Rytų Timoras: Skurdas, laukinis kraštovaizdis, žydros pakrantės, krokodilai ir karų nualinti žmonės

Rytų Timoras – tai skurdi, nedidelė ir gana nauja valstybė, esanti rytinėje Timoro salos dalyje, kurios nepriklausomybė buvo paskelbta vos 2002. Rytų Timorą pirmieji kolonizavo portugalai (1520), o vakarinėje dalyje valdžią perėmė ir taip daug salų aplink užėmę olandai, su kuriais portugalams teko kovoti dėl Timoro salos valdžios. Galiausiai jiems atiteko dabartinė valstybės teritorija – rytinė salos pusė, Atauro ir Jako salos bei mažytė teritorija Oecussi (kur pirmasyk išsilaipino portugalai) vakarinėje salos dalyje, apsupta Indonezijos (panašiai kaip Kaliningrado sritis Europoje).
Timoro saloje per antrąjį pasaulinį karą pliekėsi Australai su Japonais (pastarieji užėmė Dili ir tuomet žuvo kelios dešimtys tūkstančių vietinių kovotojų), 1949 metais olandai kolonizuotas teritorijas paliko ir gimė Indonezijos valstybė, o portugalai koloniją išlaikė iki pat 1975, kuomet netikėtai pasitraukė, prasidėjo pilietinis karas ir į ją nagus iškart suleido Indonezija. Šalies istoriją lydėjo daug nesutarimų, pasipriešinimų, kovų ir kraujo, todėl naujoji valstybė neapsiėjo be kitų šalių pagalbos, ir tvarką čia padėjo palaikyti UN. Rytų Timore mažai liko jų pačių kultūrinio paveldo, tradicinių kaimų (šių Vakarų Timore tikrai nemažai), daugiausiai čia portugalų palikimo. Paskutiniai nesutarimai vyko vos prieš kelis metus, 2006 metais, kuomet dėl mažų algų protestuojančius kareivius ministrė pirmininkė atleido iš darbo ir tai privedė prie riaušių, tuomet šalį paliko virš šimto tūkstančių žmonių. Pastaraisiais metais situacija stabilizavosi ir UN taikdariai savo misiją baigė 2012 metais.
Šalyje trūksta infrastruktūros, tačiau ji yra netankiai apgyvendinta, turi kultivuojamos žemės, nuostabų kraštovaizdį, dar nedaug ištyrinėtą povandeninę bioįvairovę ir naftos, todėl potencialo (ypač turizmui) tikrai yra, tik pirmiausia žmonės turi atrasti taiką patys savyje ir vieni kituose

Nenuobodus kelias į Dili

Indonezijos pasienio darbuotojai gurkšnojo šviežias avokadų sultis, jas pamačiusi užsimaniau ir aš – pareigūnai tik pirštu pamojo aplink besitrainiojantiems vaikams ir sultys mums buvo pristatytos, pareigūnai mus vaišino.

Rytų Timoro muitinę praėjom sklandžiai, nors truputį ir užtrukom, kol pavargusių veidų ir niekur neskubantys pasieniečiai, pasiklydę savo popieriuose susidoros dar ir su mūsiškiais – ranka duomenis surašys į kelis skirtingus žurnalus. Nors eismo čia beveik nevyksta ir ore tvyro tyla. Motociklo dokumentai ir Atapupu gauti popieriai turi būti nunešami į dar kitą ofisą – kuo puikiausiai viskas sueina su B kategorijos europietišku vairuotojo pažymėjimu (kartais kas paklausia ar čia tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – parodome užrašus anglų kalba, pareigūnas palinksi galva), o galiausiai dar reikia savo duomenis surašyti ir armijos sąsiuvinyje. Visiems išsišiepę tariame “Obrigados” (portugališkai - “Ačiū”), sėdame ant savo žirgelio ir pilni entuziazmo judame link sostinės Dili, iki kurio nuo sienos apie 130km.

K ontrastas pasijuto iškart. Pirmiausia, tai dėl kelių kokybės – jau iškart už sienos keliai duobėti ir prašosi remonto, net jei ir neduobėti – nelygiai iškloti. Kai kurios atkarpos remontuojamos (girdėjome, kad šį kelią iki Dilio planuojama per šiuos metus pilnai suremontuoti) ir yra paskendusios kelių centimetrų dulkių sluoksnyje – po kelionės kuprinės ir drabužiai persigėrę dulkių. Dėl to ir kelio nuotraukų nėra - nenorėjau kankinti fotoaparato. Antras dalykas, kurį iškart pajutome – eismas. Jo nėra. Indonezijoje nuolat zuja motociklai, sunkvežimiai ir autousai, na o čia – vienas kitas pergrūstas sunkvežimis, vienas kitas motociklas, o autobusai irgi vos keli per dieną tepravažiuoja. Kartais kokioj sankryžoj net nebūdavo ko paklausti, kur sukti (o susišnekėti čia lengviausia indonezietiškai). Tiesa, vienoje vietoje žmonės mums parodė visai į kitą pusę, o vėliau išsiaiškinom, kad šioje šalyje žmonės užsieniečių nemėgsta (net, o gal geriau sakyt ypač kaimynų).. Važiuojant pagrindiniu keliu mums kelią pastojo kažkokia motorizuoto transporto eisena – vyriškiai neturėjo jokių uniformų ar identifikuojančios simbolikos, kai kurie buvo su kaukėmis ir visiems kitiems eismo dalyviams buvo įsakmiai rodoma pirštu važiuoti nuo kelio ir užleisti jį gaujai (mums į šoną sukti rodė ir išsigandę vietiniai). Mes pasitraukėme ant kraščiuko, bet galutinai nenustojome ir staiga prie mūsų sustojo vienas iš dalyvių ir visa gerkle užrėkė “Stop here!”, rodydamas pirštu į kelkraštį ir žiūrėdamas kruvinomis akimis, o ant galo sėdėjęs vyriškis patenkintas kikeno, todėl nesupratom ant kiek čia rimta, tačiau vistik buvo šiek tiek neramu – kas jie, ar neapiplėš. Dabar galvojame, kad tai buvo kažkokia grupuotė, apie jas teko girdėti iš kitų keliautojų – jų yra privisę sostinėje.

