Filipinai VII: Imigracijos tarnyba Cebu,rojus žemėje - Siquijor ir dvi dienos kelte į Palawan

Nors jau esame Borneo šiaurės rytų dalyje, tik dabar galime pasidalinti tęsiniu iš Filipinų.. Vakar (netyčia pastebėjome) suėjo lygiai pusė metų nuo išvykimo, o šiandien (tik dabar sužinojau) - Velykos. Su jomis ir sveikiname visus bešvenčiančiuosius ir siunčiame karštą, drėgną (tokie orai) ir nelabai velykiškos nuotaikos linkėjimą :).

Taip Filipinuose nupuošti Siauralapės agavos lapai.

Vizos pratęsimas Cebu imigracijos tarnyboje

Anksti ryte buvome Cebu, iš lovų išsikrapštėme jau valandą prastovėję uoste, išėję pro vartus atlaikėme kas 15 metrų taksi siūlančius (ir primygtinai reikalaujančius atsakymo) vairuotojus ir apsimiegoję nušmirenome atsigerti rytinės kavos iš tiesiai ant gatvės stalą su virtais kiaušiniais ir įvairiu vietiniu maistu nusikrovusių moteriškių. Tuomet prieš save išvydome policijos nuovadą, kuri visada puikiai atstoja turistų informacijos centrą, tik dažniausiai padedama nuoširdžiau ir pasitinkama su rūpesčiu veide – apgavo kas ar apvogė.. Taip pat be problemų policijoje galima saugiai nusimesti savo sunkias kuprines (laikas prasivalyti...). Čia dar kartą paklausėme apie imigracijos biurą (kokį jau 5 kartą, dėl visa ko) – iki jo teko važiuoti taksi.

Prie įėjimo įsitaisėme šiek tiek po šešių, prieš septynias ėmė rinktis po vieną kitą žmogų (8 valandą jau buvo puspilnė laukimo salė), o septintą buvome suleisti į vidų, kur dar gerą pusvalandį reikėjo palaukti, kol darbuotojai pradės darbo dieną. Per tą laiką reikia užpildyti prašymo formą. Svarbus dalykas prieš ruošiantis prasitęsti vizą – jokiu būdu nesugalvoti ateiti su šortais, berankoviais marškinėliais, pliažinėm tapkėm ar sandalais – privaloma „pasipuošti“ ilgomis kelnėmis bei avėti uždarus batus, nes kitu atveju neįleis ir teks ieškoti pirmos galimybės įsigyti kažką tinkamo. Ant pastato sienos kaba iliustracija (kurios kažkodėl nenufotografavau), rodanti tinkamą ir netinkamą aprangą, tačiau joje pavaizduotas vyriškis, todėl nežinau, kokie reikalavimai taikomi moterims – nerizikavau ir pasipuošiau nudrengtu ir skylėtu sijonu iš Indijos :).

Viso biure laukia 4 žingsniai: pirmas – formos davimas ir jos užštampavimas (sertifikavimas), antras – paso ir formos pridavimas į vieną iš langelių (čia prisistatę kandidatai patikrinami duombazėje, ar ne nusikaltėliai ar kokie nepageidaujami šalyje asmenys), trečias – piniginės papurtymas prie kito langelio ir ketvirtas – paso su viza atsiėmimas. Informacinėje lentoje parašyta, kad kiekvienas iš šių žingsnių užtrunka po 2-5 minutes, tačiau vienu metu surenkami kokių 10 ar daugiau žmonių pasai, todėl teko laukti valandą (kas irgi nėra taip jau blogai). Čekiukas už vizos pratęsimą (viso 2 mėnesiams įskaitant nemokamai suteiktą 21 dieną) rodė labai daug – 3030 pesų (virš 180lt), iš kurių 1000 sudaro „proceso pagreitinimas“(vietoj 5 d.d. štampą gauni per vieną) ir 500 sertifikavimo pagreitinimas, kelis šimtus pesų kainuoja patikrinimas ar nesi nusikaltėlis, dar keliolika pesų mokesčiai, o pati viza – 1200 pesų.

Keliaujame į Siquijor - mistinę salą

Po valandos pirmieji atsiėmėme pasus, grįžome į policiją, išsiklausinėjome, kaip judėti toliau ir sėdome į autobusą, vežantį mus iki kelto į Negros, kur persikėlėme keltu, džipniu pasiekėme Damaguete ir ten spėjome į paskutinį keltą į Siquijor salą.

