Friday, December 26, 2014

Su švenčiausiom šventėm!

Labutis,

turbūt laikas pabandyti atgaivinti blog'ą. Buvau jau pradėjus rašyti ilgą pasiaiškinimą ir trumpą paskutinių įvykių aprašymą, bet vis dar nebaigiau, ypač nuotraukų rankiojimas lėtai einasi. Todėl skelbiu laišką, kurį pradėjau kaip eilinį atsižymėjimą artimiesiems, bet nusprendžiau, kad noriu jį nusiųsti ir daugiau kam.

Taigi, seniai nerašiau bendro laiško, tai, ta proga, kad visi švenčiate, pranešu, kad esame sveiki, gyvi ir patenkinti :) 
pirmiausiai, tai jaukių švenčių, sveikatos, juoko, dėmesio, priteklių, sniego (jei jo laukiate) ir visko visko, ko tik bent kiek trūksta.

Esame nešventiškame Maroke, čia atsikėlėme su keltu gruodžio 23. Tikėjomės, kad atsikėlę ryte, iškart galėsime važiuoti, bet pirmiausia - vėlavo keltas, o tada dar pasienio įveikimas užtruko virš 5 valandų (kas ir tai buvo pagreitinta mano nusiskundimais muitinės vyresniesiems), tai ištrūkom tik tik sutemus. Kadangi kaip tik dieną prieš tai sugedo viena iš priekinių lempų, tai neliko nieko daugiau kaip miegoti šalia kelto.

Minutėlė iš 5 valandas trukusio stovėjimo eilėje prie pasienio punkto, išvažiuojant iš kelto. Vietinius, kaip ir mus užknisa laukti, bet jie savo nekantrumą išraiškingai demonstruoja (gaila, kad nepadeda). Panašu, kad taip daroma daugiau dėl linksmumo :)

Apie Maroką galiu pridėti tokias atmintin įstrigusias detales - važinėja beveik vien Mersedesai (ypač daug "Krokodilų, kitaip vadinamų agurkų, kaip Agnius sako ir mikroautobusų "Lygintuvų"), o kelius taip pat gausiai papildo ir jojami asiliukai. Pakelėse saulėje tviska tolygiai pasisklaidžiusios stiklo šukės - atrodo, lyg būtų kraštovaizdžio dalis - bei plastikiniai buteliai, kuriuose žėri ryškesnis ar tamsesnis geltono atspalvio skystymėlis (turbūt ilgose kelionėse visai patogios tos "dželabos" - marokiečių ilgi chalatai).

Pasakojimų daug nerašysiu (jie guli mano knygelėje), nes kempingo darbuotojai tuoj norės miegot, bet galiu tik pasidžiaugti, kad šiaip viskas kol kas čia mums patinka, pradedant K (klimatu ir kainomis - lyginant su Ispanija, šilčiau, viskas daug pigiau, ypač maistas ir kempingas), baigiant G (gamta ir gerais žmonėmis). Šiandien vaikščiojome po kopas (na gerai, truputį pagadinsiu nuotaiką ir pasiskųsiu - suerzino keturračiai, kurie ne tik savo vėžėmis subjauroja kraštovaizdį, bet ir kenkia augmenijai bei gyvunijai), matėme daug smėlio (jo ir pilnais batais grįžome - o aš ir galvojau, ko taip sunku eiti pasidarė), feneką (dykumų lapė didelėmis ausimis, kuri mus pamačius labai greitai pabėgo), kupranugarių pėdsakų (pėdų ir perlamutriškai mėlynų išmatų kukulaičių - tiktų ant eglutės kaip bumbuliukus kabint), keistą didelę erkę, ropojančią per smėlį, sidabro spalvos skruzdėlę... na ir daugiau lygtai nieko :). Ai, prisiminiau - dar plastikinių maišelių.

Pasivaikščijimą kopose pakartojome saulei besileidžiant ir tai buvo, kad ir trumpas, nuostabaus grožio momentas - viskas virto auksu.

Prisegu kelias nelabai patvarkytas nuotraukas - nuotraukų kalnui ruoškitės vėliau, o šįkart tik truputėlis mūsų veidelių ir šiandieninės nuotaikos.

Bučiuojam karštai,
Akvilė (ir Agnius prisideda, nors ir neatsiklausiau)

P.S. darbuotojai visgi sako eina miegoti pirmą nakties (dabar devynios), bet as jau pati miego užsinorėjau :)









 Va jums ir kalėdiška :)












Monday, April 21, 2014

Indonezija: Kawah Ijen ugnikalnis - sieros gimtinė

Nu va, prišnekėjau, kad dažnai pildysiu rašliavas, bet planai taip lengvai nesipildo :) Vakarinėje Madagaskaro dalyje civilazijos mažiau, o ypač mažiau kaip nors pravažiuojamų kelių, todėl pagrindinė priemonė, jungianti vakarinės pakrantės miestus ir kaimus yra laiveliai (malagasių kalba Lakana). Tokiais plaukėme nemažus atstumus todėl nieko nuostabaus, kad supleškėjo drėgmės gavęs kompo pakrovėjas, o dar turint omenyje, kad kurį laiką išvis be elektros gyvenome... Šiek tiek rašiau į sąsiuvinį, todėl apie tai - kažkada vėliau :).

O dabar noriu prisiminti žygį į Kawah Ijen ugnikalnio kraterį - kartais užvaldo noras iš archyvo atsiversti kokią gražią istoriją ir atrinkti nuotraukas. Jas matau visai kitomis akimis nei šviežias, kurias dar ir fotoaparate keliskart perverčiu stambiai filtracijai.. Todėl bus ne iš eilės, bet geriau kažkas, nei nieko :).

Apie šią vietą sužinojome dar būdami Lietuvoje, kuomet žiūrėjome dokumentinį filmą Workingman's Death (2005) - jo nemačiusiems tikrai verta pamatyti. O ji dar kaip tik pakeliui mums pasitaikė, tai neaplankyti nebuvo galima, bet čia apsilankyti verta net jei ir nepakeliui..:)
Ypatinga ši vieta ne tik nesveiku grožiu, bet ir tuo, kad čia sunkiai darbuojasi sieros kasėjai, kurie iš kraterio tempia sieros luitus.

Kawah Ijen yra rytinėje, pailgos kaip dešrelė Java salos dalyje, vos keltu persikėlus iš Balio salos. Čia noriu pažymėti, kad Java jau yra musulmonų dominuojama sala, todėl daug turistų iš Balio (ten hinduizmas) kažkaip nenori persiorientuoti ir atvyksta stipriai apsinuoginę, ką man matyti kažkaip nemalonu, lygtai prieš vietinius žmones jausčiau kaltę už tuos kitus žmones, kurie nelabai pagalvoja, kaip į svečius važiuoti... Tiesiog nesinori, kad vietiniai susidarytų neigiamus stereotipus apie turistus.

Kažkaip tik palikus Balį, vėl pasijuto nuoširdus žmonių draugiškumas, nors persekiojantys ekskursijų organizatoriai tikrai nervina ir mus padaro piktais, bet žmonės vis tiek tokie draugiški..:)
Iš vakaro susiorganizavome kaip nuvažiuoti - pasamdėme du ojek'us, nes niekaip nepavyko surasti motociklo nuomai, todėl, esant galimybei, geriau atvažiuoti iš Balio - bus pigiau ir patogiau.

Išvažiavome vėlai naktį, kad dar spėtume pamatyti mėlyną degančios sieros ugnį. Buvo labai šalta. Starto vietoje jau buriavosi kiti lipantieji, todėl nusekėme paskui visą grupę, nes nesimatė naktį, į kurią pusę eiti. Nors mus jau sekė vienas iš sieros kasikų, norėdamas dar eidamas pakeliui prisidurti už gido paslaugas, bet gidas užlipimui nereikalingas, nes takas aiškus. Tai kažkaip išaiškinom...
Yra ir kita pusė, kalbant apie gidus. Kai kurie gidai nenori ilgai dirbti, todėl ir į patį kraterį nenuveda - pasako labai pavojinga, viena turistė kažkada sugebėjo sprandą nusisukti. Kitas dalykas - jei gidas. O kitus tik atvedęs jau nori išvest..
Užtai mes užsibuvome ilgiausiai, dėl ko pamatėme Ijen ugnikalnį skirtingomis nuotaikomis.

Iškart atsiprašau, nes niekaip dar neišmokau atrinkti KELIŲ nuotraukų :) Bet, vis tiek liko kalnas nuotraukų, kurias dar norėčiau įdėt..

Siera dega mėlyna liepsna. Ji geriausiai matosi tamsoje, tad optimaliausia lipimą pradėti 2:30-4:00, priklausomai, kaip greitai lipi.



 Šioje nuotraukoje - mūsų ir nepažįstamojo šešėliai, juos pastebėjau tik gerokai vėliau - jie atsirado dėl kitų lipikų blyksčių ir prožektorių.

 Auštant dar kurį laiką galima matyti žydrąją liepsną, tačiau saulės spinduliai galiausiai ją visai paslepia.

Kraterio kasykloje tokie vaizdai, spalvos, kad atrodo ne šioj planetoj atsidūrei...


Ties ta vieta, kur išeina vulkano garai, įtaisytuose vamzdžiuose išsilydžiusi siera kondensuojasi ir teka žemyn.







Vamzdžiais skysta siera bėga žemyn, kur jos jau laukia sieros kasėjas. Pasak Vikipedijos, kasdien 200 kasėjų išneša apie 14 tonų ir tai tėra 20% dienos susidarymo kiekio.

Pasėmę skystą sierą, kai kurie ją pila į formelę arba nuvarvina kokį šedevrą, kurį po to bando parduoti turistams ir tai atneša daugiau pinigų, nei kilogramas sieros supirktuvėje.


Vienas kasėjas kalbino turistų porą, uždavinėjo standartinius klausimus (iš kur, kiek laiko Indonezijoje ir t.t.), o už nugaros jau paruošęs laikė pasiūlymą :)

Suvenyrai šviežūs - dar karšti :) Dėl mažesniojo vėžliuko teko pasiderėti.. lygtais dolerį sumokėjom




Darbas dūmuose - itin ekstremalus. Į kelis debesėlius teko papult, tai dūmai tokie aštrūs, griaužia gerklę ir akis - negali įkvėpti ir lengvai gali pulti į paniką ir bandyt bėgt, bet tai jau pavojus - po kojomis akmenys, o jeigu dar tuo metu siauru takeliu eini tai gali net nebūti, kur bėgti..





Ijen kraterio ežeras yra didžiausias itin rūgštingas vandens telkinys pasaulyje. Vanduo labai rūgštus ir užterštas metalais, o tai veikia ir žemiau esančią upės ekosistemą. Ir karštas. Kiti kišo, tai ir as pirštą įkišau:) nenudegė:) bet temperatūra tikrai nemaža. Vienas gidas ant kraterio krašto (sakęs, kad žemyn eiti negalima), paklaustas temperatūros užrašė 26, tai aš įkišau snapą ir pasakiau turistams, kaip ten iš tikrųjų :)


Ežero smėliukas klampus


Mistiška. Kažkaip apie maudymąsi net mintys nekyla...


Darbininkai dūmuose. Dauguma jų netinkamai rūpinasi savo sveikata ir saugosi nepakankamai..




Nu tikrai atsiprašau, kad panašių nepravalau:)


Varva karšta siera,,

Kasikas pila vandenį, kad ją atvėsintų


Per dieną kiekvienas kasikas susipakuoja porą ryšulėlių po 60-90kg ir juos neša į supirktuvę esančią kitoje kraterio krašto pusėje, tad svorį į viršų užneša 600m aukštyn, o po to dar šiek tiek neša iki kioskelio. Už kilogramą mokama (paklausėme vieno iš darbininkų) apie 700 rupijų (15-20ct), tai per vieną nešimą galima uždirbti 10-14lt.


Kai kurie į darbą ateina pasitempę, gražiai apsirengę. 


Dar nepilnai atvėsusios sieros luitai (kai atvėsta, tampa šviesiai geltona) 





Laipteliai aukštyn. Krepšius nešdami kasikai juos spyruokliuoja, tai padeda kelti sunkų svorį .

Ant kraterio krašto - poilsis. 


Tuoj poilsio stos ir jie. 



Kelias nuo pradžios iki kraterio veda per spygliuočių miškelį, kuriame ir paukštelių netrūksta..


Kraterio grožis nuo krašto:

Panorama 




Šiek tiek nusileidę žemyn, darbininkai sierą parduoda. 

79kg 

80kg