Borneo III: Skrodžiame vakarinį Kalimantan'ą

Jau prieš išvažiuodami į vakarinį Kalimantan žinojome, kad mūsų lauks nuotykiai, nes šioje dalyje turizmo beveik nėra. Iš Kuching autobusas veža į Pontianak, o iš čia visi paprastai skrenda, kur kam reikia. Mes pasirinkome judėjimą keliu, pakeliui aplankant Gunung Pulung nacionalinį parką (deja, labai norėjau B. Galdikas Tanjung Puting parke aplankyti, tačiau tai yra labai brangus malonumas – į parką vykti galima tik perkant pilną paketą, kas sudaro virš 200-300USD už porą dienų. Ieškojau ir savanoriavimo galimybių, tačiau tai – trys savaitės savanoriavimo kainuotų 600USD - fondas teigia, jog tai speciali kaina lietuviams. Nežinau, skamba kaip “Maximos” akcija, savanoriavimą suprantu ne kaip atrakciją, na bet kita vertus, turbūt norinčių ant pirštų nesuskaičiuosi.. Todėl savanoriausiu ten, kur pagalba labiau reikalinga negu mano pinigai). Šiame parke orangutangai yra laukiniai, o ne prijaukinti ir maitinami, kaip kad Gunung Puting parke.

Indonezijos viza ir keliame koją į gerokai mažiau išsivysčiusią Malaizijos kaimynę

Atvykstant į Indoneziją, daugumoje atvykimo postų viza duodama ant sienos – 1 mėnesiui ir kainuoja 25USD. Norint gauti dar mėnesį, reikia išvykti iš šalies ir vėl grįžti. Tačiau Indonezija labai labai didelė, čia yra virš 17000 salų, o pagal planą, mums mėnesio neužtektų (be to važiuosime į vietas su neišvystytu turizmu, todėl reikia būti pasiruošus ir neplanuotiems strigimams, kas skamba labai viliojančiai:)), todėl Kuching’e pasidarėme 2 mėnesių vizą (kainavo 170RM). Malaizijoje keliauti buvo truputėlį nuobodu, todėl Kalimantan’o su nekantrumu abu laukėme. Čia retas kalba angliškai ir reikalingos bent minimalios vietinės kalbos žinios – internete suradau pagrindinius žodžius, frazes, gal pravers kritiniu momentu. Na ir jau žinojome – patobulinsime ženklų kalbą.

Kad tai gerokai mažiau išsivysčiusi valstybė (tiksliau regionas) pastebėjome jau atvyke į pasienį, kur vykstančioje betvarkėje tik ten dirbantys turbūt ir susiorientavo. Iškart buvome apspiesti pinigų keitėjų, kurie sekiojo ir galvojo, kad apsigalvosime ir nusipirksime iš jų Indonezijos rupijų (10.000 rupijų ~ 1USD). Jokių bankų čia nėra, o muitininkai, pinigų pardavėjai ir dar visokie tretieji asmenys sėdi kartu – kaip tikri bendradarbiai. Neištvėręs vieno įkyraus pardavėjo, Agnius paprašė muitininko, kad lieptų atstoti, tai visiem juoko tik daug buvo :). Vos už sienos keliai suprastėjo ir autobuso greitis nukrito kelis kartus – apie 400km kelionė viso truko 9val.

Drebantis viešbutis Pontianak, toliau greitaeige valtimi plaukiame į Sukadana

Pontaniak – didelis, pagrindinis vakarinės Kalimantan dalies miestas, jis mums priminė Indiją – visos gatvės vienodos su vienodomis mažomis užkandinėmis, net sunku būtų pasakyti, į kurią pusę kas, nes viskas vienoda. Na tik gerokai tvarkingiau ir švariau nei Indijoje... Išlipus iš autobuso, prisistatė krūva taksistų, bet nė vienas nekalbėjo nė žodžio angliškai. Mus angliškai užkalbino vyrukas, siūlęs nebrangią nakvynę. Tačiau man reikėjo padaryti porą darbelių, todėl susiradom brangesnį viešbutį su Wi-Fi (viena iš keleto, turbūt). Čia vienas darbuotojas tekalbėjo angliškai )ir tai vos), tai jį iškamantinėjom, apie savo kelionės maršrutą.

