Sokotra – nedidelė sala (132km ilgio ir 50km pločio) Indijos vandenyne, priklausanti Jemenui, bet esanti arčiau Somalio (nutolusi 240km). Ši sala yra labai izoliuota ir dėl savo unikalios augmenijos ir gyvunijos įtraukta į UNESCO.
Prie vartų Stambule susitikome Igną, jis atskrido iš Frankfurto ir jau netrukus judėjome į Sanos oro uostą, kuriame atsidūrėme apie antrą nakties. Čia mus su vizomis pasitiko kelionių agentūros atstovas. Nustebino oro uosto mažumas ir paprastumas, pasijutome kaip laiku atkeliavę į praeitį. Moterų tualetai nėra labai prašmatnūs (turbūt vyrų – taip pat), ant vienos kriauklės padėta skardinė nuo pupelių konservų ir į ją įpilta skysto muilo, virš kitos kriauklės tiesiog paberta skalbimo miltelių rankoms nusiskalbti (o gal triusikams..? Arba gal kai jau muilas nepadeda..?), na o apie tualetinį popierių neverta net svajoti, pas arabus atvažiavome.. Duty free parduotuvė irgi savotiška, primena univermagą prieš penkioliką metų. Prekės paprastos ir pigios (įdomu kiek kainuotų su mokesčiais): įvairūs plastikiniai žaislai vaikams, džinsai (jokie ne Gucci, greičiau Cucci), batai.. Čia prekiaujama ir CD ausinukais, jokių mp3 grotuvų. Čia užplūsta mielas nesugadintos atmosferos jausmas... Žmonių gabenama manta atrodo panašiai. Nors skrendant „Felix airlines“ – ribojamas registruoto bagažo svoris (10kg), niekam jis nerūpi, į salą žmonės gabenasi nuo unitazų dangčių (sėdimi unitazai saloje – prabanga), durų rankenų iki plastikinių ryškiaspalvių triratukų vaikams. Saloje pasirinkimas net ir paprastų daiktų yra mažas..
Oro uostą saugo keli ginkluoti maži kareivėliai (visi žmonės čia labai smulkūs) su automatais. Čia dėmesį atkreipė vyrai baltais chalatais ir didžiulėmis talpomis su vandeniu – pasirodo tai iš Mekos grįžtantys vyrai su savimi atsivežantys po kelioliką litrų švento vandens. Sienos nužymėtos ženklais, draudžiančiais rūkyti, bet kareivėliai ir kiti darbuotojai peša dūmelį tiesiog savo darbo vietoje. Nežinau, ar tokia tvarka galioja ir dieną, nes mes atskridome po vidurnakčio ir iki ryto turėjome prasėdėti oro uoste. Čia susitikome ir tris čekus, kurie į Sokotrą skrenda jau trečią kartą, sakė, kad nardyti Sokotroje yra geriau nei Galapaguose.
Sulaukę ryto jau skrendame. Žmonės draugiški, šypsosi, o tie, kurie nors kiek moka anglų kalbą – stengsis pakalbinti ir paklausinėti bent jau standartinių klausimų (iš kur, ar pirmą karta šalyje, ar patinka..). Kur yra Lietuva, kaip vėliau paaiškėjo, absoliučiai daugumai yra mįslė, todėl supratom savo klaidą ruošiantis kelionei – reikalingas žemėlapis, kuriame būtų viskas aiškiai pažymėta. Lėktuve užkalbina jaunas vyriškis, su šeima skrendantis į Sokotrą praleisti atostogų. Pasirodo jis pats – lėktuvų palydovas su ta pačia bendrove daugybe kartų skraidęs šia kryptimi, bet svečiuosis pirmąsyk. Jį saloje susitikome dar keliose vietose, buvo įdomu bendrauti, o jam labai aktualus buvo alkoholio klausimas (arabai negeria, bet turi savų svaiginimosi metodų – žiaumoja arabinį dusūną, kuris Jemene legalus. Tai augalas, turintis alkaloidų ir pasižymintis stimuliuojančiomis savybėmis), nes nesenai atrado džiną su toniku ir tiesiog iki ausų įsimylėjo alkoholį, tai dabar namuose slapčiomis pagurkšnoja pasislėpęs nuo žmonos (nors ji turbūt ir taip nesuprastų..). Keista, bet apie vyną girdėjęs nebuvo, parekomendavau. Kelionė neprailgo, o išlipus iš lėktuvo nutvieskė tvankus karštis, visi susižvalgėme. Atrodė ištverti bus sunku. Prie vienintelių vartų mūsų jau laukė savaitės Sokotroje organizatorius, gidas ir vairuotojas.