Pagrindinis kelias į Dili veda palei šiaurinę pakrantę ir žavi tokiais vaizdais.

Pakeliui sustojome prie vieno iš nedažnai svečių sulaukiančių vienkiemių, prie kelio iškabintos kelios parduodamos papajos. Mus pasitinka jauna moteriškė ir keli vaikai, parūpina mums po šaukštą, o mums bedorojant papają ir kiti šeimos nariai prisėda. Nė vienas fotoaparato nesidrovi, išskyrus šią mergaitę, kuri kaip ir nori patekti į kadrą, bet drovisi ir pirma slepiasi už kabančio plastikinio butelio. Po to kitų moteriškių įkalbinta prisėda šalia jų ir nedrąsiai žvelgia į fotoaparatą sučiaupusi lūpas - visai neskaudėjo ir pamačiusi nuotrauką apsidžiaugė :). Šiaip jei vaikai bijo, aš jų negąsdinu ir nefotografuoju, nors didžiausi iniciatoriai paprastai būna tėvai.

Taip atsitiko, kad nusukus į kelkraštį prakiuro mūsų padanga, likus vos keliolikai kilometrų iki Dilio. Šalimais užmatėm sodybėlę ant pakrantės, kur kažkas labai hipiškai įsikūręs namelyje ant ratų, o kiemo viduryje stovi didelis taisomas laivas, tačiau šeimininkų nebuvo matyti, todėl teko stumtis iki artimiausio kaimo. Tačiau netrukus sustojęs jaunuolis pasisiūlė pagelbėti (į mano atsargų pasiteiravimą, ar už pagalbą tikimasi pinigų – nes vietiniai neturtingi ir turintieji motociklus paprastai būna taksistai – su šypsena buvo atsakyta neigiamai) ir netrukus pasiekėme pašiūrę, kur lopomos likimo brolių padangos – bent jau motociklų remontavimo dirbtuvių čia netrūksta, kaip ir Indonezijoje.

Meistreliui pasakius tikrą remonto kainą, jam į šoną su alkūnę stuktelėjo vietinė mergina - reikėjo daugiau paprašyti :)

Prie druskų kasyklų įsikūręs kaimas

Turtuoliai ir vargšai

Dilį pasiekėme gerokai popiet ir nuvažiavome tiesiai į pigiausią hostelį mieste – Dilis žinomas brangia nakvyne ir pigiausias variantas čia – 12$ žmogui 8 lovų miegamajame arba 25$ už dvivietį kambarį. Likome maloniai nustebinti, pamatę prie stalo sėdintį Flores sutiktą amerikietį J., bet visi kambariai ir lovos jau buvo okupuoti. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera ir su šeimininke sutarėm mokėti po 5$ žmogui už galimybę po langais tamsiam kampely pasistatyti palapinę, naudotis dušu bei virtuvėle, o kitądien gal jau ir lova kokia atsilaisvins. Prieš tai dar bandžiau surasti kitą vietą, bet telefonu niekas neatsiliepė ir vakarinės mano paieškos vaisių nedavė, o gatvėje pasiklausus žmonių, kuria kryptimi važiuoti, jie buvo labai nustebę, liepė vienai vakare nevažinėti ir apskritai vietinių nieko neklausti, nes vietiniai užsieniečių nemėgsta, todėl kai kurie specialiai prešinga linkme nukreipia, kad tik iškrėst šunybę. Dėl ko taip yra? Sunku pasakyti, bet šalis buvo melžiama karų ir yra skurdžiausia Pietryčių Azijos šalis – skurdas labai jaučiamas tik įvažiavus į šalį, žmonės gyvena paprastuose, iš bambuko ir palmių pastatytuose namukuose ir neturi beveik nieko (bet šiaip dažniausiai žmonės skurdžiose šalyse kaip tik labai draugiški būna). Nors australai, suinteresuoti nafta (kurios šalis turi) šiai šaliai padėjo daug atgaunant nepriklausomybę bei teikiant paramą, čia esančių organizacijų darbuotojai ar verslo įkūrėjai (tai nauja šalis su minimaliai infrastruktūros, čia trūksta VISKO, dėl to ir verslą įsukti nesunku) uždirba daug, akivaizdžiai taškosi pinigais ir važinėja prabangiais automobiliais, o vietiniai kaip neturėję nieko taip ir toliau neturi – nei patirties, nei nuovokos, nei ką investuoti. Dėl turtingų užsieniečių kainos restoranuose nelabai mažos, tačiau mes iš paprastų užeigėlių, kaip ir Indonezijoje, pavalgydavome už 1-1,5$. Brangi čia ir motociklo nuoma (vietų tai padaryti beveik nėra, bet mūsų hostelyje nuomos kaina vienai dienai – 25$, ir gausi seną trantalą), todėl mes lošėme daug, atvažiuodami su Indonezijoje nuomotu motociklu ir kiti hostelio gyventojai mums pavydėjo, kad taip protingai sugalvojome – bet nežinau, kas čia protingo, tiesiog truputis išankstinio pasidomėjimo vietinėmis kainomis. Tačiau tikslas nebuvo vien tik pigiau mokėti už nuomą šioje šalyje, mus domino ir aplankyti kaimelius Vakarų Timore, o ten taip pat būtų buvusi reikalinga transporto nuoma.

