Sveiki, senokai nesireiškėm, nors keli pradėti juodraščiai vis dar lieka juodraščiais. Užtai prisiverčiau kasdien užpildyti dienyną, tai ataskaitomis dažniau gal pasidalinsiu :). Tiesą sakant, visai malonu rašyti, kai gali atsipalaiduoti ir kalbėti apie visokias dienos smulkmenas, nes kai susikaupia kelios savaitės tai kaip akmuo koks guli... Nu kada nors tikrai tikrai apie viską parašysiu, dabar nespėju, per daug detales mėgstu :).
Mūsų dviračiai mėnesį pragulėjo dėžėse, Antananarive, nes vis strigo siuntinio atsiėmimas - ilga istorija. Tai siuntinį pagaliau atsiėmėme, po mėnesio. Tik jo sulaukę, dviratukus "apavėme" naujomis "Schwalbe marathon+" padangomis - baisiai geros, nors sunkios kaip priklauso, bet turi visokiausių sluoksnių, jų lengvai nepradursi, atsparios jos dykumos spygliams.. Rimtos.
Per tą mėnesį aplankėme daug vietų, bet apie tai vėliau.
25.02.14
Atsikėlėme truputį vėliau nei planavome. Išjudejome irgi, prieš 8. Šiandien nuvažiavome 72 kilus (Tanoj bastydamiesi pravažinėjom 8km), bet turiu pripažint, kad gerai pavargom... Po mėnesio pertraukos kalnuotas kelias buvo sunki pradžia, bet įveikėm, o dabar džiaugiamės pono raumenų skausmo kompanija :). Pradžia buvo erzinanti, jaučiasi toks užterštumas ir pastoviai aplenkinėja nuvarginti taxi-broussai mus apibezdėdami juodais dūmais, kylant į kalną tai tikras nervų raminimo išbandymas. Gerai, treniruojamės.. :). Vėliau, nors eismo ir nedaug, bet kelias, sakyčiau, pavojingokas – vingiuotas, kalnuotas ir taxi-broussai bei lengvieji automobiliai mėgsta paskraidyti, daugumai vairuotojų dviratis – ne rimta transporto priemonė, tad gali ir nuo kelio nustumti, kai reiks prasilenkti su kitu. Nervų raminimas :). Ypač gerai vyksta ir kylant į statų kalną. Šiandien įkalnės buvo tokios ilgos... o nuo kalnės tokios trumpos... ilgai kyli 6km/val. greičiu, o nusileidi staigiai, tada vėl kyli... Užkilome 400m ir Ambatolampy šaltoka. Karts nuo karto lijo, todėl tekdavo vis sustoti užsimesti ploščių, o tada jį nusimesti, kai nustoja lyti ir pasidaro per karšta, tai daug kartų šiandien šią operaciją vykdėme. Žmonės visai kitaip žiūri, kai mato vazaha ant dviračio, keliaujant dviračiu atsiranda ryšys su vietiniais žmonėmis, absoliuti dauguma sveikinasi, linki “bon voyage” ir mojuoja. Pakeliui pina krepšius, skrybėles ir bet ką, pardavinėja voveraites ir kitus grybus, moliūgus, ananasus, šventųjų statulėles ir kitus svarbius dalykus. Vaikai iš toliausiai šaukia vazaha!, kartais dairaisi ir nematai net iš kur šaukia, o įsižiūrėjus galima pamatyti kokį mažiuką – mato mus gerai. Kaimeliuose pridygę stačiakampių molio namų, ypač gražūs aukšti, su mėlynais langais. Kelyje dalyvauja daug vietinių dviratininkių (dviratis Madagaskare yra svarbus daiktas – miesto bei kaimo žmonės jais važinėja, ir vairuoja gan kultūringai, turi (dažnai savo) rankų darbo bagažines įvairiausių modelių :), skambučius, neretas ir atšvaitus), daugelis jų turi kalnų dviračius, su pavarom, tai mina greitai ir visada draugiškai pasisveikina, kartais ir signalais susipypsenam. Apsistojome ko gero vieninteliame viešbutyje (atvažiuojame lyjant ir šiandien kažkaip net nekyla mintis miegoti palapinėje), nėra iš pigiausių, bet jauki vietelė – didelis senas namas su parkeliu, savininkė – draugiška prancūzė. Sakė, kad dviratininkų apsistoja karts nu karto, ir ši stotelė paprastai būna pirma po Antananarivo. Šiandien daug nefotografavau, nes vis lijo.
26.02.14
Naktis man buvo sunki dėl geliančių raumenų (juos masažuoju ir tepu kaitinančiu-šaldančiu "Tiger" kremu, kurį pirkau Tailande), tai džiaugiuosi, kad šią dieną buvome suplanavę likti. Šiame mieste “Skol” alaus bravoras, kurį Agnius norėjo aplankyti. Taip pat čia daug aliuminio dirbtuvių, kur gaminami puodai, virtuvės įrankiai, indai, ir suvenyrai.
