Kur akys mato..: Vakaru Timoras, Indonezija VIII: Trumpa stotelė, gauti leidimai ir keliaujam motociklu link Rytų Timoro

Timoro sala (kadais ji visa priklausė Indonezijai) dalijama į Rytų ir Vakarų Timorą. Vakarų Timoras tai labiausiai į rytus nutolęs Indonezijos gabalėlis, priklausantis Nusa Tengara Timor regionui, kurio pagrindinis administracinis miestas - Kupang. Turi Vakarų Timoras (kaip ir visas Nusa Tengara regionas) savitus tradicinius kaimelius, daugybę genčių ir skirtingų kalbų. Jis turistų lankomas itin retai ir dauguma keliautojų čia pirmiausiai aplanko Rytų Timoro ambasadą.

Kupang’e apsistojome B. namuose, kur mus labai svetingai priėmė jo visa šeima – namuose gyvena B. su žmona, mama, tėvas, sesuo ir jos sužadėtinis (už poros savaičių susituoksiantys – į vestuves buvome pakviesti, tačiau niekaip laike neišsitekome). B. – anglų kalbos mokytojas, pastorius, aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose ir mus priimti pasisiūlė pats. Šiuo metu mokykloje vasaros atostogos, todėl nebuvo galimybės aplankyti jo mokinių (ką prieš metus padarė pas jį apsistojusi lenkų porelė).

B. mums į pagalbą tvarkyti reikalų skyrė savo buvusį mokinį, kuris norėjo palavinti savo anglų kalbos įgūdžius. Pirma jis buvo drovus ir jautėsi panašiai kaip ir kiti jaunuoliai, sutikę užsieniečius (koks įvykis!), bet pabendravus kiek padrąsėjo ir pamatė, ką reiškia būti vakariečiu Indonezijoje – kaskart praeinant kokią mokyklą pasigirsdavo klyksmai, dažnas žmogus gatvėje sveikinosi ir bandė užkalbinti bei ko nors paklausti. Buvo net nustebęs, kiek daug dėmesio gauname, bet ir pats nebuvo susimąstęs, kad beveik kiekvienas žmogus nori pabendrauti.

Rytų Timoro ambasados "ankstyvų svečių kampelis"

Pirmiausia mums aktualu buvo pasidaryti leidimą vykti į Rytų Timorą – jis reikalingas kertant sieną žeme, tačiau skrendant, viza duodama atvykus į oro uostą. Internete pateikiama informacija, kad galima siūsti laišką su reikiamais dokumentais ir leidimą gauti nuotoliniu būdu, bet kiek teko domėtis – praktikoje nelabai kam pavyko sulaukti atsakymo į elektroninį paštą. Tad geriausias būdas, norint patekti į Rytų Timorą žeme – tiesiog atvykti į ambasadą Kupang‘e, pateikti reikiamus popierius (paso kopija, įrodymas, kad turi pakankamai lėšų – grynieji arba banko patvirtinimas -, nuotraukėlės, atgaliniaų bilietų kopijos bei užpildytos formos) ir po 3 darbo dienų atsiimti popieriaus lapą, suteikiantį teisę kirsti sieną. Mums jį padarė per porą dienų, nes išpuolė savaitgalis ir mūsų Indonezijos vizos buvo besibaigią. Į ambasadą atvykus kelias minutes prieš 8 (kuomet ši atsidaro), apsauginiai mums nė į kiemą neleido įeiti, užtai liepė prisėsti ir palaukti už vartų, kur sutrešęs medinis suolelis buvo nuraizgytas skruzdėlių takais, o aplink voliojosi šiukšlės – ne labai svetingi apsauginiai pasitaikė.

Po ambasados apsilankėme pašte, kur prajudinom reikalus dėl siuntinio, kuris daugiau kaip mėnesį buvo kažkur strigęs ir tą pačią dieną iš vienų svečių namų išsinuomojome motociklą. Vakare planavome Agniaus kulinarinį šou (B. norėjo išmokti kepti picą), bet planai pasikeitė ir mus nusivežė į giminių piršimosi ceremoniją. Timor saloje (o gal ir kitur) prieš vestuves tradiciškai vyksta toks žaismingas vakarėlis su ilgomis prakalbomis, užduotimis jaunikiui (surasti paslėptą nuotaką ir jai besipriešinant pabučiuot į žandą – į lūpas viešumoje niekas nesibučiuoja), tuomet būsimiems jauniesiems dovanojamos simboliškos dovanos, o vakarėlio pabaigą vainikuoja bučiavimasis nosimis (nose-kissing) – jaunieji turi kiekvieną svečią asmeniškai „pabučiuoti“ subedant nosies galiukus (o lūpos būna paslėptos jas įtempiant, kad netyčia nesusibučiuoti iš tikro:)) bei tradicinė vakarienė. Kas be ko kiekvienas svečias turi pakrimsnoti ir sirih pinang – be šio raudonai burną dažančio kramtalo neapsieinama giminių šventėse ir jis yra draugystės simbolis, kaip kokia taikos pypkė.