Lankomės keliautojų nemėgstamoje Indonezijos ambasadoje

Taigi, mūsų pagrindinis tikslas Rytų Timore buvo pasidaryti naują dviejų mėnesių Indonezijos vizą. O apie Indonezijos ambasadą jau tik atvykus sklandė įvairios kalbos (tai ir buvo pagrindinė tema hostelyje) – apie absurdiškus reikalavimus, nemandagius ir nepaslaugius darbuotojus, “kalę” priėmimo skyriuje ir tik mėnesiui išduodamą vizą, todėl jau nusiteikinėjome kovai. Kas žinotina prieš teikiant paraiškas – pirmiausia, tai būtina turėti nautraukėles RAUDONU fonu, jokios kitos netiks, ir niekur kitur tokių paprastai ir nedaro, todėl reikės važiuoti iki prekybos centro, kur kelios fotoatelje nepailsdamos darbuojasi darydamos nuotraukėles raudonu fonu. Tada dar reikalingos JUODU TUŠINUKU užpildytos paraiškos, kitaip nepriims, motyvacinis laiškas (kurio niekas neskaito) bei paso kopijos. Mes dar pridėjome netikrus bilietus, kad iš Indonezijos išskrendame už pusantro mėnesio (kad tikrai dviems mėnesiams reikia) ir banko pasirašytas paraiškas apie sąskaitų likučius. Pasitempėm ir nurūkom į ambasadą. Tačiau į mus niekas nereagavo, o pasėdėjus porą minučių moteriškė per langelį pradėjo mosuoti rankomis, kad ne ne, šiandien jau nepriims (buvo galima suprasti, ką “kale” vadino nepatenkinti vyrukai hostelyje :))). Mūsų šypsenos nepadėjo ir buvo liepta atvykti iš ryto (nors dar beveik vidurdienis buvo). Teko dar dienelę praleisti Dilyje.

Pats Dilis tai neitin malonus ir labai dulkėtas miestas, kiek pabuvus lauke, tarp dantų jau girgžda smėlis. Miesto centras išsidėstęs palei pakrantę, jame yra ir miestui svarbūs istoriniai pastatai, ir parkelis (kuriame vakarais sportuoja ar šiaip laiką leidžia žmonės, čia labai aktyvios smėlinės muselės, kurios mus sukando ir visi įkandimai supūliavo, dar pablogindami mano ir taip negyjančių žaizdų iš Papua situaciją), ir pagrindinis uostas – vaikštant parkelyje ar stebint saulėlydį iš vaizdo niekada nedings tuntas didelių laivų, laukiančių leidimo švartuotis. Gatvės Dilyje labai painios dėl visur esančio vienpusio eismo – vis ratais važinėdavom, kol galų gale atvažiuodavom kur reikia :). Dilio įžymybė – ant kalno pastatytas Jėzus, išskėstomis rankomis atsigręžęs į uostąmiestį – tai lankomiausias turistų objektas, ir šis 27m aukščio statinys, Brazilijos Jėzaus kopija, buvo Indonezijos dovana. Nuo kalno atsiveria neblogas vaizdas į miestą su laivais, o iš kitos pusės vilioja nuostabaus grožio tuščias paplūdimys.

Lankomiausias Dili objektas - Jėzaus skulptūra "Cristo Rei"

Vaizdelis į vieną pusę nuo kalno.. 

..ir į kitą. Rytų Timoro pakrantės garsėja geromis snorkelinimo ir nardymo sąlygomis.

