Filipinai I: Nauja aplinka, Angeles ir 100 salų NP

Trumpai apie Filipinus

Filipinai pirmiausiai garsūs kaip salų valstybė vakarų Ramiajame vandenyne – valstybei priklauso 7107 salos, kurios suskirstytos į tris geografines zonas – Luzoną, Visajus ir Mindanao. Mindanao saloje šiuo metu keliauti nėra saugu (tiksliau, tam tikrose jos dalyse bei į pietvakarius nusitidriekusiose salose), kur karaliauja musulmonų separatistai ir yra didelė pagrobimo rizika.

Dar Filipinų vardas pasaulio spaudoje dažnai skamba dėl dažnai įvykstančių stichinių nelaimių – žemės drebėjimų ir taifūnų.

Tačiau šalis yra turtinga gamtos ištekliais, ir nuostabaus grožio salomis bei susilaukia daug turistų. Taip pat šalis garsi draugiškais žmonėmis, čia istorja lėmė stiprų kultūrų maišymąsi (vakariečių – ispanų, Š. amerikiečių bei rytiečių – vietinių, kinų, indų ir arabų).

Viza ir sąlygos patenkant į Filipinus

Į Filipinus vykstant lietuviams viza nereikalinga (be vizos būti galima 21 dieną), tačiau ją galima pasidaryti prieš išvykstant (niuansų nežinau) arba, norint būti ilgiau, ją galima prasitesti viename iš daugelio diedsnių miestų.

Tačiau svarbu žinoti vieną dalyką (kuris niekur nebuvo akcentuojamas) – reikia parodyti skrydžio iš Filipinų bilietą, kurio mes neturėjome ir Singapūre reikėjo žaibiškai nusipirkti kokį nors pigų skrydį. Ši sąlyga mums labai nepatiko (ir nepatinka visiems sutiktiems keliautojams), nes valstybė verčia remti skrydžių bendroves (žinoma jiems naudinga, nes renkasi mokesčius už pakilimą iš oro uosto). Taip pat norėtume šalį palikti laivu, bet sąlygos nėra labai išvystytos ir ko gero teks vėl skristi (kad ir kaip Borneo arti būtų...). Trečias dalykas – daug keliautojų nežino tiksliai, kiek laiko čia užsibus, todėl išankstinis bilieto pirkimas gali sutrumpinti potencialų buvimo laiką arba tiesiog patuštinti piniginę, planams pasikeitus. Na, yra kaip yra...

Pirmieji įspūdžiai

Jau buvome pripratę prie Šri Lankos ir kiekvienas kardinalesnis vietos pakeitimas priverčia primiršti įgytą patirtį ir pasijusti nejaukiai – reikia apsiprasti prie naujos šalies kultūros, įpročių, taisyklių, kainų ir kitų ypatybių.

Manilos oro uosto muitinėje mūsų bilietų rodyti neprašė (nors jau buvau paruošusi įjungtą kompiuterį), nors ir nesukalbama buvo skrydžių bendrovė, bet šalia kito postelio stovėjęs jaunuolis strigo, nes neturėjo rankose įrodymo.

Pirmas pastebėtas dalykas išėjus į gatvę – po keturių mėnesių grįžome prie eismo dešinėje kelio pusėje (o jau buvome pripratę einant per gatvę pirma žiūrėti į dešinę). Sėdome į padrožtą autobusą link centro, kuriame užtai buvo plokščiaekranis televizorius :). Vėliau matėme daug tarpmiestinių autobusų su oro kondicionieriais, televizoriais, netgi Wi-Fi. Maniloje reisuoja MRT – traukinys, ir susisiekimas šiaip neblogas.

Iškart atkreipė dėmesį filipinietiški rikšų variantai – motociklas (arba dviratis) su prikonstruota trirate priekaba su stogeliu (čia juos vadina triračiais) ir jų daug daug – vieni išblizginti ir išpuošti, kiti turi tik paprastą pagrindinę konstrukciją, pas kai kuriuos įtaisytas skėtis dengia skylę stogelyje:)… Triračiai, nors ir mažesni už Indijos rikšas, būna nukrauti nenusakomo kiekio daiktų, dėžių ar daugybės vaikų, vežamų iš mokyklos.

