Omanas

Kelionė į Omaną

Iš Sokotros į Omaną patenkame trimis lėktuvais. Pirmajam pakilus, iš viršaus akimis palydime Hadiboh ir žydrąją įlanką. Baigta. Jau svajoju grįžti atgal, bet mintys sukasi apie Nepalą ir kas mūsų laukia ten... Skrydžiai į/iš Sokotros tėra du kartus per savaitę ir palyginus nebrangūs, o skrydžio metu stiuardesė (ne tokia griežta apranga – skara apjuostu veidu ir pilnai uždengtais plaukais) dar ir užkandėlę duoda – sulčių pakelį ir vandens buteliuką. Visi skrydžiai – per Mukalą, todėl iki Sanos arba Sharjah (JAE) skristi tenka dviem lėktuvais per gana trumpą laiko tarpą, tai būna tikrai sotu. Lėktuvas nusileidžia Mukaloj ir čia reikia išlipti ir nueiti iki kito lėktuvo, o akimis sekame bagažo krovėjus – nežinom ar Muskate rasim savo kuprines, nes Sokotros oro uoste nėra jokios elektroninės bagažo registravimo sistemos ir ilgai gailiomis akimis prašant, kad mūsų kuprinės nukeliautų tiesiai į Muskatą (skrendame per Jungtinius Arabų Emiratus ir pasiimti bagažo ten negalėsime, nes išeiti iš tranzitinės zonos reikalingos vizos), ant jų buvo uždėti popieriukai su galutiniu kelionės tikslu. Mintyse pergyvenam, kad šie nenutrūktų. Jungtinių Arabų Emiratų oro uostas nuo Sanos skiriasi kaip diena nuo nakties – viskas išblizginta, modernu ir nauja. Dauguma darbuotojų – atvykėliai iš Azijos (daugiau atvykėlės), iš pažiūros – Filipinų ar panašių kraštų. Oro uosto lankytojai irgi vyrauja iš Rytų, bet yra visko – turtinga pagyvenusi rusų dama aptemptais drabužiais, pasidabinusi piršto storio penkių sluoksnių auksine grandine ant kaklo ir kukliai apsirengęs jos vyras, burkose pasislėpusios arabės ir arabai baltais chalatais su turbanais ant galvų, vienas kitas europietis. Daug merginų su siaubingu blizgiu makiažu ir ryškiaspalviais aksesuarais, plaukų segtukais (Lietuvoje taip rengiasi vaikai), gan atvira apranga ir, atvykus iš Jemeno, apima gan keistokas jausmas, stiprus kontrastas. Buvau pripratusi galvą ir pečius apsijuosti skara, ir vis bandžiau ryžtis ją nusiimti (nes kaip jau ir laisva šalis), bet vis dar nejauku. Tualete merginos iš Rytų gražinasi prieš veidrodį ir nesikuklindamos raugčioja, o dabar jau man norisi demonstratyviai dar labiau prisidengti... Sharjah oro uoste galima rinktis iš kelių užkandinių (rytietiško maisto), yra vaistinė ir įprasta duty free parduotuvė. Galima ir kortele atsiskaityti. Vienintelio dalyko pasigendame – laisvo interneto. Vienintelė galimybė – išsipirkti vietą biznio klasės laukimo salėj, kur yra viskas. Bet mums tereikia kelių minučių internete ir tai – neverta kainos todėl belieka tikėtis, kad žmogus, pas kurį sutarėme apsistoti Muskate perskaitė mano paskutinius laiškus, ir nepersigalvojo. Nežinojau ar jis atvažiuos mūsų pasitikti ar reikės ieškoti kelio iki jo, bet pasirūpinau, kad jo mobilus numeris būtų užrašytas abejose užrašų knygelėse, ant kelių popiergalių ir kompiuteryje.

Iki lėktuvo į Muskatą tenka palaukti porą valandų, bet jau netrukus sėdime lėktuve, kuris pilnutėlis indų ir bangladešų. Šis reisas – sunkus darbas lėktuvo palydovams, nes visi daro, ką nori, bet kaip grūda rankinį bagažą, kiekvienam asmeniškai reikia po porą kartų (mandagiai) pakartoti, kad reikia užsisegti diržą, į sėdimą padėtį gražinti sėdynę, išjungti telefonus (šitą ignoruoja visi). Suprantme, kad Omane ko gero matysime daug imigrantų iš Rytų (ir vėliau jų pamatome daugiau, nei galėjau įsivaizduoti). Omanas – rytietiška Norvegija. Šalis gali pasidžiaugti sparčiai augančia ekonomika ir daugybe darbo vietų. Kaip ir norvegai, omaniečiai nori dirbti geriausius darbus, todėl didelė paprastesnių darbų pasiūla. Čia žmonės plūsta daugiausiai iš Indijos, Bangladešo, Nepalo, Pakistano ir kitų netolimų šalių. Ši šalis – labai saugi ir nusikaltimus paprastai vykdo atvykėliai (daugiausia – bangladešai).