Kitą dieną radome nemalonų siurprizą, nuleistą padangą, todėl iki ambasados nukulniavome pėstute – gerai, kad netoli. Prie ambasados pasirodėme kiek anksčiau, o vėliau mūsų kantrybę bandė vėluojantys darbuotojai – Agnius jau beveik putotis pradėjo, bet netyčia išsiaiškinome, kad laikas ne tas (pamiršome pasukti rodyklę atgal :)). Pradėjo rinktis žmonės ir jau pirmieji stovėjome eilėje – pareigūnas permetė akimis motyvacinį laišką, dokumentus ir pranešė – “30 dienų, ponas!”. Su tuo niekaip negalėjome sutikti ir puolėm aiškinti, kad jau turime bilietus ir norime gauti paaiškinimą, kodėl negalime gauti 2 mėnesiams bei ko mums trūksta, kad tenkintume reikalavimus. Pareigūnas žodžiais nesišvaistė ir tarė, kad sprendžia valdžia. Na tada pareikalavome kalbėti su valdžia :). Tuomet pareigūnas tingiai pasakė, kad valdžios nėra, padarys ką gali, o jei neišduos dviems mėnesiams, tai po kelių dienų (kuomet atsiimami pasai) pakalbėsim. Daugiau informacijos mums niekas teikti nesivargino. Taip ir išėjome, bet kažkaip ramybės nedavė – gal jis tiesiog taip pasakė, kad atsiknistume, ateisim po 3 dienų ir bus įklijuota 30 dienų viza... Nusprendėm, kad reikia padaryti viską – grįžome, dar kelis kartus reikalavome vardų ir pavardžių, viršininkų kontaktų, dar parašiau skundą į Indonezijos imigracijos tarnybą Jakartoje. O kol spręsis vizos klausimas išvažiavome patyrinėti šalies giliau į rytus.

Iš miegū prikėlęs balsas vidury nakties ir krokodilų paplūdimys

Kelias vienišas ir veda per gražų kraštovaizdį – žydra pakrantė su smėlėtais krantais arba stačiais skardžiais, išdžiuvusios upės, nepastebimai užsimaskavę kaimai šiaudiniais stogais, ryžių laukai ir kalvotos avių ganyklos. Viskas alsuoja ramybe ir ištrūkti iš dulkėto miesto yra tikra atgaiva. Stovyklavimui galimybės neribotos. Bet kelias, deja, nors ir tvarkingas, bet labai nelygus – toks įspūdis, kad neturi mašinų keliams tiesti arba nemoka jomis naudotis, todėl jau po kelių valandų skaudėjo visą vibraciją nuo pasišokinėjimų sugeriančią nugarą ir užpakalį. Tačiau nusprendžiame važiuoti toliau (idėja buvo pasiekti rytinį įškyšulį) ir sugebame per dieną nuvažiuoti apie 160km iki Baucau miestelio, įkurdinto 300m aukštyje (dėl gerų sąlygų gynybai).

Baucau griuvėsiai.

Ima vakarėti ir iš Baucau miestelio (antras miestas po Dilio), pasiklausinėję vietinių gyventojų randame posūkį link Osolata kaimelio ir Wataboo paplūdimio. Prieš tai dar sykį prakiuro naujai įstatyta kamera, kuri trūko per pusę. Nors ir žinojome, kad geriausia būtų pakeisti visą padangą, nes senoji jau buvo nudrožta iki iš vidaus lendančių vielų, o toks duobėtas kelias pastiprina padangos ir kameros trintį, tačiau Rytų Timore jos daug brangesnės ir nenorėjome mokėti iš savos kišenės, tad rizikavome ir laikėm špygas, kol pasieksim Indoneziją. Apačioje mus pasitiko ramus Wataboo paplūdimys, čia atradome vienintelį viešbutėlį, kuris priklauso australui K., čia sukūrusiam šeimą ir dabar bandančiam sukurti darbo vietų (anksčiau Rytų Timore jis tarnavo su UN). Deja, kaina gal labiau tinkama australam (ir šiaip nebuvo laisvų kambarių), tačiau svetingas savininkas mielai pasiūlė pasistatyti palapinę šalia jo mini restoranėlio ant paplūdimio. Leidosi saulė ir kažkur nuo skardžio buvo galima pamatyti, kaip ji nyra į vandenį – to suvilioti nusprendėm pavažiuoti kiek atokiau ir pernakvoti ant laukinio skardžio, kur jokie žmonės nevaikšto, tik avys. Bridome per šabakštynus, išsirinkome gražią vietelę ir motociklą atsitempėme, o, vos sutemus, nuėjome miegoti. Paskendau į gilų sapną, tačiau vidury nakties iš miegų prikėlė žmogaus balsas “hello. Hello. hello! Hello. Hello. Hello! Hello. Hello” - ir taip kelias minutes. Galvojome, gal nereaguosime ir nueis, bet kur jau. “Hello” kartojosi ir teko į jį atsakyti. “Yes?” - klausia Agnius, išgirstame - “Sleep inn – no good. Hotel good”. “Why?”, kyla natūralus klausimas. “Sleep inn – no good” - atsakoma. Ir taip 10 minučių, pristojo prie mūsų kažkoks žmogelis – aiškiname jam, kad viešbutis pilnas, kad žinome savininką, kalbėjome, o jis vėl tą patį “house – good, hotel – good, sleep inn – no good”. Dar klausė, ar buvome policijoje, rašėsi mūsų motociklo numerius. Tiesa, visas pokalbis daugiau simboliais vyko, nes angliškai žmogelis mokėjo tik tiek. Bandėme ir ispaniškai su juo, deja. Aš jau buvau beprarandanti viltį ir pradėjau pakuoti miegmaišius, o Agnius išlindo su juo dar padiskutuoti. Tolėliau stovėjo dar vienas žmogelis su kapišonu. Jis vis kartojo, kad ėjo ir pamatė motociklą (nes spigino mėnulis). Staiga jie abu apsigalvojo ir besišypsodami ėmė kartoti “OK, sleep here”, “OK” ir paspaudė Agniui ranką. Taip ir likom nesupratę, bet ko gero jie tiesiog išsigando, pamatę motociklą – kas čia tokie, iš Indonezijos (Rytų Timoras nesenai kentėjo nuo Indonezijos, nes ši nenorėjo pripažinti priklausomybės ir vyko kovos), miega palapinėj – ar nebūsim kokie pabėgėliai, nusikaltėliai ar kovotojai. Atgavome ramybę ir, pavargę, toliau nėrėme į sapnus.

