Borneo II: Kota Kinabalu ir Tunku Abdul Rahman salų NP, Gunung mulu NP, Lambir Hills NP, Bako NP ir vėl Kuching

Autostopu į Kota kinabalu, šaunusis hostelis ir Tunku Abdul Rahman salų nacionalinis parkas

Atgal į Kota Kinabalu nusprendėme tranzuoti – laiko turime, o ir taip kol kas tai buvo brangiausiai atsiėjusi šalis. Vairuotojas mus norėjo paleisti autobusų stotelėje, bet paprašius nuvežti mus iki sankryžos, kur stabdysime automobilius, likome truputį nesuprasti. Sankryžoje prie mūsų prisistatė keli mikroautobusų vairuotojai, kuriems gan ilgokai teko aiškinti, kad mums nereikia autobuso ar mikroautobuso (vis vien nesuprato turbūt..) mums bandė sustoti visi pravažiuojantys autobusai, bet galiausiai susistabdėme sunkvežimį pilnai pakrautą McDonalds prekių (vairuotojai visada valgo nemokamai:)) tiesiai į Kota Kinabalu. 

Vairuotojas buvo labai laimingas, kad jam teko garbės pavežti du baltaskūrius, skambino keliems draugams net pasigirti:). Pakeliui sustojome papietauti, kur pusiaukelėje pietavo ir jo kolega (vienas į vieną pusę važiuoja, kitas į kitą ir visuomet susitinka pusiaukelėje), pakalbėjome ir apie maistą, abu labai nustebę buvo, kai perspėjom, kad nevalgytų per daug McDonalds maisto, nes šis nėra sveikas. Vairuotojas angliškai šnekėjo prastai, bet susišnekėjome ir žmogus džiaugėsi, kad teko proga bent kartą gyvenime pasipraktikuoti anglų kalbą (iki šiol neprireikė). Į Kota Kinabalu atvažiavome greičiau nei autobusas, vairuotojas savo mašina pavežė mus iki centro, užrašė savo visus telefonus ir sakė skambinti, jei ko prireiks (ir draugams pasakyti, kad turime draugą Sabah‘e).

Kota Kinabalu biudžetinių hostelių kvartale daugumoje kambariai buvo užimti ir teko apsistoti už 65RM (čia sakė dar nuolaidą padarė) nakčiai, įskaitant pusryčius. Kaina labai didelė, kaip už kambarį be langų su ventiliatoriumi. Patalynė buvo nekeista (nes ant jos buvo plaukų, paprašėme pakeisti), sienos fanierinės su plyšiais, tualeto durys be rankenos (ir šias uždaryti reikėjo į duryse kažkieno padarytą skylę įkišus pirštą), duše/tualete skraidė uodai, ant langelio uždėtas tinklelis, bet siena ir stogas nesujungti ir tarp jų žiojėjo kelių centimetrų plyšys. Be visa to ryte nustebino pusryčiai – kiekvienam buvo paruošta po lėkštę su dviem riekelėmis batono, pasenusiu margarinu ir trupučiu ryškiaspalvės uogienės – po tokių sočių pusryčių reikia eiti stiprintis kitur. Buvau pikta už tai, ką gavome už tokią kainą (vienintelis dalykas – aplink daugiau nieko nebuvo) ir labai nenorėjau ten likti – didelė neteisybė, todėl ryte prasiėjau ir radau daug geresnį kambarį su kondicionieriumi už 60RM, kurį, paprašius, gavome už 50RM. Pakeitėme kambarį ir to užteko, kad visą dieną jausčiausi pakylėta :). Užtai apie praėjusią vietą nepagailėjau parašyti spalvingos apžvalgos, o pasiskaičius supratau, kad, ką matėme mes tebuvo gėlytės – kiti žmonės rašė apie nuo alkoholio priklausomą savininką, rėkiantį ant personalo, organizuojantį lipimą į Kinabalu kalną, iki kurio važiuoja gerdamas alų ir spausdamas pedalą iki dugno, žmonės prašė prilėtinti tai šis liepė užsimerkti, jei baisu :)). Naujojoje vietoje kiaurą parą galėjome gauti nemokamo geriamojo vandens, kavos ir arbatos (kuriuos paskaninti net cukraus ir pieno miltelių buvo), o pusryčiams batonas neribojamas, ir riešutų sviesto duoda...