Pusryčiai viešbutyje nepigūs, todėl kavą geriame gatvėje (200Ar vietoj 2000Ar - 22ct, vietoj 2,2lt). Tada nuėjome į turgų, kur nusipirkome obuolių ir pasukome link bravoro. “Aiza (liet.- kur) “Skol”, “Libertalia”? - klausiame. Žmonės šypsosi, linksma kai tokiais paprasčiausiais žodžiais galima susikalbėti, nors gal skamba ir juokingai :). Taip pat ir su prekeiviais, nors visi linkę prancūziškai su mumis kalbėtis, nustemba pamatę mūsų pastangas susikalbėti jų kalba – retas vazaha čia prancūziškai nešneka (nešnekėjo prie Pengalan Kanal sutiktas kanadietis). Dažniausiai kainai pasakyti jie ir tarpusavyje naudoja prancūzų, kai mes paprašome pasakyti malagasių kalba, pasako tą patį, o kai pradedam vardinti “zato?, arivo?”, nusijuokia – ir kažkaip susikalbam. Pakeliui į bravorą pamatome vienas iš aliuminio dirbtuvių, kur mus pasitinka vienas iš kudų apdriskusūų darbininkų, ir įkyriai (ir be šypsenos) bando mus priversti pasižiūrėti kaip jie čia gamina (o po to reiks jau susimokėt), bet mes nupėdinom prie dirbinių prekystalio. Aliuminiui jie naudoja pagrindindinai aliuminių langų rėmų atraižas – pilni maišai gulėjo. Juos jie lydo ir pila į formas, po to deda į smėlio dėžę ir joje straksėdami didesnius indus šlifuoja (ekskursijos siūlytojas atbėgo tiesiai iš šios pašiūrės). Nežinau kaip jie dirba su mažesniais daikčiukais, bet turbūt panašiai. Tai išgirdę nemažas kainas ir apsižiūrėję pasukome lauk ir tas darbuotojas mus išeinančius dar bandė sustabdyti ir nepaleisti – bet tas žvilgsnis tik dar labiau atbaidė. Bravoras pasirodė ne taip ir arti (nusprendėme šiandien pasivaikščioti), ten nuėję, už vartų sutikome draugiškų apsauginių kompaniją, kurie noriai padėjo mums išsiaiškinti etikečių klausimus, bandė kalbėti angliškai, tai pusiau angliškai, pusiau prancūziškai ir malagasiškai puikiai susikalbėjom – paaiškėjo, kad etikečių leidykla yra sostinėje. Grįžome į pagrindinę gatvę, kuria automibiliai nevažinėja – grindiniu kaukši zebu (vietinis buivolas), pakinkyti spalvingais (dažniausiai mėlynai) vežimais, apdengtais iš ryžių maišų lopų susiūtu audiniu. Šia gatve basi bėgioja pouss-pouss (karietaitė ant dviejų ratų, kurią už dviejų ilgų pagalių tempia žmogus) vairuotojai (ar kaip čia juos pavadint), ir “transporteriai”, iš medinių atraižų bei senų guolių susimeistravę vadelėmis vairuojamus vežimėlius – kroviniai sunkūs, todėl dažnai ir dviese, tryse stumia. Nuo kalno jie labai linksmai visų greičiu darda žemyn (guoliai asfaltu kaukši), o vairuojant pasikliaunama prie šniūrelių pririšta priekine ratukų ašimi. Prekiaujama minkštais persimonais (100,200 ir 300Ar už vienetą - 11-33ct), obuoliais (1000Ar/kg), grūdais ir t.t. - visa pagrindinė grįsta gatvė aplipusi parduotuvėlėmis, dirbtuvėmis, užeigėlėmis ir prekystaliais. Galima rasti ir daug dviračių detalių, tiek naujų, tiek dėvėtų (bet tos dėvėtos tai jau gerai padrožtos, nors įdomios, senovinės). Grįžus į asfaltuotą kelią, pasukome atgal link viešbučio – patiko pakeliui pamatytos stalo futboto dirbtuvės. Jau buvo vidurdienis ir dauguma parduotuvėlių užsidarinėjo pietų pohuliui. Grįžome atgal, kaip gera išsidrėbti ir pailsėti. Po kiek laiko atvažiavo Ignas su Karina. Tuoj miegot, pila kaip iš kibiro.
27.02.14
Šaindien nuvažiuojame 100km ir nenuvargstame. Išsikrapštome 10min vėliau, nešdama dviratį persiploju ant šono – labai jau slidus tas molis, gerai, kad kietas tai bent jau neišsipurvinau. Papusryčiavę Ambitolampy (sumuštinis iš pusės bagetės ir arbata – 600Ar, apie 70ct) išminame. Pradžia gera, bet 33 kilometre Agniui cirką iškrečia nutrūkęs stipinas. Artimiausiuose kaimuose jokių detalių neradom, tai nuo Agniaus dviračio nuėmiau kiek išėjo svorio ir nusprendėm važiuoti “iki kol kažką privažiuosim”, taip ir atvažiavome iki šios dienos galutinės stotelės Antsaribe. Kelias gražus, įkalnės ne tokios varginančios, o ir buvo galima pasimėgauti ilgomis nuokalnėmis, važiuojant padoriu greičiu ir besidžiaugiant vaizdais – aplink ryžių terasos, moliniai kaimeliai, kur stovi tradiciniai statūs siauri nameliai, kai kurie su kolonomis. Vaikai visur šaukia “bonjour vazaha!bonjour vazaha!” ir taip nesustoja, kol nenutolstame, net jiems nusišypsojus, atsakius ir dar ranka pamojavus (nu ir dar signalu papypsenus) :). Kartais visi gražiai susimokę šaukia choru. Šiandien vienas vaikas nusprendė paišdykaut ir man su ragatke mestelėjo akmenuką į nugarą – labai nepatiko, todėl žodžiu paauklėjau “ratsy be! Aiza mama? (labai blogai! Kur mama?)”, daug vaikų viską matė, įdomų ką jie dabar kalba (gi toks įvykis :))). Bet po to pagalvojau, pati jo draugiškai paklausiau, kas čia, norėdama užkalbinti, o jis nusišypsojęs man atsakė. Tai gal po to ,galvoja, reikia man parodyti ir kaip veikia, kad aiškiau būtų:)).