 Ir tokioje atokioje vietelėje nelikome nepastebėti

Wataboo paplūdimėliai

Ryte susipakavome ir grįžę į paplūdimį sutikome australą su žiūronais, stebintį netoliese drybsančius nedidelius krokodilus. Krokodilai Rytų Timore yra gan pavojingi ir upių deltose vertėtų neslampinėti ir šalia jų nesimaudyti. Australui papasakojome vakarykštę istoriją, šis nustebo ir paaiškinimo sugalvoti taip pat negalėjo - “gal jūs kur nors šalia krokodilų įsikūrėte ir jie išsigando, kad jūsų neužpultų..?”. Kaskart sutikę K. užsipliurpiame, mums įdomu, kaip jam čia sekasi gyventi ir turizmą skatinti, o jam įdomu, kaip mes jaučiames Rytų Timūrą ir ką apie jį galvojame, kokios patirties čia gavome. Nuliūdo išgirdęs apie žmonių nesvetingumą – dažnas gatvės prekeivis bando kainą kilstelti, žmonių nenoras padėti, kalbėti angliškai (vienas išklausęs mūsų klausimą demonstratyviai nusispjovė ir tarė - “aš nekalbu angliškai”, klausimą indonezietiškai irgi praleido pro ausis), arba bandymas suklaidinti klausiant krypties, taip pat teko pravažiuojant iš vieno paauglio išgirsti ir “Mister! Fuck you!”. Tačiau K. ir pats ne kartą buvo susidūręs su panašiomis situacijomis, jis taip pat nesupranta, kodėl žmonės tokie. Na, bet sutikome ir draugiškų žmonių, tik dažniausiai reikia pasisveikinti pirmiems – kartais atsako ir nesulauksi, bet ko gero pamatysi nustebusį veidą – nors mes stengiamės keliaudami kuo labiau su vietiniais žmonėmis bendrauti ir palikti teigiamą pėdsaką, kiti užsieniečiai gal nelabai dažnai dėmesį parodo. Pamatę šypseną žmonės neretai atrodė kiek pasimetę (pastebėjome, kad žmonės čia ir vieni kitiems nelabai daug šypsosi), nustebę kaip iš sapno pabudę – mano nuomone jie yra šiek tiek paranoiški ir galbūt užsieniečių nemėgsta iš nežinojimo ir galvojimo, kad tai jie jų nemėgsta.

Dar vienai nakčiai likome Wataboo, tik šįsyk palapinę pasistatėme paplūdimyje, prie australo bariuko, o dieną bandėme nuvažiuoti iki rytinio iškyšulio (turėjo užtrukti apie pusantros valandos, bet kelias dar labiau suprastėjo, išsiruošėme per vėlai ir šiaip daug stoviniavome), bet nuvažiavome netoli. Na, o kitos dienos ankstų rytą su nekantrumu išjudėjome atgal į Dili, kur turėtų paaiškėti mūsų Indonezijos vizų klausimas.

Liūdna Rytų Timoro (ir ne tik) realybė - čia medžiojami ir valgomi vėžliai :( 

Į palmyras iš šalimais randamų žaliavų padaromi laipteliai link žiedynų. 

Iš žiedynų varvinamos sultys ir vėliau gaminamas sirupas. Arba alkoholis :)

Nesugadinti vaikai visada būna kupini geriausių emocijų. Pamatyti save ar savo draugą nuotraukoje jiems buvo didžiausias džiaugsmas 

Rytų Timore - sausringa. Kelionės metu matėm daug vaikų su plastikinėmis taromis (kartais pilnu karučiu), nešančių namo vandenį.

Skurdžiose šalyse religija itin ryški. 

Ant šių buvusių (dvaro?) vartų nupieštas nesuprasi kas: iš batelių ir veido - dvaro kilmingasis, iš viso kito - kalėdų senelis. O gal abu viename? :)

Ant pakrantės įsitaisęs mažas žvejų kaimelis

Miestelėnus suburti, vietoj varpo naudojamas ant medžio pakabintas traukinio ratas (nežinau, kokiais būdais ten atsiradęs)

Du broliai - tarp žemės, jūros ir dangaus. 

 Per ryžių laukus saulei svilinant pėdinome link pakrantės, kur tikėjomės pamatyti krokodilus. Bet pamatėme daug paukščių - ši fregata suko ratus mums virš galvų.

 Dar viena pakrantės nuotrauka

Ir dar viena.. Čia įdomus, dramblio straublį primenantis uolienos darinys.

