Sulawesi, Indonezija: Maniakas kelte, pažintis su mirusiųjų pasauliu ir tradicijomis Tana Toraja, kančios autobusuose, šiaurės Sulawesi. Rūkomasis į Papua.

Esame jau Flores, Ende mieste, kur nenuskilo pamatyti Kelimutu ugnikalnio, kuris kaip tik prieš dieną (per keliasdešimt metų!) buvo uždarytas dėl padidėjusio sieros kiekio - vienas iš ežerų iš mėlyno virto baltu, o aplink jaučiamas labai stiprus sieros kvapas - valstybė išleido įsakymą nieko neleisti ant ugnikalnio, visas prieeigas saugo kariškiai ir baiminamasi sproginėjimų ar net išsiveržimo. Laikom sukryžiavę pirštus, kad situacija nurimtų ir, kol būsim Rytų Timūre, pavojus būtų atšauktas. Gaila būtų, jei šis gamtos grožis dingtų amžiams... Kita vertus, mums dar taip nekliūtų kaip visiems nuo turizmo čia priklausantiems vietos "verslininkams" (dedu kabutėse, nes aptarnavimas čia labai nekoks, visiems tik pinigus nugręžti rūpi - tai gal bent jau šis įvykis privers nors viena smegenų ląstele pamąstyti apie tai, ką tektų daryti, jei turistai čia nevažiuotų ir kas iš tikrųjų svarbiausia priimant svečius).

Po nakties policijos nuovadoje išvykstame į Sulawesi

Iš Borneo į Sulawesi pajudėjome keltu, bet iki tol Balikpapan dar teko susidurti su neatsiejamu „Pelni“ (pagrindinė Indonezijos keltų kompanija) niuansu – vėlavimais. Pagudpud, kuris šiaip industrinis ir kažkuom ypatingu neišsiskiriantis miestas (išskyrus tuo, kad čia pastebėjau skirtingaspalves rūšiavimo šiukšlių dėžes bei konteinerius!), prasiekmadieniojome įstrigę vieninteliame prekybos centre (kuriame, galvojome, rasime įvairių reikalingų dalykėlių, bet centras toks biškelį turgaus stiliaus buvo, o čia bereikšmingai trynėsi ir sekmadienį leido minios). Kuprines visai dienai nusimetėme prabangiame viešbutyje, kur gražiai pakalbėjus su vadybininku tai nebuvo problema, buvome garbingai aptarnauti ir internetu naudotis galėjome. Dar pasivaikščiojome palei pakrantę, kur tikėjomės išvysti smėlėtą pliažiuką, bet regėjome (ir uodėme) smirdintį šiukšlyną, šalia įsikūręs turgus bei ant paplūdimio įrengtos vištidės taip pat skleidė įvairiausius kvapus, o ant liepto sutūpę žvejai bandė kažką (labiau dėl laiko praleidimo) pagauti. Vakarop susirinkome kuprines ir išjudėjome į uostą (taksi labai brangūs, nors viso labo 3km, o mikriukų vairuotojai bando apstumti – ir stoja net nestabdomi), kur besibūriuojantys ir ant žemės vietas užsiiminėjantys žmonės simboliais aiškino, kad kelto šiandien nėra. „Kaip tai nėra?“ – jau klausiame prie vartų – keltas, pasirodo vėluoja jau iš kito uosto ir bus tik ryte (vienas sako 9val., kitas 13val...). Tai kuo dabar tikėti ir kur permiegoti..? Atgal į miestą pėdinti nesinori, miegot ant žemės apsuptiems neaiškių veikėjų – taip pat. Todėl nuėjome iki policijos, kur nereikėjo net įkalbinėti – gavome kambarį, ir dušą, ir kavos, ir, svarbiausia, nuolatinę informaciją apie kelto atvykimo ir išvykimo laiką. Tiesa, pagrindinis budėtojas ir pamainos galva nešnekėjo angliškai, bet labai susirūpino, todėl iškvietė kitą pareigūną, kuris kaipmat pasitarnavo. Indonezijoje policininkai visuomet noriai padeda, esame ramūs, kad neapgaus ir mūsų daiktai bus saugūs.