Kelis kartus stipriai užlijo, tada nuokalnės ne tokios ir malonios, nes akys būna patvinę lietumi ir žiūrėti reikia per vieną trečdaliu pramerktą akį. Tada tik ir galvoji,kaip būtų gerai, kad ten, apačioj kokių duobių nebūtų. Bet užtai supo gražūs tamsūs debesys.
Pakeliui pravažiavome įvairiausių dirbinių – vienam kaimelyje gamina žaislines (ir suvenyrines) mašinėles ir dideles mašinas su įvairių čia didelių Brand'ų (THB, Castell, Fanta, CocaCola ir kt.) spalvom ir logotipais. Kitam kaimelyje pardavinėja rankų darbo gitarytes, smuikus ir būgnus, sukabintus ant pačių suręstų pašiūrių. Knietėjo nusipirkti tą gitarytę, jomis vietiniai skambina ir grojimas ja vyksta kitaip nei gitara. Nors kainavo tik 15-30lt, bet Agnius atkalbinėjo, po to dar pagalvojau, kad reiktų mokytis ja groti, o reikia dienyną pildyti ir su nuotraukomis nebeapsileisti, tai nepirkau. Dar kitam kaime visi pardavinėja obuolius, antram – morkas, o dar kitam – gamina biliardo stalus. Kiekvienas kaimas vis savo užsiėmimą turi. Bet nesikartoja, todėl, jei kažką patinkančio/norimo pamatai, žinai, kad ši proga svarbi, nes klausimas, ar rasi kur kitur. Na bet dar pažiūrėsim.
Pietums buvome sustoję viename kaimelyje, bet Agnių (išėjo pražiūrėti, ko gero ir kur parduoda) užpuolė kažkoks nevisaprotis – pusamžis, poilgių plaukų, keisto, iškreipto veido su nesveika šypsenėle ir rankutėmis, sustatytomis taip, kaip vaikai sustato, kai žaidžia karate. Tai žmonės jį nuvarė į šalį ir mums pradėjo rodyti, kad jis nesveikas. Bet pietauti čia nebenorėjome ir nuvažiavome toliau. Kitame kaime visi kioskeliai pardavinėjo mažas rūkytas dešreles su bagete, tai aš pasitenkinau bagete su morkomis ir kiaušiniu. Šalia sustojo džipas ir iš jo išlipo dreduoti vietiniai, kuriuos kažkaip užkalbinom. Kaip ir supratome, jie yra muzikinė grupė, važiuoja į sostinę – kažkoks festivalis vyksta. Vienas jų puikia anglų (kiti irgi gerai kalba) paklausė, iš kur mes. Tada nustebino, pasakęs, kad turi vieną lietuvę draugę, o tada dar labiau nustebino pasakęs, kad susipažino su ja Norvegijoje, kada ten mokėsi. Tai vidury madagaskaro provincijos, su malagasiu pasikalbėjom norvegiškai – juokinga buvo:).
Prajuokino dar vienas įvykis pusiaukelėje. Viena moteris, kai sustojau nufotografuoti vorais apkibusio kryžiaus, bandė išparduoti man savo garderobą tiesiai nuo savęs. Pirma rodė kažką trindama žandus (dabar pagalvojau, kad gal siūlė kaukę veidui, kurią jie tepa nuo saulės), tada parodė į savo marškinėlius - “diu mil Ariary (2000Ar)” man taria – iš šių marškinėlių išdidžiai žvelgia kandidatas į prezidentus Hery (juo ir tapo, ir jo marškinėlių matėme daugiausiai), juos rinkimų dalyviai dalina kaimo žmonėm, kuriem tik svarbu marškinį turėt. Tada moteriškė parodė į savo sijoną, bet aš tik purčiau galvą, o taip norėjo išsiparduoti...
Vaikai prašinėja pinigų. Ir ne vaikai, jei atsiklausęs nufotografuoji. Nekenčiu tų turistų, kurie šiuos žmones sugadino (ir visus kitus, tiek Afrikoj, tiek Azijoj), geriau sėdėtų namie ir taip būtų daugiau naudos. Nes dabar, kiekvienas baltasis jiems atrodo, kaip pinigais šikantis. O sostinėje jie dar ir prisimokę labai vargšą veidelį nutaisyti (matai, kaip greit pasikeičia, kai delniukas priartėja tau prie veido), tai aš jiem tokį pat veidelį nutaisydavau – kai kurie net susijuokdavo, bet tada suprasdavo, kad jau dabar tokio nebenutaisys.:) Yra ir vaikučių kišenvagių.. Gaila aiškų tų vaikų, jų vieta mokykloje, o ne gatvėje. Įdomu, kam jie tuos pinigus neša, ar tėvam? ir kokiem tėvam? Pinigai yra uždirbami ir nuomonės nekeisiu.
