Atsiprašau už tingumą, tęsiu pasakojimą iš Indonezijos..:)
Kirtę Rytų Timoro - Indonezijos sieną, pasijutome kaip grįžę į civilizaciją. Visų pirmiausia tai lygūs keliai - nesuprantame, kaip Rytų Timore jie sugeba taip nelygiai net ir naują kelią padaryti, lyg ir naudojamos volavimo mašinos... Galbūt po tokių prastų kelių ir tie nelygūs nauji vietiniams atrodo kaip trasa bolidams..:) Pirmiausias dalykas, kurį padarėme kirtę sieną tai nupirkome naują padangą - jausmas kaip akmenį nuo galvos nusimetus..
Indonezijoje jau galėjome važiuoti greičiau, 60-70km/h, todėl gan greitai pasiekėme Atambua, kur prazondavę keletą viešbutėlių, įsiprašėme į LP rekomenduotą homestay - jau temo, lijo ir buvome tikrai pavargę ir sušalę. Malonios šeimininkės pavaišino arbata ir keptais bananais ir sakė, kad kambariai užimti, tačiau kažkaip pagailėjo mūsų ir kambarį visgi atrado - mums pasirodė, kad jokių svečių nėra, bet gal žmonės tiesiog turėjo savų priežasčių neapsikrauti svečiais. Kiek vėliau grįžo namų šeimininkas, senas maloniųjų moteriškių tėvas, kuris ir yra pagrindinis svečių namų įkūrėjas - jo paklausinėjome apie pusiaukelėje nuo Atambua iki Kefamenanu (trumpiau vadinamas Kefa) esantį Temkessi tradicinį kaimelį, kurį galvojome aplankyti kitą dieną. Tačiau šeimininkas patikino, kad geriau šį kaimelį lankyti iš Kefa, todėl kitą rytą patraukėme į jį. Šį miestelį taip pat nuoširdžiai apvažinėjome, kol išsirinkome niekur nereklamuotą viešbutėlį, kur atvykus visu garsu grojo muzika, ir po kelių minučių mane pasitiko nuotaikingas ilgaplaukis garbanotas šeimininkas, kuris kambarius aprodė dainuodamas ir nuo durų iki durų šokdamas ir sukdamasis ratu :)). O čia ir kainos pačios geriausios (gaila neatsimenu pavadinimo). Šeimininkas buvo labai svetingas, nors ir nelabai angliškai kalba, mus nuolat vaišino kava, sausainiais ir labai rūpinosi mūsų negyjančiomis žaizdomis bei vabzdžių įkandimais, tradicinio aliejaus net padovanojo. Pasiteiravus apie Temkessi, jis džiaugsmingai pranešė, kad viešbuty apsistojęs amerikonas, kuris kaip tik ten rytoj ir ruošiasi važiuoti.
Amerikonas grįžo vakare ir paaiškėjo, kad jis jau ten buvo, todėl mums papasakojo, kaip ten nuvažiuoti, susirasti jų kalba kalbani gidą (mat paplitusios genčių kalbos, ne visi Indonezietiškai kalba, ar nori kalbėti) ir ko tikėtis. Nustebino jį tik prašomos aukos dydis - 50.000 rupijų (apie 5$), nes įprasta auka būna 10.000-20.000 rupijų, o dar jį, tik atvažiavusį į kaimą, nulupo ir kažkokia moteriškė... Prasėdėjome visą vakarą ir prakalbėjome apie keliones ir šiaip gyvenimą, šeimininkas mus vaišino kava, čia sužinojome ir apie alpinistų nužudymą Pakistane, kur pašnekovas buvo du kartus ir ten apturėjo pačius gražiausius kalnų žygius gyvenime Baltoro slėnyje..