 Saugumas garantuotas :)

Patys gausiausi kada nors gauti pusryčiai:)

Čia susitikome viskuo labai patenkintą olandę (dauguma olandžių – iki šiol sutikome vien merginas – niekad nesiskundžia kainomis ir aikčioja nuo visko :)), kuri prie mūsų prisijungė aplankyti šalia KK esančias salas - Tunku Abdul Rahman nacionalinį parką. Aplankėme dvi jų – Mamutik ir Sapi, kaina (įskaitant akvalangą su vamzdeliu) buvo apie 50RM. Čia netikėtai vėl išvydome autobuse į Sandakan sutiktą porelę iš Maltos, kuriuos dar buvome sutikę vidury Kinabatangan upės, stebint orangutangus. Smagu susitikti kad ir nedaug pažintus (bet iš pažiūros mielus) žmones – susitikus antrą ar trečią kartą atrodo, kad tai seni bičiuliai :). Su jais kartu apėjome salą ir pamatėme ją iš kitos pusės – nuostabaus grožio maži paplūdimėliai ištisai nusėti stambiomis šiukšlėmis, vandenyje taip pat gausu plaukiojančių maišelių, šlykštu net į vandenį bristi (bjaurus jausmas, kai besimaudant kokia šiukšlė prisiklijuoja). Benardant taip pat netrūksta šiukšlių ant dugno, kurios visai nedera prie labai gražių koralinių sodų, ir spalvingų žuvelių. Vėliau toje pačioje Sapi saloje prieš save išvydome ir Kinabatangan sutiktą vieną iš vokiečių, tai su visa didele kompanija praleidome įdomų ir smagų vakarą.

Mamutik sala

 

 Po salą ropinėja vandeninis driežas - toks solidaus dydžio, tai truputį baisu buvo prisiartinti. Bet jie čia šeriami maisto atliekomis iš kavinių.

Šios žuvelės puikiai šokinėja tiek vandeniu, tiek nuo akmens ant akmens, o prie paviršiaus stipriai prisisiurbia.

Tradiciniai vėriniai iš karoliukų

Perlai (nors ir ne aukščiausios kokybės) čia kainuoja 6-20lt.

Gunung Mulu nacionalinis parkas, vabzdžiai ir urvai

Toliau pajudėjome į Gunung Mulu Nacionalinį parką, į kurį patekti neskraidant – sunku ir labai brangu. Tiesa, gal taip ir nebūtų, bet visų mylimas Lonely Planet rekomenduoja skristi, tai niekas nė nebando ieškoti kitų opcijų (upe atplaukti valtimi, ką mes labai norėjome padaryti). Mulu nacionalinis parkas garsus savo urvais, čia yra ir „Elnio urvas“ – turintis vieną didžiausių pasaulyje kamerų (pavadinimas kilęs dėl šioje vietoje besilankančių elnių, kuriuos vietiniai ateidavo medžioti). Taip pat šis urvas žymus tuo, kad iš tam tikro kampo viena urvo sienų atrodo kaip Linkolno profilis. Iš šio urvo vakarais matomos į naktinę medžioklę skrendančių šikšnosparnių upės – įspūdingas šou, kurį vieną dieną pražiopsojome, o vėliau vakarai buvo labai lietingi ir jų nesimatė.