Būsimi jaunieji tradiciniais kostiumais. Moteriškės taip į korsetus susispraudžia, kad galvos atrodo neproporcingai didelės :) Jauniesiems ant scenos pastatyti sostai, viskas nudekoruota plastmasinėmis gėlėmis (jas kažkodėl visoje Azijoje žmonės labai mėgsta, nors turi tokias sąlygas gyvoms gėlėms laikyti..) ir mirksinčiomis lemputėmis.

Bučiavimasis nosimis

Jaunosios giminaičiai (dėl kramtomo sirih pinang atrodo, kaip lūpdažiu pasidažę)

Soe miestelio tipas

Kitą dieną kartu su B. ir jo žmona aplankėme „Kristalinius urvus“, kur ir tamsoje žėri tyras, žydras vandenėlis. Pasiekus kaimą, B. leido vietiniams vaikams šiek tiek užsidirbti ir paprašė, kad nuvestu mus iki urvo, kitas liko pižiūrėti mūsų motociklų. Tačiau gal tai ir nebuvo geriausia idėja, nes juos atsekę kiti vaikai labai geru elgesiu nepasižymėjo, o vienas, kokių aštuonerių metų vaikelis netgi neslėpė cigaretės (mums netekus žado buvo pasiteisinta, kad jis ją tiesiog laiko) – tai vat, gal geriau ir neduoti vaikams užsidirbti, jei perkamos cigaretės.

Kai norėjau nufotografuoti šį spindulį, vaikai labai apsidžiaugė, kad pateks į nuotrauką. Taip ir nepavyko nufotografuoti be jų :)

"Kristalinis urvas"

Grįždami ambasadoje atsiėmėme leidimus ir nusprendėme tą pačią dieną išjudėti. B. priminė grįžti iki sesers vestuvių, kur buvome labai kviečiami sudalyvauti. Kelionė buvo nelabai patogi, nes prisikrovėme kuprinę stovyklavimo įrangos, todėl teko tenkintis viena sėdėjimo poza (kad kuprinė neslėgtų pečių ir stovėtų pakibusi ant sėdynės galo), o per tris valandas, jau sutemus pasiekėme Soe miestelį, kuris yra bazė aplinkiniams tradiciniams kaimams tyrinėti. Nakvynės teko paieškoti, todėl galų gale atsiverčiau mūsų nelabai mėgstamą Lonely Planet ir pasidavėm jų rekomendacijai – pas vieną dėdę, kuris apibūdintas kaip puikus gidas su puikiomis anglų kalbos žiniomis. Deja, jo pasiūlytos kainos kandžiojosi, tačiau vieniems mums važiuoti į kaimus jis neleido, nes ten neva pareikštas reikalavimas atvykti su vietine kalba kalbančiu gidu. Kai paprašėme vien tik gido (nes į kainą įeina ir transportas bei maistas), nes transportą turime, tai buvo įtikinėjama, kad su mūsų motociklu važiuoti negalima, nes kelias per prastas (tuo tarpu jo siūloma kelionė – taip pat motociklu), klausinėjant apie kelius bandė suklaidinti. O juokingiausia buvo, kai jis vienu metu prakalbo apie tai, kad visa tai dėl to, kad būtų mažiau turizmo, kuris gadina kraštą, o kitu metu kalbėjo, kad jis turi žuvies įmonę ir per mėnesį uždirba 10.000$ (bet būsto būklė to neatspindi, o sūnus miega guolyje ant grindų), bet jam svarbiau pasiaukoti ir dirbti su turistais ir supažindinti su savo kraštu. Tai tokios pagalbos atsisakėme išvis ir nusprendėme arba ten važiuoti lydimi kokio kito žmogaus, arba išvis nevažiuoti, nes privaloma dar ir kiekvienam kaime paaukoti po sumelę. Na, nėra šiaip ji labai didelė, bet tuomet buvome pripratę prie vietinių kainų.