Nu ir dar viena :) Kad pamatytumėte, kiek Rytų Timore daug tuščių paplūdimių.

Atgal į Indoneziją, kaip į namus.

Atvykus į ambasadą už langelio sėdėjęs pareigūnas jau mus atpažino ir pakišo pasirašyti paso atsiėmimo lapelį, bet mes paprašėm pirma parodyti vizą, tuomet jis puolė ramint, kad gavom mes tą 2 mėnesių vizą. Kiekvienas turi teisę gauti 2 mėnesių vizą, bet mums teko pasijusti kažkokiais išskirtiniais ir už tai reikėjo tvirtai pastovėti. Tą vakarą atšventėm su kitais hostelio gyventojais išgerdami už centus kalnuose nusipirkto Tody (iš vėduoklinių palmyrų gaminamu silpnu alkoholiniu gėrimu), ir, atsinaujinę turimų dolerių pluoštelį (nes senesnių kupiūrų jau ir Indonezijoje nepriėmė, o Myanmare doleriai turi būti ne tik nauji, lygūs, bet ir idealiai švarūs), pajudėjome atgal į Indoneziją. Rytų Timore pabuvome savaitę, bet jau norėjosi išvykti ten, kur esi svetingai sutinkamas - gamta čia nedaug skiriasi nuo Indonezijos ir nusprendėme verčiau daugiau savo laiko skirti šiai šaliai (tiesa, gal būtume likę ir ilgiau, bet pagrindinė veikla - turškimasis po vandeniu - man buvo tabu, dėl vis negyjančių žaizdų, todėl Agnius uždraudė lįst į vandenį, kol neužgis :)). Pusiaukelėje vėl prakiuro padanga, ir šįkart pagelbėti pasisūlė, panašu, kad tas pats vaikinukas – ne tik labai panašus buvo, bet ir karts nuo karto pakraipęs galvą nusijuokdavo, lyg sunku patikėti būtų :). Po to prakiuro darkart (iš viso šios kelionės metu 7 kartus), iki sienos likus vos keliems kilometrams. Na ir kirtus sieną prakiuro dar sykį, bet šįkart jau pagaliau ramiai atsikvėpę pakeitėm visą padangą. Mes vėl Indonezijoje, kokie geri ir lygūs keliai! Jei tik tie šunys nesimaišytų... :)

Nuo kalno matyti Atauro sala. Čia turistai keltu keliasi dienos išvykai

Vakaru Timoras, Indonezija VIII: Trumpa stotelė, gauti leidimai ir keliaujam motociklu link Rytų Timoro

Timoro sala (kadais ji visa priklausė Indonezijai) dalijama į Rytų ir Vakarų Timorą. Vakarų Timoras tai labiausiai į rytus nutolęs Indonezijos gabalėlis, priklausantis Nusa Tengara Timor regionui, kurio pagrindinis administracinis miestas - Kupang. Turi Vakarų Timoras (kaip ir visas Nusa Tengara regionas) savitus tradicinius kaimelius, daugybę genčių ir skirtingų kalbų. Jis turistų lankomas itin retai ir dauguma keliautojų čia pirmiausiai aplanko Rytų Timoro ambasadą.

Kupang’e apsistojome B. namuose, kur mus labai svetingai priėmė jo visa šeima – namuose gyvena B. su žmona, mama, tėvas, sesuo ir jos sužadėtinis (už poros savaičių susituoksiantys – į vestuves buvome pakviesti, tačiau niekaip laike neišsitekome). B. – anglų kalbos mokytojas, pastorius, aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose ir mus priimti pasisiūlė pats. Šiuo metu mokykloje vasaros atostogos, todėl nebuvo galimybės aplankyti jo mokinių (ką prieš metus padarė pas jį apsistojusi lenkų porelė).

B. mums į pagalbą tvarkyti reikalų skyrė savo buvusį mokinį, kuris norėjo palavinti savo anglų kalbos įgūdžius. Pirma jis buvo drovus ir jautėsi panašiai kaip ir kiti jaunuoliai, sutikę užsieniečius (koks įvykis!), bet pabendravus kiek padrąsėjo ir pamatė, ką reiškia būti vakariečiu Indonezijoje – kaskart praeinant kokią mokyklą pasigirsdavo klyksmai, dažnas žmogus gatvėje sveikinosi ir bandė užkalbinti bei ko nors paklausti. Buvo net nustebęs, kiek daug dėmesio gauname, bet ir pats nebuvo susimąstęs, kad beveik kiekvienas žmogus nori pabendrauti.