Atskridus, lankytojus pasitinka paprastas, mažytis oro uostas, apsuptas kalnoto miškų kraštovaizdžio. Prie vartų visų laukia transporteriai, kurie už 5RM pristato iki parko (iki kurio – vos kilometras). Labai brangu, bet kaip ir suprantama – automobilio atgabenimas vandeniu kainuoja daug tūkstančių.... Mes transportu, kur galime paeiti, niekada nesinaudojame, o pakeliui ir radome vietelę apsistoti – pusiaukelėje yra pigiausias nakvynės variantas su rūpestingais šeimininkais, čia pasistatėme palapinę. Atgalinių bilietų neturėjome, nes vis dar turėjome vilties rasti būdą iki Miri nukeliauti vandeniu. Deja, esame tik dviese, o motorinio laivelio paslaugos kainuotų šimtus, visi sutikti keliautojai jau iš anksto turėjo lėktuvo bilietus. Tuomet galvojome, kad galėtume nusipirkti kokią seną geldą ir parsiirkluoti patys, bet tokia kelionė užtruktų kelias dienas – nesame tam pasiruošę (nors ši mintis ir nepaleido iki pat paskutinės dienos – esame ištroškę ekstremalesnių nuotykių:). Tačiau, daug niuansų..)

Parke praleidome 3 pilnas dienas (tiesą sakant paskutiniąją dieną gailėjomės, kad per anksti bilietus nusipirkome – būtume dar pasilikę), aplankėme „Vėjo“ ir „Skaidraus vandens“ (Clearwater) urvus, kitą dieną „Elnio“ ir „Lang“ urvus. Taip pat daug vaikščiojome parke – teritorijoje iškloti ilgi mediniai takai, o ant palei juos esančios tvorelės lengvai pastebimi įvairūs įdomūs vabzdžiai (gyvalazdžių kokias 9 skirtingas rūšis pamatėme, o gal ir daugiau), voragyviai ir ropliai. Čia (jei nelyja) nuostabu vaikščioti vakarais, jau sutemus ieškoti gyvūnų bei klausytis naktinių miško garsų (šis parkas labai patiko tuo, kad yra atokiai nuo visų miestų, čia ramu ir miške nesigirdi pravažiuojančių vilkikų švilpimo).

Taip pat galima nusukti nuo tako ir aplankyti krioklį bei atsigaivinti (dieną) vėsiu šaltinių vandeniu, atitekančiu tiesiai iš urvų. Pasisekė man, kad Agnius labai gerai pastebi gyvūniją – iškart sureaguoja, ką įdomesnio pamatęs, o aš dažniausiai ieškodama vabzdžių, nematau paukščių ir atvirkščiai (o dar fotogrfuoti viską norisi). Tai esame pasidalinę rolėmis – Agnius eina pirmas ir pirštu parodo, kur ką užmatė, o aš einu iš paskos ir fotografuoju :). Labai džiaugiuosi, pagaliau į darbą pasileido makro objektyvas.
Kiek daug įdomios gyvybės miške, o nuotraukose neatsispindi nė maža dalis visko, ką matėme.
Vabzdžiai...

Pūkuotas vikšras

Galinga blakė

Raganosinės cikados

 Gražios kaip snaigės amarų nimfos

 

 Spygliuotas skėriukas

Stambiausia regėta gyvalazdė (truputį teko įsikišti į intymų momentą..)

..o šita ilgiausia.

 Ir spalvota gyvalazdė

Vorai...

 

Ropliai...

Gyvatė-varliaakė

Šimtakojai...

Ir augalai..

 Šios gėlės žiedas - dvėseliena atsiduodantis ir muses viliojantis. Gėlės aukštis - apie metrą.

Norint aplankyti urvus, prie parko įėjimo mokesčio prisideda dar išlaidų, nes privaloma turėti gidą. „Elnio“ ir „Lang“ urvų aplankymas kainuoja 20RM žmogui, o „Vėjo“ ir „Vandens“ – 20+30RM, nes iki jų reikia atplaukti vieninteliu galimu parko transportu – ilgąja valtimi. 