Kelte verda gyvenimas, o mūsų ramybę sudrumsčia prichinis ligonis

Kitą rytą jau gavome naujausią informaciją apie keltą, kuriuo išjudėjome apie 11 ryto. Įžengus į keltą išvydome didelį bardaką, gultai (kurie kai vienas didelis stalas atrodo), grindys nugulti žmonių – kas laikraštį kokį pasiklojęs, kam čiužinį pavyko nučiupti.. Visur tvyro cigarečių dūmų fogas, todėl oro gaudyti kylame į viršutinį denį – šalia maldos kambario randame pastogę, kur irgi prigulę žmonių, ant lubų prikabinėta lopšių ant ilgų spyruoklių. Čia pasikabiname hamakus, o į mus nepertraukiamai įbestos visų akys – kai Agnius man demonstravo, kaip atsisėsti ant per aukštai pakabinto hamako ir persivertė tai kūlį nulydėjo nuoširdus keliasdešimties žmonių juokas ir krizenimas :).

Taip kelte įsitaisėme mes...

...ir taip - vietiniai.

Įsitaisėme gan patogiai, bet ramybę sudrumstė įtarus veikėjas, kuris, atėjęs prie tvorelės neatitraukdavo įkyraus, paklaikusių akių žvilgsnio. Atėjo ir priepat mūsų, veriančiu žvilgsniu stebėjo mane, todėl neatlaikiau ir paprašiau rūpintis savo reikalais. Pakraipė akis, pasisuko į šoną ir toliau tą paklaikusį žvilgsnį jaučiu. Po kiek laiko vėl jis grįžta prie tvorelės, vėl tą baisų žvilgsnį įbedęs tai jau ir toną teko pakelti, paprašiau Agniaus kad gulėtų atsisukęs į jį, tai susirinko daiktus ir kruvinom akim žiūrėdamas į Agnių išėjo, biškį neramu pasidarė – žmogus ko gero protiškai atsilikęs, kaži kas į galvą šauti gali. Na ką, gal nebegrįš. Bet kai darsyk pajutome tą žvilgsnį, nubėgau iki apsaugos ir paprašiau situaciją išspręsti – šitaip tikrai ramiai neužmigsim. Maniakas pasislėpė maldos salėj ir iš jos išsmukti bandė kaip banditas užsidengęs nosį skara – bet pamatėme ir nusivijome į viršų, kur jau pabėgti nebuvo kur. Apsauginiai kažkaip patys bijojo jį kalbinti ir tik nykščiu ant kaktos zigzagus paišė – reiškia trenktas – ir tikino, kad viskas čia gerai, žmogui tik su galva nevisai gerai. Bet mums tai kažkaip visgi nelabai jauku todėl pareikalavome atskiros erdvės – arba, kad jis būtų kur nors kitur, o po ilgų vietos paieškų gavome atskirą kambarį. Čia galėjome pailsėti nuo nuolatinio dėmesio ir pamiegoti – paryčiais pasiekėme Pare Pare uostą, kur teko brautis per minias žmonių, veiksmas priminė skruzdėlyną – kelios skruzdėlyčių eilės ant galvos neša krovinį į vieną pusę, kitos eilės į kitą, šios vis persipina, susiduria, krantinė nukrauta įvairiausiomis krovinių krūvomis, kurias iš vienos vietos į kitą kilnoja kranai.

