Vakarų Papua, Indonezija IV: stulbinanti Wayag sala, geriausias pasaulyje nardymas, rojaus paukščiai - tiesiog rojus Raja Ampat

Pagaliau atsiradome vietoje su šiek tiek padoresniu internetu (ir neblokuojamu gmail'u), todėl galite paskaityti įspūdžių iš Raja Ampat. Tiesa, gavosi nuotraukų perkrova (kaip visada) ir suplaktas tekstas, bet labai skubu:)

Pirmoji pažintis su vakarų Papua - policijoje. Leidimai, kainos. Plaukiame į pagrindinę Raja Ampat salą - Waigeo.

Atvykę į Sorong uostą apie 3 nakties, tiesiu taikymu nupėdinom iki artimiausios policijos nuovados, kur buvome priimti su susidomėjimu. Nors angliškai niekas nekalbėjo, bet buvome pavaišinti kava ir tradicine koše, atsakėme į pagrindinius klausimus, o nuovadą vis vienas po kito pildė po kokį darbuotoją su tais pačiais klausimais, kol galiausiai pritrūko vietos ir buvome pasodinti atskirame kambaryje - mums pasiūlė pamiegoti (8 ryto reikėjo nueiti į kitą nuovadą, kur norintiems vykti į Papua priklausančias salas reikia gauti leidimą), tačiau laiką išnaudojome visai aktualiai informacijai gauti - truputi užtruko susikalbėti, bet laiko kaip tik turėjome :).

Išaušus rytui pėsčiomis išsiruošėme iki kitos, pagrindinės nuovados, iki kurios visgi geriau reikėjo važiuoti mikroautobusu, nes nebuvo taip arti kaip įsivaizdavome. Kiek toliau nuo vartų kieme vyko rytinė ceremonija, kur pareigūnas (panašu kad) vos pats neužmigdamas dėstė ilgą kalbą, o pulkelis tvarkingai išsirikiavusių uniformuotų policininkų muistėsi, stoviniavo nuo kojos ant kojos, krapštė nosis, kas atėmė rikiuotės tvarkingumą. Tačiau mus visi pamatė beveik sutartinai, šypsojosi, linksėjo, o pasakorius per mikrofoną net garsiai pasisveikino, pertraukdamas savo kalbą - panašu, kad buvome visiems taip reikalingas prasiblaškymo objektas :). Leidimus mums tingus (bet draugiškas ir paslaugus) pareigūnas paruošė per daugiau nei pusvalandį. Dėl to nebespėjome į rytinį keltą (kasdien yra po vieną laivą 14val., tačiau penktadieniais ir pirmadieniais dar plaukia ir 9val. ryte), todėl laiką praleidome prabangaus viešbučio kavinėje, internetu ieškodami informacijos apie nakvynės vietas Raja Ampat ir jų kainas - deja, viskas labai brangu (pigiausiais "homestay" variantas - 250.000 rupijų žmogui, įskaitant maitinimą), todėl nusprendėme nakvynės ieškotis prie vietos.

Viešbutyje mus užkalbino dvi rusaitės, šią kelionę planavusios kelis mėnesius ir atvykusios dėl vieno tikslo - apsilankyti Wayag saloje, iki kurios reikia samdytis greitaeigę valtį, todėl joms aktualu susirasti daugiau žmonių. Atsidarius turistų informacijai (tame pačiame viešbutyje) teikiama informacija nakvynės klausimais nepasirodė iki galo patikima, todėl tikslo ieškotis nakvynės prie vietos nepakeitėme (ir po to tikrai nepasigailėjome). Toje pačioje informacijoje susimokėjome ir gamtosauginį mokestį - po 500.000 rupijų (paskutiniu metu kaina išaugo iki 1.000.000 rupijų, bet vis dar galima susimokėti ir pusę tiek - niekas nežino, kaip čia taip, bet ir nesiginčijome..) - tuomet gauni ženkliuką, kuris galioja metus. Bet šį ženkliuką tikrina tik lankantis Wayag saloje, iki kurios nuvyksta ne visi, dėl nepigaus transporto - turistų informacijoje pasiūlė laivą už 6.000.000 rupijų (apie 650USD), bet tokiom kainom mes nepatikėjom.

