Po beveik pilnų trijų mėnesių, leidžiam paskutines dienas Maroke. Galiu pasakyti tiek, kad tai - nuostabi šalis, kurioje kiekvienas sau galėtų atrasti kažką įdomaus, ypač aktyviai veiklai ir sportui - banguotos pakrantės, kalnų masyvai su snieguotomis viršūnėmis, dykumos ir kopos, oazės, upės, lagūnos, o kur dar kultūrinė dalis, įspūdingi senamiesčiai siaurais praėjimais... Nenuostabu, kad Maroke netrūksa ir keliautojų, ir pensinio amžiaus europiečių, žiemojančių kokioj šiltos gražios vietelės kempinge ar tiesiog pasistatę savo kemperį atokiau gamtoje su grupele bendraminčių ar draugų.
Dakhla
Per šiuos tris mėnesius Maroką išmaišėme gan tankiai, o paskutinis mėnuo (ar kiek daugiau) buvo skirtas Dakhla'i, kuri yra viena iš geriausių puikias sąlygas kaitavimui turinčių vietų pasaulyje.
Prieš atvykstant čia žinojom tik tiek, bet buvome maloniai nustebinti ne tik idealių sąlygų, bet ir nuostabaus kraštovaizdžio. Prieš vykdami į Vakarų Sacharos teritoriją (kuri yra priskiriama Marokui, bet kurį laiką tai buvo žemė, kurios nepasidalino Marokas ir Mauritanija, todėl čia gausiai įvestos karinės pajėgos) gerai užsipirkom įvairių daržovių ir vaisių, tačiau paaiškėjo, kad mieste galima visko rasti, ir ne stipriai brangiau nei kitur Maroke. Tik atvažiavę pastebėjome kemperių pilną aikštelę, tačiau pirmiausia nuvažiavome apsižiūręti į miestą, esantį iškyšulio gale už 25km nuo lagūnos pradžios, o grįžę sužinojom, kad stovėjimas čia nieko nekainuoja. Negana to, apylinkės saugomos vietinės policijos, du kartus per savaitę čia prasuka vandenvežis, norintiesiems papildantis gėlo vandens atsargas.
Šis įrašas bus trumpas, nors papasakoti yra apie labai daug ką, tačiau dėl laiko stygiaus ir ribotų interneto galimybių ilgai užsibūti kavinėje negalime - reikia ruoštis judėti. Jei pavyks, labai tikiuosi, įmesiu bent jau nuotraukų daugiau (nuo šios dedu copyright'us, nes paskutiniu metu teko sulaukti prašymų panaudoti nuotraukas).
Laikas Dakhloje praskrido, darbų nenudirbau ir blog'o atnaujinti nesugebėjau, reikėjo ir gamta pasidžiaugti, ir vandeniu, ir sutiktais žmonėmis. Toliau laukia kelionė žemyn į pietus, galandame kirvius kovoms su korumpuotais policininkais ir pasienininkais, kurie visais įmanomais būdais nori nužievinti europiečius. Išjudame jau ryt, o poryt turėtume kirsti Mauritanijos sieną - čia pasiimsime Senegalo vizas, pasidarysime Malio vizas ir judėsime link Burkina Faso ir Benin'o.
Dakhla
Per šiuos tris mėnesius Maroką išmaišėme gan tankiai, o paskutinis mėnuo (ar kiek daugiau) buvo skirtas Dakhla'i, kuri yra viena iš geriausių puikias sąlygas kaitavimui turinčių vietų pasaulyje.
Prieš atvykstant čia žinojom tik tiek, bet buvome maloniai nustebinti ne tik idealių sąlygų, bet ir nuostabaus kraštovaizdžio. Prieš vykdami į Vakarų Sacharos teritoriją (kuri yra priskiriama Marokui, bet kurį laiką tai buvo žemė, kurios nepasidalino Marokas ir Mauritanija, todėl čia gausiai įvestos karinės pajėgos) gerai užsipirkom įvairių daržovių ir vaisių, tačiau paaiškėjo, kad mieste galima visko rasti, ir ne stipriai brangiau nei kitur Maroke. Tik atvažiavę pastebėjome kemperių pilną aikštelę, tačiau pirmiausia nuvažiavome apsižiūręti į miestą, esantį iškyšulio gale už 25km nuo lagūnos pradžios, o grįžę sužinojom, kad stovėjimas čia nieko nekainuoja. Negana to, apylinkės saugomos vietinės policijos, du kartus per savaitę čia prasuka vandenvežis, norintiesiems papildantis gėlo vandens atsargas.
Mūsų kiemas. Ši vieta vadinasi 25-oji (pavadinimas indikuoja nuotolį nuo Dakhla miesto). Tai pagrindinė vieta tiems, kuriems daugiausiai džiaugsmo teikia lagūna (arčiau Dakhlos kitoje iškyšulio pusėje yra taškas bangų mėgėjams), o nuo pat pradžių ji mūsų akis palepino tokiais saulėlydžiais.