Viešnagė pas policininką

Atvykę į oro uostą greitai praeiname muitinę, nes turistams skirti postai tušti – užtai prie postų, skirtų atvykusiems dirbti, driekėsi ilga ir labai netvarkinga eilė. Muitininkas pasitaiko labai mandagus ir draugiškas – girdėjome, kad Omanas pagarsėjęs svetingumu, ir tai jau jautėsi iš pirmo sutikto omaniečio – paklausia keleto klausimų apie mūsų skrydžių trukmę, ką veiksime ir kokiam laikui. Įsitikinęs, kad atvažiavome pakeliauti, nusišypso ir ištiesia pasus su vizomis bei palinki geros viešnagės. Sėkmingai sulaukiame savo kuprinių ir jau dairausi, kaip būtų galima susisiekti su A., mus priimančiu žmogumi. Paaiškėja, kad viešo telefono čia nėra, bet vienas iš oro uosto ofisų darbuotojų pasiūlo paskambinti iš jo asmeninio telefono. Paskambinu A. ir iškart paklausus, kur jis, už nugaros išgirstu atsakymą „čia!“:). Jam mus nebuvo sunku pastebėti, nes buvome bene vieninteliai europiečiai gana nedideliame oro uoste. Netrukus jau sėdime jo apynaujame baltame nissan‘e (čia dar sunkiau nei Stanbule pamatyti seną automobilį, ir beveik visi automobiliai Omane keturių varomų ratų) ir važiuojame į jo namus. A. dirba policininku Salalah‘e – visai kitame Omano gale (tarnybos vieta ir pobūdis keičiasi kas trejus metus, taip sumažinama galimybė kyšininkauti), vadovauja komisariatui, bet mums atvykus – kaip tik atostogauja. Atostogas A. leido Abu Dabyje (JAE), kur gyvena jo šeima, bet grįžo į Muskatą, nes mes – jo svečiai. Čia vyksta jo namo statybos (dirba indų brigada – nors kartais ir padaro ką ne taip, užtai dirba pigiai). Muskate namai dygsta kaip ant mielių, nes valstybė už dyką dalina žemę Omano piliečiams. A. gyvena vienas, bet jo namas – gana didelis ir turės 7 tualetus, tačiau palyginus su kitais aplinkiniais namais, šis – tikrai nedidelis.
A. mus pavaišina vakariene su alumi ir iškart važiuojame apžiūrėti naktinio Muskato. Labai nustebome, arabiškoje šalyje susidūrę su alkoholiu. Dar JAE oro uoste galvojome, gal paimti kokį butelį gero vyno, bet vos pagalvoję prisiminėme, kur važiuojame. Tačiau, pasirodo butelys vyno būtų pravertęs, nes A. į alkoholį nespjauna, žmonės kalba, kad nespjauna ir pats sultonas Kabus ben Saidas ir to neslepia. Omane alkoholio galima atsigerti bare, bet nusipirkti išsnešimui nėra labai paprasta – reikia išsiimti specialų leidimą pateikiant kalną dokumentų (įrodančių pajamas, neteistumą ir kt.), kuris leistų įsigyti alkoholio už iki 10% atlyginimo vertės keletoje specialių parduotuvių. Tačiau karininkai/policininkai yra privilegijuoti, turi savo uždarus prabangius klubus su sporto salėmis, baseinais, barais ir čia atvažiavę gali nusipirkti, ko nori. Alkoholis tokiose vietose buvo įvestas, kai Omane tarnavo anglai ir tokia tvarka buvo palikta. Grįžę pasakajome, ką norėtume pamatyti Omane ir A. noriai pasisiūlo kartu važiuoti iki Nizwa miesto, kuris garsus savo fortu, turgumi, į Unesco paveldo sąrašą įtraukta vandens sistema falaj Daris.


Nizwa, jos fortai, falaj Daris vandens kanalai ir kitos atrakcijos

Kitą rytą išsiruošiame ir leidžiamės į kelionę. Lauke – labai karšta, temperatūra dienos metu siekia 40°C ir daugiau. Paklausus A., kaip geriau apsirengti, nes arabiškose šalyse išsinuoginti nelabai priimtina, jis mane patikina, kad mano šortai tinkami ir kad Omanas – laisva šalis. Nors ir labai dvejodama, bet paklausiau. Vėliau jaučiausi nepatogiai, nes buvau vienintelė moteriškė su šortais ir vaidenosi, kad visi veria žvilgsniais.. Kelias tiesus ir veda per dykumingas vietas, šalikelės ar kelio atitvarų kaip ir nėra (kaip ir nelabai reikia), todėl dažnai galima pamatyti tiesiog iš greitkelio bet kur išsukančius galingus automobilius ir taip pat iš kažkur į jį įsukančius. Jei pražiopsojai kokį posūkį – nieko tokio, jei netrukdo kalnai, bet kada gali išsukti iš kelio ir per laukus nuvažiuoti, kur reikia ar nukirsti kampą. Pakeliui pravažiuojame daug wadžių – Omanas yra wadi kraštas, čia jų labai daug ir kiekvienas jų turi pavadinimą (kaip ir upė). Daug kur vyksta kelių remonto darbai, kelio ir wadi susikirtimo vietoje statomi paaukštinimai su vamzdžiais vandeniui pratekėti, nes būtent šiose vietose įvyksta daug tragedijų. Po staigaus ir labai stipraus lietaus (apie kurį gali nežinoti, jei nulyja tik kalnuose) šiose vietose susidaro sraunios upės, savo galinga srove kasmet nusinešančios po keletą automobilių. Į Nizwą atvažiuojame gana greitai ir pirmiausiai sustojame prie senojo turgaus (turgus čia vadinamas souq), kuris padalintas į kelias dalis – čia yra aukciono aikštelė, kur vyksta prekyba gyvuliais, datulių turgus (jame nusiperkame datulių ir paragaujame tradicinio kelių rūšių deserto – iš datulių masės su įvairiais priedais, prieskoniais, kurį noriai pasiūlo jo pardavėjai bei pavaišina tradicine kava), daržovių, vaisių turgus, kitame pastate prekiaujama žuvimi, o dar toliau išsidėsčiusios parduotuvėles su įvairiais dirbiniais – tradicinės plonos lazdelės (vyrų aksesuaras, vienos jų – paprastos, kitos – dekoruotos sidabru ar auksu), įvairaus dydžio dubenėliai, pagaminti iš odos, didelės skrynios, moliniai ąsotėliai su aplink kaklelį apjuosta virvele (kabinami ant medžio ar tvoros, šitaip juose esantis vanduo vėsta), chadžarai (riesti tradiciniai durklai išdekoruotuose, dažniausiai sidabriniuose dėkluose – vyriškumo simbolis, nešiojamas kaip puošmena per šventes – puošia ir Omano vėliavą), sidabriniai papuošalai, frankincensas (smilkinimui naudojama bosvelijos medžių derva) ir jam skirti moliniai dubenėliai ir kt.

