Kur akys mato..: Flores, Indonezija VI: Komodo nacionalinis parkas, gyvenimas po vandeniu, karštais garais besispjaudantis laivas ir apgaulingi grobuonys

Toliau mūsų kelyje – Flores sala. Šią salą aplankyti jau nekantravome, prisiklausę liaupsių iš kitų keliautojų, kurie gyrė draugiškus žmones, tradicinius kaimus, kultūrą, bujojančią gamtą ir vaizdingą kraštovaizdį. Flores sala – beveik 400km ilgio, ištisai vienas po kito išdygę ugnikalniai padaro ją labai lėtai pravažiuojamą, o vingiuotas kelias išraizgytas kaip spagečiai (kažkas savo blog’e Flores kelius pavadino “spagečių kelias”, taiklai pastebėta). Apie Flores yra ir mistiškų faktų – kaip gyvuojantss gigantizmo (Komodo drakonai, gigantiškos žiurkės) bei nykštukizmo (Flores saloje atrasti naujos hominidų rūšies atstovai (Homo floresensis) – hobitai) pavyzdžiai. Salai būdingas ir endemizmas..

Flores pradėjome tyrinėti iš rytų, nuo Labuanbajo. Labuanbajo – nedidelis uostelis vakariniame Flores pakraštyje, kur turizmo netrūksta. Nes čia, šalia – Komodo nacionalinis parkas, apimantis Komodo, Rinca salas, kuriose galima gyvai išvysti garsiuosius varanus – Komodo drakonus, tačiau salos yra maža nacionalinio parko dalis – didžiausia bioįvairovė gyvena vandenyse. Reljefas, koralai, smulkūs ir stambūs vandens gyvūnai - Komodo Nacionalinis parkas yra itin populiari nardytojų kryptis. Todėl likti Labuanbajo buvo ko – kelioms dienoms.

Pirmąją dieną iškamantinėję patarimų netrūkstantį viešbučio darbuotoją, išsinuomojome motorolerį (reikėjo pasiderėti) ir apžiūrėjome apylinkes – atsitiktinai, vietiniam gyventojui ranka parodžius kelią, nuvažiavome prie vieno iš žymesnių krioklių. Pabyrėjęs keliukas, per kurį teka upeliukas - nelabai draugiškas motoroleriui, todėl kai kurias atkarpas reikėjo įveikti labai atsargiai, o atvykus į kaimelį, paaiškėjo, kad, norint pamatyti krioklį, reikia simboliškai susimokėti bei būtina gido palyda, kas kilsteli sumelę. Apie 10min bandėme derėtis, bet nusišypsojo laimė, ir atrūko dar trijų vokiečių šeimynėlė – kaina gražiai pasidalino. Iki krioklio ėjome kokį gerą pusvalandį ir čia, perėję upę vedlio patiesiama lenta, galėjome atsigaivinti šokinėdami į upę nuo 7m aukščio uolos. Pirma norėjome išsiprašyti, kad leistų eiti vieniems, bet be vedlio tai kaži kur nuklydę būtume...

Ryžių derliaus pjovimas

Gidas kviečia eiti per lentą. Patys basomis nuo akmens iki akmens straksi ir be lentų, paslysti nebijo...

Šuolis nuo 7m aukščio uolos ir prakaitas nuplaunamas.. Krioklys pasislėpęs už uolų, o kiekvienas bandymas priplaukti arčiau būna nesėkmingas - stipri srovė iškart nužudo visas viltis:) Suraskite ant uolos tupintį vyruką (erdvei įvertinti).

Nardymas Komodo nacionaliniame parke ir ekstremali kelione atgal į uostą

Iš vakaro apsilankiau daugumoje nardymo centrų – kainos beveik vienodos (ir dar galima tikėtis šiek tiek tyliai pasiderėti). Nusprendžiau pasitikėti vokiečių valdoma nardymo kompanija, nes atitiko mano interesus, o antrąją dieną nardymą buvo galima suderinti su Komodo drakonų lankymu (nors šią opciją dar svarstėme – galima tartis su viena iš daugelio agentūrų, siūlančių Komodo ar Rinca salos lankymą, o tuo pačiu ir snorkelinimą vienoje ar dvejose vietose). Išsirinkus ir pasimatavus įrangą, krepšelis laukė rytojaus.

O rytojus prasidėjo ne idealiai, kaip buvo galima tikėtis – sutartu laiku visiems susitikus, dar reikėjo laukti vairuotojo, pristatančio įrangą į laivą, nes išvakarėse buvo švenčiamas vieno iš darbuotojų gimtadienis, kuris be svaigiųjų neapsiėjo, todėl kažkas pramiegojo. Tada dar reikėjo nueiti bilietų nusipirkti, ką būtume galėję padaryti laukdami vairuotojo. Ir išplaukėme valanda vėliau, nei planuota – nors šią dieną nusimato 3 panėrimai gan tolimuose taškuose. Pakeliui užsukome į vieną salą, kur laukė dar trys klientai – galų gale neriančiųjų buvo 11 plius 4 vadovai ir 4 įgulos nariai – ankštoka buvo. Laivas mėlynas, neitin didelis, bet užtai išdidžiai pristatomas kaip greičiausias ir manevringiausias Labuanbajo laivas. Pirmas panėrimas buvo nuostabus, antrasis taip pat (matėme daug rajų, ryklių – filmuose matyti rykliai visada pasirodydavo labai netikroviškai, bet po vandeniu jie pasirodė judantys lygiai taip pat keistai, darydami staigius, greitus ir kampuotus judesius – visko buvo labai daug, įrašas nardymo knygelėje pilnas:)), bet su trečiuoju kiek užsivėlinome, saulė jau slėpėsi už aukšto kalno ir po vandeniu buvo tamsu.. Gausu čia buvo koralų ir vėžlių, bet spalvų trūko.

Pietų visiems neužteko. O plaukdami atgal dar buvome ir nelabai maloniai nustebinti – jau sutemus, visiems besišnekučiuojant, geriant arbatą ir ilsintis po intensyvios dienos netikėtai iš variklio skyriaus pykštelėjo karštų garų stulpas, vos pora metrų nuo arčiausiai stovinčių – laimei, niekas arčiau nestovėjo ir skausmingų nusideginimų buvo išvengta. Vienas iš nardytojų – lėktuvo pilotas – įsakmiai šaukė išjungti variklį, tačiau to padaryti nebuvo galima, nes variklis išsijungia variklinėje (taip aiškino..). Atsarginio variklio laive nėra. Kitas nardytojas – žvejys iš Kanados nulėkė į vairininko kajutę ir visą kelią jos neapleido, nes neramiai jautėsi – vairininkas kartais labai nejaukiai, pernelyg horizontaliai bangos laivą laikė, dėl ko mums reikėjo sėdėti įsikabinus į bortą, o visus termosus, sausainius ir puodelius vynioti į rankšluosčius, kad nenulėktų nuo stalo. Grįžome vėlai, pavargę ir pasipiktinę. Bus kalbos.

Saulėlydis

Gigantiškosios Mantos ir gyvenimas tarp Komodo drakonų

Kitą dieną visgi nusprendėme laikytis plano ir atvykome į nardymo centrą. Čia susitikome ir su kitais bendražygiais, kurių visi negailėjo kritikos už vakarykštę dieną ir reikalavo pasikalbėti su savininkais. Savininkė mūsų laukė uoste su plačia šypsena ir kilstelėtais antakiais – „viskas jau sutaisyta, nieko ten rimto nebuvo, viską žinome, viskas kontroliuojama“ ir dar suvertė kaltę vienai iš vadovių už panikos skleidimą, kuri tuoj pat paskambino savininkams pranešti apie situaciją. Atsiprašymų nebuvo, tik gynyba ir „viskas gerai“, bet mūsų tai nė vieno netenkino ir šiaip ne taip išsireikalavome vykti su kitu laivu (kuris paprastai kelių dienų išvykoms naudojamas), pareiškę, kad, jei nieko nekeis, gerų atsiliepimų nesitikėtų. Antrąją dieną mėgavomės erdviu laivu, užtai šįkart kažkas pamiršo apie vegetarišką maistą... Pirma nėrėme į „Manta“ tašką - valymosi stotelę (vietovė, kur šios atplaukia išsivalyti nuo parazitų - šį darbą čia gali atlikti tam tikros krevetės ar žuvys), kur mums pasisekė iš arti regėti milžiniškas, apie 4m skersmens mantas (pasisekė pamatyti ir "kunigą" - juodos spalvos mantą) – tik čia būtų pravertę įrankiai prie dugno prisilaikyti, nes srovė plėšė į šoną, todėl nardytojai laikėsi kas už dugno, kas už kokio akmens, kas už vienas kito – buvo komiškų situacijų, susidūrimų ir vienas kito tempimų :). Antrą sykį nėrėme palei didelę, koralais apaugusią povandeninę sieną, kur gausu įvairių smulkių bestuburių, o jos viršuje, apie 7m gylyje, po milžiniškais apvaliais koralais slepiasi rykliukai. Ir ne tik..

Lapausių komanda :)

Milžinės

Po nardymų išsilaipinome Rinca saloje, kur, iš trijų galimų, pasirinkome vidutinio ilgio trasą, tikėdamiesi pamatyti garsiuosius gigantus - Komodo drakonus - laukinėje gamtoje. Žygiavome per žalsvas, sausringas kalvas, kur pagrindinis kraštovaizdžio akcentas – palmės (Vėduoklinės palmyros). Deja, drakonų nė kvapo (nors vedlys sakė, kad saloje jų priskaičiuota virš pusantro tūkstančio), turbūt užmatyti juos lengviau ryte, tačiau yra ir „garantija turistams“ – žygio pabaigoje grįžus į direkciją (čia visi namai stovi ant polių, bet pasitaikė atvejų, kad ir čia sugebėjo vienas dručkis užsiropšti), kaip jie sako „šalia virtuvės“ visada galima išvysti keletą jų. Visi kaip susitarę tikina, kad varanų nemaitina, o šie patys ateina, užuodę maistą, tačiau pasirodė kiek kitaip..

Komodo drakonai atrodo tingūs ir nepavojingi, tačiau jų atakavimo greitis – neįtikėtinas. Daug istorijų teko girdėti apie saloje sudužusį lėktuvą ir į aukas besikėsinančius varanus.. Ar apie jūroje paliktus nardytojus, kurie paskutinėmis jėgomis patys pasiekė artimiausią salą ir ten kentėjo dvi bemieges naktis, besigindami nuo šių plėšrūnų ir valgydami rastus moliuskus, kol galų gale buvo pastebėti gelbėtojų (nežinau, ar čia tas pats atvejis, bet vėliau sužinojau, kad tos pačios vokiečių kompanijos laivas jūroje paliko nardytojus, nes šie buvo nunešti srovių kiek toliau ir įgulos nariai niekaip negalėjo jų rasti). Tai tikros istorijos, bet varanai reguliariai saloje kokį gidą užpuola, todėl pasisaugoti reikia – atsitikus nelaimei greitai nesureagavus, galima sulaukti galo – Komodo drakonai kąsdami pasidalina nuodingomis, paralyžuojančiomis medžiagomis ir geru bakterijų kokteiliuku, kurio sukelta infekcija pražudo ir didžiausius vandens buivolus, nors pagrindinė žmonių mirties priežastis buvo nukraujavimas. 2007 metais nukraujavęs žuvo aštuonmetis berniukas, kurį stvėręs alkanas varanas beveik perkando perpus. 2008 metais nuo drakonų akmenimis ir diržais su svarmenimis gynėsi nardytojai, 2009 metais savo darže dviejų varanų buvo užpultas vietinis gyventojas, kuris mirė netekęs kraujo dėl daugybės žaizdų, o tais pačiais metais netikėtai buvo užpultas ir direkcijos darbuotojas – komodo drakonas tykojo po stalu ir griebė aukai už kojos (besiginant buvo sukandžiotos ir rankos), kai šis pamatęs plėšrūną bandė ramiai pasišalinti – nėra klausimų, kas greitesnis. Darbuotoją išgelbėjo kolegos, o išgyveno jis dėl to, kad pasisekė laiku būti nugabentam į Balį.

Nors ir baugina šie grobuonys savo galimybėmis, minta jie daugiausiai nustipusių gyvūnų (kuriuos užuodžia iš beveik 10km atstumo) mėsa – kartais ir kokį žmogaus lavoną išsikasa :), įvairiais smulkesniais gyvūnais (dažniausiai mažesnieji) – bestuburiais, paukščiais, ropliais (tuo pačiu ir mažesniais Komodo drakonais (todėl išsiritę šie ropščiasi į medžius ir gyvena juose iki pasiekdami tam tikrą dydį), taip pat stambesniais – kaip pasiseka, taip ir pasisotina :). Gerai pasisotinę drakonai gali nevalgę išbūti labai ilgai..

Gidai "apsiginklavę" pagaliuku su dvejomis atšakomis - to užtenka, tik svarbu neužsižiopsot :)

Tipiškas Rinca kraštovaizdis

Šie trofėjai - Komodo drakonų sumedžiotų gyvūnų galvos.

Ten kur prakapstyta - Komodo drakonų lizdavietė. Kiaušinius sudėjusios patelės šiuos užkasa, o lizdavietę prižiūri. Pastebėjimas - net ir čia netrūksta vietinio mobilaus ryšio operatoriaus reklamos..