Norint gauti vizą į Jemeną, būtina naudotis kelionių agentūros paslaugomis, nes, kaip žinoma, situacija Jemene nėra labai stabili, ne tik dėl maištaujančių Al-queida, bet ir dėl šalies piliečių susiskirstymo (pietūs nori atsiskirti nuo šiaurės, kaip kad buvo anksčiau, nes jie gan turtingi ištekliais), daug mažų genčių. Sokotra – pati saugiausia Jemeno vieta, pakankamai nutolusi nuo kontinento, tuo ir naudojasi ten esančios agentūros. Turizmui trikdžių čia nėra, išskyrus tai, kad paskutiniai įvykiai Jemene lankytojų skaičių pastaruosius metus skaudžiai nukirpo (nuo 3000-4000 per metus iki 150 per metus). Agentūrų darbuotojai visais įmanomais būdais stengiasi keisti situaciją, todėl sulaukėme tikrai gero aptarnavimo. Bet apie tai, kad Sokotroje keliauti yra nepigu jau buvome girdėję ir girdėjome iš kitų keliautojų dar ne kartą...
Taigi, pirmiausia buvome pavalgydinti pagrindiniame Sokotros mieste – sostinėje (kadais Sokotra buvo atskira valstybė) Hadiboh. Jame nėra asfaltuotų kelių – palei salos šiaurinę dalį nutiestas vienintelis asfaltuotas kelias. Todėl pagrindinės transporto priemonės čia yra džipai ar „Toyota hiace“ mikroautobusiukai. Tiesa, matėm ir vieną vienintelį seną „BMW“, tačiau lengvieji automobiliai Sokotroje yra retenybė dėl kelių kokybės. Daugybė automobilių tiesiog numesti pakelėse – kai kurie apversti ant stogo, be ratų, kiti ant plytų pastatyti ir kažko laukia, gal naujų padangų... Iškart dėmesį patraukė visur besivoliojančios šiukšlės, ypač raudoni plastikiniai maišeliai – tiek ant žemės, tiek pakibę ant tvorų ar medžiuose. Tarp tų šiukšlių skraido maitvanagiai bei ganosi ožkos. Karts nuo karto šiukšlės yra prarenkamos (kai valstybė moka už darbą), bet Sokotros gyventojai dar tik mokosi saugoti savo salą.. Daug žmonių nieko nedirba, bet savanoriškai kuopti šiukšlių nenori, nors šiaip daugumai vietinių jos neatrodo didelė problema. Užtai daug vyrų sėdi išsipūtusiais žandais (reiškia žiaumoja arabinį dusūną), bet tai nėra pigus reikalas ir vietiniai laiko tai problema. Kadais vienas žmogus buvo pasisodinęs nedidelę plantaciją, tai žmonės ją sunaikino. Taip pat akį patraukė moterys – didžioji dauguma dėvi juodas burkas, paslaptingai dengiančias nuo pakaušio iki kojų pirštų galiukų, kai kurių burkos velkasi žeme. Kai eina grupelėse po 5-6, atrodo kaip slenkantys šešėliai, nes nesimato net žingsnių. Tačiau iš po burkų kartkartėmis galima pamatyti lendančią ryškiaspalvę aprangą ar net ryškų makiažą, namuose jos kitokios.. Tiesa, fotografuoti moteris – draudžiama, nebent atsiklausus duotas leidimas. Fotografuoti Sokotroje draudžiama ir tankus, kurių yra aplink Hadiboh bei palei šiaurinę pakrantę. Tankai čia atsidūrė prieš keliasdešimt metų ir juos atgabeno rusai, su kuriais ir dabar santykiai, kaip teigia vietiniai, yra neblogi. Tankai nebuvo panaudoti ir, nors ir gerokai parūdyję, vis dar yra pilni amunicijos. Kai paklausėm, ar nepavojinga, juk vaikai gali sugalvoti pažaisti, mums buvo atsakyta, kad vaikai žino, jog žaisti čia negalima.