Rusės išvažiavo pirmos - nusipirkti bilietus ir laiką praleisti prieplaukoje, tačiau grįžo išsigandusios vietinių dėmesio ir sakė, kad jie - laukiniai, o viešbutyje jos bus saugios.

Žmonės čia kitokie - veidai grubesni, plaukai garbanoti žandikauliai atsikišę - tipiški vietinių Papua gyventojų bruožai, labiau primenantys afrikietiškus nei azijietiškus, nors ir daug atvykėlių iš visos Indonezijos. Tačiau visi - labai draugiški ir norintys pabendrauti. Bet ir kiti matyti užsieniečiai pasirodė kažkokie išsigandę ir visi nugužėjo į brangesnį VIP saloną (rusės pagalvojo, kad ten bus turtingesni ir labiau išsilavinę žmonės ir jos ten bus saugios), o bendrame tarp vietinių, normalių žmonių, šįkart buvome tik mes.. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad VIP salone buvo tik prasčiau - visu garsu kriokė karaokė. Atvykus į Waisai uostą užsieniečiai, susėdę į taksus, greitai dingo, o mes nupėdinome link miesto, kuris buvo gal už kokiu 2-3km kylant gan stačiai į kalną. Prieš tai dar užkalbinome šiek tiek angliškai kalbantį "Ojek'ą" bei pasiklausinėjome apie nakvynės vietas ir laivų kainas. Nežinau ar jis iš draugiškumo, ar kažkaip tikėjosi, kad kažkiek iš mūsų uždirbs - visaip siūlė nuvežti iki miesto (bet kaip visada atsifutbolinom turimu kuprinių kiekiu) - bet mūsų vienų nepaliko ir palydėjo iki pigiausio viešbučio mieste - 150.000 rupijų už apartamentus, kur tik vietiniai apsistoja, tačiau vieta švari, tvarkinga, patogi ir viena iš geresnių paprastų opcijų, kur yra tekę apsistoti (turistų informacijoje pigiausias buvo nurodytas viešbutis už 175.000 žmogui, kurį tik paminėjo tarp kitko, kai pamatė, kad mums niekas neitinka). Prieš tai prisiklausėme, kad Raja Ampat yra labai brangu, bet, pasirodo, apsistoti galima nebrangiai, o apsigyvenus Waisai mieste, o ne kokiame resorte, galima ir pavalgyti už tokią pat kainą kaip ir visur kitur Indonezijoje.

Tipinis maistas (kainuoja apie 3lt) - ryžiai, vermišėliai, "tempe", gaminama iš sojos pupelių, pora gabaliukų daržovių (jų visada kažkaip mažai krauna) ir žuvis sriuboje.  

Mums tik įsikūrus, dangus prakiuro ir ėmė pilti - nesustojo visą naktį. Kažkur skaičiau, kad gegužė - geras metas čia atvažiuoti, tačiau vietiniai paliudijo, kad šiuo metu būna lietinga. 

Anksti ryte, tik pakilus, jau prie durų stovėjo mūsų naujasis draugas su kolega ir ėmė siūlyti laivo paslaugas. Deja, kaina apstulbino - 4 milijonai. Kažkaip tikėjomės, kad per vietinius rasime visai pigiai... Bandėm derėtis, bet nepavyko, todėl nusprendėm nueiti iki Waisai turistų informacijos, išsinuomoti motociklą ir dar pasižvalgyti. Motociklą išsinuomojome tiesiog iš vieno žmogelio,dirbančio servise - pamatę pririkiuotų motociklų pasiūlėme išnuomoti vieną, žmogelis daug abejojo (nes norėjo 150.000 rupijų per dieną, kas yra labai brangu, o mes pasiūlėme 100.000), bet į pašonę švytinčiomis akimis su alkūne baksnojo žmona - iš tikrųjų, šešios dienos nuomos ir susidaro beveik pusė mėnesio atlyginimo... 