Sutemus paaiškėjo vienas niuansas – šalia viešbučio (ar beveik jame) įsikūręs naktinis klubas, tratėjo viešbučio langai, drebėjo grindys ir turėklai. Neįsivaizduoju, koks garsas buvo klubo viduje... Kadangi apsistojome ne pigiausiame, todėl leidau sau eiti pasiskųsti ir pareikalauti kalbėti su viešbučio savininku bei aptarti problemą, po kelių minučių mums buvo duotas kitas (ir daug geresnis) kambarys.

Kad turistų čia nebūna patvirtina ir nuostaba žmonių veide, akies krašteliu užkliuvus už mūsų – viena mergina net žandikaulio vos nepametė „WOW!“, gal pagalvojo, kad įžymybės kokios.. Žmonės sveikinasi ir riksmais “Hei! Hei!!” iš tolo, visi šypsosi, o, kas kalba nors kiek angliškai, būtinai bando ir užkalbinti.

Kitą rytą reikėjo pasiekti greitaeigę valtį, nuplukdinsiančią mus į Sandakan. Kadangi buvo likęs pusvalandis iki (kaip mums sakė) išplaukimo, paprašėm taksi. Niekas angliškai nekalbėjo, todėl aiškinom judesiais, simboliais ir pavadinimais – buvimas Kalimantane bus nuolatinis šaradų žaidimas :)). Man patinka. Iš tikrųjų, tai Malaizijos dalyje keliauti buvo šiek tiek nuobodoka...

Pakeliui taksi užsuko į degalinę (nors jau laiko nebebuvo) – įprastas reiškinys Azijoje, kuomet autobusai (net ir miesto) į degalines užsukinėja kelionės metu ir užsipilinėja po kelis litrus. Deja, degalų pas vairuotoją dar buvo tai liepėm važiuoti toliau, kitaip išlipsim ir sėsim į kitą taksi, nes nebebuvo laiko (po poros minučių prisiminiau, kad Kalimantan – valanda mažiau nei Indonezijoje, tai laiko visgi buvo daugiau nei reikia :)). Vairuotojas mus nuvežė kažkur toliausiai, nes, paaiškėjo, pats nežinojo, kur važiuoti, tada jam teko grįžti atgal – gerai, kad prieš pusantros valandos išvažiavome...

Kelionė valtimi iš Pontianak į Sukadana truko 5val. ir kainavo po 15USD, o kelionės metu pasimokėme skaičius Indonezietiškai, kas iškart labai pravertė - turbūt kiekvienos kalbos mokymasis keliaujant turėtų prasidėti nuo skaičių... 

 Lankstūs krovos darbai. Pontianak

Greitaeigėse valtyse sėdynės tankiai įrengtos šalia viena kitos, išlipti reikia ropojant per jas arba išlendant per langą :)

 Pirmoji stotelė, kur vienoje iš daugybės įsikūrusių valgyklėlių pasisotinome

 Žvejų nameliai - gaudyklės. Patekusios per piltuviškus vartus žuvelės patenka į tinklus.

Svetingumas Sukadanoje ir neaplankytas nacionalinis parkas. Liūdna orangutangų dalia...

Sukadana – mažas ir ramus miestelis, čia dominuoja musulmonai ir moterys dėvi skoningas skaras, skrupulingai dengiančias plaukus (miesuose galima pamatyti ir labai prabangių apdangalų su garsių dizainerių vardais). Čia niekas nežinojo, kur rasti Gunung Palung ofisą, kuriame mums reikėtų gauti leidimus į parką. 