Žymusis Linkolno profilis :)

Parko pažiba – smailiaviršūnių uolų miškas, į kurias norint užkopti, reikia pakratyti piniginę – trijų dienų kelionė kainuoja 325RM, į kainą įeina transportas upe, nakvynė stovykloje ir gidas, maistą reikia pačiam pirktis ir neštis. Sutikti keliautojai buvo laimingi aplankę šį gamtos kūrinį, bet mes tokių vietų dar pamatysime. Malaizija ir taip nepigiai atsiėjo…

Nesuprastas autostopas, troškus Lambir hills nacionalinis parkas ir grįžtame į Kuching

Teko nusipirkti skrydį į Miri, kuris lėktuvu pasiekiamas vos per pusvalandį, o iš oro uosto pėdinome (nes už taksi, net jei ir tik keli kilometrai, reikia mokėti 20RM!) iki pagrindinio kelio, kur pradėjome stabdyti pravažiuojančiuosius. Žmonės mūsų nelabai suprato, vienas po kito stoję vairuotojai siūlė pavežti iki autobusų stotelės, sakė, kad autobusai čia nestos (nors pravažiuojantys autobusai pristabdydavo ir jiems tekdavo ženklais parodyti, kad nestotų). Mes bandėm paaiškinti, kad autobuso nenorim, nes baigiasi pinigai, kad stabdome pakeleivingus automobilius, bet mums buvo atsakyta, kad automobiliai – dar brangiau nei autobusai:). Prastovėjus pusvalandį alinančiame karštyje nusprendžiau prisėsti, o Agnius toliau stabdė mašinas. Tuomet pastebėjome atbėgančią merginą, kuri pagalvojo, kad mums reikia pagalbos, ši mus pavežė iki Lambir, kur yra nacionalinis parkas ir nusprendėme čia pabūti dienelę (pasistatėme palapinę), kadangi iš Mulu nenoromis išvykome. Lambir kalnų nacionalinis parkas garsėja didžiule augalijos bei vabzdžių įvairove, čia dirba mokslininkai iš Japonijos, Anglijos. Iš pavadinimo galima suprasti, kad tai kalnuotos džiunglės, parke gausu krioklių, kurių aplankėme vos kelis. Ryte išsiruošėme žygiui iki Bukit Lambir (Lambir kalną), kuris – informacija skelbia – yra už 6km, pakeliui aplankėme ir išsimaudėme gaiviame gražiame krioklyje. 

6km nedaug, galvojome, bet į atstumą, panašu, kad neįtraukta įžambas kilimas ir nusileidimas, o iki kalno viršūnės likus 500m, jos pasiekti negalėjome pusvalandį. Tuomet apsisukome ir patraukėme atgal, nes buvo labai karšta Ir tvanku, beveik nebeturėjome, ką gerti (o dar 6km + nepaskaičiuotas atstumas atgal laukia..) ir labai norėjome spėti grįžti iki 17val., kuomet užsidaro valgykla (mes be pietų, tai vakarienę bent pavalgyt reikia). Visą kelią mus toliau eiti skatino mintys apie šaltus gėrimus ir ledus, už kuriuos tą minutę būtume beveik viską paaukoję:)...

Šiame parke aptikome labai daug termitų - galingai atrodo jų "upės", iš kraštų saugomos sargybinių..

 Kas čia vyksta? Milžiniška pikta skruzdėlė užsiropštė ant Agniaus čiurnos atsigerti, kur kraują nutekino siurbėlė

Kitą dieną toliau tranzavome ir po truputį pasiekėme Bintulu. Tiesa, vienas sustojęs prastos būklės mikroautobusiukas, pasirodo, yra pastoviai kursuojantis taksi (nors ir sakėme, kad pinigų neturime), tai teko kažkiek susimokėti. Šalia Bintulu buvo nemalonu stovėti – čia kelias labai dulka, zuja triukšmingi sunkvežimiai ir tarp dantų pastoviai jaučiasi traškantis smėlis. Nusprendėme paeiti tolėliau ir mums beeinant sustojo automobilis, ir paklausė, kur einam (keista matyti užsieniečius tokioj vietoj). Teko girdėti, kad žmonės gan dažnai sustoja nestabdomi ir paklausia, ar nereikia padėti.. Vyrukas važiavo į Sibu, kur mums ir reikėjo, o Sibu sėdome į naktinį autobusą ir ryte jau buvome Kuching. Tiesa, visos kelionės metu pastebėjome mėlynomis vėliavomis su svarstyklėmis nukabinėtus ilguosius namus – šiuo metu vyksta rinkimai ir tai – seniausios partijos (valstybinės ir iki šiol pagrindinės valdytojos) atributika. Ši partija valdo jau 56 metus (ją, prisiklausę pažadų, ypač renka kaimo žmonės) ir miesto gyventojai tikisi, kad šie metai šaliai atneš naujovių. Daugumoje vietų keliai remontuojami – vyksta veiksmas, žodžiu, valdžia rodo, kaip gerai dirba (kaip ir pas mus, paskutinius metus visi dūzgia kaip bitės).

