agar-agar dumbliai auginami taip: ant ištiestų virvių prikabinami dumblių gabaliukai, kurie kurį laiką auga, o po to viskas nuraškoma, sukraunama į valtis ir iš jų išnešama tokiais krepšiais (šlapi dumbliai=daug kilogramų), tada klojami, kur randama vietos ir džiovinami.

Populiarūs čia tokie savadarbiai burlaiviukai - paprasta valtis su sukonstruotu stiebu ir pritaisyta nedidele bure. 

Vandenyje matyti daugybė plastikinių butelių - juos naudoja kaip plūdurus, prie jų pritaisomos virvės, ant kurių veša agar-agar'as.

 Pasiruošęs išsikrauti




Kiekvienos nuotraukos parodymas kaimelio žmonėmis baigiasi prunkštimais :)) Tiesa, vieni jų po to prašė saldainių, kitas - dolerio...




Prisižiūrėję dumblių džiovinimo darbų, išbandėme "kelią" palei šiaurinę pakrantę (toks teorinis kelias, kurio didelė dalis veda per klampų paplūdimio smėlį), bet kitam kaime jau pasukome į pagrindinį asfaltuotą kelią ir grįžome į pietinį tašką. Paplūdimyje pasiprašėme daiktus pasidėti viename prabangiame paplūdimio viešbutėlyje (priklauso ispanams ir naktis čia kainuoja 130 Eurų) ir patraukėme toliau - į pietryčius pasidairyti, kur galime pasistatyti palapinę. Tiesa, apie nebrangią nakvynę paklaustas barmenas pasiūlė vieną variantą, todėl buvome ramūs - jei nerasime kur pasistatyti palapinę, turim nakvynę už 15$. Dar išgėrėme šalto alaus ir pajudėjome į žvalgybą.

Pietinėje dalyje yra keli gražūs paplūdimiai. Į vieną jų temstant ir grįžome su palapine, o beveik iki pat jo veda asfaltuotas keliukas. Deja, motociklo nelabai pavyko paslėpti, nors palapinei slaptą vietelę radome, todėl paryčiais teko prabusti, nes kažkas aplink šmirinėjo - neišpasakytai smalsūs tie žmonės. Išsikrapštėm iš palapinės ir netoliese pamatėme nežinia ko aplink besisukantį vyriškį, apsimetė, kad kažką rankioja nuo smėlio, bet buvo aišku, kad jis čia sukinėjasi iš smalsumo, o parodžius iniciatyvą ir pasisveikinus, liko išsišiepęs. :)

Pietrytinėse apylinkėse..




Ant kokoso krėslo užpakalį bado 

 Moteriškė neša kažkokias į barankas susuktas juosteles - gaila nesusišnekėjom ir nepavyko išsiaiškinti, kam tiksliai jos naudojamos, bet gal kažką aprišti..?