Išaušus rytui, nusipirkome siri pinang (kramtalo, be kurio į jokį tradicinį kaimą geriau nevažiuoti, nes tai priimta lauktuvė, atvykstant į svečius) ir išrūkome. Paskutiniame kaime prieš Temkessi susiradome vietinį vyruką, kuris mus palydės ir debesyse paskendusių laukų takeliu pajudėjome aukštyn, kai kur teko nulipti nuo motociklo, nes buvo sunkiai pravažiuojama. Takeliai šakojosi ir galų gale privažiavome akmeninius vartus, kur prasidėjo akmeniniai laipteliai į kaimą. Priėjus pirmuosius namelius toliau kylome aukštyn, kur pačiame viršuje įsikūręs kepala desa - kaimo galva. Po stogu sėdėjo keletas vaikučių, mus pasitikusių džiaugsmingomis akimis (ir besitikinčių po kokį dolerį gauti, nes dažnai turistai numeta kokį - išdrįso ir kukliai paprašyti), o netrukus pro duris išlindo ir du vyriškiai. Įteikėm jiems siri pinang, trumpai pasišnekėjom sumokėjome "auką", tuomet mums buvo leista pasižvalgyti po kaimelį ir pafotografuoti. Atokus kaimelis ant kalno skendėjo debesyse ir čia viena virš kitos stovi vos kelios trobos - na kaimelis nėra kažkokio išskirtinio grožio... Tik atvykus pasijutau lyg karščiuočiau, o bevaikštinėjant išvis nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, todėl ilgai neužsibuvome ir grįžome į Kefa, kur porai dienų griuvau į lovą.
Po poros dienų jau jaučiausi gerai ir tęsėme kelionę atgal į Kupang. Kelias per Vakarų Timorą gan gražus, nes palei jį vis galima išvysti tradicinių namų, daugumoje kiemų stovi po didelę pavėsinę su gaubtu šiaudiniu stogu ant keturių kojų - kaip po kokį didelį grybą, viduryje - laužavietė. Tai nepamainoma susibūrimų vieta, kur dienas leidžia vaikai, vakarus - šeimynos, džiūna drabužiai, nuo saulės slepiasi vištos ar ožkos. Nusprendėme daugiau tradicinių kaimų nelankyti, bet aplankyti Kolbano paplūdimį (girdėjome gražus) ir ten pernakvojus, kitą dieną važiuoti į Kupang. Į šį paplūdimį veda du keliai, abu per aplink, nes tarp šio ir Soe riogso kalnas. Pasiekus pirmąjį nusukimą paklausėme vietinį, kaip šis kelias, bet jis ėmė mosuot rankomis, sako kelias labai blogas, o kitas - asfaltuotas. Agnius norėjo neklausyti ir kelią išbandyti (gal kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad mes prastais keliais nevažinėjame), bet nusprenėme nerizikuoti, o toliau paklausti policininkai mus nukreipė ta pačia kryptimi. Išsukus iš pagrindinio kelio, per apsemtus kaimus gamtos apsuptyje mus nešė vienišas kelias. Viename kaime vyko drenavimo sistemos įrenginėjimas (nes šios vietovės po stiprių liūčių stipriai patvinsta), todėl užtrukome prasilenkinėdami su dideliais sunkvežimiais, kurie klampiuose apvažiavimuose dažnai užstrigdavo. Kolbano pasiekėme apie pietus ir čia išvydome masinius akmens rinkimo darbus. Verta paminėti, kad prieš neramumus šis paplūdimys susilaukdavo daug užsienio lankytojų, kurie čia atvykdavo gaudyti bangų. Tačiau lankomumui kritus, visiškai krito ir jo bent kiek buvęs populiarumas. Tikėjomės sutikti daugiau keliautojų, ir be problemų rasti nakvynės vietą, ir kokią maisto užeigėlę, bet likome nustebę beveik nieko čia neradę, išskyrus akmenų kalnus paplūdimyje ir prie ju besikrapštančius žmones. Žmonės mojavo iš tolo ir kvietė ateiti. Čia prisistatė ir vietinis verslininkas, šiek tiek papasakojęs apie darbo ypatybes, kurie akmenys brangesni, kam naudojami ir kas juos perka - didžiausi importuotojai Japonai, o akmenys naudojami interjerui bei eksterjerui. Verslininkas prisistatė ne šiaip sau - pasiūlė kambarį, bet mums jis pasirodė per brangus (nes įpratę keliais doleriais mažiau mokėti).
Pasiekę kaimo galą dar turėjome minčių pavažiuoti toliau ir apsistoti palapinėje, kokiame atokiame paplūdimėlyje, bet čia išvydome upę.. be tilto.. Tiltas nuneštas dėl pasiautėjusių liūčių, ir, jei būtumę pasirinkę kitą kelią į Kolbano, galų gale atsidurtume kitoje upės pusėje ir tektų važiuoti atgal (tą ir turėjo omenyje ant kryžkelės sutiktas žmogus). Tad nutarėm pasispausti ir grįžti į Kupang'ą bei verčiau aplankyti ramiąją Rote salą, kuri taip gražiai atrodė iš kelto.