Pavalgę, buvome nuvežti apsižiūrėti į stovyklavietę šalia paplūdimio, čia iškart nėrėme į žydrą Arabijos jūrą ir atsigaivinome. Nuo šios minutės oro temperatūra man jau atrodė įprasta. Vėliau keliavome palei vadį (tai tam tikras slėnio atitikmuo arabų kalboje, vieta tarp kalnų, kur palyjus subėga visas vanduo ir teka link jūros su savimi milžiniška jėga nešdamas viską, kas pasitaiko kelyje). Čia medžiai beveik visus metus žaliuoja. Šios dienos tikslas ir buvo pamatyti kelias endeminių medžių rūšis, bei mažos beduinų bendruomenės, kuri šiuo metu buvo kalnuose ir ganė avis, namus uoloje.
Kita diena buvo numatyta saugomai teritorijai – balto smėlio nuostabaus žydrumo lagūnai ir poilsiui joje. Ši vieta yra svarbi paukščių perymvietė. Ilgas paplūdimys tuščias žmonių, pilnas krabų ir jų urvelių, kurių šalia kiekvieno supilta po gražų smėlio kauburėlį. Čia mėgavomės privatumu ir šiltu (bet gaivinančiu) vandeniu bei nuostabiais vaizdais. Šalia lagūnos įrengta stovyklavietė – sugriauta vietos žmonių, kurie nesusitaria, kam priklauso žemė ir kas turėtų gauti pinigus už jos naudojimą. Nakvojome kitoje, ne taip gerai įrengtoje. Čia gyvena moteriškė, kuri nežino, kiek tiksliai jai metų (gimtadieniai Sokotroje nešvenčiami ir tėra du metų sezonai, tai amžių pamesti gal visai ir nesunku..), ji mano, kad apie 50, o toje vietoje gyvena nuo 8-erių metų ir turi 8 vaikus.. Kitą dieną iš čia su patyrusiu vietiniu žveju valtimi išplaukėme į kelionę iki tik vandeniu pasiekiamos sodybėlės (ne ką prastesniame paplūdimyje), kurioje vienas gyvena senyvas vyriškis. Kelionės metu stebėjom būriais plaukiojančius delfinus, šiek tiek pažaidėm su akvalangu ir pažūklavom. O žūklauti visai gerai sekėsi, ypač Ignui. Aš ir Agnius daugiau žuvis šėrėm..
Tiesa, mums buvo sugalvoti vietiniai vardai – ne tiek dėl patogumo, kiek dėl linksmumo. Aš gavau varda Salma, Agnius – Abu Tarek (reiškia Tarek‘o tėvas), o Ignas – Abu Heney (Haney tėvas). Daugiausiai buvo linksniuojamas Abu Tarek vardas, Agniui gerai prigijo ir kiekvienąkart sukeldavo šypseną dėl linksmo skambesio. Tačiau Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvena toks turtingas dėdė tokiu pat vardu, kuris salą dosniai paremia, todėl čia šis vardas laikomas garbingu. Vėliau vardus jiems sugalvojome ir mes – pirmiausiai buvo Petras (gidas) ir Antanas (vairuotojas), vėliau vairuotojo vardas buvo pakeistas i Liubartą, nes Antanas jam nepatiko, bet galų gale nusprendėm juos pervadinti į Zbygnevą ir Albiną. Išmokėm, užrašėm, papasakojom istoriją ir tikimės, kad jei kada dirbs lietuviams, deramai prisistatys.