Siquijor - nedidelė salelė (keliu aplink salą viso labo ~75km), žinoma kaip "mistinė sala", esanti į pietus nuo Negros ir aprašymuose išsiskirianti savo tradicine (šamaniška) medicina bei ritualinėmis gydymo apeigomis (ką sužinojome tik atvykę ir tuo pasidomėti, deja, neužteko laiko). Taip pat čia yra balto smėlio paplūdimių, krioklių, versmių, galima nardyti ir šiaip tinginiauti, sala neapgulta turistų.

Čia nustebino, kad nebuvome užpulti nešikų, o prie vartų mus pasitiko tinginiaujantys triratistai – jau buvo aišku, kad papuolėme į nedidelę ir ramią vietelę. Vienas jų, paslaugus jaunuolis atrakino informaciją ir bandė mums padėti susirasti nakvynę – pigiausia (iš artimesnių) kainavo 600 pesų, bet atvykus į vietą paaiškėjo, kad turi tik brangesnius kambarius (po 850), todėl, šiaip ne taip nusiderėjus iki 700 pesų nakčiai likome ir čia gavome motorolerį už 250 pesų. Svečių namuose sutikome linksmą amerikietį K., užsiimantį organine kanapių ūkininkyste, su kuriuo pavakarojome ir prisiklausėme nuotykių iš kelionių po pietų Ameriką. Su sutiktais keliautojaus visuomet apsikeičiame ir istorijomis iš Filipinų, duodame ir išgirstame patarimų, o K. papasakojo apie pažintį su Filipinų vaiduoklais :).
Mums smagiai besišnekučiuojant į kiemą įvažiavo triratis ir pristatė ne ką kitą, o mūsų draugą vokietuką :). Taip netikėta buvo, kad kurį laiką sunku buvo patikėti, buvo juoko. Tačiau, nors F. Ir atvyko labai vėlai, savininkas niekaip nenorėjo nuleisti kainos už kambarį, kad ir kaip bandėme jį įtikinti, jog jam bet kokiu atveju apsimoka priimti žmogų į kambarį, kuris jau šiandien ir taip stovi tuščias, bei gauti pelno už vakarienę. Bet vietinių mąstymas keistas, jie verčiau turės tuščią kambarį nei nuleis kainą. Tipinis vietinis praturtėti nori per vieną dieną, tuo tarpu užsieniečiai svečių namų savininkai visuomet duoda geresnes kainas ir aptarnavimą. Ką darysi.. Šiaip ne taip priprašėme, kad jis galėtų miegoti mūsų kambaryje (už papildomą mokestį, žinoma), o savininkas dar kelis kartus pagyrė save, kad jis taip sutiko vien dėl to, kad pamatė, kaip mes apsidžiaugėme, pamatę draugą.

Motoroleriu aplink Siquijor

Kitą dieną nuo ankstaus ryto sėdėjome ant motorolerio ir tyrinėjome salą. Pradėjome nuo rytinės pusės (kad judėtume su saule) ir,papusryčiavę, vėliau pabendravę su tinklus taisančiais žvejais, aplankėme vienišą Kagusuan paplūdimį, kur pirmąsyk Filipinuose normaliai patinginiavome paplūdimyje. Čia buvo tikra atgaiva – dėl tokių momentų verta mesti visus darbus ir pamiršti visas problemas, širdis nenustoja dainuoti iš laimės. Nes žinai, kad po dviejų savaičių vėl neplušėsi darbe, niekur nereikia skubėti, visas laikas – tavo.

Toliau judėjome link Cambugahay krioklių, pakeliui sustodami papietauti. Nuvykę iki krioklio išvydome tikrą rojaus kampelį, kur yra net keletas krioklių (aukščiau vienas kito), teka tyras, žydras vandenėlis. Čia nuplovėme sūrų jūros vandenį, prisišokinėjome į vandenį ir prisiplaukiojome, o galvoje nenustojo skambėti P.Collins – Another day in paradise :).