Šalia turgaus stovi garsusis Nizwa fortas, kurį aplankome iškart po to. A. sumoka už visų bilietus ir kartu išnaršome fortą, aplankydami įvairius kambarius, bei išklausydami A. pasakojimus su vaizdžiomis demonstracijomis, kaip buvo naudojami įvairūs daiktai – skrynios, virtuvės rakandai, vonia, lova, kėdės, ąsočiai ir pan., buvo linksma:). Ant apvalaus forto stogo ratu išdėstytos patrankos ir nuo čia atsiveria vaizdas į visas miesto puses. Čia ilgai neišbūname, nes labai kepina saulė. Šis fortas garsus savo priešus negailestingai triuškinančiomis spąstų sistemomis – tamsiuose koridoriuose įrengtos gilios duobės su spygliais, virš kiekvienų kelių sluoksnių grotuotų durų atsiveria šachta per kurią nuo stogo tiesiai priešams ant galvų pilamas verdantis datulių sirupas – garantuota labai skausminga mirtis. Po ekskursijos forte einame papietauti į šalia esančia kavinę ir užsisakome pietus – daržovės/žuvis/vištiena su didele lėkšte ryžių, padažu ir lėkštele šviežių daržovių. Omane įprasta prieš kiekvieną valgymą stalą apkloti plastikine plėvele – dauguma žmonių valgo rankomis (tiksliau dešine ranka) ir ryžiai su padažu nusibarsto sprindžiu aplink lėkšte. Įveikti buvo labai sunku... Čia netikėtai prisistato A. draugas K., šalimais turintis bariuką su kaljanais. Kiekvienas naujai sutiktas žmogus, žinoma, klausia iš kur esame, bet nė vienas jų nežino, kur yra Lietuva, todėl kiekvienam reikia detaliai papasakoti ir čia suprantame savo klaidą – reikalingas pasaulio žemėlapis su aiškiai pažymėta Lietuva. A. papasakoja apie mūsų planus, o K. rašo sąrašiuką lankytinų vietų, nes gerai pažįsta apylinkes. K. pakviečia pasisvečiuoti jo bare, čia mus visus nusiveda į savo ofisą antrame aukšte – didelį kambarį su ant lubų ištapytu dangumi, veikiau skirtą pasisėdėjimui su kokteiliu ir kaljanu, nei rimtam darbui. K. telefonu paskambina savo personalui ir po kelių minučiu prisistato indų kilmės jaunuolis nešinas padėklu su taurėmis gaivinančio ledinio šviežių mėtų-citrinos kokteilio. Po poros minučių jaunuolis grįžta su kibirėliu anglies ir užkuria kaljaną. Tariamės, kur važiuosim ir A. pasiūlo savo draugui važiuoti kartu ir aprodyti lankytinas vietas, šis sutinka. Dar užsako 4 kokteilius išsinešimui ir sėdame į naujutėlį jo džipą, nuo kurio sėdynių bei pedalų dar nenuimti plastikiniais maišeliai ir K. pirmiausiai nuveža mus į senamiestį, kurį juosia molinė tvora ir į jį patekti galima per 4 vartus. Čia labai seni (apie 400m.) byrantys moliniai namai storomis medinėmis išblukusiomis durimis tankiai išsidėstę abipus siauros gatvelės (keli namai priklauso ir K.). Senamiestis nėra gausiai lankomas turistų (kurių ir taip matosi mažai), nes yra gan apleistas, bet valstybė jau pradeda rūpintis, kad namai būtų atrestauruoti ir senamiestis atgaivintas. Pasivaikščioję po griūvantį ir senovinę atmosferą išlaikantį senamiesti, toliau judame link garsiosios Nizwa vandens sistemos – falaj Daris – didžiausios visame Omane (7990m ilgio, drėkinanti 1715502m2 teritorijos). Jos amžius siekia 2000m ir ji per amžius buvo pati svarbiausia miesto maitintoja. Sustojame parodomojoje atrestauruotoje dalyje, kur įrengtas parkelis ir laipteliais nusileidžiame prie vandens. A. ir K. iškart šoka iš odinių sandalų ir merkia kojas į vandenį, mus paspartindami padaryti tą patį ir liepia laukti. Kojas viena po kitos ima kutenti žuvytės (jos gyvena visoje sistemoje), atplaukusios pagraužti išbrinkusios pėdų odos. Sėdim visi ir kikenam.