Taigi – paaiškėjo, kad Abu Haney – produktyvus žvejys, arba tai buvo debiutanto sėkmė.. Tai nesvarbu, svarbu, kad vėliau turėjome skanią ir sočią pačių sugautą vakarienę (o dalį žuvies palikome sodybėlės šeimininkui ir žvejui). Na o iki vakaro dar buvo ką nuveikti – pirmiausia užsukome pamatyti kadais meteorito išmuštos duobės (jų yra dvi), kuri labai turtinga druskomis – vietiniai žmonės čia ją išgauna. Duobės dugnas padalintas į daugybę nedidelių plotelių su iš akmenų ir dirvos sulipdytomis sienelėmis, o didžioji jų dalis – užsemta lietaus vandeniu. Kraštiniai ploteliai, kurie pilnai neužsemti – įvairiausių spalvų: žali, raudoni, rausvi, oranžiniai, geltoni.. Geltona spalva reiškia, kad vanduo jau greitai išgaruos ir bus galima susirinkti druską... Pasigrožėję druskų duobe važiavome į kalnus, kur auga Drakono kraujo medžiai (Dracaena cinnabari)– didžiausios salos įžymybės. Legenda byloja, kaip Sultono dukrai susirgus ir niekaip neradus vaistų, atsirado žmogus, teigiantis, kad yra sala (Socotra), kurioje auga stebuklingas vaisius (granatas) išgydantis visas ligas, tačiau ten gyvena slibinas, su kuriuo jam teko susigrumti nuvykus į salą ir iš slibino kraujo lašų išdygo Drakono kraujo medžiai. Šie medžiai – ypatingos skėčio formos, jų šakos dichotomiškos ir labai tankios – regis tarp jų jau vietos niekam neatsirastų – bet nesusipynusios ir labai tvarkingai išsidėsčiusios, o jų galuose takūs kietų lapų kupsteliai. Forma Drakono kraujo medžiai yra idealiai prisitaikę pasisavinti maksimalų saulės spindulių, o lapai – išgarinti minimalų vandens kiekį. Jų sakai – raudoni lyg kraujas, o iš džiovintų jų padaryti milteliai naudojami medicinoje, kosmetikoje ir dažymui. Paprašiau, kad nupudruotų mane, tai gavosi klounas :). Oras, deja, buvo nelabai geras, kalnas skendėjo debesyje ir lynojo, tačiau tvyrojo mistinė atmosfera, kas buvo visai įdomu. Kitame sustojime jau iš tolo pamačiusios mus pasitiko vietinės mergaitės, norinčios parduoti drakono kraujo medžio ir Bosvelijos medžio sakų (frankincensas), įnirtigai tiesdamos rankutes su plastikiniais maišeliais ir garsiau viena už kitą griežtu tonu siūlydamos savo prekę. Fotografuotis jos nesutiko, nebent nupirktume jų siūlomas prekes. Na nupirkome keletą, tačiau man nepatiko idėja, kad už nupirktas prekes jos pastovetų nuotraukai, ne savo noru. Bet, nufotografavus vieną ir parodžius nuotrauką staiga fotografuotis užsimanė visos ir kiekvieną nuotrauką peržiūrėdavo klykdamos iš juoko. O nakvojome visai šalia, pas vieną iš agentūros gidų, kuris ypatingai giriamas kaip kalnų žygių ekspertas. Taip pat jis dirba su čekų botanikais, kurie atvažiuoja tyrinėti medžių ir skatinti jų išsaugojimą. Dirba jis ir su čekų moterimis, vieną jų (buvusią studentę) vedė ir neseniai susilaukė mergaitės. Tiesa, jam apie 50 metų ir vieną žmoną jis jau turi. Čia vyrai gali turėti iki keturių žmonų (jei tik išgali visas išlaikyti), o vesti gali ir europietę. Tuo tarpu Europietis vesti Sokotrietės negali, nebent išpažįsta islamą. Nakvojome jo žmonos čekės kambary, kuriame jie kartu apsigyvena, kai ši atvyksta. Kitu metu gyvena jis su savo kita žmona (visai už sienos) ir retkarčiais nuskrenda į Čekiją. Įdomus tas gyvenimas..