Rytų Timoro ambasados "ankstyvų svečių kampelis"

Pirmiausia mums aktualu buvo pasidaryti leidimą vykti į Rytų Timorą – jis reikalingas kertant sieną žeme, tačiau skrendant, viza duodama atvykus į oro uostą. Internete pateikiama informacija, kad galima siūsti laišką su reikiamais dokumentais ir leidimą gauti nuotoliniu būdu, bet kiek teko domėtis – praktikoje nelabai kam pavyko sulaukti atsakymo į elektroninį paštą. Tad geriausias būdas, norint patekti į Rytų Timorą žeme – tiesiog atvykti į ambasadą Kupang‘e, pateikti reikiamus popierius (paso kopija, įrodymas, kad turi pakankamai lėšų – grynieji arba banko patvirtinimas -, nuotraukėlės, atgaliniaų bilietų kopijos bei užpildytos formos) ir po 3 darbo dienų atsiimti popieriaus lapą, suteikiantį teisę kirsti sieną. Mums jį padarė per porą dienų, nes išpuolė savaitgalis ir mūsų Indonezijos vizos buvo besibaigią. Į ambasadą atvykus kelias minutes prieš 8 (kuomet ši atsidaro), apsauginiai mums nė į kiemą neleido įeiti, užtai liepė prisėsti ir palaukti už vartų, kur sutrešęs medinis suolelis buvo nuraizgytas skruzdėlių takais, o aplink voliojosi šiukšlės – ne labai svetingi apsauginiai pasitaikė.

Po ambasados apsilankėme pašte, kur prajudinom reikalus dėl siuntinio, kuris daugiau kaip mėnesį buvo kažkur strigęs ir tą pačią dieną iš vienų svečių namų išsinuomojome motociklą. Vakare planavome Agniaus kulinarinį šou (B. norėjo išmokti kepti picą), bet planai pasikeitė ir mus nusivežė į giminių piršimosi ceremoniją. Timor saloje (o gal ir kitur) prieš vestuves tradiciškai vyksta toks žaismingas vakarėlis su ilgomis prakalbomis, užduotimis jaunikiui (surasti paslėptą nuotaką ir jai besipriešinant pabučiuot į žandą – į lūpas viešumoje niekas nesibučiuoja), tuomet būsimiems jauniesiems dovanojamos simboliškos dovanos, o vakarėlio pabaigą vainikuoja bučiavimasis nosimis (nose-kissing) – jaunieji turi kiekvieną svečią asmeniškai „pabučiuoti“ subedant nosies galiukus (o lūpos būna paslėptos jas įtempiant, kad netyčia nesusibučiuoti iš tikro:)) bei tradicinė vakarienė. Kas be ko kiekvienas svečias turi pakrimsnoti ir sirih pinang – be šio raudonai burną dažančio kramtalo neapsieinama giminių šventėse ir jis yra draugystės simbolis, kaip kokia taikos pypkė.

Būsimi jaunieji tradiciniais kostiumais. Moteriškės taip į korsetus susispraudžia, kad galvos atrodo neproporcingai didelės :) Jauniesiems ant scenos pastatyti sostai, viskas nudekoruota plastmasinėmis gėlėmis (jas kažkodėl visoje Azijoje žmonės labai mėgsta, nors turi tokias sąlygas gyvoms gėlėms laikyti..) ir mirksinčiomis lemputėmis.

 Bučiavimasis nosimis

Jaunosios giminaičiai (dėl kramtomo sirih pinang atrodo, kaip lūpdažiu pasidažę)

Soe miestelio tipas

Kitą dieną kartu su B. ir jo žmona aplankėme „Kristalinius urvus“, kur ir tamsoje žėri tyras, žydras vandenėlis. Pasiekus kaimą, B. leido vietiniams vaikams šiek tiek užsidirbti ir paprašė, kad nuvestu mus iki urvo, kitas liko pižiūrėti mūsų motociklų. Tačiau gal tai ir nebuvo geriausia idėja, nes juos atsekę kiti vaikai labai geru elgesiu nepasižymėjo, o vienas, kokių aštuonerių metų vaikelis netgi neslėpė cigaretės (mums netekus žado buvo pasiteisinta, kad jis ją tiesiog laiko) – tai vat, gal geriau ir neduoti vaikams užsidirbti, jei perkamos cigaretės. 

 Kai norėjau nufotografuoti šį spindulį, vaikai labai apsidžiaugė, kad pateks į nuotrauką. Taip ir nepavyko nufotografuoti be jų :)

"Kristalinis urvas"

Grįždami ambasadoje atsiėmėme leidimus ir nusprendėme tą pačią dieną išjudėti. B. priminė grįžti iki sesers vestuvių, kur buvome labai kviečiami sudalyvauti. Kelionė buvo nelabai patogi, nes prisikrovėme kuprinę stovyklavimo įrangos, todėl teko tenkintis viena sėdėjimo poza (kad kuprinė neslėgtų pečių ir stovėtų pakibusi ant sėdynės galo), o per tris valandas, jau sutemus pasiekėme Soe miestelį, kuris yra bazė aplinkiniams tradiciniams kaimams tyrinėti. Nakvynės teko paieškoti, todėl galų gale atsiverčiau mūsų nelabai mėgstamą Lonely Planet ir pasidavėm jų rekomendacijai – pas vieną dėdę, kuris apibūdintas kaip puikus gidas su puikiomis anglų kalbos žiniomis. Deja, jo pasiūlytos kainos kandžiojosi, tačiau vieniems mums važiuoti į kaimus jis neleido, nes ten neva pareikštas reikalavimas atvykti su vietine kalba kalbančiu gidu. Kai paprašėme vien tik gido (nes į kainą įeina ir transportas bei maistas), nes transportą turime, tai buvo įtikinėjama, kad su mūsų motociklu važiuoti negalima, nes kelias per prastas (tuo tarpu jo siūloma kelionė – taip pat motociklu), klausinėjant apie kelius bandė suklaidinti. O juokingiausia buvo, kai jis vienu metu prakalbo apie tai, kad visa tai dėl to, kad būtų mažiau turizmo, kuris gadina kraštą, o kitu metu kalbėjo, kad jis turi žuvies įmonę ir per mėnesį uždirba 10.000$ (bet būsto būklė to neatspindi, o sūnus miega guolyje ant grindų), bet jam svarbiau pasiaukoti ir dirbti su turistais ir supažindinti su savo kraštu. Tai tokios pagalbos atsisakėme išvis ir nusprendėme arba ten važiuoti lydimi kokio kito žmogaus, arba išvis nevažiuoti, nes privaloma dar ir kiekvienam kaime paaukoti po sumelę. Na, nėra šiaip ji labai didelė, bet tuomet buvome pripratę prie vietinių kainų.

