Kur akys mato..: Borneo IV, Indonezija: Banjarmasin gyvenimas ant vandens, aukso bei deimantų kasyklos ir vietinių bendravimo ypatumai

Jau esame Lombok'o saloje ir šiek tiek atsilieku su įspūdžių archyvavimu - norisi ir pailsėti, nes veiklos netrūksta. Šiuo metu esame Kuta kurorte, kur po ilgo laiko burnose tirpo europietiškas maistas ir pamatėme daug atostogautojų iš vakarų. Norisi vėl judėti į kokį užkampį, nes nejaukiai jaučiasi pinigų įtaka, o dalis vietinių nerodo šiltų emocijų, nes (ko gero) nelabai jiems vakarietiška kultūra priimtina - išsiplikinęs jaunimėlis paplūdimius okupavęs ir kelius su motoroleriais pritvindęs, o čia gi nuo seno dominuoja musulmonai, nuogybės gali žeisti ir sukelti kontraversiškus jausmus... Gal ir klystu, bet po atokesnių vietovių toks jausmas užplūsta. Apie tai gal vėliau, o dabar papasakosiu apie tai ką patyrėme Banjarmasin (Kalimantanas).

Pirmiausiai tai Banjarmasin mus patraukė savo tradiciniu plūduriuojančiu turgeliu, kurį norėjome pamatyti (jų yra du, bet vienas jų gerokai didesnis). Banjarmasin - didelis ir tankus miestas, gal ir nebūtų ypatingas, bet čia didelę reikšmę turi plati upė, ant kurios išsidėstę ištisi namukų kvartalai, su savo kanalais, daržais, sujungti mažais ir dažnai iš to, kas papuola, padarytais tilteliais. Patys nameliai irgi pastatyti iš paprasčiausių medžiagų (bet pagrinde, aišku, medienos). Upė čia gyvenantiems yra ir svarbi susisiekimo priemonė, ir skalbykla, ir maudykla, ir kanalizacija, ir vonia, ir maisto šaltinis (gaudoma žuvis, auginami ryžiai, bei maistui naudojami vandens augalai) ir netgi šiukšlių konteineris... Sunku patikėti, kad žmonės nesusimąsto, jog nelabai į naudą (nors kas čia žino..) maudytis bei burnas skalauti vandeniu, kur kątik kaimynas šalia esančiame tualete išsituštino tiesiai į tą patį vandenį ar kur plūduriuoja nežinia kiek laiko yrančios šiukšlės (tiek organinės, tiek visoje Azijoje labai mylimas plastikas).

Muara Kuin plūduriuojantis turgus

Banjarmasin'e praleidome 4 (jei gerai pamename) naktis, o tik apsistojus viename viešbutukyje prisistatė draugas, bandantis prastumti kokią ekskursiją. Tokie siūlytojai, nors kiek šnekantys angliškai - kas yra retas reiškinys čia - paprastai užsikelia kainas, suteikdami galimybę kažką sužinoti iš vietinio pasakotojo. Kainą nuderinti vilčių daug neturėjome (prieš čia atvykdami pasiskaitėme apie kainas, kurios buvo gerokai mažesnės už siūlomas), bet draugas nuo mūsų niekaip neatlipo ir kiekvieną kartą pražengus viešbučio duris apie save primindavo bei nusileido iki pažemių (čia užsieniečiai - tikrai nedažnas reiškinys), todėl kitą rytą suderinome išvyką. Išvyka prasidėjo 5 ryto, nes 45min turėjusi trukti kelionė, kaip žadėta, pasirodo truko dvigubai tiek, nes valties variklis šiek tiek skystokas. Visą kelionę vietoj įdomių pasakojimų girdėjome mūsų gido saldų miegą bylojantį knarkimą :).

Turgus ypatingas tuo, kad jis yra reikšmingas vietiniams ir tradicija palaikoma ne dėl turizmo (kaip kai kuriose kitose Azijos šalyse, kur turgus skirtas turistams). Todėl plūduriuojant tarp gausybės žavių prekeivių nebuvo nieko brukama - turgus trunka mažiau nei porą valandų, ir per šį laiką prekeiviams reikia deramai apsipirkti, intensyviai vyksta pirkimas-pardavimas, mainai bei plepalai.
Nuotraukų yra labai daug, pasidalinsiu keliomis.