Nuo pusės trijų ilsimės “Chez Billy” terasoje (tiesiai į ją – mūsų kambariai). Tiesa, ilgokai šito rekomenduoto viešbutėlio ieškojome, trūksta kažkokių ženklų prie nusukimo. Bet kelią atradome, klausinėdami žmonių ir pouss-pouss traukikų (pastarieji geriau žinojo) – šiame mieste jų yra ypatingai daug. Karietaitę jie tempia bėgdami, dažnai ir basi – dauguma tikrai atrodo neblogos formos. Tai leidžia suprasti, kad šiam miestui dar toli iki Antananarivo oro taršos. Žinoma, ir atstumai mažesni.
Įvažiuojant į miestą vienas iš jų mane pamatęs (gal iš įpročio) pasiūlė pavežti, nors sėdėjau aš ant savo dviračio, apkrauto daiktais :)). Beviltiškai juokinga buvo. Beje, raumenų nebeskauda.
28.02.14
Šiandien nusprendėme likti, nes Agniui reikėjo pakeisti stipiną – neturim įrankių, ir išvis niekada to neteko daryti, todėl dviratį Agnius nuvežė pas meistrelius. Be to mums šis miestelis pasirodė labai įdomus ir mielas, todėl norėjom tiesiog čia praleisti dieną, pasivaikščioti po turgų, išsiskalbti rūbus, o, be to, mūsų kambariai išeina tiesiai į terasą, kurioje ir kiurksome ant saulutės.
Anksti ryte išėjome į turgų ir pakeliui davėme užsakyma sandalų gamintojams. Žmonės čia, tiesiai ant gatvės juos gamina iš sudėvėtų padangų. Batsiuviai ant staliukų prisidėję jau baigtų prekių, bet vietoje ir naujas gamina, ir klientams karts nuo karto remonto servisą suteikia, kam nors nuplyšus. Tai davėme savo šlepetes išmierai ir formai, pareiškėm pageidavimus ir išėjome į turgų. Palei visą gatvę išsidėsčiusios suręstos kavinukės, pardavinėjančios bagetes su makaronais, balta mišraine ir morkomis (jie valgo tokius sumuštinius), prekeiviai su tiek savo, tiek ne savo gamybos prekėmis, dėvėtais drabužiais, nu – viskuo. O pats turgus – didžiulis ir jame yra visko, daug. Nefotografavau, ir taip buvo ką veikti. Neatsispyrėm čia ant ratukų vežiojamose dėžėse parduodamiems šaldytiems kokoso jogurtams. Turguje akys kliūte kliuvo už didžiausiais bananų, avokadų kiekiais nukrautų stalų – matyt avokadų sezonas ir dabar jie čia kainuoja nuo 100Ar iki 300Ar už vienetą (11-33ct). Čia pamatėme ir įvairių neregėtų prekių, maisto produktų ir vaisių, sužavėjo pasirinkimas nesibaigiančiuose “škurlynuose” (ieškojau dviratininko marškinių su kišenėmis gale, bet radau labai gerus marškinius sportui). Žmonės draugiški, vaikai gražiai, lėtai ir taisyklingai deklamuoja “bonjour vazaha”. Turguje praleidę porą valandėlių prisipirkome avokadų, pomidorų ir grįžome namo, pakeliui prigriebdami savo užsakyma. Rezultatas labai geras, padarė visko, ko prašėme, net po du susegimus vietoj vieno padarė, ir kainavo ne brangiau nei jau padarytos – 5000Ar (virš 5lt).
Na o grįžę prisigainom avokadų kokteilių su medumi, avokadų salotų su pomidorais, kurias užkandome karštomis, šviežiai keptomis bagetėmis. Saulelė šviečia ir dieną toliau tingiai tęsiame pavėsyje po skėčiu. Mums čia patinka:)
Mūsų dviračiai mėnesį pragulėjo dėžėse, Antananarive, nes vis strigo siuntinio atsiėmimas - ilga istorija. Tai siuntinį pagaliau atsiėmėme, po mėnesio. Tik jo sulaukę, dviratukus "apavėme" naujomis "Schwalbe marathon+" padangomis - baisiai geros, nors sunkios kaip priklauso, bet turi visokiausių sluoksnių, jų lengvai nepradursi, atsparios jos dykumos spygliams.. Rimtos.
Per tą mėnesį aplankėme daug vietų, bet apie tai vėliau.