Kriokliai suformavę puikias voneles su staliukais ir vietiniai, atsinešę gerimukų ir užkandėlių, iškylauja. Man einant į kitą upės pusę ieškoti raktelių buvo pasiūlyta pakaštavoti brendžiuko, bet tam nebuvo laiko.. Tačiau kaip tik einant pro, šalį paslydau ir įkritau tiesiai vienam iškylautojui į glėbį, tai nebebuvo kur dėtis... :)

 

 

Po maudynių F. neberado motorolerio raktelių, kuriuos galimai buvo įsidėjęs į galinę kišenę. Jau galvojome, kad dienos linksmybės baigėsi, tačiau pasirodo juos buvo palikęs spynelėje, tai nuotaika tik dar pakilo.

Vėliau aplankėme dar vieną krioklį (Lugnason) ir garsų fikusų genties medį (Balete tree), būdingą Filipinams ir įdomų tuo, kad savo gyvenimą pradeda kaip epifitas ant kito medžio, ima vis labiau vešėti ir galų gale nužudo medį-šeimininką tankiai šį apsupdamas ir išbujodamas.
 

Vakarop atsidūrėme vakarinėje San Juan pakrantėje, kur stebėjome nuostabų saulėlydį (dar nuvažiavome iki išgirto Paliton paplūdimio, bet saulėlydžio stebėti grįžome į San Juan smulkaus balto smėliuko pakrantę) – buvo tobula diena. Grįždami namo nusipirkome žuvies, kurią paprašėme pagaminti mūsų svečių namuose. Deja, mėgsta žuvį jie perkeptą aliejuje, todėl šviežia žuvis virto sausa ir kieta, o už tai dar norėjo nužievinti (teko derėtis). Diena rojuje baigėsi, o ankstų rytą jau kėlėmės atgal į Damaguete. Tiesa, savininkai siūlė mums ryte suorganizuoti triratį iki kelto už 150 pesų (9lt), nors viso labo 3 kilometrai! Išprotėję... Sakiau, kad geriau jau pėsčiomis nueisiu, bet ryte be jokių rūpesčių susistabdėme triratį, kuris mus iki kelto pristatė už viso 16 pesų.

Dvi dienos keltu iš Iloilo į Pureto Princesa (Palawan)

Damaguete nieko nelaukę susiradome autobusą iki Bacolod, kur neitin pigus (350 pesų) keltas mus perkėlė į Iloilo ir čia susiradome keltą į Palawan. Mums pasisekė, nes kaip tik tą dieną buvo keltas (plaukia pirmadieniais ir ketvirtadieniais) – žinojau, kad keltai ne kasdien, bet kažkaip per daug atsipalaidavome ir šitą faktą buvau primiršus :). Na, svarbiausia, kad pataikėme ir sutemus jau pajudėjome iš Iloilo (turėjome išjudėti 7 vakaro, bet taisė motorą ir išplaukėme 9). Pigiausias bilietas kainavo 980 pesų, o lovos – apatiniame denyje, kur puikiai girdisi triukšmas iš motoro skyriaus. Šalia perkėlos esančioje valgyklėlėje sutiktas laivo darbuotojas laive mus pamatė ir pasiūlė savo daiktus persinešti į viršutinį denį gryname ore (deluxe), nes buvo nemažai laisvų vietų – pasisekė, nes apatiniame denyje miegoti būtų buvę neitin malonu.

Kelte nuo ankstyvo ryto skardžiais balsais iš apatinio denio visus žadino gaidžiai, kuriuos ant lovų atbrailų vietoj laktų sutūpdino jų augintojai – ir niekas jiems neprieštaravo..

Keltas per naktį plaukė iki Cuyo salos, kur turėjome praleisti 7 valandas, bet čia teko pabūti vos pusantros valandos, nes keltas vėlavo, o ir išplaukėme anksčiau numatyto laiko. Cuyo – graži balta sala, kur siaučia aitvarininkai ir burlentininkai – deja, čia likti jau nebuvo laiko. Trečią valandą jau išjudėjome iš Cuyo uostelio ir pajudėjome link Puoerto Princessa – pagrindinio Palawan uosto. Kelionė buvo ilga, nelabai buvo ką veikti, todėl beliko tik gulėti ir ilsėtis, tai dar labiau prailgo. Deja, atplaukti vėlavome daugiau nei dvi valandas ir uoste dar teko stebėti nevykusį ir pusvalandį užsitęsusį švartavimąsi, o mus stebėjo banda nešikų, jau per bortą derinančių sau krovinį (ir, kaip visada, į laivą jie įbega pirmieji) :).

 

 Švartuojamės Puerto Princesa