Saporkren kaimelis - rami atgaiva po šurmulingo kelto

Taigi, motociklą gavome, o turistų informacijoje laivas į Wayag kainuoja 5,4 milijonai (čia pigiausia kaina, kaip paaiškėjo vėliau). Na ką, galvojome, jei ką - pasiimsime tą laivą už 4 ir ramiai sau išdūmėm pasivažinėti po apylinkes - pirmiausiai apsilankėme rytuose esančiame kaimelyje Saporkren (pavadinimo tiksliai neprisimenu ir nebegaliu rasti). Tai ramus kaimelis pakrantėje, iki kurio, palikus motociklą, reikia šiek tiek paeiti slidžiais akmenimis ir  stambiomis medžių šaknimis nuklotu takeliu. Kaimelyje yra pagrindinė gatvė, bet jokių motociklų - girdisi tik vaikų klegesys ir jūros ošimas, ramu ir jauku, šalia kuklių namelių ryškiaspalvius žiedus išskleidę medeliai, vaikai šokinėja nuo liepto ir dūksta vandenyje, niekas niekur neskuba - ir nėra kur. Pagrindinė kaimelio veikla pragyvenimui (kaip įprasta visoms salų gyvenvietėms) - žvejyba. Buvome su susidomėjimu sekami akimis, tačiau žmonės rodė pagarbą, o vaikai - pradžiai parodžius vieną nuotrauką - nestabdomi šokinėjo į vandenį ir išlipę iš vandens bėgdavo žiūrėti, kaip gavosi nuotrauka, ir vėl į vandenį. Daug gerų emocijų patyrėme, o šypsena nedingo nuo veido.

Saporkren kaimelio pakrantė

Ramybe alsuojanti gatvė - čia motorinio transporto nėra.

Vaikai dienų dienas pusnuogiai leidžia bedūkdami paplūdimyje, dėl to yra labai tamsūs, o kai kurių plaukai - ryškiai geltoni.

Pusė šių vaikų vieni iš kitų kątik išmoko dviejų pirštų kombinaciją

Pagal akių didumą galima priskirti tarsiams (ilgakulniams) :))

Vaikai nuo mažens rūpinasi jaunesniais broliukais, sesutėm, pusseserėm, pusbroliais, kitais giminaičiais ir šiaip kaimynais.

Ši moteriškė iš tolėliau pamačiusi mus, pasidabino rankine, čiupo kruopų padėklą ir pasisiūlė nusifotografuoti.

Sūrus jūros vanduo nuplaunamas tik šiek tiek sūrsvu šulinio vandeniu. O dešinėje esanti mergaitė - Ruti Ruti - turbūt mėgstamiausia visų kaimo vaikų, nes kaskart išvydę ją nuotraukoje visi labai džiaugdavosi ir kartodavo jos vardą.

Mirusiaisiais taip pat rūpinamasi ir jų komfortabiliu pomirtiniu gyvenimu. Ant kapo padaroma lova (pirma maniau, kad artimieji kartais ant kapo pernakvoja, bet ne), sunešami asmeniniai drabužiai, puodelis, lėkštė, kapas uždengiamas stogu.

Žvejyba - pagrindinis kaimo maisto šaltinis. Kol tėtės žvejoti išvykę valtimis, vaikai žvejoja nuo liepto.

Įvairiaspalvių koralų, žuvelių ir moliuskų pamatyti galima ir neįbrendant į vandenį.

Tokius plaukus turint nereikia ir kepurės kabliukams :)

Visą popietę praleidę Saporkren kaimelyje, dar paklausinėję kelių žvejų apie kelionę į salą, nieko geriau neišgirdome. Grįždami užsukome pas ruses aptarti kelionės į Wayag - jos buvo įsikūrusios nedideliame resorte (ir ne brangiausiame, tačiau dienos kaina čia - įskaitant maitinimą - 350.000 rupijų žmogui - ~40USD). Kita diena joms - paskutinė, todėl būtina iš vakaro susirasti laivą. Jų viešbutis šią kelionę siūlo už 11.000.000, o nardymo centras pakeliui - 15.000.000 (turbūt jų laivai labai greiti ir galingi). Kainos nerealios, todėl suskubome ieškoti savo draugo - suradus jį, naujienos nedžiugino - siūlyta 4 milijonų kaina visgi taikome ne laivui, o 2 žmonėms. Uoste visi iki vieno mums teigė, kad šiai kelionei sunaudojama virš 250l degalų (o kai kas - ir 400l), kuo sunku buvo patikėti iki paskutinės minutės. Grįžome pas ruses ir dėl užsivėlinimo jau teko kelionę derinti su iš pirmo žvilgsnio ne itin maloniu kaimynu. Nakčiai mums buvo leista nemokamai apsistoti toje pat vietoje (nors prašėmės tik priimami į terasą, mums buvo išrašytas kambarys - Raja Ampat šiuo metu turistų nėra ir niekada jų čia gausiai nebūna), todėl reikėjo iš Waisai atsivežti daiktus - atvažiavus paaiškėjo, kad palikome raktus.. Laimei, buvo rasti atsarginiai, o antroji naktis mums nekainavo nieko. 