Pirkėjai atplaukia..

Turgaus prekeivės - vien moterys (nes vyrai kitus darbus dirba arba tarpdury sėdi, ko daug pastebėjome:))

Turgus prasideda, ir daugiausiai valčių suplaukia apie 6:30val ryto, čia pat galima ir papusryčiauti šviežiai aliejuje tešloje keptų bananų ar spurgų.

Prekeivės pasipuošusios, kai kurios - baltai nuo saulės išsitepusios veidus ir raudonai pasidažiusios lūpas atrodo, kaip iš dramos teatro scenos nužengusios. Akių nepabos ganyti ir į aprangos detales - taip skirtinga ir skoninga.

Dar vienas turgaus išskirtinumas - plačios kepurės. Kai kurios moteriškės dėvi paprastas pintas, o kitos jas pasitobulinusios,apsisiuvusios įvairiausio grožio audiniais ar nusidažę.

Palei upę išsidėsčiusios parduotuvėlės turi visko - ir vandens, užkandžių, ir buitinės chemijos, ir malkų, ir į butelius supilstytų degalų valtims su motorais.

Gyvenimas ant upės

Po pietų jau vien tik su valtininku, kuris ne tik angliškai nė žodžio nežino, bet ir ženklų kalbą šifruoja vargiai, išplaukėme į vakarinį pasiplaukiojimą po gyvenamuosius kvartalus. Čia buvome priversti dangstyti fotoaparatus, nes kanalai pripildyti vaikų, kurie mus pamatę puolė iš laimės taškytis, spiegti, įvairiomis pozomis šokinėti į vandenį, griebti už mūsų valties atbrailos ir lipti į valtį bei nuo jos šokinėti į vandenį. Kaip ir linksma, bet ir nejauku šiek tiek, nes per daug atsipalaidavę buvome ir viskas taip staiga vykti pradėjo... Visą kelionę žmonės mojo iš tolo, šypsojosi ir mielai pozavo nuotraukoms.

Ištisi kanalai popietę prisipildo vaikų, tai jų pagrindinė žaidimų aikštelė. Šalia - ir surūdijęs tualetas.

Bene kiekvienas namas turi tualetą - kas plūduriuojantį, kas ant polių.

Vaikai prisimokę pozuoti su įvairiausiomis pirštų kombinacijomis (laimei, viduriniojo piršto nematėme).

Skalbimas vyksta kiaurą dieną, kartais atrodo, kad moterys kasdien tik tai ir daro.

Upė - labai svarbus įvairių medžiagų transportavimo kelias. Nuo tilto matosi lentpjūvėlė, bambuką sandėliuojanti tiesiog vandenyje.

