Kur akys mato..: Indonezija: Kawah Ijen ugnikalnis

Nu va, prišnekėjau, kad dažnai pildysiu rašliavas, bet planai taip lengvai nesipildo :) Vakarinėje Madagaskaro dalyje civilazijos mažiau, o ypač mažiau kaip nors pravažiuojamų kelių, todėl pagrindinė priemonė, jungianti vakarinės pakrantės miestus ir kaimus yra laiveliai (malagasių kalba Lakana). Tokiais plaukėme nemažus atstumus todėl nieko nuostabaus, kad supleškėjo drėgmės gavęs kompo pakrovėjas, o dar turint omenyje, kad kurį laiką išvis be elektros gyvenome... Šiek tiek rašiau į sąsiuvinį, todėl apie tai - kažkada vėliau :).

O dabar noriu prisiminti žygį į Kawah Ijen ugnikalnio kraterį - kartais užvaldo noras iš archyvo atsiversti kokią gražią istoriją ir atrinkti nuotraukas. Jas matau visai kitomis akimis nei šviežias, kurias dar ir fotoaparate keliskart perverčiu stambiai filtracijai.. Todėl bus ne iš eilės, bet geriau kažkas, nei nieko :).

Apie šią vietą sužinojome dar būdami Lietuvoje, kuomet žiūrėjome dokumentinį filmą Workingman's Death (2005) - jo nemačiusiems tikrai verta pamatyti. O ji dar kaip tik pakeliui mums pasitaikė, tai neaplankyti nebuvo galima, bet čia apsilankyti verta net jei ir nepakeliui..:)
Ypatinga ši vieta ne tik nesveiku grožiu, bet ir tuo, kad čia sunkiai darbuojasi sieros kasėjai, kurie iš kraterio tempia sieros luitus.

Kawah Ijen yra rytinėje, pailgos kaip dešrelė Java salos dalyje, vos keltu persikėlus iš Balio salos. Čia noriu pažymėti, kad Java jau yra musulmonų dominuojama sala, todėl daug turistų iš Balio (ten hinduizmas) kažkaip nenori persiorientuoti ir atvyksta stipriai apsinuoginę, ką man matyti kažkaip nemalonu, lygtai prieš vietinius žmones jausčiau kaltę už tuos kitus žmones, kurie nelabai pagalvoja, kaip į svečius važiuoti... Tiesiog nesinori, kad vietiniai susidarytų neigiamus stereotipus apie turistus.

Kažkaip tik palikus Balį, vėl pasijuto nuoširdus žmonių draugiškumas, nors persekiojantys ekskursijų organizatoriai tikrai nervina ir mus padaro piktais, bet žmonės vis tiek tokie draugiški..:)
Iš vakaro susiorganizavome kaip nuvažiuoti - pasamdėme du ojek'us, nes niekaip nepavyko surasti motociklo nuomai, todėl, esant galimybei, geriau atvažiuoti iš Balio - bus pigiau ir patogiau.

Išvažiavome vėlai naktį, kad dar spėtume pamatyti mėlyną degančios sieros ugnį. Buvo labai šalta. Starto vietoje jau buriavosi kiti lipantieji, todėl nusekėme paskui visą grupę, nes nesimatė naktį, į kurią pusę eiti. Nors mus jau sekė vienas iš sieros kasikų, norėdamas dar eidamas pakeliui prisidurti už gido paslaugas, bet gidas užlipimui nereikalingas, nes takas aiškus. Tai kažkaip išaiškinom...
Yra ir kita pusė, kalbant apie gidus. Kai kurie gidai nenori ilgai dirbti, todėl ir į patį kraterį nenuveda - pasako labai pavojinga, viena turistė kažkada sugebėjo sprandą nusisukti. Kitas dalykas - jei gidas. O kitus tik atvedęs jau nori išvest..
Užtai mes užsibuvome ilgiausiai, dėl ko pamatėme Ijen ugnikalnį skirtingomis nuotaikomis.

Iškart atsiprašau, nes niekaip dar neišmokau atrinkti KELIŲ nuotraukų :) Bet, vis tiek liko kalnas nuotraukų, kurias dar norėčiau įdėt..

Siera dega mėlyna liepsna. Ji geriausiai matosi tamsoje, tad optimaliausia lipimą pradėti 2:30-4:00, priklausomai, kaip greitai lipi.

Šioje nuotraukoje - mūsų ir nepažįstamojo šešėliai, juos pastebėjau tik gerokai vėliau - jie atsirado dėl kitų lipikų blyksčių ir prožektorių.

Auštant dar kurį laiką galima matyti žydrąją liepsną, tačiau saulės spinduliai galiausiai ją visai paslepia.

Kraterio kasykloje tokie vaizdai, spalvos, kad atrodo ne šioj planetoj atsidūrei...

Ties ta vieta, kur išeina vulkano garai, įtaisytuose vamzdžiuose išsilydžiusi siera kondensuojasi ir teka žemyn.

Vamzdžiais skysta siera bėga žemyn, kur jos jau laukia sieros kasėjas. Pasak Vikipedijos, kasdien 200 kasėjų išneša apie 14 tonų ir tai tėra 20% dienos susidarymo kiekio.

Pasėmę skystą sierą, kai kurie ją pila į formelę arba nuvarvina kokį šedevrą, kurį po to bando parduoti turistams ir tai atneša daugiau pinigų, nei kilogramas sieros supirktuvėje.

Vienas kasėjas kalbino turistų porą, uždavinėjo standartinius klausimus (iš kur, kiek laiko Indonezijoje ir t.t.), o už nugaros jau paruošęs laikė pasiūlymą :)

Suvenyrai šviežūs - dar karšti :) Dėl mažesniojo vėžliuko teko pasiderėti.. lygtais dolerį sumokėjom

Darbas dūmuose - itin ekstremalus. Į kelis debesėlius teko papult, tai dūmai tokie aštrūs, griaužia gerklę ir akis - negali įkvėpti ir lengvai gali pulti į paniką ir bandyt bėgt, bet tai jau pavojus - po kojomis akmenys, o jeigu dar tuo metu siauru takeliu eini tai gali net nebūti, kur bėgti..

Ijen kraterio ežeras yra didžiausias itin rūgštingas vandens telkinys pasaulyje. Vanduo labai rūgštus ir užterštas metalais, o tai veikia ir žemiau esančią upės ekosistemą. Ir karštas. Kiti kišo, tai ir as pirštą įkišau:) nenudegė:) bet temperatūra tikrai nemaža. Vienas gidas ant kraterio krašto (sakęs, kad žemyn eiti negalima), paklaustas temperatūros užrašė 26, tai aš įkišau snapą ir pasakiau turistams, kaip ten iš tikrųjų :)

Ežero smėliukas klampus

Mistiška. Kažkaip apie maudymąsi net mintys nekyla...

Darbininkai dūmuose. Dauguma jų netinkamai rūpinasi savo sveikata ir saugosi nepakankamai..

Nu tikrai atsiprašau, kad panašių nepravalau:)

Varva karšta siera,,

Kasikas pila vandenį, kad ją atvėsintų

Per dieną kiekvienas kasikas susipakuoja porą ryšulėlių po 60-90kg ir juos neša į supirktuvę esančią kitoje kraterio krašto pusėje, tad svorį į viršų užneša 600m aukštyn, o po to dar šiek tiek neša iki kioskelio. Už kilogramą mokama (paklausėme vieno iš darbininkų) apie 700 rupijų (15-20ct), tai per vieną nešimą galima uždirbti 10-14lt.