25.02.14
Atsikėlėme truputį vėliau nei planavome. Išjudejome irgi, prieš 8. Šiandien nuvažiavome 72 kilus (Tanoj bastydamiesi pravažinėjom 8km), bet turiu pripažint, kad gerai pavargom... Po mėnesio pertraukos kalnuotas kelias buvo sunki pradžia, bet įveikėm, o dabar džiaugiamės pono raumenų skausmo kompanija :). Pradžia buvo erzinanti, jaučiasi toks užterštumas ir pastoviai aplenkinėja nuvarginti taxi-broussai mus apibezdėdami juodais dūmais, kylant į kalną tai tikras nervų raminimo išbandymas. Gerai, treniruojamės.. :). Vėliau, nors eismo ir nedaug, bet kelias, sakyčiau, pavojingokas – vingiuotas, kalnuotas ir taxi-broussai bei lengvieji automobiliai mėgsta paskraidyti, daugumai vairuotojų dviratis – ne rimta transporto priemonė, tad gali ir nuo kelio nustumti, kai reiks prasilenkti su kitu. Nervų raminimas :). Ypač gerai vyksta ir kylant į statų kalną. Šiandien įkalnės buvo tokios ilgos... o nuo kalnės tokios trumpos... ilgai kyli 6km/val. greičiu, o nusileidi staigiai, tada vėl kyli... Užkilome 400m ir Ambatolampy šaltoka. Karts nuo karto lijo, todėl tekdavo vis sustoti užsimesti ploščių, o tada jį nusimesti, kai nustoja lyti ir pasidaro per karšta, tai daug kartų šiandien šią operaciją vykdėme. Žmonės visai kitaip žiūri, kai mato vazaha ant dviračio, keliaujant dviračiu atsiranda ryšys su vietiniais žmonėmis, absoliuti dauguma sveikinasi, linki “bon voyage” ir mojuoja. Pakeliui pina krepšius, skrybėles ir bet ką, pardavinėja voveraites ir kitus grybus, moliūgus, ananasus, šventųjų statulėles ir kitus svarbius dalykus. Vaikai iš toliausiai šaukia vazaha!, kartais dairaisi ir nematai net iš kur šaukia, o įsižiūrėjus galima pamatyti kokį mažiuką – mato mus gerai. Kaimeliuose pridygę stačiakampių molio namų, ypač gražūs aukšti, su mėlynais langais. Kelyje dalyvauja daug vietinių dviratininkių (dviratis Madagaskare yra svarbus daiktas – miesto bei kaimo žmonės jais važinėja, ir vairuoja gan kultūringai, turi (dažnai savo) rankų darbo bagažines įvairiausių modelių :), skambučius, neretas ir atšvaitus), daugelis jų turi kalnų dviračius, su pavarom, tai mina greitai ir visada draugiškai pasisveikina, kartais ir signalais susipypsenam. Apsistojome ko gero vieninteliame viešbutyje (atvažiuojame lyjant ir šiandien kažkaip net nekyla mintis miegoti palapinėje), nėra iš pigiausių, bet jauki vietelė – didelis senas namas su parkeliu, savininkė – draugiška prancūzė. Sakė, kad dviratininkų apsistoja karts nu karto, ir ši stotelė paprastai būna pirma po Antananarivo. Šiandien daug nefotografavau, nes vis lijo.
Tipinis tvarkingų namukų kaimelis.
26.02.14
Naktis man buvo sunki dėl geliančių raumenų (juos masažuoju ir tepu kaitinančiu-šaldančiu "Tiger" kremu, kurį pirkau Tailande), tai džiaugiuosi, kad šią dieną buvome suplanavę likti. Šiame mieste “Skol” alaus bravoras, kurį Agnius norėjo aplankyti. Taip pat čia daug aliuminio dirbtuvių, kur gaminami puodai, virtuvės įrankiai, indai, ir suvenyrai.
Pusryčiai viešbutyje nepigūs, todėl kavą geriame gatvėje (200Ar vietoj 2000Ar - 22ct, vietoj 2,2lt). Tada nuėjome į turgų, kur nusipirkome obuolių ir pasukome link bravoro. “Aiza (liet.- kur) “Skol”, “Libertalia”? - klausiame. Žmonės šypsosi, linksma kai tokiais paprasčiausiais žodžiais galima susikalbėti, nors gal skamba ir juokingai :). Taip pat ir su prekeiviais, nors visi linkę prancūziškai su mumis kalbėtis, nustemba pamatę mūsų pastangas susikalbėti jų kalba – retas vazaha čia prancūziškai nešneka (nešnekėjo prie Pengalan Kanal sutiktas kanadietis). Dažniausiai kainai pasakyti jie ir tarpusavyje naudoja prancūzų, kai mes paprašome pasakyti malagasių kalba, pasako tą patį, o kai pradedam vardinti “zato?, arivo?”, nusijuokia – ir kažkaip susikalbam. Pakeliui į bravorą pamatome vienas iš aliuminio dirbtuvių, kur mus pasitinka vienas iš kudų apdriskusūų darbininkų, ir įkyriai (ir be šypsenos) bando mus priversti pasižiūrėti kaip jie čia gamina (o po to reiks jau susimokėt), bet mes nupėdinom prie dirbinių prekystalio. Aliuminiui jie naudoja pagrindindinai aliuminių langų rėmų atraižas – pilni maišai gulėjo. Juos jie lydo ir pila į formas, po to deda į smėlio dėžę ir joje