Bendravimo ypatumai Kalimantan'e

Ko jau ko, bet dėmesio Kalimantan'e, o ypač didesniuose miestuose, netrūko. Visiems būtina gauti mūsų dėmesį - žmonės moja iš tolo, iš tolo ir rikteli, o jei neriktelėjai atgal tai dar garsiau šūktels, kol galų gale parodysi kokį ženklą. Pasisveikindami žmonės sako "Hello Mister!" arba "Hello Miss!", dažnai Misteriu ir aš vadinama buvau, nes tiek ir temoka :). Tik išėjus iš viešbučio reikia būti pasiruošus sveikintis, o prie viešbučio sėdintys tie patys pardavėjai ar taksistai sveikinsis kiekvieną kartą praeinant.
Kas kalba bent kiek angliškai (kad ir vieną žodį), būtinai paklaus viską ką moką, kad ir prasilenkiant, kuomet net sureaguot nespėji. Dažniausi klausimai:
"What is your name?", "Do you speak Indonesian?", "Where are you going?", "Where are you from?", "How long in Indonesia?", "Do you have children?", "America?" ir panašūs. Aišku, surašiau čia taisyklingai, bet dažnai "Where are you from?" būna sutrumpintas iki "Where from?" arba "You from?", arba "Am from?", arba tiesiog "From?" (tas pats ir su kitais klausimais).
Klausimus uždavus vienam žmogui, šalia stovintis dažnai paklaus lygiai to paties, nors ir girdėjo viską - tiesiog reikia asmeninio dėmesio, o tai ypač vargino, kuomet vaikščiojom po turgų. Visi laimingieji pardavėjai labai dėkojo už tai, kad pirkomės pas juos.
Banjarmasin'e turėjau nelabai įvykdomą užduotį - surasti atvirukų. Pirmiausia nuėjau į artimiausią knygyną, bet čia mano prašymas sukėlė sumišimą veiduose - atvirukų čia nėra, vienintelis angliškai šiek tiek šnekantis darbuotojas man pasiūlė nuėiti į paštą. Pašte mano klausimas irgi nuskambėjo kaip naujiena, tačiau kažkas iš stalčiaus ištraukė keturis nemokamus atvirukų egzempliorius, kurie ne tik nekokybiški, bet nuotrauką dar ir puošia didelis "Free" keisto šrifto užrašas. Tada nukeliavau iki prabangaus viešbučio, kur pirštų kombinacijomi teko išaiškinti ko man reikia, nes registratūroje mano didelei nuostabai niekas nešneka angliškai, tačiau čia buvusi išsilavinusi klientė padėjo išaiškinti situaciją ir buvau nukreipta iki "Gramedia" knygyno, kuris čia didžiausias ir moderniausias. Į knygyną nuėjau kitą dieną, ir teko nusivilti, atvirukų čia irgi nėra. Kalimantane sočiai neužpildytų verslo nišų...
Buvome nuėję iki maisto turgelio, kur tapome pagrindiniu apkalbų objektu. Kol laukėme kepamų kukurūzų, aplink mus susirinko krūva vaikų, kurie buvo labai patenkinti neįprastu reiškiniu, demonstravo savo anglų kalbos žinias (temokėjo pasakyti "Good morning") ir apkalbinėjo mūsų dideles nosis (jų plokščios ir mažos). Pamatę, kad kažkas vyksta, iš smalsumo nosis pro vaikų minią kišo ir suaugusieji, kurie taip pat neslėpė nuostabos. Kai kurie ir nusifotografuoti kartu išdryso (mūsų laimei, telefonų beveik niekas neturėjo).

Moteriškė prekiauja vėžlių (deja, juos dėl to žudo...) ir siurbėlių aliejumi.

Pirma nesupratome, kodėl vyriškiai viduryje kelio sėdi su tinkleliu ir už ką renka pinigus (ir kas čia turi mokėti), vėliau paaiškėjo, kad renkami pinigai šalia statomai prabangiai mečetei. Kažkaip panašu, kad pinigai čia plaukioja kaip ir kokiai bažnyčiai paaukojus - nežinai ar naujas varpas perkamas, ar pramogos klebonui.

Kur bepažiūrėsi, bet taip čia žmonės dirba... Sėdiniuoja, rūko, gulinėja.. Ir įsivaizduoja, kad mes, europiečiai, pinigus taip pat užsidirbame nieko neveikdami. Nuėjus į Pelni (Indonezijos keltų bendrovės) ofisą nusipirkti bilietų į Sulawesi, teko patiems pasinaudoti jų kompiuteriu, duombazėje surasti datas ir rezervuotis bilietus, nes net pusės valandos aiškinimas, kad mes jau susižiūrėjome datas ir keltus, norime TĄ dieną, TĄ valandą, nepadėjo - bilietų rasti nesugebėjo. Ofise sėdėjo daugiau žmonių nei reikia ir atrodė, kad visiems labai nuobodu - kad tik diena greičiau baigtųsi...

Čia žmonės vaivorykštę mato bene kasdien

Gatvės futbolas

Prekyba paukšteliais..

Kaskart kai kur ilgėliau apsistojame, mūsų kambarys atrodo maždaug taip :).

Aukso ir deimantų paieškos Cempaka kasykloje

Prieš pat išvažiuodami į Balikpapan, kur sėsime į keltą, pakeliui užsukome į netoli Banjarmasin'o esančias deimantų kasyklas. Nusigauti ten buvo nesunku (ir pigu) patiems, o už kelionę čia ekskursijų organizatoriai nupeš palyginus nemažai.
Ekskursijos niekas nevedė (net besisiūlančių nebuvo, nes niekas angliškai nekalba), bet nebuvo sunku suprasti, kas kur vyksta. Visoje didelėje teritorijoje triukšmingai tratėjo generatoriai, varantys molingą vandenį į takelius, kur auksas turėtų nusėsti į dugną, juodavo dūmai, o išsimolinę vyriškiai darbavosi iš peties - ne lengvas darbas, saulei kepinant..