Po procedūrų judam toliau. Neišlipę iš automobilio (kuriame 18°C, tuo tarpu lauke - 43°C) toliau važiuojame iki Al Hoota urvo. Šiame yra ežeras, kuriame gyvena kelios aklų žuvų rūšys, viena jų – labai reta rūšis su per kūną persimatančiu skeletu. Deja, po musonų urvas vis dar užtvindytas vandeniu ir čia šiuo metu patekti nepavyksta. Tesiame kelionę link Misfat Al Abriyeen – seno, iš molio drėbto kaimo, įsikūrusio apie kilometro aukštyje virš jūros lygio, pastatyto ant akmens, apsupto datulių ir bananų terasomis, kurioms iš kalnų rezervuaro vandenį tiekia falaj Al Misfat vandens sistema. Mūsų kompanionai tvirtina, kad ši sistema ypatinga – kai kuriose vietuose vanduo takeliu teka į įkalnę, bet ko gero tai tik optinė apgaulė.. Palei vandens kanaliuką kylame į viršų ir už keliolikos minučių prieiname jo pabaigą – kanaliukas pradingsta tarp uolos akmenų. Kaimelis išraizgytas siaurų (tik pėstiesiems praeinamų) takelių, pilnas laiptelių. Įvairius garsus leisdami karts nuo karto praeina savarankiški asilai su kroviniu ant kupros, puikiai žinantys savo kelią. Sutinkame porą berniukų, vienas jų vedinas asilu, kitas ant jo sėdi ir šie netrukus sustoja, pasiekę savo tikslą. A. ir K. su jais persimeta keliais žodžiais ir moja mums ateiti bei atsisėsti ant asilo, kuris į nieką nereaguodamas stovi ir žiaumoja šiaudus. Vaikščiodami pakeliui sutinkame vieną kitą darbininką (taip pat iš Azijos). Šiam kaimui apie 200m., jis priklauso porai šeimų ir čia vis dar gyvena žmonės. Bevaikštant ima vakarėti ir netrukus jau esame pasiruošę kitai stotelei. Važiuojant užsiminiau, kad po Sokotros skauda nugarą (nes nudegiau), tai svetingieji draugai pasiūlė mane nuvežti pas kažkokį ypatingų galių turintį masažistą (kurio paslaugų tarifai turbūt rekordiniai) visai netoli, bet patikinau, kad masažas nelabai padėtų. Sustojame parduotuvėje ir po kelių minučių K. grįžta su maišeliu pilnu užkandžių ir vandens bei pora šviežių kokosų rankose įbestais šiaudeliais. Nors sparčiai temsta, važiuojame toliau – aukštyn į “žaliuosius kalnus” (Al Jabal Al Akhdar). K. klausinėja apie Lietuvą ir sugalvoja įjungti lietuvišką radijo stotį per telefoną – pasigirsta Vytauto Kernagio „Purpurinis vakaras“, vėliau – kažkokia kita lėta ir liūdna daina, per kitą radijo stotį kala pophitai, per trečią – žinios. Jiems įdomu klausytis mūsų kalbos. Kylant į kalnus visiškai sutemsta, todėl juokais pasiūlau pasilikti, atsigerti vyno ir vietą pamatyti ryte. A. ir K. kažką pradeda organizuoti, nuveža mus į viešbutuką, skirtą valstybės tarnautojams (K. dirba valstybės tarnautoju, nors jam nėra 40 metų, bet už kelių metų jis jau gali išeiti į pensiją), mus palieka erdviuose apartamentuose ir išvažiuoja dešimčiai minučių. Supratome, kad turbūt važiuoja pirkti vyno ir pasirodo nesuklydome. Kelionė atgal į Nizwa papildoma vyno taurėmis rankose, šnekame apie Omaną ir keliones – mūsų kompanionai nemažai keliauja, buvę daugelyje Azijos šalių, Afrikoje o labiausiai jiems patikę Balio saloje, kurioje lankėsi tris kartus. K. laukia iš JAE atkeliaujančio erdvaus namo ant ratų su 6 lovomis, su kuriuo jis nori pakeliauti Europoje ir turi idėją vėliau teikti mobilaus viešbučio paslaugas.