straksėdami didesnius indus šlifuoja (ekskursijos siūlytojas atbėgo tiesiai iš šios pašiūrės). Nežinau kaip jie dirba su mažesniais daikčiukais, bet turbūt panašiai. Tai išgirdę nemažas kainas ir apsižiūrėję pasukome lauk ir tas darbuotojas mus išeinančius dar bandė sustabdyti ir nepaleisti – bet tas žvilgsnis tik dar labiau atbaidė. Bravoras pasirodė ne taip ir arti (nusprendėme šiandien pasivaikščioti), ten nuėję, už vartų sutikome draugiškų apsauginių kompaniją, kurie noriai padėjo mums išsiaiškinti etikečių klausimus, bandė kalbėti angliškai, tai pusiau angliškai, pusiau prancūziškai ir malagasiškai puikiai susikalbėjom – paaiškėjo, kad etikečių leidykla yra sostinėje. Grįžome į pagrindinę gatvę, kuria automibiliai nevažinėja – grindiniu kaukši zebu (vietinis buivolas), pakinkyti spalvingais (dažniausiai mėlynai) vežimais, apdengtais iš ryžių maišų lopų susiūtu audiniu. Šia gatve basi bėgioja pouss-pouss (karietaitė ant dviejų ratų, kurią už dviejų ilgų pagalių tempia žmogus) vairuotojai (ar kaip čia juos pavadint), ir “transporteriai”, iš medinių atraižų bei senų guolių susimeistravę vadelėmis vairuojamus vežimėlius – kroviniai sunkūs, todėl dažnai ir dviese, tryse stumia. Nuo kalno jie labai linksmai visų greičiu darda žemyn (guoliai asfaltu kaukši), o vairuojant pasikliaunama prie šniūrelių pririšta priekine ratukų ašimi. Prekiaujama minkštais persimonais (100,200 ir 300Ar už vienetą - 11-33ct), obuoliais (1000Ar/kg), grūdais ir t.t. - visa pagrindinė grįsta gatvė aplipusi parduotuvėlėmis, dirbtuvėmis, užeigėlėmis ir prekystaliais. Galima rasti ir daug dviračių detalių, tiek naujų, tiek dėvėtų (bet tos dėvėtos tai jau gerai padrožtos, nors įdomios, senovinės). Grįžus į asfaltuotą kelią, pasukome atgal link viešbučio – patiko pakeliui pamatytos stalo futboto dirbtuvės. Jau buvo vidurdienis ir dauguma parduotuvėlių užsidarinėjo pietų pohuliui. Grįžome atgal, kaip gera išsidrėbti ir pailsėti. Po kiek laiko atvažiavo Ignas su Karina. Tuoj miegot, pila kaip iš kibiro.
Puodai ir ne tik. Pardavėjas, pamatęs, kad noriu fotografuoti, slepiasi už vitrinos, bet akies kampeliu vis tiek žiūri :)
Suvenyrai, pagaminti iš aliuminio rėmų atraižų.
Persimonų derlius kažkieno kieme. Šie vaisiai čia vadinami "kaki".
Pouss-pouss
Transporteriai (tik šių ratukai, ne iš guolių, bet darda vis tiek gerai)
Viskas dviračiams
27.02.14
Šaindien nuvažiuojame 100km ir nenuvargstame. Išsikrapštome 10min vėliau, nešdama dviratį persiploju ant šono – labai jau slidus tas molis, gerai, kad kietas tai bent jau neišsipurvinau. Papusryčiavę Ambitolampy (sumuštinis iš pusės bagetės ir arbata – 600Ar, apie 70ct) išminame. Pradžia gera, bet 33 kilometre Agniui cirką iškrečia nutrūkęs stipinas. Artimiausiuose kaimuose jokių detalių neradom, tai nuo Agniaus dviračio nuėmiau kiek išėjo svorio ir nusprendėm važiuoti “iki kol kažką privažiuosim”, taip ir atvažiavome iki šios dienos galutinės stotelės Antsaribe. Kelias gražus, įkalnės ne tokios varginančios, o ir buvo galima pasimėgauti ilgomis nuokalnėmis, važiuojant padoriu greičiu ir besidžiaugiant vaizdais – aplink ryžių terasos, moliniai kaimeliai, kur stovi tradiciniai statūs siauri nameliai, kai kurie su kolonomis. Vaikai visur šaukia “bonjour vazaha!bonjour vazaha!” ir taip nesustoja, kol nenutolstame, net jiems nusišypsojus, atsakius ir dar ranka pamojavus (nu ir dar signalu papypsenus) :). Kartais visi gražiai susimokę šaukia choru. Šiandien vienas vaikas nusprendė paišdykaut ir man su ragatke mestelėjo akmenuką į nugarą – labai nepatiko, todėl žodžiu paauklėjau “ratsy be! Aiza mama? (labai blogai! Kur mama?)”, daug vaikų viską matė, įdomų ką jie dabar kalba (gi toks įvykis :))). Bet po to pagalvojau, pati jo draugiškai paklausiau, kas čia, norėdama užkalbinti, o jis nusišypsojęs man atsakė. Tai gal po to ,galvoja, reikia man parodyti ir kaip veikia, kad aiškiau būtų:)).
Kelis kartus stipriai užlijo, tada nuokalnės ne tokios ir malonios, nes akys būna patvinę lietumi ir žiūrėti reikia per vieną trečdaliu pramerktą akį. Tada tik ir galvoji,kaip būtų gerai, kad ten, apačioj kokių duobių nebūtų. Bet užtai supo gražūs tamsūs debesys.