Beviltiškos autobuso paieškos, galiausiai išjudame į Tana Toraja

Prasibrovę ir pasiekę išėjimą kelioliką kartų išgirdome „hello, mister“, „where are you going?“ ir kitų tipinių klausimų, o vienas atkaklus žmogelis net iš paskos ėjo – paprašėme nesekioti. Po trečio prašymo atsikabinti paaiškėjo, kad žmogus tikrai padėti nori, yra anglų kalbos mokytojas (gavęs vieną iš retesnių šansų pabendrauti su užsieniečiais) – atsiprašiau už nedraugiškumą, bet negali žinoti, kas iš tikrųjų padėti nori, o kas tik taksi ar viešbutį įbrukti (kas atsitinka dažniau) ar ką nors įsiūlyti. Draugiškas žmogelis nuvedė mus prie autobuso, kuris turėtų ryte važiuoti į Tana Toraja. Pasėdėjus valandėlę, paaiškėjo, kad šitas autobusas sugedęs, o šalia esančioje kompiuterinėje naktinėjęs jaunuolis su mumis praklaidžiojo visą Pare Pare miestelį – nuo vieno autobuso iki kito (šie čia privatūs ir tiesiog priparkuoti skirtingose vietose), galų gale atėjome iki didelės (su trimis autobusais) aikštelės, kur, prasėdėjus dar valandėlę, mums buvo liepta nusipirkti bilietą, t.y. susimokėti už autobusą, kuris neaišku kada pajudės, o jokio bilietėlio neduos. Nepatiko tokia įdomi sistema, todėl pajudėjome toliau, bet netrukus mums pasisekė – pasigavome džipą, kuris ieškojo keleivių ir netrukus jau išjudėjome į Tana Toraja (daug greičiau ir pigiau nei autobusas).

Tana Toraja - išskirtiniai namai, karstai, laidojimo ceremonijos ir kapai

Tana Toraja – savitas Sulawesi salos regionas, apsuptas kalnų su savo išsiskiriančiais papročiais ir statiniais, primenančiais laivus. Nors Sulawesi dominuoja krikščionybė, kraštas išlaikęs savo tradicijas bei yra garsus didelėmis laidojimo ceremonijomis, kuriose mirusiajam aukojami gyvuliai – kad patenkintas būtų ir ramiai į pomirtinį gyvenimą iškeliautų. Ceremonija turi būti iškilminga ir didelė, kartais net šimtai žmonių susirenka, vyksta festivalis su šokiais, o ceremonijai šeima kartais taupo ir iki kelerių metų (o mirusysis tuo tarpu laikomas namuose ir nelaidojamas, kol nebus sutaupyta deramoms laidotuvėms).

Apsistojome Rantepao ir, išsinuomoję motorolerį per dvi dienas apvažinėjome regioną. Šiaip kaip ir būtų pigu, bet beveik kiekvienas svarbesnis objektas kainuoja po 20.000 rupijų (apie 5Lt), todėl geriau atsirinkti, ką lankyti, o ką galima ir praleisti. Patiko mums Tana Toraja, gražus kraštovaizdis, draugiški žmonės ir labai savotiški jų tradiciniai statiniai – tongkonan, vienas priešais kitą kieme sustatyti nameliai (kuriuose šiaip tradiciškai laikomi ryžiai), kurie yra susibūrimų vieta, jų dekoracijos atspindi šeimos statusą (kuo aukštesni namelių ragai, bei kuo daugiau buivulo ragų prikalta, tuo šeima kilmingesnė ir statusas aukštesnis). Regionas garsus ne tik šiais statiniais, bet ir kapavietėmis (kapai uoloje, kabantys karstai, ar kūdikių kapeliai medžio kamiene), tau tau – iš medžio (o dabar ir kokios modernesnės medžiagos) išdrožinėtomis mirusiųjų statulėlėmis.

Bevažinėdami susitikome ir Kuchinge sutiktą čeką, o paskutinę dieną pro mūsų viešbutėlio duris įžengė ir Mulu nacionaliniame parke sutiktas australas – malonu ir kartais nujaučiama :).

Ant uolos sukabinti karstai primena valtis 

 Kapavietes puošia tau tau - mirusiuosius vaizduojančios statulėlės

 Kartais tau tau šiurpokai atrodo..

Tau tau galima ir kaip suvenyrą parsivežti, tik tokiam, metriniui reiktų lagamine vietos paieškoti

Tau tau susodinti garbingai specialiame balkone. Senesni - pajuodę, kraupūs, naujesni - iš plastiko ar vaško, tikroviškesni. Kažkada daug jų buvo išvogti turistų (taip sako..), ir kurį laiką šių statulėlių nebuvo.

 Akmenyje išskaptuotos kapavietės. Deja, vietos akmenyje - ribotai.

 Urvuose taip pat gausu kapaviečių, čia kiekvienas tarpelis ir atbraila nukloti kaukolėmis ir kaulais. Mirusiesiems daugiausiai aukojami pinigai, cigaretės ir vanduo. 

