Labutis,
turbūt laikas pabandyti atgaivinti blog'ą. Buvau jau pradėjus rašyti ilgą pasiaiškinimą ir trumpą paskutinių įvykių aprašymą, bet vis dar nebaigiau, ypač nuotraukų rankiojimas lėtai einasi. Todėl skelbiu laišką, kurį pradėjau kaip eilinį atsižymėjimą artimiesiems, bet nusprendžiau, kad noriu jį nusiųsti ir daugiau kam.
Taigi, seniai nerašiau bendro laiško, tai, ta proga, kad visi švenčiate, pranešu, kad esame sveiki, gyvi ir patenkinti :)
pirmiausiai, tai jaukių švenčių, sveikatos, juoko, dėmesio, priteklių, sniego (jei jo laukiate) ir visko visko, ko tik bent kiek trūksta.
Esame nešventiškame Maroke, čia atsikėlėme su keltu gruodžio 23. Tikėjomės, kad atsikėlę ryte, iškart galėsime važiuoti, bet pirmiausia - vėlavo keltas, o tada dar pasienio įveikimas užtruko virš 5 valandų (kas ir tai buvo pagreitinta mano nusiskundimais muitinės vyresniesiems), tai ištrūkom tik tik sutemus. Kadangi kaip tik dieną prieš tai sugedo viena iš priekinių lempų, tai neliko nieko daugiau kaip miegoti šalia kelto.
Minutėlė iš 5 valandas trukusio stovėjimo eilėje prie pasienio punkto, išvažiuojant iš kelto. Vietinius, kaip ir mus užknisa laukti, bet jie savo nekantrumą išraiškingai demonstruoja (gaila, kad nepadeda). Panašu, kad taip daroma daugiau dėl linksmumo :)
Apie Maroką galiu pridėti tokias atmintin įstrigusias detales - važinėja beveik vien Mersedesai (ypač daug "Krokodilų, kitaip vadinamų agurkų, kaip Agnius sako ir mikroautobusų "Lygintuvų"), o kelius taip pat gausiai papildo ir jojami asiliukai. Pakelėse saulėje tviska tolygiai pasisklaidžiusios stiklo šukės - atrodo, lyg būtų kraštovaizdžio dalis - bei plastikiniai buteliai, kuriuose žėri ryškesnis ar tamsesnis geltono atspalvio skystymėlis (turbūt ilgose kelionėse visai patogios tos "dželabos" - marokiečių ilgi chalatai).
Pasakojimų daug nerašysiu (jie guli mano knygelėje), nes kempingo darbuotojai tuoj norės miegot, bet galiu tik pasidžiaugti, kad šiaip viskas kol kas čia mums patinka, pradedant K (klimatu ir kainomis - lyginant su Ispanija, šilčiau, viskas daug pigiau, ypač maistas ir kempingas), baigiant G (gamta ir gerais žmonėmis). Šiandien vaikščiojome po kopas (na gerai, truputį pagadinsiu nuotaiką ir pasiskųsiu - suerzino keturračiai, kurie ne tik savo vėžėmis subjauroja kraštovaizdį, bet ir kenkia augmenijai bei gyvunijai), matėme daug smėlio (jo ir pilnais batais grįžome - o aš ir galvojau, ko taip sunku eiti pasidarė), feneką (dykumų lapė didelėmis ausimis, kuri mus pamačius labai greitai pabėgo), kupranugarių pėdsakų (pėdų ir perlamutriškai mėlynų išmatų kukulaičių - tiktų ant eglutės kaip bumbuliukus kabint), keistą didelę erkę, ropojančią per smėlį, sidabro spalvos skruzdėlę... na ir daugiau lygtai nieko :). Ai, prisiminiau - dar plastikinių maišelių.
Pasivaikščijimą kopose pakartojome saulei besileidžiant ir tai buvo, kad ir trumpas, nuostabaus grožio momentas - viskas virto auksu.
Prisegu kelias nelabai patvarkytas nuotraukas - nuotraukų kalnui ruoškitės vėliau, o šįkart tik truputėlis mūsų veidelių ir šiandieninės nuotaikos.
Bučiuojam karštai,
Akvilė (ir Agnius prisideda, nors ir neatsiklausiau)
P.S. darbuotojai visgi sako eina miegoti pirmą nakties (dabar devynios), bet as jau pati miego užsinorėjau :)
Va jums ir kalėdiška :)