Pakeliui pravažiavome įvairiausių dirbinių – vienam kaimelyje gamina žaislines (ir suvenyrines) mašinėles ir dideles mašinas su įvairių čia didelių Brand'ų (THB, Castell, Fanta, CocaCola ir kt.) spalvom ir logotipais. Kitam kaimelyje pardavinėja rankų darbo gitarytes, smuikus ir būgnus, sukabintus ant pačių suręstų pašiūrių. Knietėjo nusipirkti tą gitarytę, jomis vietiniai skambina ir grojimas ja vyksta kitaip nei gitara. Nors kainavo tik 15-30lt, bet Agnius atkalbinėjo, po to dar pagalvojau, kad reiktų mokytis ja groti, o reikia dienyną pildyti ir su nuotraukomis nebeapsileisti, tai nepirkau. Dar kitam kaime visi pardavinėja obuolius, antram – morkas, o dar kitam – gamina biliardo stalus. Kiekvienas kaimas vis savo užsiėmimą turi. Bet nesikartoja, todėl, jei kažką patinkančio/norimo pamatai, žinai, kad ši proga svarbi, nes klausimas, ar rasi kur kitur. Na bet dar pažiūrėsim.
Pietums buvome sustoję viename kaimelyje, bet Agnių (išėjo pražiūrėti, ko gero ir kur parduoda) užpuolė kažkoks nevisaprotis – pusamžis, poilgių plaukų, keisto, iškreipto veido su nesveika šypsenėle ir rankutėmis, sustatytomis taip, kaip vaikai sustato, kai žaidžia karate. Tai žmonės jį nuvarė į šalį ir mums pradėjo rodyti, kad jis nesveikas. Bet pietauti čia nebenorėjome ir nuvažiavome toliau. Kitame kaime visi kioskeliai pardavinėjo mažas rūkytas dešreles su bagete, tai aš pasitenkinau bagete su morkomis ir kiaušiniu. Šalia sustojo džipas ir iš jo išlipo dreduoti vietiniai, kuriuos kažkaip užkalbinom. Kaip ir supratome, jie yra muzikinė grupė, važiuoja į sostinę – kažkoks festivalis vyksta. Vienas jų puikia anglų (kiti irgi gerai kalba) paklausė, iš kur mes. Tada nustebino, pasakęs, kad turi vieną lietuvę draugę, o tada dar labiau nustebino pasakęs, kad susipažino su ja Norvegijoje, kada ten mokėsi. Tai vidury madagaskaro provincijos, su malagasiu pasikalbėjom norvegiškai – juokinga buvo:).
Prajuokino dar vienas įvykis pusiaukelėje. Viena moteris, kai sustojau nufotografuoti vorais apkibusio kryžiaus, bandė išparduoti man savo garderobą tiesiai nuo savęs. Pirma rodė kažką trindama žandus (dabar pagalvojau, kad gal siūlė kaukę veidui, kurią jie tepa nuo saulės), tada parodė į savo marškinėlius - “diu mil Ariary (2000Ar)” man taria – iš šių marškinėlių išdidžiai žvelgia kandidatas į prezidentus Hery (juo ir tapo, ir jo marškinėlių matėme daugiausiai), juos rinkimų dalyviai dalina kaimo žmonėm, kuriem tik svarbu marškinį turėt. Tada moteriškė parodė į savo sijoną, bet aš tik purčiau galvą, o taip norėjo išsiparduoti...
Vaikai prašinėja pinigų. Ir ne vaikai, jei atsiklausęs nufotografuoji. Nekenčiu tų turistų, kurie šiuos žmones sugadino (ir visus kitus, tiek Afrikoj, tiek Azijoj), geriau sėdėtų namie ir taip būtų daugiau naudos. Nes dabar, kiekvienas baltasis jiems atrodo, kaip pinigais šikantis. O sostinėje jie dar ir prisimokę labai vargšą veidelį nutaisyti (matai, kaip greit pasikeičia, kai delniukas priartėja tau prie veido), tai aš jiem tokį pat veidelį nutaisydavau – kai kurie net susijuokdavo, bet tada suprasdavo, kad jau dabar tokio nebenutaisys.:) Yra ir vaikučių kišenvagių.. Gaila aiškų tų vaikų, jų vieta mokykloje, o ne gatvėje. Įdomu, kam jie tuos pinigus neša, ar tėvam? ir kokiem tėvam? Pinigai yra uždirbami ir nuomonės nekeisiu.
Nuo pusės trijų ilsimės “Chez Billy” terasoje (tiesiai į ją – mūsų kambariai). Tiesa, ilgokai šito rekomenduoto viešbutėlio ieškojome, trūksta kažkokių ženklų prie nusukimo. Bet kelią atradome, klausinėdami žmonių ir pouss-pouss traukikų (pastarieji geriau žinojo) – šiame mieste jų yra ypatingai daug. Karietaitę jie tempia bėgdami, dažnai ir basi – dauguma tikrai atrodo neblogos formos. Tai leidžia suprasti, kad šiam miestui dar toli iki Antananarivo oro taršos. Žinoma, ir atstumai mažesni.