Kupang'e nakvynė tikrai pigi, 6$ už mažą dvivietį kambarį, o čia apsistojantys keliauninkai dažnai turės ir įdomių istorijų bei gerų praktinių patarimų apie įvairiausias pasaulio šalis. Indonezijos užkampiuose sutikome tikrai išskirtinių keliautojų..
Kirtę Rytų Timoro - Indonezijos sieną, pasijutome kaip grįžę į civilizaciją. Visų pirmiausia tai lygūs keliai - nesuprantame, kaip Rytų Timore jie sugeba taip nelygiai net ir naują kelią padaryti, lyg ir naudojamos volavimo mašinos... Galbūt po tokių prastų kelių ir tie nelygūs nauji vietiniams atrodo kaip trasa bolidams..:) Pirmiausias dalykas, kurį padarėme kirtę sieną tai nupirkome naują padangą - jausmas kaip akmenį nuo galvos nusimetus..
Indonezijoje jau galėjome važiuoti greičiau, 60-70km/h, todėl gan greitai pasiekėme Atambua, kur prazondavę keletą viešbutėlių, įsiprašėme į LP rekomenduotą homestay - jau temo, lijo ir buvome tikrai pavargę ir sušalę. Malonios šeimininkės pavaišino arbata ir keptais bananais ir sakė, kad kambariai užimti, tačiau kažkaip pagailėjo mūsų ir kambarį visgi atrado - mums pasirodė, kad jokių svečių nėra, bet gal žmonės tiesiog turėjo savų priežasčių neapsikrauti svečiais. Kiek vėliau grįžo namų šeimininkas, senas maloniųjų moteriškių tėvas, kuris ir yra pagrindinis svečių namų įkūrėjas - jo paklausinėjome apie pusiaukelėje nuo Atambua iki Kefamenanu (trumpiau vadinamas Kefa) esantį Temkessi tradicinį kaimelį, kurį galvojome aplankyti kitą dieną. Tačiau šeimininkas patikino, kad geriau šį kaimelį lankyti iš Kefa, todėl kitą rytą patraukėme į jį. Šį miestelį taip pat nuoširdžiai apvažinėjome, kol išsirinkome niekur nereklamuotą viešbutėlį, kur atvykus visu garsu grojo muzika, ir po kelių minučių mane pasitiko nuotaikingas ilgaplaukis garbanotas šeimininkas, kuris kambarius aprodė dainuodamas ir nuo durų iki durų šokdamas ir sukdamasis ratu :)). O čia ir kainos pačios geriausios (gaila neatsimenu pavadinimo). Šeimininkas buvo labai svetingas, nors ir nelabai angliškai kalba, mus nuolat vaišino kava, sausainiais ir labai rūpinosi mūsų negyjančiomis žaizdomis bei vabzdžių įkandimais, tradicinio aliejaus net padovanojo. Pasiteiravus apie Temkessi, jis džiaugsmingai pranešė, kad viešbuty apsistojęs amerikonas, kuris kaip tik ten rytoj ir ruošiasi važiuoti.
Amerikonas grįžo vakare ir paaiškėjo, kad jis jau ten buvo, todėl mums papasakojo, kaip ten nuvažiuoti, susirasti jų kalba kalbani gidą (mat paplitusios genčių kalbos, ne visi Indonezietiškai kalba, ar nori kalbėti) ir ko tikėtis. Nustebino jį tik prašomos aukos dydis - 50.000 rupijų (apie 5$), nes įprasta auka būna 10.000-20.000 rupijų, o dar jį, tik atvažiavusį į kaimą, nulupo ir kažkokia moteriškė... Prasėdėjome visą vakarą ir prakalbėjome apie keliones ir šiaip gyvenimą, šeimininkas mus vaišino kava, čia sužinojome ir apie alpinistų nužudymą Pakistane, kur pašnekovas buvo du kartus ir ten apturėjo pačius gražiausius kalnų žygius gyvenime Baltoro slėnyje..
Kūrybingas krepšinis
Stilingas pardavėjas - pamatęs nuotrauką labai dėkojo ir vos nepravirko..