Aukos atspindi žmonių poreikius realiame gyvenime - tapkės, skrybėlė, pinigai, vanduo, cigaretės. Kai kurie šių - mirusiojo asmeniniai daiktai. Dar į sąrašiuką turėtų įeiti mobilusis telefonas, bet šitų kažkaip neaukoja..

 Iš valties į pomirtinę kelionę moja senoliai.

 Šitų valtys sutrūnijo, nukrito..

Kūdikių kapeliai medyje 

Kuo daugiau ragų - tuo aukštesnis šeimos statusas. 

Raguotas:)

Nameliai gausiai išmarginti spalvotais drožiniais. Duominuojančios spalvos  - balta, juoda, ruda, orandžinė, raudona ir geltona.

Senesnių nameliu stogai nužėlę samanom, bet nauji dažniau statomi skardiniais stogais. 

Namelių kiekis atspindi turtą, palikuonių bei kartų skaičių. 

Mokykla su išlaikytu stiliumi. Matėme naujoviškų, modernių (stiklinių) statinių su tradiciniais stogais.

Audiniai turistams  

Su giliomis tradicijomis nesipjauna į salą atneštos religijos. Krikščionybę atnešė olandai.

Iš kaimo gyvenimo...

Pirma tešlynas suariamas, tada specialiu grėbliu nubraižomos linijos, pagal kurias tvarkingai subakstomi ryžių daigai.

50 valandų kankinančioje kelionėje autobusais iki šiaurinės Sulawesi dalies

Toliau per visą Sulawesi leidomes į ilgą ir varginančią kelionę autobusais iki Manado, kuri truko dvi dienas ir naktis. Varginanti ji ne tik savo trukme, bet ir tuo, kad autobuse nuolatos rūkoma, visu garsu skamba čestūškos, o kelias vingiuotas ir gumbuotas. Vienoje atkarpoje teko ir pasigąsdinti, kuomet kelionę pristabdė nekokios kelio sąlygos – nusileidusi nuošliauža moliu nuklojo kelią į nuokalnę, o lietus padarė jį labai slidų – sunku ir paeiti buvo, pačiuožom leidomės. Šioje kelio atkarpoje po nuokalnės sekė staigus posūkis į kairę (už kurio, žinoma – skardis), sunkvežimiai užleido kelią autobusui, kurio vairuotojas nusprendė, kad ši užduotis jam įkandama. Keleiviai išsilaipino, o autobusas tik bepradėjęs leistis porąsyk įklimpo nučiuožęs į šoną, o keleiviams šį išstūmus, pasigirdo išgąsčio šūksmai – autobusas nevaldomas visu greičiu čiuožė žemyn, į nuokalnę jau besileidžiantys žmonės (tuo tarpu ir aš) šoko į pačius šonus, nes būtų nunešti, kaip boulingo figūrėlės, o prieš pat posūkį spaudęs gazą vairuotojas uždriftino – posūkis įveiktas, o nuo širdies nukrito išgąsčio gumulas (prieš akis regėjau matytus tragiškus vaizdus iš „mirties kelio“ Pietų Amerikoje – atrodė labai panašiai), suakmenėję žmonių veidai suminkštėjo, vairuotojas užsitarnavo pagarbą. Dar sykį autobusas užklimpo, bet keleiviams susivienijus buvo išstumtas – autobuso grindys po to buvo nuklotos riebiu molio sluoksniu. Nusileisti nuo šio kalnelio spėjome pačiu laiku, nes po keliolikos minučių jau sutemo, tikiuosi visiems baigėsi laimingai...

 Čiuožykla. O visą paros kelionę labiausiai kentė ant autobuso galo pakabintame maišelyje šuntanti višta su viščiukais.

Palu autobusų terminale (o vėliau - ir kituose) pastebėjome ten gyvenančius vaikus, kurie basi laksto aplink, iš prekeivių lentynų (šiems nematant) ima ką nori bei prašikauja. Kai kurie žmonės jiems duoda pinigų.