Svetingas viešbutis, kuriame vėliau ir apsistojome.

Tereikia užsidėti plaukmenis, kaukę ir vamzdelį ir gražus povandeninis pasaulis atsiveria tik įšokus į vandenį (nuo liepto ar iš terasos).

Kelionė iki Raja Ampat pažibos - Wayag salos, virtusi kančia.

Rytas pasitiko lietumi ir vėlavome išvykti ilgiau nei pusvalandį. Kelionė buvo graži, bet sunki - pradžioje lijo, vėliau sugedo vienas iš 2 motorų (gerai, kad šalia gražios salelės, kur išsilaipinome ir laiką išnaudojome grožėdamiesi povandeniniu pasauliu), o vėliau atkentėjome ilgas valandas kovoje su srovėmis ir bandydami išvengti susidūrimų su rąstais vandenyje (bei krūvomis šiukšlių) - užtrukome virš 7 valandų (o mums buvo sakoma, kad kelionė trunka 4 valandas) ir atvykus nebuvo laiko niekam papildomam, tik užlipti į kalną ir pasigrožėti stulbinančiais vaizdais. Bent jau dangus prasigiedrino ir vaizdas paliko ryškų prisiminimą - nors ir brangiai kliuvo čia mums, bet širdis dainavo viską regint. Norėčiau grįžti (tik kitąkart reikėtų užtaikyti ant ne tokio tuščio sezono - lengviau ir grupę pririnkti ir kuomet metų laikas nardymui geresnis). Tiesa, kiti kateriai pro mūsų valtį kaip pro stovinčią pralėkė, bet turėjo jie labai galingus motorus (turbūt čia ir tas kainų skirtumas). Dar pasipliuškenome, panardėme ir nespėjus nė užpakalių pailsinti - kelionė atgal. Į šią salą labai norėjome atvykti 3 dienoms, apsistoti palapinėje, bet deja - niekas iš ten mūsų nebūtų paėmęs arba tektų dukart mokėti už laivą. Kitąkart surizikuotume.

Atgal užtrukome dar ilgiau (apie 8val.) ir grįžome po 23val... Pradėjus temti dar nebuvome įveikę nė pusės kelio, o sutemus mūsų kelią švietė vienas prastesnių jų turėtų prožektorių (kuris galiausiai visai nuduso - gerai, kad mes visada turime po prožektorių). Kiek paplaukus tamsoje, vėl užlinko motoras. Visa tai įvyko pačioje blogiausioje atkarpoje, kur buvo banguota ir stiprios srovės mus visu greičiu nešė atgal į jūrą. Tačiau motoras buvo sutvarkytas už kokių 10min. ir mes vėl pajudėjome. Plaukiant per salynus, vairininkas ne kartą atsitrenkė į rifą (nors ir šaukiau, kad motorus trauktų lauk) ir vyrukai tamsoje ne kartą paklydo. Vienintelis teigiamas dalykas šioje kelionės dalyje - vandens švytėjimas, kurį sukelia vandenyje esančių mikroskopinių dumblių sudrumstimas, todėl vanduo šiam susidūrus su valtimi - švyti. Šiuo reiškiniu mėgautis sugebėjau tik aš viena, žaisdama su vandeniu, Agnius buvo užimtas, nes švietė kelią vairininkui - o merginos buvo pernelyg susirūpinę, kaip grįžti atgal, ką daryti, jei strigsime kur. Na, dar akį džiugino ir aplink valtį šokinėjančios žuvytės (tarp jų - ir sklandančios), kurios ryškiai atspindėjo prožektorių šviesas. Na ir praplaukiantį nedidelį banginį dar regėjome - vos už kelių metrų nuo mūsų laivelio.