Saulėlydis vakarinėje pakrantėje 


Trečią dieną jau turėjome pagauti popietinį keltą. Prieš dieną buvęs keltas buvo atšauktas dėl didelio bangavimo ir jis atšaukiamas būna neretai, todėl nuvažiavus prie kelto dar gali sužinoti, kad šiandien kelto nebus. Prieš palikdami vakarų pakrantę, papusryčiavome nebrangiame banglentininkų lankomame restoranėlyje, o mums jau paliekant stalą užkalbino ten alų gurkšnojantys pagyvenę australai, kurie vis dalinosi prisiminimais apie senus laikus. Pirma tai jie liko sužavėti, kai paklausti, kur nakvojame, parodėme palapinę. O kai į klausimą "iš kur jūs" atsakėme, kad "iš Lietuvos", australai liko dar labiau sužavėti, nes, sakė, kad mes esame pirmieji lietuviai sutikti per visą jų gyvenimą :).
Buvo sekmadienio rytas ir kiekvieno miestelio bažnyčios kiemas buvo pilnas motociklų, nuo ankstyvo ryto žmonės pasipuošę savo gražiausiais drabužiais, moterys balinėmis suknelėmis ir aukštakulniais, visi švarūs ir tvarkingi, pakilia nuotaika kulniavo į bažnyčią. Tiesą sakant gražu žiurėti, yra religijoje teigiamų pusių - žmonės nusiteikia šventiškai, visi susitinka, turi progą aptarti kaimo reikalus (na gerai, vyksta ir daug pliotkų), bet išlaiko bendruomenišumą. Kitaip turbūt sunku būtų motyvuoti kiekvieną taip jį palaikyti ir reguliariai susitikti su visais kaimo gyventojais su šventine nuotaika.
Kelionė keltu atgal buvo įsimintina... Buvo labai banguota, todėl kelionė užtruko ilgiau nei įprastai. Kitas dalykas - keltas sūpavosi, todėl daug vietinių supykino, bet nuostabiausia ne tai - kiekviena į laivą atsitrenkusi banga sukeldavo masišką panišką reakciją, moterys guldavosi ant grindų, stverdavo ką papuldavo (pvz. kėdės ar mano koją, kuprinę) ir puldavo melstis, negirdėdamos jokių mano raminimų, kad viskas čia normalu ir kad nusiramintų. Tokios panikos priežastys man žinomos yra dvi - pirma tai ta, kad didžioji dalis indoneziečių nemoka plaukti. Paradoksalu, nes tai didžiulis salynas, apsuptas vandenų, bet viena sutikta indonezietė sakė, kad jų tėvai vaikystėje specialiai nemokindavo plaukti, nes bijodavo, kad nenuskęstų (čia dar vienas paradoksas, nes dažnai pamatysi kokį mažametį vairuojantį motociklą be šalmo - kaip čia tėvai nebijo, kad vaikas užsimuš..?). Antra priežastis ta, kad kažkada čia jau skendo (ir nuskendo) keltas, su savimi nusinešdamas ir daugelio žmonių gyvybes (žr. pirmą priežastį). Taigi, kelte vyravo panika, nors mums yra tekę patirti daug stipresnį bangavimą kelte Baltijos jūroje.. Laivo įgulai dėl viso to tik buvo labai linksma, vis juokėsi iš panikuojančių žmonių, nors jų darbas, sakyčiau, būtų juos nuraminti. Visas salonas išmėtytas šiukšlių (nors šiukšlėse skęsta keltai ir autobusai po bet kokios kelionės, kiauliukai tie indoneziečiai...), privemtų maišelių ir keltas, nors ir apynaujis, ko gero bus panašus į visus kitus keltus jau po neilgo naudojimo - ypač nušnerkšti ir apgadinti tualetai.
Vienos moters kelių metų dukrelei ši kelionė buvo baisiausia, nes mamai vis darydavosi silpna, o jos dukrelė galvodavo, kad mama miršta, todėl nenustojo klykusi, verkusi ir visaip gaivinusi mamą - ir bučiniais, ir antausiais ir verksmais, jos nuraminti niekam nepavyko, o mamai nuo to tik sunkiau buvo..
Užlipome į viršutinį denį ir čia buvo didelis išsigelbėjimas iš salone vykstančios beprotystės.



Wednesday, December 11, 2013

Vakarų Timoras, Indonezija IX: Temkessi tradicinis kaimelis ir Kolbano paplūdimys

Atsiprašau už tingumą, tęsiu pasakojimą iš Indonezijos..:)

Kirtę Rytų Timoro - Indonezijos sieną, pasijutome kaip grįžę į civilizaciją. Visų pirmiausia tai lygūs keliai - nesuprantame, kaip Rytų Timore jie sugeba taip nelygiai net ir naują kelią padaryti, lyg ir naudojamos volavimo mašinos... Galbūt po tokių prastų kelių ir tie nelygūs nauji vietiniams atrodo kaip trasa bolidams..:) Pirmiausias dalykas, kurį padarėme kirtę sieną tai nupirkome naują padangą - jausmas kaip akmenį nuo galvos nusimetus..
Indonezijoje jau galėjome važiuoti greičiau, 60-70km/h, todėl gan greitai pasiekėme Atambua, kur prazondavę keletą viešbutėlių, įsiprašėme į LP rekomenduotą homestay - jau temo, lijo ir buvome tikrai pavargę ir sušalę. Malonios šeimininkės pavaišino arbata ir keptais bananais ir sakė, kad kambariai užimti, tačiau kažkaip pagailėjo mūsų ir kambarį visgi atrado - mums pasirodė, kad jokių svečių nėra, bet gal žmonės tiesiog turėjo savų priežasčių neapsikrauti svečiais. Kiek vėliau grįžo namų šeimininkas, senas maloniųjų moteriškių tėvas, kuris ir yra pagrindinis svečių namų įkūrėjas - jo paklausinėjome apie pusiaukelėje nuo Atambua iki Kefamenanu (trumpiau vadinamas Kefa) esantį Temkessi tradicinį kaimelį, kurį galvojome aplankyti kitą dieną. Tačiau šeimininkas patikino, kad geriau šį kaimelį lankyti iš Kefa, todėl kitą rytą patraukėme į jį. Šį miestelį taip pat nuoširdžiai apvažinėjome, kol išsirinkome niekur nereklamuotą viešbutėlį, kur atvykus visu garsu grojo muzika, ir po kelių minučių mane pasitiko nuotaikingas ilgaplaukis garbanotas šeimininkas, kuris kambarius aprodė dainuodamas ir nuo durų iki durų šokdamas ir sukdamasis ratu :)). O čia ir kainos pačios geriausios (gaila neatsimenu pavadinimo). Šeimininkas buvo labai svetingas, nors ir nelabai angliškai kalba, mus nuolat vaišino kava, sausainiais ir labai rūpinosi mūsų negyjančiomis žaizdomis bei vabzdžių įkandimais, tradicinio aliejaus net padovanojo. Pasiteiravus apie Temkessi, jis džiaugsmingai pranešė, kad viešbuty apsistojęs amerikonas, kuris kaip tik ten rytoj ir ruošiasi važiuoti.
Amerikonas grįžo vakare ir paaiškėjo, kad jis jau ten buvo, todėl mums papasakojo, kaip ten nuvažiuoti, susirasti jų kalba kalbani gidą (mat paplitusios genčių kalbos, ne visi Indonezietiškai kalba, ar nori kalbėti) ir ko tikėtis. Nustebino jį tik prašomos aukos dydis - 50.000 rupijų (apie 5$), nes įprasta auka būna 10.000-20.000 rupijų, o dar jį, tik atvažiavusį į kaimą, nulupo ir kažkokia moteriškė... Prasėdėjome visą vakarą ir prakalbėjome apie keliones ir šiaip gyvenimą, šeimininkas mus vaišino kava, čia sužinojome ir apie alpinistų nužudymą Pakistane, kur pašnekovas buvo du kartus ir ten apturėjo pačius gražiausius kalnų žygius gyvenime Baltoro slėnyje..