Todėl kitą dieną nuvažiavome prie krioklių kaskadų – ši vieta labai graži, bet jos grožį temdo cementinės pavėsinės, šiukšlės ir sulūžusi hidroelektrinė – ir toliau pajudėjome link Rytų Timoro sienos. Keliai Timore vingiuoti, o vairavimą dar apsunkina vidury kelio susirangę, ar šiaip stoviniuojantys šunys, kurie į signalą nereaguoja (kilo mintis, gal jie negirdi šio diapozono), o priartėjus išsigąsta ir stovi sustingę, nes nežino į kurią pusę bėgti – pastebėjome, kad čia jie itin beviltiški, net vištos protingesnės šiuo klausimu. Kartais galima pasijausti, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime, kur reikia apvažiuoti visokias ant kelio atsirandančias kliūtis :)

 Tarp krioklių išsiraizgiusi augmenija, gražu kaip pasakoj

Tai žemiausia takeliu prieinama kaskadų vieta, bet ne tinginiai, žinoma, norės paieškoti praeinamų vietų ir palipti žemiau

 Naujai statomoje sodybėlėje pirmiausia išdygsta šis namukas, kuris būna pagrindinė gyvenamoji erdvė ir iš žemos landos virsta dūmai, ką nors gaminant. Namuką saugo šuniukai

Pamačius pakelės kukurūzų virėjus dažnai sustojame pasistiprinti, pailsinti užpakalius ir šiaip apsikeisti šypsenomis. Viena mergina įvairiausiom pozom su manim fotografavosi todėl pasinaudojau proga ir taip pat paprašiau nuotraukos. Kukurūzų virėja ir vaikai :)

Draugeliai

Atapupu - naktelė policijos nuovadoje ir netikėtai pavykęs planas-neplanas

Vakarop pasiekėme artimiausią (13km) miestelį nuo sienos, iš kurio kartą į savaitę plukdina keltas į Alor salą, tačiau čia nėra jokios nakvynės vietos. Pasienio darbo laikas baigiasi 5 valandą, dėl to kelionę autobusu iš Kupang reikia pradėti anksti ryte, nes, pavėlavus, nebūtų kur apsistoti. Na, bet mes šiuo klausimu problemu nematome, nes Atapupu yra policijos nuovada, todėl žinome, kur kreiptis nakvynės :). Ši nuovada nedidelė ir labai paprasta, be langų – duotame kambaryje pasistatėme palapinę, nes vyko tikras uodų šėlsmas. O budintis pareigūnas, kaip ir visur kitur, savo miegą vijo šalin žiūrėdamas televizorių, bet ryte vistik aptikome gražiai susirangiusį ant suoliuko :). Atapupu – tai buvo vieta, kur regėjome gražiausią kada nors matytą saulėlydį.. Kiek paėjus palei pakrantę įsikūręs mažas žvejų kaimelis, kur laksto šusnis vaikų ir ridena padangas – gyventojai buvo labai draugiški. Taip pat visur kriuksėdamos laksto kiaulytės – Timore didžioji dauguma gyventojų yra atversti į krikščionybę.

Anksti ryte reikėjo apgalvoti vieną klausimą – ką daryti su motociklu, nes, kiek girdėjome, su juo į Rytų Timorą įvažiuoti negalėsime – galvojome, paliksime pasienyje ir toliau pasigausime autobusą, jau ir taip būtų atsipirkusi kelių dienų nuoma. Tačiau policininkas patikino, kad galime nuvažiuoti iki registrų centro ir pasidaryti leidimą, su kuriuo galėtume laisvai kirsti sieną ir keliauti po Rytų Timorą. Kažkaip suabejojome, galvojome, gal čia vietiniams tik taikoma, todėl nuvažiavome iki sienos, kur mums buvo patvirtinta, kad tereikia pasidaryti leidimą, o šis išduodamas iškart, todėl grįžome į Atapupu, sulaukėme aštuntos (nors turėjome nedaug vilties, nes buvo sekmadienis) ir greitai gavome leidimą, už kurį reikėjo sumokėti 5$. Išsišiepę kirtome sieną – būsime visiškai laisvi.

Gražiausias regėtas saulėlydis. Deja, jį stebint, apkandžiojo mus smėlinės muselės - bjaurus reikalas.