Senokai iš mūsų nieko negirdėti, tačiau yra priežastis, ir net ne viena..
Pirmiausiai tai trumpai papasakosiu, ką veikėm nuo paskutinio įrašo (nors jis gimė gerokai vėliau, bet nesvarbu) - iš Vakarų Timoro motociklu nuvažiavom į Rytų Timorą - naujai Indonezijos vizai gauti, švarių gražių dolerių gauti, na ir kas be ko su šalimi susipažinti). Po savaitės grįžome į Vakarų Timorą, pasidavėm Rote saloje ir toliau keltu kėlėmės į Alor salą, kurioje aptikome labai malonius žmones, bet čia neužsibuvome ir, tikėdamiesi patekti į Lembata, atsidūrėme per vidurį - Pantar saloje, kurioje įstrigome kelioms dienoms. Ši sala nepaliko gero įspūdžio... Sėkmingai pasiekę Lembata ir policininkų padedami gavome motociklą, su kuriuo išrūkome į kaimą, kurio žmonės praktikuoja banginių medžioklę šokinėdami iš laivo ietimis (medžioklės nestebėjome) - tuomet vėl keltu patekome į Flores, tik iš kito galo :). Šįkart pavyko pamatytį nuostabųjį Kelimutu ir ramia širdimi išvykome į Sumba salą su ypatingais tradiciniais kaimais ir smėlėtais krantais. Iš Sumbos 2 dienų "kruizu" pasiekėme Bali, kur mus priėmė Raja Ampat sutikta rusė ir čia praleidome 2 savaites, po Balio aplankėme 2 Javos ugnikalnius (Ijan ir Bromo) ir nepailsdami per savaitę pratranzavom iki pat Sumatros viršaus (Medan), sutikdami daugybę nuostabių žmonių. Čia turėjome žygį po džiungles ir bėgom nuo orangutangų, o vėliau ilsėjomės Toba ežero ramybėje. Bet pasiilsėti nespėjom ir jau reikėjo judėti link Tailando (vėl baigėsi viza), kurį taip pat pasiekėme autostopu. Tailande praleidome 2 savaites (Koh Phangan ir Bankoke) ir šios vietos mums paliko labai prastą įspūdį, bet su nekantrumu laukėme Myanmaro, į kurį atskridome rugsėjo pirmąją. Myanmare taip pat nebuvo kada atsipūsti - žygiavome, su motoroleriu raižėm po šalies vidurius ir džiaugėmės tik ką šviežiai atidarytomis vietovėmis, kuriose nesutikome turistų, bet sutikome dar nesugadintus ir nuoširdžius žmones, ko, deja, negalima pasakyti apie turistines vietas - oj tas pinigėlių skonis... Taigi, Myanmarui skyrėme 6 savaites ir apkeliavome tikrai nemažai, paskutinę savaitę pasilikome poilsiui prie ežero (nes jau kaip ir nebebuvo minčių dar kažką bandyt pamatyt - įspūdžių užteko), nuotraukų rušiavimui ir blogo atnaujinimui, bet vat atsitiko taip, kad suskilo kompiuterio ekranasm tai tiesiog neveikėme nieko. Tailande ir Myanmare, tiesą pasakius, patyrėme šiek tiek nuostolių ir šiaip neigiamų situacijų (po Indonezijos tai buvo didelis kontrastas, žmonės šiurkštoki (turbūt, kad geria kaip bepročiai ir per daug mėsos valgo) ir linkę pamelžti užsieniečius, kartais ir nelabai garbingai viskas gaunasi... O budistų šalys, atrodo visur taika ir ramybė turėtų tvyroti... Pamesta piniginė, apgavystė perkant bilietus į Bankoką, tuščiai nusipirkti bilietai iš Myanmaro į Bankoką (apsigalvojome, nusprendėme čia negrįžti ir teko pirkti bilietus tiesiai į Kuala Lumpur), nuo pagodos numestas fotoaparatas ir perpus perlūžęs objektyvas, suskilęs kompiuterio ekranas... Na, bet kelionėse visko nutinka, o nesėkmių iki šiol nebuvo. Tiek jau to. Istorijų galima tikėtis kažkada, tikiuosi greitai :)