Džiovintas Siri pinang
Siri pinang magnatė
Išaušus rytui, nusipirkome siri pinang (kramtalo, be kurio į jokį tradicinį kaimą geriau nevažiuoti, nes tai priimta lauktuvė, atvykstant į svečius) ir išrūkome. Paskutiniame kaime prieš Temkessi susiradome vietinį vyruką, kuris mus palydės ir debesyse paskendusių laukų takeliu pajudėjome aukštyn, kai kur teko nulipti nuo motociklo, nes buvo sunkiai pravažiuojama. Takeliai šakojosi ir galų gale privažiavome akmeninius vartus, kur prasidėjo akmeniniai laipteliai į kaimą. Priėjus pirmuosius namelius toliau kylome aukštyn, kur pačiame viršuje įsikūręs kepala desa - kaimo galva. Po stogu sėdėjo keletas vaikučių, mus pasitikusių džiaugsmingomis akimis (ir besitikinčių po kokį dolerį gauti, nes dažnai turistai numeta kokį - išdrįso ir kukliai paprašyti), o netrukus pro duris išlindo ir du vyriškiai. Įteikėm jiems siri pinang, trumpai pasišnekėjom sumokėjome "auką", tuomet mums buvo leista pasižvalgyti po kaimelį ir pafotografuoti. Atokus kaimelis ant kalno skendėjo debesyse ir čia viena virš kitos stovi vos kelios trobos - na kaimelis nėra kažkokio išskirtinio grožio... Tik atvykus pasijutau lyg karščiuočiau, o bevaikštinėjant išvis nebuvo nei jėgų, nei motyvacijos, todėl ilgai neužsibuvome ir grįžome į Kefa, kur porai dienų griuvau į lovą.
Dešinėje - Temkessi kepala desa (kaimelio galva)
Temkessi kaimelis
Kaimo vaikai
Temkessi tradiciniai nameliai
Pasiekę kaimo galą dar turėjome minčių pavažiuoti toliau ir apsistoti palapinėje, kokiame atokiame paplūdimėlyje, bet čia išvydome upę.. be tilto.. Tiltas nuneštas dėl pasiautėjusių liūčių, ir, jei būtumę pasirinkę kitą kelią į Kolbano, galų gale atsidurtume kitoje upės pusėje ir tektų važiuoti atgal (tą ir turėjo omenyje ant kryžkelės sutiktas žmogus). Tad nutarėm pasispausti ir grįžti į Kupang'ą bei verčiau aplankyti ramiąją Rote salą, kuri taip gražiai atrodė iš kelto.
Dažname kieme stovi tokia pastogė, tik ši - iš mažesniųjų.
Šiame kioskelyje pardavinėjamas neatsiejamas kiekvieno kaimo gyventojo produktas - sirih pinang.
Sirih pinang - vienu metu kramsnojami trys ingridientai - riešutas ir lazdelė, įmirkyta į baltus miltelius.
Kliūtis truputį pavojinga, bet medelis žaliuoja
Potvynio vandenys vieniems atneša nuostolių, kitiems džiaugsmo. Vaikai karštą vasarą džiaugiasi galėdami dūkti ant apsemto kelio, vandenys nuneša daug plaunamų automobilių ir motociklų purvo.
Nuotaikingos akmenų rūšiuotojos
Margi akmenys superkami brangiausiai
Paruošta išvežimui
Akmenys - viso kaimo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kai kurie jų ir apsigyvena tiesiai ant pakrantės..
Akmenų sijojimo mechanizmas - taip akmenukai išrūšiuojami pagal dydį
Demonstracija :)
Po darbų, ar tarp darbų galima ir pasisvaiginti (alkoholis universalioje skysčių talpoje).
Gramelį padarę vietiniai pasitaikė labai linksmi ir nuoširdūs, o moteriškė net spygavo iš laimės kaskart nuotrauką pamačiusi. Ji įkalbėjo ir vyriškius fotografuotis, o šie, pirma nepatiklūs, pamatę nuotraukas labai apsidžiaugdavo, o dar labiau apsidžiaugdavo ši moteriškė, kad sugebėjo juos įtikinti tokiam linksmam užsiėmimui. Gerų emocijų dozė mus pribloškė, buvo tikrai jauku.
Visas paplūdimio ruožas nusėtas akmenų krūvomis
Atnaujintas stogas
No comments:
Post a Comment