Nizwoje atvažiuojame į keturių žvaigždučių viešbutį ir mums pasakoma, kad nakvosime čia. Mums ir A. duodami 2 paskutiniai likę kambariai (paprastai laikomi ekstra atvejui), pasiteiraujama ar mums tinka duotas kambarys ir tęsiame bendravimą prie taurės vyno, lauko baseino bare. Mus ragina užsisakyti ko tik norime, bet mums ir vynas buvo gerai. Vėliau einame į viešbučio klubą. Apsaugos darbuotojas nenori įleisti Agniaus su šortais, bet čia A. kažką jam pasako ir mes – viduje (nors nebūtų buvę sunku eiti persirengti). Iškart pristatomas butelis vyno. Čia skamba muzika, pasirodymą atlieka grupė iš Kazachstano. Į programą įeina dainos (galima užsisakyti) ir šokiai – pilvo, rankų ir kitokie. Kai atliekama užsakyta daina – trys mergaitės atlieka monotoniškus judesius (joms atrodo nuobodoka, nors ir per šypseną šviečia dantys). Tarp dainų kiekviena turi ir po porą specialių šokių su specialiai parinkta muzika. Vyriškiai godžiai seka kiekvieną judesį akimis ir iš rankų į rankas siuntinėja dainų užsakymo anketas (gaila nebuvo atliktas nė vienas mano užsakymas – turbūt neturi tokių dainų). Barmenei paliepta mumis pasirūpinti ir nešti, ko paprašysime, o prie mūsų staliuko prisijungia draugiškas viešbučio vadovas ir paklausia, ar mums viskas tinka. Geriame dabar jau alų ir bendraujame toliau (fone skamba Britney Spears ir Shakiros dainos). Kada išėjom miegoti nelabai prisimenu, bet rytinis burnos skonis priminė vakaro linksmybes. Susitikome A., papusryčiavome ir nutarėme, ką aplankysime pakeliui į Muskatą.


Klaidžiojimai aplink Bat'ą, senos persų kapavietės ir Rustaq karštosios versmės

Užsukame į turistų informacijos skyrių, kur mums prikrauna krūvą lankstinukų, po kompaktą apie Omaną, A. pasitikslina, kur važiuoti ir judame toliau. Pakeliui susitinkame K., kuris dar grįžęs namo mums padarė porą kilogramų datulių-riešutų deserto ir jį norėjo mums įteikti. Po trumpo susitikimo šalikelėje ir šilto atsisveikinimo judame toliau. Aplankome senas avilio tipo kapavietes, kurių šiame regione labai daug – tereikia įsižiūrėti ir nuo kelio ant kalno matosi eilės ar pavieniai kauburėliai. Šio tipo iš akmens blokelių pastatytos kapavietės Omane – vienos seniausių, ir jos pastatytos 3500-2500m. prieš Kristų. Dauguma jų virtę griuvėsiais, visame Omane yra išlikę vienetai gerai išsilaikiusių kapaviečių. Traukiame link Bat – čia esančios kapavietės (kurių skaičiai siekia tūkstančius) įtrauktos į Unesco paveldo sąrašą ir formuoja didžiausią išlikusį tokio amžiaus nekropolį. Kad surastume šią vietą tenka gerokai pavažinėti ratais. Pirmiausia, kad surastume šią gyvenvietę. Kelias apsuptas dykumynų, tuščias, nėra ko paklausti, o pravažiuojamos mažos gyvenvietės – taip pat tuščios. Pamatome automobilį ir A. moja sustoti – čia taip labai įprasta, kai užsireikia pagalbos. Automobilis privažiuoja ir vairuotojas pasisiūlo parodyti, kur mums reikės pasukti. Kelias toliau veda per tuščią žemę, kol privažiuojame kitą gyvenvietę, kur vėl klausiame – kur toliau. Nuo čia Bat pasirodo yra visiškai šalia. Atsidurę Bat‘e vėl važinėjame ratais, ką pamatome atrodo kiek kitaip, nei įsivaizdavome, be to nėra jokių ženklų. A. klausia senyvo vyriškio tradiciniu ilgu baltu kostiumu, ilgomis rankovėmis - dishdasha (jį dėvi visi vyrai), kur rasti kapavietes ir šis ranka pamoja į kalno pusę, dar paklausdamas (kaip ir kiekvienas sutiktas), iš kur mes, ir pakviesdamas į svečius pietų. A. mandagiai atsisako ir toliau leidžiamės į paieškas. Paieškos baigiasi pagrindiniame kelyje, kur, neišlipęs iš automobilio, A. moja kitam pravažiuojančiajam. Šis išlipa, prieina ir išgirdęs problemą pasisiūlo sėsti už vairo ir mus nuvežti, kur reikia. Mums padedantis vietinis – iš darbo grįžtantis ir niekur neskubantis jaunas matematikos mokytojas, pasipiktinęs valdžios neveiksmumu, kad nėra ženklų, turizmui reikiamos infrastruktūros – pats rašė ne vieną pranešimą, bet niekas nesikeičia. Jau netrukus per vietiniams žinomą plyšį (teritoriją juosia tvora ir kartais ją dar saugo sargas) įvažiuojame į teritoriją, nors pėsčiomis būtų gal net greičiau – omaniečiai mėgsta nelipti iš automobilio. Čia randame daug griuvėsių ir iki pusės atstatytą kapavietę, į kurią A. mane paragina įlįsti ir nusifotografuoti (per siaurą plyšelį vos užpakalis pralenda). Mokytojas papasakoja šiek tiek istorijos, tada sėdame į ratus ir judame link kitų objektų – dviejų atstatytų kapaviečių, jas kelissyk apeiname, o fone, ant neaukšto kalno ir neaprėpiamuose toliuose matosi šimtai kapaviečių. Grįžus į kelią, kur paliktas mūsų gido automobilis, esame pakviečiami pietų, bet mus spaudžia laikas (nes daugybę jo sugaišome beieškodami savo tikslo)...