Todėl kitą dieną nuvažiavome prie krioklių kaskadų – ši vieta labai graži, bet jos grožį temdo cementinės pavėsinės, šiukšlės ir sulūžusi hidroelektrinė – ir toliau pajudėjome link Rytų Timoro sienos. Keliai Timore vingiuoti, o vairavimą dar apsunkina vidury kelio susirangę, ar šiaip stoviniuojantys šunys, kurie į signalą nereaguoja (kilo mintis, gal jie negirdi šio diapozono), o priartėjus išsigąsta ir stovi sustingę, nes nežino į kurią pusę bėgti – pastebėjome, kad čia jie itin beviltiški, net vištos protingesnės šiuo klausimu. Kartais galima pasijausti, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime, kur reikia apvažiuoti visokias ant kelio atsirandančias kliūtis :)

Tarp krioklių išsiraizgiusi augmenija, gražu kaip pasakoj

Tai žemiausia takeliu prieinama kaskadų vieta, bet ne tinginiai, žinoma, norės paieškoti praeinamų vietų ir palipti žemiau

Naujai statomoje sodybėlėje pirmiausia išdygsta šis namukas, kuris būna pagrindinė gyvenamoji erdvė ir iš žemos landos virsta dūmai, ką nors gaminant. Namuką saugo šuniukai

Pamačius pakelės kukurūzų virėjus dažnai sustojame pasistiprinti, pailsinti užpakalius ir šiaip apsikeisti šypsenomis. Viena mergina įvairiausiom pozom su manim fotografavosi todėl pasinaudojau proga ir taip pat paprašiau nuotraukos. Kukurūzų virėja ir vaikai :)

Draugeliai

Atapupu - naktelė policijos nuovadoje ir netikėtai pavykęs planas-neplanas

Vakarop pasiekėme artimiausią (13km) miestelį nuo sienos, iš kurio kartą į savaitę plukdina keltas į Alor salą, tačiau čia nėra jokios nakvynės vietos. Pasienio darbo laikas baigiasi 5 valandą, dėl to kelionę autobusu iš Kupang reikia pradėti anksti ryte, nes, pavėlavus, nebūtų kur apsistoti. Na, bet mes šiuo klausimu problemu nematome, nes Atapupu yra policijos nuovada, todėl žinome, kur kreiptis nakvynės :). Ši nuovada nedidelė ir labai paprasta, be langų – duotame kambaryje pasistatėme palapinę, nes vyko tikras uodų šėlsmas. O budintis pareigūnas, kaip ir visur kitur, savo miegą vijo šalin žiūrėdamas televizorių, bet ryte vistik aptikome gražiai susirangiusį ant suoliuko :). Atapupu – tai buvo vieta, kur regėjome gražiausią kada nors matytą saulėlydį.. Kiek paėjus palei pakrantę įsikūręs mažas žvejų kaimelis, kur laksto šusnis vaikų ir ridena padangas – gyventojai buvo labai draugiški. Taip pat visur kriuksėdamos laksto kiaulytės – Timore didžioji dauguma gyventojų yra atversti į krikščionybę.

Anksti ryte reikėjo apgalvoti vieną klausimą – ką daryti su motociklu, nes, kiek girdėjome, su juo į Rytų Timorą įvažiuoti negalėsime – galvojome, paliksime pasienyje ir toliau pasigausime autobusą, jau ir taip būtų atsipirkusi kelių dienų nuoma. Tačiau policininkas patikino, kad galime nuvažiuoti iki registrų centro ir pasidaryti leidimą, su kuriuo galėtume laisvai kirsti sieną ir keliauti po Rytų Timorą. Kažkaip suabejojome, galvojome, gal čia vietiniams tik taikoma, todėl nuvažiavome iki sienos, kur mums buvo patvirtinta, kad tereikia pasidaryti leidimą, o šis išduodamas iškart, todėl grįžome į Atapupu, sulaukėme aštuntos (nors turėjome nedaug vilties, nes buvo sekmadienis) ir greitai gavome leidimą, už kurį reikėjo sumokėti 5$. Išsišiepę kirtome sieną – būsime visiškai laisvi.