Ryte buvo saulėta ir medžius jau apžiūrėjome ryškioje šviesioje ir fotoaparatą išsitraukti nebebuvo baisu. Naktimis paprastai visi debesys išsisklaido ir pasimato ryškus žvaigždynas, o anksti ryte jau ausis kutena kaitri saulė, jeigu miegame lauke. Todėl lietingas vakaras neišgąsdino ir žinojome, kad kita diena vėl prasidės su saule. Vėliau patraukėme į salos pietus, link Indijos vandenyno skalaujamos pakrantės. Pakeliui užsukome į gamtos suformuotus vandens baseinus, kur atsigaivinome gėlu vandeniu (pagaliau po maudynių nesinorėjo į dušą nusiskalauti druskų) ir pliuškenomės apie valandą ir netrukus tesėme kelionę. Pietinė pakrantė kiek kitokia, čia dugnas labiau akmenuotas ir bangos ilgesnės. Aplankėme didžiausias salos balto smėlio kopas, bet nėra jos labai jau didelės... Palakstę, judėjome toliau ir pietavome negilioje, bet didžiulėje oloje ant kalno, kurioje formuojasi ir kaba milžiniški stalaktitai ir stalagmitai. Iš vidaus atrodo kaip didžiulė akmeninė burna ir nuo čia atsiveria vaizdas į mėlyną vandenyną. Vakarienės grįžome į salos šiaurės rytų dalį, kur įkurta stovyklavietė ir yra geriausia nardymo vieta saloje. Čia vandenyje susiformavę unikalūs koraliniai rifai su savita fauna. Miegas šioje stovyklavietėje buvo saldus ir ramus, nuo pakrantės ji – apie dešimt metrų, tad nezvimbė įkyrūs uodai, girdėjosi tik raminantis jūros ošimas..
Kita diena visa buvo skirta vandenų atrakcijoms bei tingiam poilsiui. Seniai jau svajojau panardyti su vamzdeliu, todėl su nekantrumu nuo ryto laukiau plaukmenų ir kaukės ir pirma nėriau į vandenį. Po vandeniu – kitas pasaulis, tylus, ramus ir spalvingas... Tik negalima liestis prie koralų – kad nepakenkti jiems ir sau. Abu Tarek kažkaip nepagalvojo ir į vandenį įsibrido be plaukmenų, gavo skylę kulne. Buvo suteikta greita pagalba ir už kelių minučių jis vėl nardė. Pietums mums buvo pasiūlyta pirkti didelį spalvingą vėžį, vyko ilgos derybos. Juos mes vos įveikėme per du kartus (man jau ir vakarienei nesinorėjo į juos žiūrėti, bet teko kažkiek kolektyviškai prisidėti). Nardymas po pietų buvo pratęstas ir vandeny aš praleidau kelias valandas, beveik į undinę jau pavirtus buvau, bet išlipus supratau, kad nuo šiol gyvenimas jau bus sunkus... Ne del to, kad išdygo plaukmenys, bet dėl to, kad siaubingai nusvilau nugarą ir kojas, o bikinio surišimo vietoje ant nugaros liko baltas kaspinėlis – vienintelė nenudegusi vieta (na dar užpakalis...). Praradau ramų miegą.. Ir neskausmingas keliones besikratančiame džipe...