Kitas taškas – Rustaq, žymus karštomis vandens versmėmis. Pakeliui sustojame parduotuvėje nusipirkti rankšluosčių ir drabužių maudymuisi ir Rustaq‘e būname jau saulei leidžiantis. Mums atvykus esame smalsiai nužiūrimi ir sekami vaikų (daugiausiai imigrantų). Versmė apjuosta metaline tvorele, jos dugno nematyti, o iš gelmių kyla beveik verdantis vanduo. Iš versmės nutiestas kanalas, čia žmonės ateina su tuščia tara ir pilasi vandens, kuris, sakoma, labai sveikas (žmonės važiuoja iš įvairių kraštų), toliau pastatytos dvi eilės kabinų, kuriose galima įlįsti į karštą vandenį. Tenka pirmosios dvi, kur vanduo – arčiausiai versmės, todėl karščiausias. A. lipa į vandenį ir šlakstosi, o man prisipratinti nepakanka ir 5 minučių. Šiaip ne taip esu įkalbinta pilnai lįsti į vandenį, bet po poros minučių jau nebegaliu ištverti ir šoku lauk, nors norėčiau pabūti ilgiau.
Grįžtame į Muscat ir gaminu vakarienę – žuvį. Su vynu, žinoma. Žuvies atliekas A. išneša lauk ir linksmas grįžta – prie konteinerio sutiko mažus alkanus šuniukus, kuriuos prisiviliojame į kiemą ir maitiname viskuo, ką randame. Šuneliai – labai žaismingi ir mieli, jų viso 4, tad visiems sugalvojame vardus, o A., nors jų ir bijo, užsinori vieną jų pasilikti. Bet jie baikštūs, todėl lieka nakvoti lauke, o ryte jų jau neberandame.


Kelionė į Wadi Shab ir vėžlių pakrantė

Kita diena vėl skirta kelionei – šįkart ilgesnei, nes norime aplankyti Wadi Shab, Ras Al Jinz – vieną svarbiausių žaliųjų vėžlių perymvietę, bei Wahiba smėlynus. Apsiperkame kelionei, vandens buteliukų ir ledo prikraunamas šaltkrepšis. Išvažiuoti iš miesto prireikia nemažai laiko, bet po kiek laiko atsiduriame kelyje link Sur palei Arabų jūrą. Netrukus sukame į šoną, pamatę ženklą link Wadi Dayqah užtvankos ir ją randame didingą, su gražiai įrengtu parku viršuje. Čia laikas sustojęs, darbininkai snaudžia, sukritę pavėsiuose, saulės spinduliai kyšo iš tamsių debesų, ramu. Grįžtame į kelią ir judame link kito pageidavimo, kone garsiausios vietos Omane – Wadi Shab. Diena baigia įpusėti, o mes negalime rasti Wadi Shab – sunkiai suprantami ženklai, vienam atrodo, kad reikia važiuoti vienu keliu, kitam – kitu, o paklausti nėra ko. Po Agniaus įtikinėjimų pasikliauname jo nuomone ir nuvažiuojame nežinia kur, bet aiškai ne ten, kur mums reikia. Ieškodami sugaištame daug laiko. Vėliau atrastas kitas ženklas rodė priėjimą iš vienos pusės, bet čia vyko kelių remonto darbai ir buvo nurodyta važiuoti kitu keliu atgal ir, nepaisant eismą draudžiančių ženklų, važiuoti iki aikštelės apačioje, prie jūros. Greitai pradės temti, bet nusprendžiame eiti gilyn, kur susiformavę naturalūs pratekantys gėlo vandens baseinai. Į kitą krantą persikeliame valtele kartu su dviem vokiečių turistais, A. neprašomas noriai sumoka ir už juos. Lauke vis dar labai karšta ir nuo čia reikia eiti apie 45min. Sušutę besišnekučiuodami kylame baltu, aštriai išraižytu kanjonu, pakeliui įveikdami akmenų, vandens kliūtis, laiptus, svajodami apie prizą už pastangas – gaivų baseino vandenį. Kelelis veda sulig falaj vandens sistema, kuri spalvomis ir linijomis tobulai papildo Wadi Shab kraštovaizdį. Jau einame kurį laiką ir rodos mūsų tikslas turėtų būti kažkur čia pat. A. užsirūko ir jau nori pasiduoti, o aš prieinu skardį be praėjimo, tada pasižiūrime į laikrodį ir suprantame, kad sugebėjome pražiopsoti maudymvietę, nes einame jau pusvalandžiu ilgiau, nei buvo parašyta. Grįžtame ir nieko nelaukdami neriame – tikra palaima, todėl leidžiam sau šiek tiek pasiturkšti. Tačiau sparčiai temsta, o mes teturime vieną prožektorių ir užsibūti negalime todėl leidžiamės atgal link aikštelės, kur dar reikia persikelti į kitą krantą, bet čia nieko nerandame – tuščios valtelės stovi kitame krante. Būtų galima praplaukti, bet turime elektroninės įrangos, todėl prieblandoje bandome ieškoti prabrendamų vietų. Ir iškart randame – nereikėjo ir valtelės. Pasidžiaugiame savo žygdarbu ir nieko nelaukę sėdame tęsti kelionę – važiuojame į vakarus link vėžlių įlankos.