Šiuo metu jau daugiau nei savaitę esame Kuala Lumpur - didžiuuliame išsivysčiusiame mieste, kuriame ruošiamės savo kitam kelionės etapui - jau turime bilietus į Mauricijų, iš kurio planuojame judėti į Madagaskarą ir po jo - į Afrikos kontinentą, o nuo šiol link namų mus neš grakštūs dviratukai. Galvojome, kad čia prekintis bus lengva, bet anaiptol - miestas toks didelis, o tokios parduotuvės kaip dviračių yra išsibarsčiusios priemiesčiuose, tuo tarpu miesto centras - kaip vienas didelis prekybos centras su gausiu elektronikos, drabužių, avalynės ir kitomis parduotuvėmis ir taip pat gausiu jų siūlytojų kiekiu, lendančių tiesiai į akis :). Nors šiaip čia labai civilizuota... Mums labai pasisekė per couchsurfing apsistoti pas nuostabų vyruką C. su panašiom mintim (ir dar labiau pasisekė, kad jis kaip tik prieš dieną išėjo iš darbo, kad galėtų pakeliauti, todėl buvo laisvas), kuris mus labai kantriai keturias dienas vežiojo po parduotuves. Buvo labai sunku rasti tai, ko mums reikia - kelionei skirtą dviratį, nes didžioji dauguma dviračių - prabangūs plento arba kalnų dviračiai (vietiniai sportuoja, bet dviračiais nekeliauninkauja). Vieninteliai akį patraukę dviračiai - nepigūs, JAV pagaminti Surly, kuriuos galų gale ir išsirinkome (Surly Troll), ir dabar didžiuojamės juos turėdami, nes žmonių atsiliepimai apie juos yra nuostabūs. Na, o investicija atsipirks, nes dviračiai turės atlaikyti nedraugiškus Afrikos kelius, todėl rizikuoti važiuoti su kinietišku ir neitin standartišku dviračiu būtų pernelyg rizikinga - daug kilometrų nusimato.
Taigi, visas dienas lakstėme kaip išprotėję, tiek dalykų susipirkt reikėjo, padaryti tą, aną.. Todėl esame pavargę ir laukiame rytojaus skrydžio į Mauricijų, kuriame galbūt galų gale pailsėsime. Nors jėgų miesto pažinimui liko nedaug, bet šiek tiek atseikėjome, todėl prisegu Kuala Lumpur simbolio ir pažibos - bokštų dvynių nuotraukas :)
Pirmiausiai tai trumpai papasakosiu, ką veikėm nuo paskutinio įrašo (nors jis gimė gerokai vėliau, bet nesvarbu) - iš Vakarų Timoro motociklu nuvažiavom į Rytų Timorą - naujai Indonezijos vizai gauti, švarių gražių dolerių gauti, na ir kas be ko su šalimi susipažinti). Po savaitės grįžome į Vakarų Timorą, pasidavėm Rote saloje ir toliau keltu kėlėmės į Alor salą, kurioje aptikome labai malonius žmones, bet čia neužsibuvome ir, tikėdamiesi patekti į Lembata, atsidūrėme per vidurį - Pantar saloje, kurioje įstrigome kelioms dienoms. Ši sala nepaliko gero įspūdžio... Sėkmingai pasiekę Lembata ir policininkų padedami gavome motociklą, su kuriuo išrūkome į kaimą, kurio žmonės praktikuoja banginių medžioklę šokinėdami iš laivo ietimis (medžioklės nestebėjome) - tuomet vėl keltu patekome į Flores, tik iš kito galo :). Šįkart pavyko pamatytį nuostabųjį Kelimutu ir ramia širdimi išvykome į Sumba salą su ypatingais tradiciniais kaimais ir smėlėtais krantais. Iš Sumbos 2 dienų "kruizu" pasiekėme Bali, kur mus priėmė Raja Ampat sutikta rusė ir čia praleidome 2 savaites, po Balio aplankėme 2 Javos ugnikalnius (Ijan ir Bromo) ir nepailsdami per savaitę pratranzavom iki pat Sumatros viršaus (Medan), sutikdami daugybę nuostabių žmonių. Čia turėjome žygį po džiungles ir bėgom nuo orangutangų, o vėliau ilsėjomės Toba ežero ramybėje. Bet pasiilsėti nespėjom ir jau reikėjo judėti link Tailando (vėl baigėsi viza), kurį taip pat pasiekėme autostopu. Tailande praleidome 2 savaites (Koh Phangan ir Bankoke) ir šios vietos mums paliko labai prastą įspūdį, bet su nekantrumu laukėme Myanmaro, į kurį atskridome rugsėjo pirmąją. Myanmare taip pat nebuvo kada atsipūsti - žygiavome, su motoroleriu raižėm po šalies vidurius