Grįžome labai pavargę ir laimingi, kad grįžome - vairininko atsigulimas kryžiumi krante taip pat išreiškė jo būseną. Taigi, dar vieną naktį likome resorte, o kitą dieną derinome reikaliukus dėl kainos. Kadangi mes jau žinojome, kad savininkė gyvena Džakartoje ir pasirodo tik retkarčiais, o žmonių apsistojusių išvis nebuvo, pasiūlėme mokėti 150.000 rupijų už kambarį ir niekam nieko nesakyti. Kažką ilgai skaičiavo, bet sutiko. Taigi likusias dienas karaliavome ramybėje, mus supo vandenys ir gražūs vaizdai. Užtai kaimynas (iš kurio laivą ėmėme) nebuvo labai patenkintas, nes neapsistojome pas jį - nenusipelnė (nes labai mėgsta pinigus paskaičiuoti, pamiršdamas mandagumą, kokybę ir atsakomybę).

Nuotraukose - Wayag sala ir apylinkės:

Salytė, aplink kurią galima stebėti nuostabius rifus bei gausias ekosistemas.

Atvykus į Wayag salą, pirmiausia reikia parodyti, kad susimokėtas ekologinis mokestis. Čia pasitinka lieptas, į kurio viduryje esančią skylę gidas pabarsto trupinukų ir suplaukia krūva žuvies, įpratusios prie šėrimo.

Šitiems vyrukams svarbiau buvo nusifotografuoti su baltosiomis, tai vis sekiojo, kol sukaitusios pagaliau atradom minutę :)

лягушка :)

Raja Ampat - viena ypatingiausių nardymo vietovių

Kitas dvi dienas skyriau nardymui, kuris čia yra labai išgirtas. Raja Ampat iš esmės ir yra garsiausias nardymu (na ir salų grožiu, kas be ko), mat priklauso "koraliniam trikampiui". Pasisekė, nes buvo daugiau žmonių ir susidarė grupė. Tik su punktualumu čia reikalai prasti - sutarus pradėti 7.30, buvau pirma (dar beskubėdami, kad nepavėluoti, slystelėjome purviname kelyje ir apsibrozdinome) - tuomet atvažiavo dar žmonių ir galiausiai išsikrapštėme valanda vėliau, nei planavome. Nardymui gegužė - ne pats geriausias metas. Nors Raja Ampat daugelio tituluojama kaip geriausia nardymo vieta pasaulyje, man kažkaip nenuskilo ir stulbinančios stambių žuvų gausos nemačiau (nors tose pačiose vietose prieš porą dienų nėrę bendrakeleiviai matė begales visko). Ką darysi, tik nardymas čia nėra pigus (niekur jis nėra pigus, bet čia - dar brangesnis). Na, bet vistik buvo gražu ir praleidau nuostabų laiką su įdomiais žmonėmis - tokios išvykos visuomet būna puikiai praleistas laikas.

Paviršiaus intervalai išnaudoti naudingai - surinkome į salą atneštas šiukšles.

Popietę praleidome čia

Tarp kitko - plytos :)

Vieną popietę nuvažiavome iki krioklio (užtrukome apie valandą motoroleriu kratydamiesi dulkėtu keliu), bet toks neįspūdingas buvo, kad net nefotografavau. Užtai įdomesnis pasirodė kaimas, kuriame visi masiškai gamina plytas (tik nė vieno namo iš plytų - bet ir nereikia, užtenka šiaudinio, o plytos - pardavimui)

Plytos peiliu pjaustomos...

...džiovinamos...

...deginamos ir kraunamos į sunkvežimius.

Visa Waigeo sala nužėlusi vijokliais - giliau geriau ir nežengti, nes gali koks nužėlęs skardis po koja palįsti.