Kūrybingas krepšinis

Stilingas pardavėjas - pamatęs nuotrauką labai dėkojo ir vos nepravirko.. 

Džiovintas Siri pinang 

Siri pinang magnatė


Išaušus rytui, nusipirkome siri pinang (kramtalo, be kurio į jokį tradicinį kaimą geriau nevažiuoti, nes tai priimta lauktuvė, atvykstant į svečius) ir išrūkome. Paskutiniame kaime prieš Temkessi susiradome vietinį vyruką, kuris mus palydės ir debesyse paskendusių laukų takeliu pajudėjome aukštyn, kai kur teko nulipti nuo motociklo, nes buvo sunkiai pravažiuojama. Takeliai šakojosi ir galų gale privažiavome akmeninius vartus, kur prasidėjo akmeniniai laipteliai į kaimą. Priėjus pirmuosius namelius toliau kylome aukštyn, kur pačiame viršuje įsikūręs kepala desa - kaimo galva. Po stogu sėdėjo keletas vaikučių, mus pasitikusių džiaugsmingomis akimis (ir besitikinčių po kokį dolerį gauti, nes dažnai turistai numeta kokį - išdrįso ir kukliai paprašyti), o netrukus pro duris išlindo ir du vyriškiai. Įteikėm jiems siri pinang, trumpai pasišnekėjom sumokėjome "auką", tuomet mums buvo leista pasižvalgyti po kaimelį ir pafotografuoti. Atokus kaimelis ant kalno skendėjo debesyse ir čia viena virš kitos stovi vos kelios trobos - na kaimelis nėra kažkokio išskirtinio grožio... Tik atvykus pasijutau lyg karščiuočiau, o bevaikštinėjant išvis nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, todėl ilgai neužsibuvome ir grįžome į Kefa, kur porai dienų griuvau į lovą.

Dešinėje - Temkessi kepala desa (kaimelio galva) 

Temkessi kaimelis 

Kaimo vaikai 


Temkessi tradiciniai nameliai 

Po poros dienų jau jaučiausi gerai ir tęsėme kelionę atgal į Kupang. Kelias per Vakarų Timorą gan gražus, nes palei jį vis galima išvysti tradicinių namų, daugumoje kiemų stovi po didelę pavėsinę su gaubtu šiaudiniu stogu ant keturių kojų - kaip po kokį didelį grybą, viduryje - laužavietė. Tai nepamainoma susibūrimų vieta, kur dienas leidžia vaikai, vakarus - šeimynos, džiūna drabužiai, nuo saulės slepiasi vištos ar ožkos. Nusprendėme daugiau tradicinių kaimų nelankyti, bet aplankyti Kolbano paplūdimį (girdėjome gražus) ir ten pernakvojus, kitą dieną važiuoti į Kupang. Į šį paplūdimį veda du keliai, abu per aplink, nes tarp šio ir Soe riogso kalnas. Pasiekus pirmąjį nusukimą paklausėme vietinį, kaip šis kelias, bet jis ėmė mosuot rankomis, sako kelias labai blogas, o kitas - asfaltuotas. Agnius norėjo neklausyti ir kelią išbandyti (gal kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad mes prastais keliais nevažinėjame), bet nusprenėme nerizikuoti, o toliau paklausti policininkai mus nukreipė ta pačia kryptimi. Išsukus iš pagrindinio kelio, per apsemtus kaimus gamtos apsuptyje mus nešė vienišas kelias. Viename kaime vyko drenavimo sistemos įrenginėjimas (nes šios vietovės po stiprių liūčių stipriai patvinsta), todėl užtrukome prasilenkinėdami su dideliais sunkvežimiais, kurie klampiuose apvažiavimuose dažnai užstrigdavo. Kolbano pasiekėme apie pietus ir čia išvydome masinius akmens rinkimo darbus. Verta paminėti, kad prieš neramumus šis paplūdimys susilaukdavo daug užsienio lankytojų, kurie čia atvykdavo gaudyti bangų. Tačiau lankomumui kritus, visiškai krito ir jo bent kiek buvęs populiarumas. Tikėjomės sutikti daugiau keliautojų, ir be problemų rasti nakvynės vietą, ir kokią maisto užeigėlę, bet likome nustebę beveik nieko čia neradę, išskyrus akmenų kalnus paplūdimyje ir prie ju besikrapštančius žmones. Žmonės mojavo iš tolo ir kvietė ateiti. Čia prisistatė ir vietinis verslininkas, šiek tiek papasakojęs apie darbo ypatybes, kurie akmenys brangesni, kam naudojami ir kas juos perka - didžiausi importuotojai Japonai, o akmenys naudojami interjerui bei eksterjerui. Verslininkas prisistatė ne šiaip sau - pasiūlė kambarį, bet mums jis pasirodė per brangus (nes įpratę keliais doleriais mažiau mokėti).
Pasiekę kaimo galą dar turėjome minčių pavažiuoti toliau ir apsistoti palapinėje, kokiame atokiame paplūdimėlyje, bet čia išvydome upę.. be tilto.. Tiltas nuneštas dėl pasiautėjusių liūčių, ir, jei būtumę pasirinkę kitą kelią į Kolbano, galų gale atsidurtume kitoje upės pusėje ir tektų važiuoti atgal (tą ir turėjo omenyje ant kryžkelės sutiktas žmogus). Tad nutarėm pasispausti ir grįžti į Kupang'ą bei verčiau aplankyti ramiąją Rote salą, kuri taip gražiai atrodė iš kelto.

Dažname kieme stovi tokia pastogė, tik ši - iš mažesniųjų. 


Šiame kioskelyje pardavinėjamas neatsiejamas kiekvieno kaimo gyventojo produktas - sirih pinang.

Sirih pinang - vienu metu kramsnojami trys ingridientai - riešutas ir lazdelė, įmirkyta į baltus miltelius.

 Kliūtis truputį pavojinga, bet medelis žaliuoja

Potvynio vandenys vieniems atneša nuostolių, kitiems džiaugsmo. Vaikai karštą vasarą džiaugiasi galėdami dūkti ant apsemto kelio, vandenys nuneša daug plaunamų automobilių ir motociklų purvo.





Nuotaikingos akmenų rūšiuotojos 


Margi akmenys superkami brangiausiai 


 Paruošta išvežimui

Akmenys - viso kaimo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kai kurie jų ir apsigyvena tiesiai ant pakrantės.. 

Akmenų sijojimo mechanizmas - taip akmenukai išrūšiuojami pagal dydį 

Demonstracija :) 

Po darbų, ar tarp darbų galima ir pasisvaiginti (alkoholis universalioje skysčių talpoje).

Gramelį padarę vietiniai pasitaikė labai linksmi ir nuoširdūs, o moteriškė net spygavo iš laimės kaskart nuotrauką pamačiusi. Ji įkalbėjo ir vyriškius fotografuotis, o šie, pirma nepatiklūs, pamatę nuotraukas labai apsidžiaugdavo, o dar labiau apsidžiaugdavo ši moteriškė, kad sugebėjo juos įtikinti tokiam linksmam užsiėmimui. Gerų emocijų dozė mus pribloškė, buvo tikrai jauku.

Visas paplūdimio ruožas nusėtas akmenų krūvomis

Atnaujintas stogas

Kupang'e nakvynė tikrai pigi, 6$ už mažą dvivietį kambarį, o čia apsistojantys keliauninkai dažnai turės ir įdomių istorijų bei gerų praktinių patarimų apie įvairiausias pasaulio šalis. Indonezijos užkampiuose sutikome tikrai išskirtinių keliautojų..