ir džiaugėmės tik ką šviežiai atidarytomis vietovėmis, kuriose nesutikome turistų, bet sutikome dar nesugadintus ir nuoširdžius žmones, ko, deja, negalima pasakyti apie turistines vietas - oj tas pinigėlių skonis... Taigi, Myanmarui skyrėme 6 savaites ir apkeliavome tikrai nemažai, paskutinę savaitę pasilikome poilsiui prie ežero (nes jau kaip ir nebebuvo minčių dar kažką bandyt pamatyt - įspūdžių užteko), nuotraukų rušiavimui ir blogo atnaujinimui, bet vat atsitiko taip, kad suskilo kompiuterio ekranasm tai tiesiog neveikėme nieko. Tailande ir Myanmare, tiesą pasakius, patyrėme šiek tiek nuostolių ir šiaip neigiamų situacijų (po Indonezijos tai buvo didelis kontrastas, žmonės šiurkštoki (turbūt, kad geria kaip bepročiai ir per daug mėsos valgo) ir linkę pamelžti užsieniečius, kartais ir nelabai garbingai viskas gaunasi... O budistų šalys, atrodo visur taika ir ramybė turėtų tvyroti... Pamesta piniginė, apgavystė perkant bilietus į Bankoką, tuščiai nusipirkti bilietai iš Myanmaro į Bankoką (apsigalvojome, nusprendėme čia negrįžti ir teko pirkti bilietus tiesiai į Kuala Lumpur), nuo pagodos numestas fotoaparatas ir perpus perlūžęs objektyvas, suskilęs kompiuterio ekranas... Na, bet kelionėse visko nutinka, o nesėkmių iki šiol nebuvo. Tiek jau to. Istorijų galima tikėtis kažkada, tikiuosi greitai :)
Šiuo metu jau daugiau nei savaitę esame Kuala Lumpur - didžiuuliame išsivysčiusiame mieste, kuriame ruošiamės savo kitam kelionės etapui - jau turime bilietus į Mauricijų, iš kurio planuojame judėti į Madagaskarą ir po jo - į Afrikos kontinentą, o nuo šiol link namų mus neš grakštūs dviratukai. Galvojome, kad čia prekintis bus lengva, bet anaiptol - miestas toks didelis, o tokios parduotuvės kaip dviračių yra išsibarsčiusios priemiesčiuose, tuo tarpu miesto centras - kaip vienas didelis prekybos centras su gausiu elektronikos, drabužių, avalynės ir kitomis parduotuvėmis ir taip pat gausiu jų siūlytojų kiekiu, lendančių tiesiai į akis :). Nors šiaip čia labai civilizuota... Mums labai pasisekė per couchsurfing apsistoti pas nuostabų vyruką C. su panašiom mintim (ir dar labiau pasisekė, kad jis kaip tik prieš dieną išėjo iš darbo, kad galėtų pakeliauti, todėl buvo laisvas), kuris mus labai kantriai keturias dienas vežiojo po parduotuves. Buvo labai sunku rasti tai, ko mums reikia - kelionei skirtą dviratį, nes didžioji dauguma dviračių - prabangūs plento arba kalnų dviračiai (vietiniai sportuoja, bet dviračiais nekeliauninkauja). Vieninteliai akį patraukę dviračiai - nepigūs, JAV pagaminti Surly, kuriuos galų gale ir išsirinkome (Surly Troll), ir dabar didžiuojamės juos turėdami, nes žmonių atsiliepimai apie juos yra nuostabūs. Na, o investicija atsipirks, nes dviračiai turės atlaikyti nedraugiškus Afrikos kelius, todėl rizikuoti važiuoti su kinietišku ir neitin standartišku dviračiu būtų pernelyg rizikinga - daug kilometrų nusimato.
Taigi, visas dienas lakstėme kaip išprotėję, tiek dalykų susipirkt reikėjo, padaryti tą, aną.. Todėl esame pavargę ir laukiame rytojaus skrydžio į Mauricijų, kuriame galbūt galų gale pailsėsime. Nors jėgų miesto pažinimui liko nedaug, bet šiek tiek atseikėjome, todėl prisegu Kuala Lumpur simbolio ir pažibos - bokštų dvynių nuotraukas :)
Ne, nežinau, ar čia su kalnų dviračiais yra protinga važinėt. Jau labiau tiktų miesto dviračiai arba bent jau hibridiniai dviračiai.
ReplyDelete