Pakeliui kažkur ta kryptimi užsukome į vietinę kavinukę atsigerti kokosų (Malaizijoje jie buvo labai brangūs), čia buvęs vyriškis (šiek tiek kalbantis angliškai) mums labai padėjo – pasisodinęs Agnių ant motociklo, nuvežė iki vietos, kur turėtų būti kontora (paaiškėjo, kad nebėra), tada pasiūlė pasisvečiuoti pas jį (tiksliau, jo sūnų Adi) nakčiai, o jo kaimelyje gyvena Mr. Sofi, kuris yra gidas ir viską žino. Nuvežė jis mus su mūsų bagažu per du kartus, surado Sofi, nupirko mums užkandžių... Visoje kelionėje sutikti musulmonai mums paliko labai gerą paslaugių žmonių įspūdį. Ir labai klysta tie, kurie mano, jog musulmonai=teroristai ar musulmonų moterys neturi teisių – jos vyrų yra labai gerbiamos (yra, aišku, visokio atsilikimo valstybių..) ir turi lemiamą žodį šeimoje.

Pas Adi atvažiavęs Mr.Sofi, kuris yra gidas atstovaujantis vieną agentūrą pradėjo traukti kainynus ir buvusių kelių lankytojų pasų kopijas, kurios turėtų atstoti rekomendacijas (kažkodėl galvoja, kad jei čia buvo kiti užsieniečiai, tai labai jau patikimai atrodo), bet gidas nekalba angliškai ir turi neitin kokius simbolių ir kūno kalbos šifravimo ypatumus, todėl aiškinant reikia gerokai pasistengti :). Kaina 3dienoms/2naktims buvo 2.100.000 rupijų (apie 210USD), kas mums pasirodė kelis kartus per brangu (dar ir gidas angliškai nekalba), turint omenyje, kad leidimas į parką kainuoja 1USD (kurio gauti Sukadanoje nebegalima). Norėjome patys eiti niekam nesakę, bet prieš jam atvykstant jau buvome prasitarę. Derėtis nepavyko, todėl nusprendėme važiuoti toliau – geriau kažkiek pinigų paaukoti tiesiogiai orangutangų saugojimui, o ne agentūrai. 

Tiesa, Adi sakė, kad šioje vietovėje orangutangai yra šaudomi, nes atklydę į aliejaus palmių plantacijas apretina derlių ir parekomendavo nuvažiuoti į B.Galdikas įkurtą parką – ten jie yra saugomi. Gaila, saugomi jie yra visoje šalyje (juos saugo įstatymas, bet kažkaip pro pirštus visi žiūri) ir saugūs turėtų būti ne tik prieglaudoje, kur yra prijaukinti, bet ir laukinėje gamtoje, kur yra tikrieji jų namai. Labai liūdna ir pikta, orangutangai čia gyveno sau per amžius, o atvykęs godus žmogus ne tik, kad miškus iškirto, bet ir iššaudė didelę dalį jų – ar dėl maisto, ar derlių saugodamas, bet juk visko tie orangutangai nesuvalgo, o sunaikinus jų miškus kaip ir derėtų pasidalinti maistu mainais už atimtą žemę. Žmonės, ypač kaime, to nesupranta, kaimuose matėme daug vyriškių (net ir berniukų!) su šautuvais (kažkaip antipatija vyrams atsiranda dėl visų blogybių, vykstančių pasaulyje – medžioklė, prievartavimai, žudymai, karai, korporacijos ir t.t. Yra, žinoma, ir moterų ne ką geresnių, bet vienetai) – žmonės labai draugiški, bet sunku prisiversti nusišypsoti ir atsakyti tuo pačiu, matant kokį šautuvą po pažastimi ir žinant, kam jis naudojamas. Turėjau vilčių, kad gal baido tiesiog, bet daugelis sutiktų žmonių patvirtino, kad orangutangai yra žudomi.

Truputis vaizdų iš Sukadanos

Sukadanos gyventojas, drožinėjęs elnio ragą. 

 Kitas gyventojas. Atmosfera šiuose kraštuose labai tingi, žmonės sėdi tarpdury ar šalia, nieko neveikia sau... Tipinis namas atrodo taip - be durų, pilkos lentos, medinės langinės (be langų). Bet ko daugiau reikia..?

 Moteriškė, pabaigusi darbus, tipeno namo..

Šis vyriškis, perkantis degalus vienoje iš daugybės kaime esančių mažų parduotuvėlių, pats pasiprašė jį nufotografuoti.  