O kitą dieną džipu kratytis teko daug, nes važiavome į saugomą teritoriją ant kalno, kur auga daugybė Bosvelijos medžių. Vos mus pamatę uždusę atbėga vaikai su mažais maišeliais rankose – visoje saloje didžiausias vaikų biznis yra pardavinėti kvapiuosius Bosvelijso sakus (dar vadinami ladanu, neteko girdėti), naudojamus kaip smilkalus. Bet jų mums jau nereikėjo... Pasivaikščioję po šių medžių augymvietę buvome nuvesti pietauti į pavėsinę, kurią iškeitėme į erdvų Drakono kraujo medžio šešėlį (vis pasvajodavome, kaip gerai būtų taip papietauti). Pavėsinėje gulėjo lekuojanti ožkelė, kurią „mūsų garbei“ iš ten vietiniai vaikai nunešė į pašonę, kur svilino saulė. Ji buvo serganti ir jau „nurašyta“. Buvo gaila žiūrėti, su Ignu bandėme ją gelbėti, nunešėme atgal į pavėsį, pagirdžiau vandeniu ir bandėm pašerti pietų atliekomis, bet jai turbūt jau akyse juodavo... Keista, kad vietiniai net nebandė gydyti – juk sala skurdi ir kiekvienas gyvūnas pamaitintų daug galvų. Na, bet iš gido reakcijos supratau, kad tai – įprastas dalykas. Po pietų (liūdnomis mintimis) pradėjome trumpą žygelį nuo kalno viršūnės, kur paskutinį kartą čiupinėjome Agurkų medį (Dendrosicyos socotranus – pavadinimas kilęs nuo į agurkus panašių vaisių), taip pat Sokotros endeminį augalą, ir įsiamžinome įvairiomis pozomis – kad nepritrūktų iš ko rinktis. Žygiu labai džiaugiausi, nors ir alinančiai kepino saulė, bet užtai nugarą glostė švelnus ir vėsinantis vėjelis. Be to, viso žygio metu nuo kalno žydravo turkio žydrumo jūra bei baltavo smėlėta pakrantė – tikra palaima akims (nors iš tiesų akys džiaugėsi kiekvieną dieną, visą savaitę, nuo kelionės Sokotroje pradžios iki pabaigos). Pakeliui prasilenkėme su pora moteriškių (ko gero mama ir dukra), tai dukra nekreipdama dėmesio į vyriškius nesikuklindama priėjo tiesiai prie manęs ir ištiesė ranką, paklausė kaip sekasi. Čia tikrai jaučiasi moteriškas solidarumas bei bendruomeniškumas, o su vietinėmis merginomis ir moterimis dar tikrai norėčiau pabendrauti... Na bet šį kartą nebuvo lemta. Po žygio vakarienė buvo numatyta prie kopų salos šiaurės rytuose. Čia jas supūstė musonai ir jos kur kas didesnės, nei gali pasirodyti iš pradžių – bandžiau užlipti, bet pasidaviau trečiame ketvirtyje. Ši vieta – populiari stovyklavimo vieta, kur visada būna žmonių. Atvažiavę buvome pasitikti pulkelio nuotaikingų vyriškių, čia radome ir įklimpusį jų autobusiuką. Pasirodo tai – policininkai iš Jemeno sostinės, atvažiavę surašyti kareivių. Visa jų darbo saloje istorija gana komiška (turbūt todėl, kad visą laiką jie žiaumojo dusūną ir buvo panašu, kad jie ne dirba, o atostogauja), nors komiškai atrodė ir jie patys – išsipūtusiais žandais, nesiliaujančiais pokštais ir netylančiu juoku. Autobusiukas stovėjo įklimpęs vadžio smėlyje iki pusės ratų, priekinis stiklas vairuotojo pusėje įskilęs dvejose vietose – sakė, kad