Rojaus paukščiai - endeminė Papua puošmena. Jonvabalių šėlsmas

Liko dar vienas neįgyvendintas tikslas - pamatyti endeminius rojaus paukščius. Informacijoje mums pasakė, kad juos galime pamatyti netoli jau aplankyto Seporkren kaimelio, todėl paprašiau, kad ant lapelio man parašytų rašteį indoneziečių kalba, kurį galėčiau parodyti atvykus į kaimą. Vakare vėl apsilankėme kaime ir suaugusiems rodėme raštelį - ne visi, pasirodė, moka skaityti tai tik nusišypsojo, tačiau vienas kažką sumurmėjo ir, kol gėrėme sultis vienintelėje mini-krautuvėlėje, prie mūsų prisistatė angliškai kalbantis vyriškis, kuris mus kitą rytą nuves pamatyti paukščių. Buvome pavaišinti kokosais, stebėjome spalvingą saulėlydį ir, sutemus, išjudėjome namo miegoti - keltis reiks prieš keturias. Tiesa, šią ekskursiją organizuoja ir tas pats resortas, tik dvigubai brangiau (gidas, tas pats, tai pusė pinigų atitenka kelionės organizatoriui).
Grįžtant atgal į akis krito įdomus žalsvas medžių mirksėjimas - lyg lemputės ant eglutės blyksėtų - bet iš kur viduryje salos tos lemputės - lygtais toje vietoje ir viešbučio jokio nėra.. Tuomet pagalvojau, kad tai gali būti atsispindinčios priešais važiuojančio motociklo šviesos, bet šiam pravažiavus švytėjimas nesiliovė, o sustabdžius ir priėjus arčiau išvydome nuostabų reginį - tris didelius išskirtinius medžius gausiai nusėdę jonvabaliai beveik sutartinai skleidžia pulsuojančią šviesą, o aplink medžius skraidantieji ore piešia zigzagus. Čia užtrukome apie valandą, kol nebeatlaikėme įkyriai segančių uodų - nors ir per pusę metro aplink skraidę šikšnosparniai jų gretas praretino..

Dar sykį aplankėme Seporkren kaimą:

Kitą rytą su gidu ir jo broliu nužygiavome iki vietos, kur jie įrengę pastogę Raudoniesiems rojaus paukščiams (Paradiseae rubra) stebėti - šalia esančiame medyje įsikūrę apie dešimt paukščių, kurių spalvingi patinėliai kiekviena rytą pabudę šoka šokį ir pašokę - išsiskirsto. Taip pat jie šoka ir grįžę, prieš sutemstant, bet ne taip intensyviai. Buvo gražu. Vėliau nuskubėjome pamatyti ir kitų ryškiaspalvių rojaus paukščių - Cicinnurus respublica (Vilsono rojaus paukščiai)-, kurie lizdavietėse pasirodo apie 9val. - broliai taip pat patys atradę šias vietas ir pastatę stebėjimo palapinę, kad paukščius pamatyti būtų galima jiems netrukdant. Puikiai mėgdžiojantis šių paukščių balsus, broliai sugebėdavo juos prikviesti. Pagarbos iš mūsų nusipelnė ir už tai, kad iš miško išnešė pakeliui rastas šiukšles. 

Vakare grįžome prie jonvabalių medžių ir vėl išvydome švytėjimą, tik ši naktis buvo giedra, žybsėjo žvaigždės, o kelią ryškiai švietė mėnulis. Išvykstame iš Raja Ampat kupini nuostabių prisiminimų. Ir norisi grįžti, tik dar aplankyti ir atokesnes ir gilesnes Papua vietoves. Indonezija milžiniška, ir, atrodo lyg talpintų kelioliką skirtingų valstybių, kurių kiekviena verta ilgesnio laiko

Paukščių stebėjimo pavėsinė

O štai ir jis - Raudonasis rojaus paukštis įnirtingame šokyje

Vilsono rojaus paukštis

Saloje gausu ir įvairių papūginių - žalių, raudonų, baltų, juodų... Visos jos garsiai rėkia :)

O be nuolatinio papūgų triukšmo, garsiai reiškiasi ir ragasnapiai (Papuasinių ragasnapių - Aceros plicatus - porelė)

Įdomus vabalas su "anties snapu" :)

Jonvabalių švytėjimas: