Kur akys mato..: Flores, Indonezija VII: Tradiciniai kaimeliai, ryžių laukai ir nesėkmės Ende mieste

Wae Rebo - tradicinis kaimas kalnuose

Iš Labuanbajo autobusu pajudėjome į Ruteng – nors kilometrų nėra labai daug, bet kelionė vingiuotais keliais užtruko apie 6 valandas. Tiesa, keliauti čia ir autosopu nebūtų didelių sunkumų, o motoroleriu būtų išvis puiku (kaip ir visoje Indonezijoje, ko gero pati pravarčiausia transporto priemonė – ekonomiška, greita ir suteikianti daug galimybių. Dviratis irgi gerai, bet Indonezijai reikia labai daug laiko, o ir eismas nelabai malonus), bet mes jau skaičiavome dienas iki vizos pabaigos... Ruteng‘e nuvykome į Labuanbajo rekomenduotą viešbutį, bet šis, visas atremontuotas ir nuspalvintas pasirodė per brangus – užtai savininkas pasiūlė apsistoti jo namuose, skirtuose ne turtuolius apnakvyndinti. Ruteng – nelabai kažkuom įspudingas, nedidelis miestelis (tačiau jame visada klaidžiodavom, nes nesusigaudydavom, kur esam – kažkoks keistas išplanavimas), esantis kalnuose, todėl čia būna vėsu. Kodėl čia apsistojome? Nes netoliese yra ypatingos ir tik čia esantys ryžių laukai, primenantys voratinklį. Taip pat Ruteng yra pagrindinis taškas nepriklausomiems keliautojams, norintiems aplankyti Wae Rebo tradicinį kaimą, esantį kalnuose ir ypatingą savo didžiuliais kūgiškais namais.

Tik atvykę ir susiradę „namus“, nusimetėm daiktus, išsinuomojom motorolerį (60.000IDR – primenu, kad 10.000IDR = 0,9USD) ir išvažiavom link Wae Rebo. Aplankyti jį reikia bent jau 2 dienų. Motoroleriu važiuoti ko gero yra pats geriausias sprendimas, nes viešasis transportas važiuoja retai, lėtai ir dažnai pergrūstai, pakeliui nėra galimybės sustoti, kur norisi, keliai prastoki (kas iš keturračių atima daug greičio), o nuo galutinio autobusiuko taško reiktų dar toli kulniuoti, todėl gali tekti išbraukti dar daugiau laiko. Iš Ruteng pajudėjome popiet, galvojome per trejetą valandėlių įveiksim, bet 60km pasirodo yra virš 80km, todėl Dintor kaimelį pasiekėme jau dangui įgavus raudoną spalvą. Pakeliui pravažiavome nemažai kaimelių, pastebėjau, kad šiuose labai populiarus tinklinis – kas rimčiau įrengtose aikštelėse kamuolį muša, kas paprastesnėmis pasitenkina, o vaikam užtenka ir ant pagalio pririštos virvutės, kurios kitą galą laiko vienas iš vaikų. Taip pat per atvertų tamsaus garažo durų plyšį ar po erdviu stogu pastebėta ir biliardo stalų. Taip pat atroje kelionės pusėje pasiekėme pietinę Flores pakrantę ir kelias vedė palei vandenyną – pakrantė vieniša, ilga ir akmenuota, pasirodė, kad būtų nebloga vieta palapinę pasistatyti (kurią palikome Ruteng). Žmonės visos kelionės metu pasirodė faini.

Dintor kaimelyje mus nustebino esanti vienui vienintelė nakvynės vieta, į kurią nurodo patręšusi iškaba, kur už žmogų (įskaitant maistą) prašoma 250.000IDR. Bet viešbutėlis (keli sujungti mediniai nameliai, kurių kiekvienas padalytas į du kambarius) buvo tuščias, o mes prašėme tik vietos galvą priglausti, tai nusileido iki 150.000IDR (čia maksimumas, ką mes mokame Indonezijoje) už kambarį ir dar vakariene ir pusryčiais pavaišino – sakė, neramiai jausis, jei žinos, kad svečiai tuščiais pilvais liks :). Savininkas pirma norėjo, kad pasisamdytume gidą (angliškai nekalbantį), bet motyvai neįtikino, tuomet mums išaiškino, kad pirma turėtume nueiti į pagrindinį kaimo namą, mums bus pasiūlyta kavos, tada pasirašyti svečių knygoje ir į ją įkišti po 100.000IDR – tokia nustatyta auka kaimui. Kaime galima ir pasilikti nakvoti specialiai turistams pastatytame name, tuomet auka būtų 250.000IDR žmogui.

Kitą rytą kėlėmės su saule, ir motociklu nuvažiavę iki Denge kaimelio, čia jį palikome ir pradėjome žygį aukštyn. Kelias buvo molingas ir akmenuotas, pradžioje pavijome basą pagyvenusį vietinį, kuris kaip įmanydamas stengėsi nuo mūsų neatsilikti, bet netylo garsus kosulys, todėl žmogaus paprašėme eiti savo tempu, nors ne iš karto suprato – taip ir nesupratome, ar jis norėjo mums draugiją palaikyti ar „gidu“ pabūti. Keliukas iki kaimo – vienas, išklysti nėra kur ir šis veda per džiungles, kur gausu paukščių ir endeminių augalų, vienoje vietoje teko įveikti molingą, nuošliaužos sunaikintą atkarpą. Iš aukščiau atsiveria nuostabūs vaizdai, prasideda kavos plantacijos – kava yra pagrindinis Wae Rebo kaimo pajamų šaltinis.

Endeminis Flores paukštis - Pachycephala nudigula (Bare-throated whistler). Gieda jis labai gražiai - moka imituoti ir kartais primena elektroninius garsus - ir labai garsiai, galima atpažinti iš tolo.

Prinokusios kavos pupelės

Užtrukome 3 valandas ir atvykome apie 10val., kaimas buvo švelniai apklostytas debesimis, kurie kaipmat prasisklaidė įsismarkavus saulei. Kaimo centrinė dalis – puslankiu sustatyti 7 dideli kūgiški namai, pastatyti iš vietinių žaliavų. Viename name gyvena iki 8 šeimų – tai bene vienintelis likęs kaimas apylinkėse, kur žmonės palaiko šią tradiciją – kiti tokio pat tipo kaimai apleisti, nes žmonės nebenori gyventi kartu su kitais, nori turėti privatų namą savo šeimai. Aplink šiuos tradicinius namus išsibarstę ir naujesni, skardiniais stogais (neprisimenu, kas ir kokiu etapu juose gyvena). Kaip ir liepti, pirmiausiai nugužėjome į pagrindinį namą, kurį žymi ant stogo pritaisyti buivolo ragai. Čia gyvena seniausioji ir garbingiausioji karta, turinti svarbiausią žodį kaimo reikaluose. Atvykus mums buvo pasiūlyta prisėsti, na ir čia baigėsi susikalbėjimas. Pabandėm pramušti reikalus ir paprašėme svečių knygos, bet šis klausimas kažkaip kurį laiką liko neišspręstas, apie kažkokią ceremoniją kažkas kažką užsiminė... Nesupratome, ar čia dabar kavos laukti, ar sumokėti, ar kaip čia.. Palikau Agnių sėdėti ir nuėjau pafotografuoti, nes kaip tik švietė saulė ir nenorėjau praleisti šio momento belaukiant nežinia ko. Po gero pusvalandžio atėjo šiek tiek angliškai kalbantis jaunuolis (mano indoneziečių kalbos žinių dar nepakako susikalbėti, nors vietiniai pagrinde kalba savo kalba) ir paaiškino, kad turime duoti auką, simboliškai, kiek negaila. Na, galvojame, čia turbūt „ta“ auka, ir ištraukus 50.000 jaunuolis tarė „užteks, užteks“ ir informavo, kad dabar bus ceremonija, vyriausioji galva paprašys protėvių mus apsaugoti ir priimti į kaimą. Diedukas rankose laikydamas pinigus kažką paburbuliavo ir štai mes jau esame saugūs :).

Dar sykį apvaikščiojome centrinę kaimo dalį, kurio viduryje ant išklotų tentų buvo džiovinamos kavos pupelės, tarp jų lakstė vaikai ir šunys, viena moteriškė medine lazda į specialų medinį kelmą išmušinėjo kavos pupeles iš odelių, kita taip smulkino jau paskrudintą kavą. Kavos teko paragauti ir ji mums labai patiko. Taip pat buvome pavaišinti ir gardžiais pietumis, po kurių, dar aplankę naujai statomą biblioteką (kaip pirmą knygą padovanojau savo Indoneziečių-Anglų kalbos žodynėlį, kuris gal naudingesnis bus kokiam vaikui – man reikalingų žodžių mažai radau) iš lėto leidomės atgal, o Wae Rebo ėmė skęsti debesyse. Gražu čia, malonu pabūti tokiose atokiose vietose, kurios nemato daug turizmo. Tik įdomu, kiek ilgai...

Wae Rebo iš viršaus

Agnius ir pirmasis sutiktas Wae Rebo gyventojas

Pagrindinis (vidurinis) namas su ragais ant stogo

Šviežių pupelių gliaudymas iš žievelių

Pagrindiniame name. Erdvės labai daug. O čia dar nesupratome, ko laukia senoliai :)

Skrudintos kavos smulkinimas

Džiovinamos kavos uogos

Artėjant vidurdieniui, kavos pupelės surenkamos, nes gresia lietus.

Žaidimų aikštelė

Tą pačią dieną kitu, trumpesniu keliu (netyčia, tiesiog žmonių klausėme į kurią pusę Ruteng) per virš 2km aukštyje esančią perėja grįžome į Ruteng, pamatydami dar nematytas vietas ir, pernakvoję, kitą dieną aplankėme voratinklinius ryžių laukus, esančius už 19km. Tokie ryžių laukai visoje Indonezijoje yra tik vieni – žemės apskritimas giminės šeimoms dalijamas kaip pyragas, o centrinės dalies derlius paliekamas kaip auka dievams. Tai – taip pat gan primityvi tradicija, kuri, ko gero, palaikoma dėl pritraukiamo turizmo (nors jo čia palyginamai nedaug) – apskritimas nėra iš patogiausių formų dalijantis žemę ir šie laukai dažnai nebūna idealios apskritimo formos, kad nebūtų švaistoma žemė. Grįžę į Ruteng bandėme aplankyti dar porą tradicinių kaimų (vidury miesto), bet vienas jų pašiurpino – namai visiškai neprižiūrimi, akis bado betonas ir šiukšlės. Užtai tik įvažiavus į kaimo teritoriją, nespėjus nė apsidairyti pasitinka žmogelis su svečių knyga (čia ir susimokėti reikia), bet nematėm reikalo aukoti, paaiškinom, kad pirmiau gal apsitvarkyti reiktų ir sprukom. Daugiau kaimų (mieste) lankyti nė nebesinorėjo.

Ryžių terasos Ruteng apylinkėse

Voratinkliniai ryžių laukai - jie ypatingai gražiai atrodo, kuomet dirva apsemta, sodinant ryžius ir tik juos pasodinus.

Mergina iš Ruteng apylinkių

Popiet išjudėjome į Bajawa ir autobusas mus paleido prie sankryžos jau sutemus – iki miestelio dar reikėjo įveikti apie 5km, todėl priėmėme ojek‘o pasiūlymą (Ojek – laisvai samdomas taksi-motoroleris, čia vietos yra tik vienam keleiviui) ir paprašėme, kad nuvežtų į pigiausius svečių namus. Tą pačią dieną išlindome ieškoti motorolerio nuomos ir buvome nukreipti į kone didžiausią viešbutį. Deja, čia motorolerių neturėjo, todėl nuėjome į priešais esantį viešbutį, kur viešbučio darbuotojas paskambino savo draugeliui ir šis mums išnuomojo saviškį. „Full tank, gasoline included“ - pilnas bakas, sako, degalai įskaičiuoti - kainavo 75.000IDR. Patikrinus bakas buvo kiek daugiau nei puspilnis, todėl paprašėm užpildyti.

Bajawa regionas pilnas tradicinių kaimų, kurių kai kurie turi itin savitą stilių. Paprastai kaimui reikia paaukoti po 10.000IDR nuo žmogaus (todėl kai kuriuose vaikštinėjau viena, nes kaimai panašūs – pavaikštinėju, pabendrauju su vietiniais žmogeliais, kurių dauguma tikisi, kad nupirksi koki suvenyrą, pafotografuoju ir važiuojam toliau). Pirmiausiai anksti ryte išvažiavome ieškoti Wawo Muda ugnikalnio kraterio – paskutinio išsiveržusio ugnikalnio Flores saloje (2001m.), kur susidarė keli gelsvi-rudi-orandžiniai ežerėliai, o kraštovaizdžiui prieskonių dar priduoda kaip sudegę degtukai atrodantys pušų nuodeguliai ir Inerie vulkanas fone (kuris kaip tyčia pasislėpė po debesimis). Rasti nebuvo labai lengva – važiuojant motoroleriu reikia nuolatos vietinių klausinėti, kur Wawo Muda, nes keliukai atrodo labai šalutiniai ir pagal žemėlapį beveik neįmanoma suprasti – ar čia tas kelias, ar ne. Atvykus į pradžios tašką, palikome motorolerį ir išpėdinome. Pirma ėjome teisingai, bet neišvydę kraterio (nes šis taip pat slėpėsi po debesimis), pradėjome klaidžioti. Paklausus vietinio, šis mostelėjo kaip ir gera (bet kaip ir nelabai) kryptimi, todėl nuėjus pusvalandį ir nieko panašaus neradus supratome, kad kažkur tikrai ne čia nuėjome. Viso iki kraterio nueiti užtrunka apie valandą, bet mes pravaikštinėjome apie dvi. Nusivylę buvome, bet nusprendėme, kad pasiduoti negalima ir, sutikę gidu lydimus turistus, gavome teisingą kryptį. Čia pasirodė labai gražu ir verta žygio. Beje, visose apylinkėse auginama kava - ko gero visoje Indonezijoje, aukščiau esančiose vietovėse.

Wawo Muda dar vadinamas "mini Kelimutu"

Visą rytą sugaišę prie vulkano, tiesiu taikymu nuskubėjome link tradicinių kaimų – keliolikos kilometrų spindulių jų yra dešimtys. Tik vieni labiau išlaikę tradicines medžiagas ir aplinką, kiti – jau skardiniais stogais. Tiesa, pakeliui pajutome kažkokį motorolerio gedimą – trūko varžto prie koja valdomų galinių stabdžių ir šie buvo įlenkti – pasisekė, nes šalia buvo servisas ir gedimą mums sutaisė už 7.000IDR.

Kaimelio viduryje - kapavietės. Kapų šalia namo matėme visoje Indonezijoje, kai kur jie nukloti plytelėmis, kai kur akmenimis... Ngada etninės grupės kaimuose labai simboliški yra Ngadhu (medinis kotas su stogeliu - simbolizuoja vyrišką lytį) ir Bhaga (mažas namelis kairiau - moteriška lytis) - siejami jie su protėviais ir rūpesčiu jų pomirtiniu gyvenimu.

Draugiška moteriškė Liuba kaime. Tipiškas aksesuaras kaimuose - gyvulių ragai - simbolizuoja turtą.

Bena kaimelis - bene įspūdingiausias (Ngada etninės grupės tradiciniai namai). Namai sustatyti dviem puslankiais vienas prieš kitą, viduryje - protėvių kapai , susibūrimų bei ritualų vieta

Kone kiekviename kaimelyje moterys audžia tradicinius drabužius (ilgas sijonas, į kurį įlindus visu ilgiu galima apsisiausti, nešioti kaip suknelę ar sijoną - tiek vyrams, tiek moterims), juostas, šalikus, diržus...

Kai kurių namų stogus puošia mediniai personažai ar maži nameliai.

Apsilankę keliuose jų, patraukėme link karštųjų versmių, kurios pasirodo yra visa verdanti upė. Šios vietos be vietinių nurodymų suradę taip pat nebūtumę – reikėjo klausti „di mana air panas?“ (kur karštas vanduo?), taip vadinamos karštosios versmės. Maudymuisi skirta vieta – karštos ir šaltos upių susidūrimo taškas. Čia galima išsirinkti sau malonią temperatūra – šaltesnę ar karštesnę, nors kartais netikėtai užlieja karštesnio arba šaltesnio vandens pliūpsnis. Kone visoje Indonezijoje gausu karštųjų versmių – nieko nuostabaus, čia gausu ir jas kaitinančių ugnikalnių, o versmės vietiniams gyventojams yra kone vienintelė karšta vonia. Čia mums labai patiko ir negalėjome atsistebėti Indonezijos turtų įvairove ir gausa, pramirkome gerą pusvalandį besimėgaudami kūną supančia šiluma (užsimiršo net apšiukšlintas krantas), nesinorėjo nė lįsti lauk :).

Dar užklydę į vieną turistų nelankomą kaimą (kažkaip galvojome, kad išvažiuosime į kitą kelią) ir pasisveikinę su smalsiu būriu vaikų, tuo pačiu keliu grįžome į Bajawa, kur grąžinome motociklą. Degalų sudeginome gal kokį pusantro litro. Tik viešbučio darbuotojas kažkoks labai knislus pasirodė, patikrino baką ir pareiškė, kad turim dar sumokėti už litrą degalų. Mums tai labai nepatiko ir pakartojome vakar jo sakytus žodžius, bei pridūrėme, kad mums teko mokėti už remontą, todėl gal greičiau jau jis mums turės sumokėti. Staiga prie mūsų prisistatė malonus vyrukas su dredais ir paklausė, ar viskas gerai, o viešbučio darbuotojas kažkur dingo (nors sakė, kad mums reikės sulaukti jo draugo ir su juo pasiaiškinti, su kuo visiškai sutikome). Šis vyrukas, pasirodo, nuomoja motorolerius (oficialiai) ir paprašė mūsų parašyti skundą viešbučio direktoriui, nes tas darbuotojas griauna jo verslą, įkišdamas draugų motorolerius. Šnekėjome kokią valandą, o nei darbuotojas, nei jo draugas nepasirodė. Nusprendėme, kad už benzina pinigų jie nebenori :). Tas pats vyrukas yra ir vienas labiausiai giriamų gidų, puikiai šnekantis angliškai – jis mums suorganizavo autobusą kitai dienai bei davė rekomendacijų, kur pigiai apsistoti Kupang‘e (Timor sala) ir išsinuomoti motorolerį Ende mieste, kuris – mūsų kitas apsistojimo taškas.

Grįždami namo užsukome į tą prabangųjį viešbutį, nes šie turi internetą. Paprašėme registratūrininkės, ar galėtume pasinaudoti, nes reikėjo pasitikrinti paštą, bet buvo paaiškinta, kad internetas – tik klientams. Na gerai, sakau, mes nusipirksime atsigerti alaus ar dar ko, bet ji labai abejojo, todėl paprašėme, kad paklaustų savininko. Kažkokia labai ji išsigantus pasirodė, bet paklausti nuėjo ir grįžo su tuo pačiu atsakymu – reikia būti čia apsistojus. Tada įsikišo vietinis vyrukas, pradėjęs aiškinti, kad čia viešbučių monopolija, kad mes patys kalti, kad prieš atvažiuodami neišsiaiškinom, kuris viešbutis turi internetą, išvadino mus arogantiškais ir apkaltino, kad spaudžiam registratūrininkę, nors mes tik gražiai paprašėm kažko, kas mums pasirodė nekaltas ir jokių rūpesčių nesukeliantis dalykas. Toks akibrokštas pasirodė netikėtas ir paliko nekokį įspūdį, bet paskaičius žiaurius atsiliepimus apie viešbutį („Edelweiss hotel“) susidarė įspūdis, kad tą vietą valdo gobšas bjaurus savininkas – turbūt su darbuotojais taip pat nesiskaito, kaip ir su svečiais. Užtai pakeliui užmatėme interneto kavinę (kažkodėl niekas nenorėjo informuoti, kad tokia egzistuoja), kur už centus be nesklandumų atlikome viską, ką reikėjo.

Į Endę atvažiavome apie pietus. Čia atvykti buvo dvi priežastys – norėjome pamatyti netoliese esantį Kelimutu ugnikalnį ir susidariusius skirtingų spalvų ežerus – šie nuolatos keičia spalvą –, taip pat iš Ende plaukia keltas į Kupang, Timor saloje. Beeinančius mus užmatė ir užkalbino vienas vyriškis bei pasiūlė nuvežti iki viešbučio ar išnuomoti motorolerį (vėliau paaiškėjo, kad tas pats, kurio kontaktus mums davė gidas iš Bajawa). Buvome girdėję, kad Kelimutu – uždarytas, nes vienas iš ežerų virto baltu ir buvo jaučiamas stiprus sieros kvapas – valdžia baiminosi, kad šie požymiai gali reikšti vulkano suaktyvėjimą, todėl įsakė nieko neleisti prie šio, bene įspūdingiausio visoje Flores saloje gamtos stebuklo. Pirmiausia buvo pastatyti sargai ant kelio prie pagrindinio įvažiavimo, bet gidai turistus ėmė vesti per aplinkui – tada valdžia kaip tik mūsų atvykimo dieną išleido oficialų įsakymą, draudžiantį bet kam ten patekti. Nepasisekė. Tuomet nusprendėme vis vien išsinuomoti motorolerį ir pasivažinėti apylinkėse, bet mūsų nuomotojas pradingo ir neatsakė į skambučius (kitą rytą sutikome ir išgirdome kažkokius durnus pasiteisinimus). Nusprendėme dieną praleisti nieko neveikdami, o kitą dieną – keltas į Kupang. Bet ir vėl nepasisekė. Kelto nėra :). Keltas tik už dviejų dienų. Iš Ende į Kupang plaukia du keltai – vienas „ASDP“, kitas „PELNI“. Tačiau apie pirmąjį informaciją rasti sunku, tiksliau, rasti galima, bet ji yra pasenusi ir neatitinka realybės, o viešbutyje niekas nieko nežino. Klausėme ir uosto policininkų ir paprastų policininkų – niekas tiksliai nieko nežino, ir sako skirtingus laikus bei dienas. Todėl teko prakabėt tris dienas Ende, kol galų gale išplaukėme su „Pelni“.

Ši kelionė, bent jau jos pradžia buvo baisoka – kelto laukė didžiulė minia, o dar didesnė buvo kelte. Keltui prisišvartavus kaip visada prasideda neapsakomas veiksmas, grūstys, vieni eina pirmyn, kiti atgal. Tiek žmonių susidarė dėl prieš tai atšaukto kelto ir nepalankaus meto – studentai važiuoja į Kupang‘ą priduoti stojimo dokumentų į universitetą. Nusprendėme likti paskutiniais įlipančiais į keltą, kuris, sulipus visiems žmonėms su savo kroviniais (daugiausiai ryžiais), akyse pagrimzdo virš metro – langelio, buvusio aukščiau krantinės, nebesimatė. Visi praėjimai buvo nugulti žmonių, niekur nebuvo vietos net praeiti, o laiptinės ir kiekvienas laisvas kampas užgrūstas kroviniais. Mes nusibrovėme tiesiai iki kapitono – pirmiausiai paklausiau ar jis garantuoja, kad neskęsime su tiek žmonių (patikino, kad viskas čia normalu, o mano pastaba dėl mažo gelbėjimosi valčių kiekio buvo atremta fraze „stačiomis visi tilps“:))) ir tada paprašėme prisiglausti už tvorelės, prie įgulos durų – sėkmingai. Jūra buvo visiškai rami ir sėkmingai pasiekėme Kupang‘o uostą, esantį vos 7km nuo uosto. Užtai iki jo nuvažiuoti iš mūsų buvo prašoma net po 30.000IDR, todėl nusprendėme eiti ir tranzuoti – netrukus mums sustojo ir už dyką pavežė atgal važiuojantis taksi. Mieste mus pasitiko B. iš couchsurfing su šeima, priėmęs mus apsistoti savo namuose.