 Mus į svečius priėmęs šeimininkas su anūku (kuris nusiramina tik gavęs pažaisti su planšetiniu kompiuteriu - viena iš pagrindinių auklėjimo ydų). Už nugarų stovi kregždynai.

 Kregždynuose auga neįsivaizduojami skaičiai kregždžių, tarp betoninių sienų skardžiai aidintis jų čiulbesys netyla kiaurą parą. Tai vienas pagrindinių neblogus pinigus nešančių biznių - surenkami kregždžių lizdai superkami didžiulėmis kainomis (pagrindinė pirkėja - Kinija), o iš jų gaminama sriuba ir gėrimai yra (taip sako) didžiulis delikatesas (gal minėjau viename iš įrašų apie Filipinus). Lizdams statyti kregždės naudoja tik seiles.

Kulniuojant atgal pakelėje aptikome (ko gero automobilio nublokštą) laukinę (naminės katės dydžio) Leopardinę katę.

Šventinė vestuvinė eisena, nusidriekusi per visą kelią. Visi išsipuošę, o eismą (šalia žiedo viduryje esančio Duriano) reguliuoja policininkas. Pamačiusios mus atbėgo kelios merginų grupelės, norinčios su manimi nusifotografuoti :)

Autostopas prasideda

Iki Ketapang atvažiavome vieninteliu autobusu per dieną (kurį užmatėme eidami tranzuoti ir nusprendėme sėstis), kainavusiu po 30.000IDR – transportas čia daug pigesnis nei Malaizijoje ar Filipinuose. Senieji autobusai (ekonominės klasės) čia gerai padėvėti, o viduje yra rūkoma (rūko aišku vyriškiai, nepagalvodami, kad vaikai kvėpuoja tais nuodais, bet tai ir mūsų šalyse dar nesenai apie tai niekas negalvojo), kaip ir kavinėse, viešbučiuose ir kitose viešosiose erdvėse.

Ketapang’e, atsidūrėme vidurdienį, o pietus (vermišelius, kuriuos valgome dažnai, nes bent jau aišku, kas sudėtyje – vegetarams Kalimantane turbūt dar sunkiau nei Malaizijoje, bet iki šiol tai tiek Filipinuose, tiek Malaizijoje ir Indonezijoje) valgėme stoties, kuri yra tiesiog žvyro aikštelė, užeigėlėje-kioskelyje, mus stebint trims mažoms mergaitėms, kurios drąsiai sukinėjosi aplink ir mūsų kažko klausinėjo savo kalba.

Mums buvo patarta palaukti rytojaus, kada važiuos vienintelis autobusas per savaitę į Manis Mata, bet nėra ko laukti. Pastabdant pakeleivingas mašinas, apsikrovę kuprinėmis kulniavome per Ketapang lydimi šypsenų, pasisveikinimų ir nustebusių veidų (ne vienas klausė, ką čia veikiame, kodėl neturime motociklų, kuriuos čia turi beveik kiekvienas – net ir vaikai su motoroleriais važinėja) – vienas vaisių pardavėjas mus pasivijo su motociklu ir įdavė vaisių ryšulėlį. Ketapangas ištisai pristatytas kregždynų ir miestas dieną/naktį netyla nuo jų šaižaus čiulbesio – kiekiai nerealūs ir decibelų nemažai, bet priprantama :).

Mums sustojus pailsėti pavėsyje, susistabdėme sunkvežimį, kuris mus pametėjo iki sankryžos link Tumbang Titi. Čia pravažiuojantys sunkvežimiai jau reti, o visi skuodžia su motociklais, pritaisytuose savos gamybos (ar bambukiniuose, specialiai motociklams pintuose) krepšiuose prisikrovę nenusakomo kiekio įvairaus krovinio – dažniausiai degalų. Girdėjome, kad šiame ruože kelias prastokas, bet vėliau pamatėme daugiau nei įsivaizdavome. Netrukus susistabdėme pirmąjį pravažiuojantį, taip pat užkrautą sunkvežimį, kurio vairuotojas pasistengė atrasti vietos kuprinėms ir susispaudę jau judėjome tolyn. Kelias palaipsniui iš asfaltuoto perėjo į žvyringą-molingą, su išmuštomis duobėmis, kai kuriose vietose apsemtą ir greitis nukrito iki 10-20km/h. Kai kur tešlinės duobės siekė daugiau nei metrą ir visi džipai čia buvo bejėgiai.