25-oj daug kemperių, ir ši vieta virsta mažu europiečių kaimeliu, kuriame apsistoja ne tik vėjo gaudytojai, bet ir pražiemoti atvažiavę pagyvenę žmonės su kemperiais. Aišku suprantama dėl ko vietinių čia nelabai yra (išskyrus kelias dideles palapines) - reikia ne tik brangią sporto įrangą turėti, bet ir gyvenamą transporto priemonę.
O čia prasideda žaidimų aikštelė. Fone - Drakono sala. Nuslūgus vandeniui galima eiti pasirinkti moliuskų (italai išmokė su druska medžioti Ensis genties moliuskus).
Saulėlydis, matomas nuo šalia stovyklavietės esančio kalno. Nuo jo atsiveria vaizdas į neaprėpiamą erdvę.
Lagūna erdvi, palyginus sekli, o vėjas čia pučia beveik kasdien. Kartais jis pučia per stipriai :)
Lagūnos pradžioje įsikūręs ne viena vandens sporto mokykla-viešbučio kompleksas, siūlantis įvairias nakvynės opcijas, bet kainos - didelės. Turizmas regionui yra svarbus pajamų šaltinis, nors jo čia nėra daug.
Skraidantis olandas Gerben'as :)
Fone "ganosi" flamingų būrys. Paukščių čia daug ir įvairių, o paskutiniu metu pastebėjome ir link Europos prieš vėją bekovojančius praskraiduolius.
Drakono salos viena iš keterų
Ta pati Drakono sala
Bangų taškas - Oum Labouir paplūdimys. Vieni šią vietą labiau mėgsta ne tik dėl bangų, bet ir dėl to, kad čia daugiau vietinio gyvenimo - ir miestas arčiau, ir daugiau vietinio jaunimo užsiima banglenčių sportu.
Oum Labouir paplūdimyje turškiasi ne tik banglentininkai, bet ir burlentininkai bei aitvarininkai, todėl mokintis čia gali būti pavojingoka ne tik dėl galingų bangų (nors jų būna visokių), bet ir dėl mažos minios.
Mūsų buitis atrodo maždaug taip. Šunys - vietos problema, išvažiavus visiems užsieniečiams, jie nebeturi ko valgyti. Šie šuneliai mums tik atvažiavus gyveno urve, bet paaugę pradėjo duotis po visą aikštelę. Daug triukšmo.
Prašikautojai triukšmadariai labai jau meilūs ir juokingi..
Su italais atšventėme ir Lietuvos nepriklausomybę :) Ta proga noriu Lietuvai (o labiau gal lietuviams) palinkėti dar daugiau laisvės - ne tik politinės ir ekonominės, bet ir laisvės nuo korupcijos, netolerancijos, tikiuosi žmonės po truputį ims mažiau vienas kitą teisti ir stebėti, o labiau džiaugsis ir šypsosis (čia aš nuomonę paskutiniu metu formuojuosi iš žiniasklaidos ir komentarų :))), bet žinau ir jaučiu, kad viskas eina tik geryn!
Dakhla (beigi visa Vakarų Sachara) žinoma ir kaip žuvies karalystė, o jos pagrindinė žvaigždė - milžiniška žuvis Corbina (nuotraukos neturiu). Tai lemia žemas kainas ir didelį pasirinkimą vietiniame turguje, nors dažniau pirkdavom ir gamindavomės aštunkojį (kilogramo kaina - mažiau nei 2 eurai).
Vietiniai žvejai sėdi ant pripustų padangų - šis surinkinėja tinklus
Šis įrašas bus trumpas, nors papasakoti yra apie labai daug ką, tačiau dėl laiko stygiaus ir ribotų interneto galimybių ilgai užsibūti kavinėje negalime - reikia ruoštis judėti. Jei pavyks, labai tikiuosi, įmesiu bent jau nuotraukų daugiau (nuo šios dedu copyright'us, nes paskutiniu metu teko sulaukti prašymų panaudoti nuotraukas).
Laikas Dakhloje praskrido, darbų nenudirbau ir blog'o atnaujinti nesugebėjau, reikėjo ir gamta pasidžiaugti, ir vandeniu, ir sutiktais žmonėmis. Toliau laukia kelionė žemyn į pietus, galandame kirvius kovoms su korumpuotais policininkais ir pasienininkais, kurie visais įmanomais būdais nori nužievinti europiečius. Išjudame jau ryt, o poryt turėtume kirsti Mauritanijos sieną - čia pasiimsime Senegalo vizas, pasidarysime Malio vizas ir judėsime link Burkina Faso ir Benin'o.
No comments:
Post a Comment