Per šias dvi dienas mano kojos virto kaladėmis (o autobuso grindys – sąvartynu), o paskutiniai kilometrai vis labiau prailgo, tačiau anksti ryte pasiekėme Manado, kur apsistojome pas L., kurį atradome per couchsurfing. Netoli Manado esančiame nardymo centre per keturias dienas praėjau intensyvius nardymo kursus (vietiniai darbuotojai buvo sužavėti mano savarankiškumu ir drąsa viešuoju transportu atvažiuojant iki nardymo centro, o instruktorius – mano entuziazmu). Todėl dar liko dvi dienos, per kurias prisijungėme prie L. organizuojamos kelionės iki mažai kam žinomos Baling Baling salos tame regione – čia ekoturizmą plėtoja šeimą sukūręs jaunas prancūzas, kuris į šias vietoves kadais atvyko su NVO koralinių rifų tyrinėti bei juos apsaugoti. Artimiausia gyvenvietė, iš kurios valtimi vykome į salą, Tumbak – jaukus ir ramus musulmonų kaimas. Gaila, bet labai nušiukšlintas ir dar yra pora šeimų, praktikuojančių dinamitinę žvejybą bei naikinančių koralus. Reikia tikėtis, čia neužsitęs tokios tradicijos ir su šiukšlėm laikui bėgant susitvarkys...

Baling Baling saloje stovyklavome su palapinėmis (gaila, bet ši sala irgi užversta iš jūros atneštomis plastiko krūvomis), o kitą dieną snorkelinome (kažkaip nėra lietuviško atitikmens, nebent „šnorklinome“ arba „nardėme su kvėpavimo vamzdeliu“, tai gal ir nereikia versti:)) po koralų rifus – nuostabi vieta.

Smalsūs Tumbak gyventojai. 

 Kupstuota Baling Baling sala

 

 Tumbak pakrantės buitis

 Ant juodos žvyruotos (ir šiukšliuotos) pakrantės ganosi gyvuliai, maitinami atliekomis

Šitai ožkelei pasisekė žiedlapių rasti 

Net ir mažiausioje parduotuvėlėje-kavinėje - svarbiausi atributai. 

Geriausia skalbinių džiovykla - grindys. 

Į Tumbak užsuko vienas iš daugelio prekybinių furgonų, nusikrovęs įvairaus pigaus plastikinio šlamšto bei svarbiausiais kasdieniais rakandais.

Taip daug kur vyksta darbai :)

 Į Bitung - su autobusu be degalų

Grįžome į Manado ir kitą dieną pajudėjome link Bitung, iš kurio gegužės 11 – keltas į Papua, dėl ko taip skubėjome judėti per Sulawesi, mat kitas keltas – tik po kelių savaičių. Važiuodami link Bitung dar užsukome į Tangkoko nacionalinį parką, kur dar turėjome vilties pamatyti tarsius (ilgakulnius), bet niekas mums negalėjo (ar nenorėjo) padėti išsiaiškinti, ar keltas nevėluos, todėl teko judėti toliau.

Tiesa, pakeliui į Tangkoko turėjome linksmą nuotykį - bevažiuojant autobusu į Bitung (kelionė trunka valandą), pusiaukelėje netikėtai sustojome. Niekas nieko nesakė, konduktorius prasibrovė iki galo link mūsų, iš po galinių sėdynių išsitraukė 10l kaniuką ir kažkur išpėdino sau tyliai. Žmonės ramiai sau - kas liko sėdėti, kas išlipo iš autobuso - na ką, reikia ir mums pasiryškinti, ko čia tuščiai stovime. "Solar, solar" - aiškina žmonės ("dyzelinas") - baigėsi degalai. Kai kurie žmonės susistabdė taksi, kai kurie sėdo į kitą autobusą, bet mums ši neteisybė nepatiko tai tiesiai pas vairuotoją aiškintis nuėjau, kaip čia gali baigtis degalai tokioj trumpoj kelionėj ir paprašiau atiduoti pinigus (na, labai nedidelė ta suma buvo, bet labiau norėjosi vairuotoją paauklėti, nei tuos grašius susigrąžinti). Vairuotojas tik burbėdamas kažką nusisuko ir nuėjo, bet nusekiau iš paskos :). Labai nepatenkintas buvo, bet pinigus grąžino, o žmonės pradėjo juoktis. Iš tikrųjų nesuprantu, kodėl žmonės (nors ir patys nepatenkinti dėl tokių nesklandumų) patys nereiškia pretenzijų - juk aptarnavimas niekada nepagerės. Kita vertus čia žmonės tikrai atsipūtę ir dėl daug dalykų nepergyvena - kartais tai į gerą, bet kartais ir erzina, kai tai sudaro kliūtis sklandžiam planų vykdymui. Šiuo klausimu ne su vienu žmogumi filosofavome - ar tai mes viskuo nepatenkinti vakariečiai, ar iš tikrųjų geriau nuleisti dalykus ramiai ir nesinervinti dėl problemų.
Į tą pačią temą - autobusai bei mikroautobusai dažnai stoviniuoja degalinėse ir pasipildo po kelis litrus degalų, taip gaišta laiką ir sudaro eiles degalinėse. Tas pats ir su motociklais, pilsto po litrą ar net pusę... Apie vairuotojų, ypač viešojo transporto kultūrą tai turbūt reiktų atskirą straipsnį rašyti - kaip transportas būna nupuoštas, išmargintas, švytintis neoninėm spalvom, su didelėmis kolonėlėmis viduje (dominuoja bosas) ir visu garsu užleista muzika. Na apie tai - gal kitą kartą :).