bevažiuojant į jį atsitrenkė Egiptietiški maitvanagiai (Neophron percnopterus). Po ratais pamesta ne tvirtų šakų, bet glėbelis žydinčių augalėlių. Ką policininkai veikė tokioje atokioje vietoje..? Turbūt pramogavo, nes prieš kelias dienas jie jau turėjo būti Sanoje, tačiau kažkam pakuždėjus, kad čia ne tas lėktuvas (jie patys sakė, kad turbūt koks kareivėlis, kuris prisirašyme nedalyvavo ir algos negavo), jie patys išlipo iš lėktuvo (kuris reisuoja tik du kartus į savaitę) ir tik šiam pakilus, suprato, kad išlipti nereikėjo (o gal tiesiog dar norėjo pasilikti saloje..). Tačiau nė vienas jų tikrai neatrodė nusiminęs ir nebandė greičiau ištrūkti – vienas besijuokdamas tempė virvę (su kuria ir džipas neištempė), kitas kikendamas stūmė. Palikome juos prie jų autobusiuko, pilno smėlio ir susėdome vakarienės. Iš paplūdimio girdėjome klyksmus ir isterišką juoką. Vėliau prie mūsų du pareigūnai prisėdo ir nesiliaudami juoktis pasakojo, kaip juos išgąsdino krabai bei kitus patirtus nuotykius. Mūsų vairuotojas jų paprašytas sėdo į džipą ir iš kito kaimo pakvietė pagalbos – vėlai vakare atvažiavo galingas aparatas (ir koks 20 vietinių gyventojų), kuris be vargo iškart autobusiuką ištraukė. Policininkai išvažiavo, miegojome tyloje.
Kita diena – paskutinė diena Sokotroje buvo skirta poilsiui paplūdimyje prie didžiųjų kopų , kur džiaugėmės paskutinėmis akimirkomis ramioje, gaivioje, žydroje jūroje... Ši diena – mano gimtadienis. Tačiau čia gimtadieniai nešvenčiami, todėl net ir aš beveik pamiršau. Nors pradžioje buvo minčių kukliai atšvęsti ir vakarienei suvalgyti aštunkojį, kurį, jei pasiseks, nusipirktume žvejų kaimelyje. Tačiau aštunkojo negavome, o aš visą vakarą rūšiavau nuotraukas Ignui... Žvejų kaimelyje susitikome stovyklaujančius italus. Vienas jų – jaunas kelionių organizatorius, kuris užsiima sportine žūkle ir organizuoja atostogas italams. Turi jis ir laivą Sudane, kur išskrido tą pačią dieną, kaip ir mes. Kiti du italai – čia jau ilsisi pusę mėnesio ir Sokotroje viso praleis pusantro, bet jau ilgisi vyno (nors galima įsigyti vietinio „vyno“, kuris gaminamas iš cukraus ir mielių)... Persimetėme keliais žodeliais apie Jemeną, arabus, keliones ir šiaip gyvenimą. O vakarieniavome jau stovyklavietėje šalia Hadiboh, kur praleidome ir pirmąją naktį.
Išaušus rytui jau pakavomės daiktus ir paskutinį kartą akimis palydėdami kiekvieną namą, žmogų, valtį, įlanką važiavome į oro uostą. Žinome, kad kelionė čia baigta ir mintyse jau sukasi Omanas. Oro uoste dar užkalbima draugiškas pareigūnas, kuris labai norėjo pakalbėti angliškai ir kiek galėdamas bandė padėti Ignui iškeisti bilietą (jo bilietas į Saną – už dviejų dienų, bet galutinai nusvilęs nugarą jis panoro iškeisti likusias dienas paplūdimyje į viešnagę Sanoje). Bet lėktuvas buvo pilnutėlis ir su juo teko atsisveikinti Sokotroje...
Nuotraukos čia:
 |
| Socotra |