Daugelyje vietų kelias buvo sustiprintas medinėmis vėžiomis. Prie vieno kelio sutvirtinimų sėdėjo vyriškis, savo rankomis remontuojantis kelius ir renkantis už savo darbą paramą.

Šioje vietoje bejėgiai buvo ir sunkvežimiai. Paskutinis duobę įveikęs sunkvežimis visada turi palaukti kito atvažiuojančio, kurį reikės ištraukti iš duobės. Neįsivaizduoju, kaip šiuo keliu važiuoja autobusas!

Geriausiai šiuo keliu sekėsi važiuoti motociklams, kuriems netrūko takelių pravažiavimui net ir baisiausiose vietose (vienintelė neįveikiama kliūtis buvo giliai apsemta trumpa kelio atkarpa, kur juos perkelinėjo specialus sunkvežimis) – motociklai su virš galvos siekiančiais kroviniais skriejo iš abiejų pusių net pasišokinėdami, atrodė kaip motokroso varžybos (tik biškelį kitaip:)). Pakeliui pravažiavome keletą "benzino kolonėlių" - vidury laukų lyg iš niekur išdygęs iš beveik bet ko pastatytas namukas-parduotuvėlė su šalia kelio pastatyta lentynėle, užpildyta įvairios talpos buteliais su degalais - kuo toliau, tuo brangiau. Čia sustoja motociklais kelią įveikinėjantys vairuotojai pasipildyti bakų.

Nakvynė kažkieno kieme, toliau autostopas

Įveikus didžiąją dalį kelio, vėl kulniavome ir netrukus susistabdėme pirmąjį pasitaikiusį sunkvežimį, kuris mus pavežė dar apie 20km – viduje sėdėję keleiviai garbingai mums užleido vietas ir patys susėdo į priekabą. Dar paėjus kelis kilometrus ėmė temti ir grėsė liūtis, tad pamatę pakelėje esantį namelį, pasiprašėme kieme pasistatyti palapinę nakvynei (žinoma buvome mielai priimti, ir pusryčiais pavaišinti). 

Sunkvežimis pakrautas vaisių, iš kurių spaudžiamas aliejus. 

Vakarais debesys neša lietus ir kiekvienas saulėlydis atrodo įspūdingai.

Kitą rytą buvome kviečiami į svečius pas kitą žmogų, bet jau reikėjo judėti – pėsčiomis paėjome apie 5km, lydimi pravažiuojančių motociklų vairuotojų nustebusių veidų – niekas čia tokių (mums tai nedidelių, bet vietiniams ne) atstumų pėsčiomis nevaikšto. Tada susistabdėme (vėl pirmą:)) sunkvežimį, ir anksti ryte jau buvome Tumbang Titi kaimelyje. Čia žmonės taip pat buvo labai nustebę ir mums siūlė palaukti autobuso (to paties iš Ketapang, kuris neaišku, kada čia bus), tačiau nėra ko laukti. Netrukus sėdėjome priekaboje, kurioje prikrauta padangų ir kokosų, kartu su trimis vietiniais ir šiuo krovininiu automobiliu įveikėme apie 160km (užtrukome apie 5 valandas) – duobėtą žvyrkelį pakeitė itin platus ir lygus žvyrkelis, kuris atrodė kaip greitkelis su mediniais kelio ženklais, iš šonų supo šviežios palmių plantacijos ir naujai statomi industriniai objektai, o žvyrkeliu skrodė gausybė didžiulių sunkvežimių, dirbančių šiai industrijai (šis kelias ir įrengtas tam), po kiekvieno jų skendome dulkėse. 