Plaukiojančiu rūkomuoju pasiekiame Papua

Keltas pajudėjo laiku, o jame jau nuo pirmųjų minučių kvapą gniaužė rūkalai. Bendruose miegamuosiuose normaliai miegoti neįmanoma, todėl kurį laiką laukėme laiptinėje, kur vienas supratingas darbininkas bandė mums surasti kokią vietelę. Laiptais aukštyn-žemyn zujo pardavėjai su krepšiais ant galvų – kas vandenį pardavinėja, kas ryžius ir žuvį, bandeles ar kitus maisto produktus ar šampūnus – visko įsigyti galima tiesiog besėdint. Kai kurie žmonės įsitaisinėjo laiptinėje ant žemės (pasisekė tiems, kas kampe prie dviejų sienų įsispraudė), besitiesdami čia pat nusipirktą popierinį kilimėlį už litą. Šiame kelte jau matėme nemažai Papua gyventojų – teko girdėti, kad daug jų gyvena šiaurinėje Sulawesi dalyje (studijuoja, dirba). Vietų paieškos neitin sėkmingos buvo, o vieta įgulos nario kajutėje nelogiškai brangi (čia jau įsitaisęs buvo vienas iš rūkalų nemėgstantis keleivių, neturintis kitos išeities, kaip tik susimokėti įgulai), todėl nuėjome tiesiai pas kapitoną ir išaiškinome situaciją. Kapitonas buvo supratingas, kiti įgulos nariai taip pat negailėjo papeikiamų žodžių besmegeniams keleiviams, visas laivas rūkymą draudžiančiais ženklais išpaišytas, bet užsispyrę vietiniai nė nenori jų matyti ir toliau sau rūko visur, kur tik trokšta. Kapitonui leidus, įsitaisėme keleivių nematančioje laiptinėje netoli kapitono bokštelio, nuklotoje kilimais - šįkart vėl gavome ramybę.

Taip įsikūrėme kelte. Draugiški įgulos nariai praeidami noriai bendravo ir deserto pristatė.. 

Krovos darbai Ternatėje. Visas keltas maksimaliai nukrautas įvairiais kroviniais - tiek pilnomis dėžėmis pomidorų, maišais ryžių, ir kitomis maisto prekėmis, tiek čiužiniais, plastikiniais daiktais, plastikinėmis taromis - viskuo, kas reikalinga prekybininkams ir atokių Indonezijos kraštų gyventojams.

Ilgas distancijas keliaujančios daržovės maišuosė ėmė pūti, todėl visas denis buvo nuklotas aromatą įgavusiais porais ir salotomis, kuriuos buvo bandoma išgelbėti.

Plaukėme kiek daugiau nei dieną, sustojant Ternate ir Sorong'e atsidūrėme antros dienos paryčiais, kur tiesiu taikymu nupėdinome į policiją, ignoruodami visus pavežti norinčius ojek'us (motociklistai-taksistai), kur draugiškame ir vaišingame kolektyve sulaukėme ryto.