Atsidūrus Sur sustojame prie vieno iš daugelio lyginimo servisiukų ir A. dusyk pypteli. Omane gausybė kavinukių, skalbyklų, lygintuvyklų, indiškų drabužių miniatūrinių parduotuvėlių, maisto parduotuvėlių išrikiuotų viena šalia kitos ir atrodančių identiškai (vienodai išdekoruotų spalvingomis lempučių girliandomis, net iškabos dažniausiai būna vienodos) ir čia dirba vien indai (turbūt jiems patiems ir priklauso versliukai). Kaip minėjau, omaniečiai nelinkę lipti iš automobilių (nebent reikėtų į didesnę parduotuvę, restoraną ar kt. įstaigą), o privažiavę vieną iš reikiamų vietų – pypteli, prieina indas, laužyta arabų kalba (todėl daug omaniečių išmoksta ir indiškų frazių) išsiaiškina, ko reikia ir pristato. Šįkart A. gestais laukan išprašo (nors ir užsiėmusį) lygintoją ir jam paduoda savo baltą kostiumą, palaukiame porą minučių ir A. jau tvarkingai pasipuošęs – važiuojame vakarieniauti, nes nevalgėme nuo pusryčių. Tamsu, vakaras, o gatvėse vyksta veiksmas – indai čia vairuoja kaip namuose, A. burnojasi. Vietiniai jų nelabai mėgsta, nors patys beveik nedirba aptarnavimo sferoje, bet jų čia tikrai labai daug ir dirba jie pagal savo įpročius. Na ir, žinoma, dauginasi pilnu pajėgumu – visame pasaulyje. Mano akimis indai – viena didžiausių grėsmių pasauliui dėl savo miklumo, nereiklumo gyvenimo kokybei, reproduktyvumo ir mentaliteto. Žinoma, teisti visos tautos nereikėtų, bet skaičiai ir aiškiai matoma jau padaryta įtaka kalba už save.

Po vakarienės A. mūsų paprašo 10min palaukti šalikelėje, suprantame – šiandien vėl degustuosime. Laukėme prie pagrindinio kelio priešais didelę mečete, todėl sugalvojau išsitraukti fotoaparatą. Man befotografuojant dauguma automobilių pravažiuodami signalizavo, nesupratau – negi mečetės fotografuoti negalima..? Tačiau automobiliai signalizavo ir toliau – pasirodo, tiesiog sveikinosi su mumis, visiškai netipinėje vietoje stovinčiais europiečiais. Šypsodamiesi sveikinosi ir pro šoną praeinantys žmonės, vienas ir į svečius kvietėsi.. Netrukus grįžta A. ir tęsiame kelionę pakrantės keliu, kuris pavojingas dėl netikėtai į kelią galinčių išlįsti kupranugarių. Po poros valandų prieš save jau matome saugomos vėžlių teritorijos administraciją, kur mums pasakoma, kad vėžlių stebėjimas vyksta 4:30 ryto, o jo sulaukti galime jų viešbutyje (už nesveiką kainą). Stovėjimo aikštelėje laukti neleidžiama (ir nenorime), tad ieškome vietelės netoliese. Paklausus, vietiniai nurodo, kaip nusigauti iki paplūdimio, bet perspėja, kad galime sutikti vėžlių ir turėtume jiems netrukdyti (ir taip aišku). Tačiau pasiekiame saugomos teritorijos ribą skelbiančius ženklus ir nusprendžiame, kad mums ten tikrai nebūtina, tiesiog norime susirasti ramią vietelę, kur galėtume pravakaroti ir stojame netoliese bei įsitaisome ant smėlio – čia tiks. A. apdalina mus alumi ir diskutuojame apie viską, bet daugiausiai mes pasakojame apie gamtos apsaugą bei mūsų kasdienius blogus įpročius, kenkiančius ir mums ir viskam aplinkui – apie daug ką jis nebuvo girdėjęs ir susimastęs. Diskutuojame, žiūrime į ryškias žvaigždes ir klausomės jūros ošimo, po truputį ima miegas, A. užmiega. Jau beveik keturios, laikas keltis, bet mūsų draugas alų gėrė greičiausiai, todėl už vairo sėda Agnius. Grįžtame, palmes darko stiprus vėjas, o prie apsaugos posto su šlagbaumu nieko nerandame – tik būdelėje įjungtas televizorius ir kažkas miega susisukęs į antklodę, tenka žadinti. Užsimiegojęs pareigūnas nenoromis įkalbamas mus įleisti kiek anksčiau ir viduje jau buriuojasi turistai. Susimokame už bilietus, esame kompaktiškai sutalpinami į mikroautobusiuką ir nuvežami iki paplūdimio (kuris, pasirodo, vos už poros šimtų metrų), ir palaukus, kol gidas pasidairys vėžlių, visas mūsų pulkelis nuvedamas prie vienos jų, jau bebaigiančios dėti kiaušinius. Po gero pusvalanžio ima švisti, gerėja sąlygos fotografavimui (nes blico naudoti negalima) ir čia prasideda kovos dėl pozicijų. Reikia ar nereikia, visi apstoję vėžlį iš visų šonų, labai sunku nufotografuoti, kad nesimtytų kurio nors turistų kojų, vienas prikišęs kamerą vos 20cm atstumu, kitas stovi fone ir visiems gadina nuotraukas. Žinoma, netrūksta ir šurmulio (nors mūsų viso labo 14). Jau pakankamai šviesu ir matosi daugiau paskutinių vėžlių, kurios viena po kitos užkasinėja lizdus ir grįžta į jūrą – svarbu kiaušinius sudėti iki patekant saulei, kuomet pabunda didžiausi jų priešai – paukščiai, besikėsinantys į šviežiai padėtus kiaušinius. Vidutinis vėžlės dydis – apie 60cm ir jai daugiau nei pusę amžiaus, sveria nemažai tad ropojimas klampiu smėliu reikalauja daug pastangų – vos pasiekusi vandenį ji nuleidusi galvą sustoja ir laukia, kol baltos bangos įtrauks atgal į jūrą. Jau visai šviesu ir aiškiai matyti duobėtas paplūdimys su daugybe vėžlių pėdsakų į jūrą. Be jų matosi ir lapės (šiuo metu pagrindinės rezervato problemos) pėdsakų bei tuščių kiaušinių lukštų, galima rasti ir mažų vėžliukų kūnelių be galvų, kuriuos parko darbuotojai stengiasi surinkti prieš pamatant turistams. Teko skaityti, kad kartais darbuotojai vos ne iš kišenių traukia vėžliukus ir paleidžia naktį, kad turistai pamatytų, kaip išsiritę jie bėgte ropoja link jūros. Vėžlių kiaušiniams natūralių priešų netrūksta ir iš 100 kiaušinių išgyvena vos keli vėžliukai.