Kelios dienos hostelio įdomybių su neeiliniais jo gyventojais, aplankome Bako nacionalinį parką – mūsų jau laukia Indonezija

Mus priėmes D. šįkart ruošėsi išvykti, todėl apsistojome hostelyje, kuriame užsibuvome, nes reikėjo internete užsandėliuot nuotraukų, parašyti įrašą, pasidaryti vizas Indonezijai ir šiaip atsipūsti. Šiame hostelye susitikome įvairiausio plauko žmonių – pirmiausia dėmesį atkreipė labai keistas pagyvenęs anglas. Keistas jis ne tik išvaizda, žvilgsniu ir manieromis (viena dieną susiraukęs, kitą – šokinėdamas vaikšto), bet ir tuo, kad jo kambaryje gyvena ir maža vietinė mergaitė (ir panašu, kad jis čia gyvena jau kurį laiką) – nežinau ar ji yra jo įdukra, ar kas, bet tas anglas simpatijų nekelia. Čia susipažinome ir su beveik kiekvieną merginą kadrinančiu olandu ir čeku, kuris nepritrūksta juokingų (kartais absurdiškai) istorijų iš savo gyvenimo. Taip pat čia gyvena keista japonė, garsiai sriubčiojanti kinietiškus vermišėlius, kuri pavalgius staigiu mostu suglaudus delnus ir linktelėjus paskubomis susirenka lėkštes ir išeina, du danai, kurie labai uždari ir atėję į virtuvę sau kažką pasigamina ir vėl įlenda į kambarį. Yra dar vienas senas anglas, kuris nenutrūkdamas seka istoriją iš karo metų ir jį labai sunku suprasti, o klausimai lieka neužgirsti – kažką toliau sau pasakoja. Dar čia sutikome dvi prancūzes pensininkes (atskirai), viena daili su kuprine autostopu po pasaulį nemažai pakeliavusi dama, kitai – net 72, ir keliauti nesustoja. Visi su savo istorijom, žodžiu. Tai daug laiko leidžiame su olandais ir čeku, kartu ir Bako nacionalinį parką aplankėme – nors susitikome hostelyje, bet atrodo lyg seni draugai visi būtume :). Bako nacionalinis parkas – nėra didelis, tačiau dienos ten gali neužtekti.. Įėjimas, kaip ir visi nacionaliniai parkai (jei ne Unesco paveldas) kainuoja 20, o laivas (5 žmonėms) – 96 į abi puses, tai apsilankymas, įskaitant autobusą kainuoja apie 45RM. 

Vienas rėkia..

 ...kitas medituoja.. :)

Sidabrinis langūras (Trachypithecus cristatus)

 Ilgauodegė makaka - mamytė su vaikeliu

 Bako vaikščiojom šaknų keliais

 Mėsėdis augalas - ąsotis

Toliau judam į Indoneziją (Kalimantan). Viza mėnesiui išduodama ant sienos (25USD), tačiau mes ko gero užsibūsime ilgiau, nes norime aplankyti vieno australo (Mulu parke) rekomenduotą salyną, todėl nežinome kiek užtruksime. Norint prasitęsti vizą reikia išvykti iš šalies ir vėl grįžti arba pasidaryti 2 mėnesių vizą Indonezijos konsulate (kainuoja nemažai – 170RM). Šiandien tai padarėme kartu su olandu (su juo ko gero praleisime dalį laiko Kalimantane), o miesto atstumus įveikti stabdėme pakeleivingas mašinas – žmonės labai paslaugūs. Matysime, kaip bus Indonezijoje, į ją važiuojame jau rytoj.