Įvažiuojant į miestą vienas iš jų mane pamatęs (gal iš įpročio) pasiūlė pavežti, nors sėdėjau aš ant savo dviračio, apkrauto daiktais :)). Beviltiškai juokinga buvo. Beje, raumenų nebeskauda.
Ne viename balkone galima pamatyti džiovinamus kukurūzus arba sukrautą moliūgų derlių. O daugiausiai reklamos visada ištapyta tiesiai ant namų.
Labai gražūs moliniai namukai. Čia visą fotosesiją padariau :)
Moteriškė šnekasi su kaimynėmis.
Berniukas kairėje vėliau man parodė, kaip veikia ragatkė
Zebu varomi keliu
Kuokštas namelių čia, kuokštas namelių ten
Smuikeliai, gitarytės, bugneliai dar tik sukabinėjami. Vos nenusipirkau gitarytės už 15lt
Pakeliui nusipirkom vynuogių
Kitam kaime masiškai pardavinėjami modeliukai
Kraštovaizdis
Voriukai. Didžiulius voratinklius didingai iškabina visur - tarp medžių, stulpų, ant namų. Na ir patys ne tokie jau mažiukai...
Ryžių balkonai
Nuotaikingos kalakutų piemenėlės
Obuolių kompozicijos. Obuolių seniai nevalgėme, bet lietuviški - skanesni :)
Dangaus kelias
Mečetė, matoma iš terasos. Per garsiakalbius maldų negroja, o šalia stovi ir krikščionių bažnyčia (krikščionys Madagaskare dominuoja).
28.02.14
Šiandien nusprendėme likti, nes Agniui reikėjo pakeisti stipiną – neturim įrankių, ir išvis niekada to neteko daryti, todėl dviratį Agnius nuvežė pas meistrelius. Be to mums šis miestelis pasirodė labai įdomus ir mielas, todėl norėjom tiesiog čia praleisti dieną, pasivaikščioti po turgų, išsiskalbti rūbus, o, be to, mūsų kambariai išeina tiesiai į terasą, kurioje ir kiurksome ant saulutės.
Anksti ryte išėjome į turgų ir pakeliui davėme užsakyma sandalų gamintojams. Žmonės čia, tiesiai ant gatvės juos gamina iš sudėvėtų padangų. Batsiuviai ant staliukų prisidėję jau baigtų prekių, bet vietoje ir naujas gamina, ir klientams karts nuo karto remonto servisą suteikia, kam nors nuplyšus. Tai davėme savo šlepetes išmierai ir formai, pareiškėm pageidavimus ir išėjome į turgų. Palei visą gatvę išsidėsčiusios suręstos kavinukės, pardavinėjančios bagetes su makaronais, balta mišraine ir morkomis (jie valgo tokius sumuštinius), prekeiviai su tiek savo, tiek ne savo gamybos prekėmis, dėvėtais drabužiais, nu – viskuo. O pats turgus – didžiulis ir jame yra visko, daug. Nefotografavau, ir taip buvo ką veikti. Neatsispyrėm čia ant ratukų vežiojamose dėžėse parduodamiems šaldytiems kokoso jogurtams. Turguje akys kliūte kliuvo už didžiausiais bananų, avokadų kiekiais nukrautų stalų – matyt avokadų sezonas ir dabar jie čia kainuoja nuo 100Ar iki 300Ar už vienetą (11-33ct). Čia pamatėme ir įvairių neregėtų prekių, maisto produktų ir vaisių, sužavėjo pasirinkimas nesibaigiančiuose “škurlynuose” (ieškojau dviratininko marškinių su kišenėmis gale, bet radau labai gerus marškinius sportui). Žmonės draugiški, vaikai gražiai, lėtai ir taisyklingai deklamuoja “bonjour vazaha”. Turguje praleidę porą valandėlių prisipirkome avokadų, pomidorų ir grįžome namo, pakeliui prigriebdami savo užsakyma. Rezultatas labai geras, padarė visko, ko prašėme, net po du susegimus vietoj vieno padarė, ir kainavo ne brangiau nei jau padarytos – 5000Ar (virš 5lt).
Na o grįžę prisigainom avokadų kokteilių su medumi, avokadų salotų su pomidorais, kurias užkandome karštomis, šviežiai keptomis bagetėmis. Saulelė šviečia ir dieną toliau tingiai tęsiame pavėsyje po skėčiu. Mums čia patinka:)
Šiems sandalų gamintojams davėme užsakymą
Užsakymas kaip mat pradedamas.
Svarbūs pigūs "šūdeliai"
Pouss-pouss karietaitė
Krovinių gabentojai tingiai laukia turgaus prekeivių darbo pabaigos
Pardavinėjama tara. Madagaskare bendrai pažiūrėjus - labai švaru, neskaitant kai kurių kanalų ir didelių miestų taršos. Kiekvienas daiktas gali būti daug kartų panaudojamas arba kažkam pritaikomas.
Užsakymas mums jau ant kojų
Padas išpjaustytas geresniam sukibimui (tikiuosi)
Šios padangos gal irgi kada nors virs avalyne
Atliekų turgelis
Šiandienos maistas
Jėga :)
ReplyDeleteSmagu su jumis bent truputį pakeliaut beskaitant!
ReplyDelete