Linksmybės Wahiba smėlynuose, kelionė atgal ir likusios dienos

Dar kiek pabuvę ir pasigrožėję virš jūros kylančia raudona saule, grįžtame į automobilį ir judame toliau – dabar link Wahiba smėlynų – pagrindinio ir populiariausio dykumos ruožo Omane, besidriekiančio iš rytų ir vakaruose susiduriančio su Arabų jūra. A. miega, Agnius vairuoja toliau, o aš netrukus taip pat nulūžtu. Nors pakeliui truputį paklystame (nes tarp ilgų atstumų per dykumas nėra ženklų ir neaišku, ar teisingai važiuojame), apie pietus pasiekiame smėlyno kraštą kur, nusipirkę pietus išsinešimui iš eilinės indų valgyklėlės, papietaujame pavėsyje po vienišu medžiu apsupti smėlio. Pro šalį karts nuo karto praeina kupranugariai, pravažiuoja vienas kitas visureigis – be keturiais ratais varomo automobilio čia geriau net nebandyti važiuoti, nes įklimpus gali tekti ilgai ir nuobodžiai laukti svilinančiame karštyje, o jei ir vandens atsargomis nepasirūpinta (bei kastuvu, virve ir kitokiais svarbiais įrankiais), galima ir iškepti. Smėlynuose nuo seno vis dar tradiciškai gyvena beduinai, auginantys kupranugarius ir ožkas. Mes toli į dykumą nevažiavome, užteko ir kraštelio, kur A. atrado sau naują pramogą – važinėjimą klampiu ir automobilį į šonus mėtančiu smėliu. Smėlynuose be šios pramogos populiaru stovyklauti ir stebėti naktinį dangų, nes žvaigždės čia ypatingai ryškios.

Į pavakarę atsiduriame Muskate ir grįždami namo nusiperkame šviežios žuvies, daržovių bei maisto šunims – A. labai tikisi, kad grįže rasime šuniukus. Šie atsiranda vėlai vakare ir įsidrąsinę naktį išdribę praleidžia A. kambaryje.
Likusias tris dienas pratinginiaujame, dar aplankome paplūdimį ir laiveliu praplaukiame garsiąją skylę uoloje bei aplink esančius prabangius viešbučių kompleksus, dienos šviesoje pamatome senamiestį bei aplankome senąjį Muskato turgų, kuriame dirbantys rytiečiai, pamatę baltuosius, sveikinasi vokiškai, prancūziškai ir visaip kaip moka bei primygtinai siūlo pirkti. Turi jie dar vieną savybę – turbūt patys to nejausdami rimtais veidais spokso į mus (tuo tarpu omanietis paprastai nusišypso). Na, tokia kultūra, teks prie to priprasti... Ateina spalio 22 – A. mus pristato į oro uostą, apsiglėbesčiuojame, išsikeičiame rialus atgal į dolerius (nes neišleidom nė cento) ir skrendame į Nepalą. Omanas paliko labai gerą saugios šalies įspūdį, omaniečiai sužavėjo savo šypsenomis ir svetingumu, gamta – kraštovaizdžiu. Čia tikrai dar grįžtume.

Nuotraukos čia:

Oman