Pravažiavome daugybę kaimelių su visai kitokiais žmonėmis, čia jau vyrauja kitokios tradicijos ir gentinis gyvenimas – vyresnio amžiaus moterys apsirengusios iki pusės ir rūko suktines, kai kurios įdomiomis šukuosenomis (apskutinėta galva) ir auskarais. Čia žmonės beveik nesišypsojo, bet stebėjo mus sustingę. 

Galiausiai atsidūrėme nežinia kur, bet iki Manis Mata buvo likę 50km (tiek pavyko išsiaiškinti), kuriuos mus nuvežė šiek tiek angliškai kalbančių vietinių įsiūlytas džipas (nes čia nebesimatė ir sunkvežimių), kurio nuderėta kaina pagrinde tik padengė benzino išlaidas – žmonės labiau padėti norėjo, nei uždirbti, todėl atvažiavę davėme šiek tiek daugiau, nei sutarėme. Duobėtas kelias per palmių plantacijas (išraizgytu kelių tinklu) priminė pasivažinėjimą miško proskynomis. Pakeliui dar pasivijome įklimpusį džipą, vežusį kažkokį vietini dainininką, kurie neturėjo virvės ir ją bandė padaryti rišant pakelėje rastus ryžių maišus, tačiau vis vien jiems teko išsikviesti į pagalbą sunkvežimį, kuris juos ištraukė (o tada ir mus:)). sutemus jau buvome Manis Mata vieninteliame hostelyje, kainavusiame 5USD už kambarį – maždaug tokios pigesnės nakvynės kainos Kalimantan‘e.

Ilgas kelias, per parą pajudame apie 1000km (na, nežinia kiek iš tikrųjų) ir pikti pasiekiame Banjarmasin

Iš Manis Mata autobuso į Pangkalan Bun (kito didesnio miesto pakeliui į Banjarmasin) pasirodo išvis nėra, tėra dvi opcijos – taksi (džipas, kuris važiuoja pririnkus pilną ekipažą) arba motorinės valtys (per aplink). Na, manome, kad yra ir trečia opcija – tranzavimas, nors vietiniai mus visais būdais bandė įtikinti, kad neįmanoma, tačiau kitą rytą pabudus pilant lietui, nusprendėme nelaukti ir sėsti į džipą. Vėliau pamatėme, kad pusė kelio dalies veda labirintais per palmių plantacijas, kur nežinodamas gali pasiklysti ir čia nematėme daug transporto – galima strigti, bet turint laiko viskas įmanoma. Daug atkarpų buvo apsemtos vandens (visą naktį ir rytą gausiai lijo), vandens iki pat grindų (kai kurie ir aukščiau) apsemti ir pakelėje pastatyti namai ant polių – vaizdas toks, kad kaimas upėje stovi :). 

Po 5val jau buvome Pangkalan Bun (triukšmingas miestas), kur išsiaiškinome, kad naktiniai autobusai į Banjarmasin (700km – 13USD) yra pilni – dar turėjome kelias valandas iki temstant, todėl pabandėme iš miesto išsinešdinti ir šiek tiek pajudėti. Sustojęs automobilis mus paleido žiedinėje sankryžoje, kur buvo policijos postas – policininkai buvo labai malonūs, kalbėjo angliškai ir suorganizavo mums kitą autobusą su labai vaišingu personalu, kuris buvo tuščias ir (kaip vėliau supratome) gabeno krovinius, o ne žmones, todėl turėjome daug vietos atisėsti/atsigulti. 

Priėmė į darbą :)

Likus 200km reikėjo persėsti į kitą autobusą, kuriame visu garsu tarškėjo vietinis bumčikas – pirmasyk panaudojome ausų kištukus, nes kitaip neįmanoma buvo – kolonėlė buvo mums tiesiai virš galvos:). Autobuse negeso cigaretės, benzino kolonėlė - ne išimtis, kur veiksmas persikeldavo ir į lauką, ir viduje, o nuorūkos, be abejonės - per langą.

Neitin maloni kelionė, kelias duobėtas ir kiekvieną duobę tekdavo atkentėti pašokant nuo sėdynės, todėl ryte atsidūrę Banjarmasin buvome pavargę ir pikti. Čia pabūsime kelias dienas.