Taip pat iškart pastebėtas buvo jų tipinis transportas – džipnis. Tai pusiau džipas, pusiau sunkvežimis su ilga priekaba, kurioje ant dviejų suolelių vienas priešais kitą susėda žmonės. Ant daugumos džipnių priekio uždėtas Mercedes’o ženklas, bet pagaminti jie iš karinių JAV džipų, likusių nuo II pasaulinio karo. Džipniai taip pat spalvingai nudažyti, išpuošti daugybe detalių, virš priekinio stiklo paprastai puošia įvairūs užrašai: “6 (ar kitas skaičius) broliai”, “Dievo dovana”, “Jėzus egzistuoja”, “Šlovė Dievui”, “Our Lady of Poor”, vardais ar kitais jiems svarbiais užrašais. Ir Džipniai yra labai, labai spalvingi, gražu net žiūrėti :).

Žmonės nesišypso tiek, kiek Šri Lankoje, tačiau vistik šypsosi, yra mandagūs ir neapgaudinėja taip, kaip prieš tai lankytose šalyse. Dar pastebėjome, kad žmonės gražūs (ypač merginos), gan stilingai rengiasi, yra drąsūs ir dauguma puikiai šneka angliškai.

Angeles miestas, jo gėdos ir neįvykęs žygis į Pinatubo ugnikalnį

Tik atvykę, nusprendėme, kaip ir visada, mauti iš didmiesčio. Išnagrinėję žemėlapius, išsirinkome pirmiausia aplankyti Pinatubo ugnikalnį ir, oro uoste gautais nurodymais nuvažiavome iki Tarlac. Padarėme klaidą šįkart nepasiklausinėję kokių bent 3 žmonių, ir paaiškėjo, kad nuvažiavome per toli – reikėjo važiuoti į Angeles, todėl bereikalingai sugaišome kelias valandas. Atvykus į Angeles centrinę dalį, kurioje susitelkę daugiausia viešbučių, išvydome baltų senų diedų minias – vieni jų už rankos vedasi po jauną filipinietę, kiti dairosi, supratome, kad ši vieta – seksturizmo karštasis taškas. Gatvėje sutiktas riebus baltasis, pamatęs, kad sutrikę dairomės, užkalbino ir pasiūlė padėti, nuvedė į vieną pigesnių (bet vis vien brangią – brangiausią per visą kelionę) viešbučių už 25$, kur ir apsistojome, nes buvome pavargę po ilgos kelionės. Šis vyriškis Angeles apsistojęs jau 3 mėnesius (!) ir niekur aplink nekeliauja, o paklaustas, ką čia tiek ilgai veikia, pasiūlė atspėti. Dar išeidamas mums draugiškai patarė pasinaudoti proga ir pasiimti į kompaniją mergaitę (na, ačiū už patarimus..). Gerai, kad ši vieta buvo kiek atokiau pagrindinės gatvės, kurioje vaikščioti išties nelabai jauku – temstant gatvėje buriuojasi vis daugiau apsinuoginusių merginų (šimtai), šoka, maivosi ir drąsiai kalbina praeinančiuosius. Man net ranka kažkaip nekilo išsitraukti fotoaparatą, o vieną sykį išsitraukus buvau perverta seksturistų žvilgsniais – tačiau, jeigu jiems čia kažkas gėdingo, reiškia elgiasi nepriimtinai net sau. Žmonės ko gero išsilavinę, turintys šeimas (arba turėję), perka jaunutes mergaites, tik įdomu, ar jiems patiktų, jeigu jų mamos, sesės ar dukros stovėtų tų mergaičių vietoje... Na, bet čia mano moralinės normos, nelaimingų veidų kaip ir nemačiau.

LP gide skaičiau, jog Angeles kadaise buvo US armijos (kuri buvo išvesta išsiveržus Pinatubo ugnikalniui, kuomet dėl savo gyvybių kovoti buvo priversti visi) apylinkės ir ne vienas veteranas čia grįžta prisiminti jaunų dienų...

Susiradome vokiečio vadovaujamą kelionių agentūrą-turistų infocentra, pasiklausti apie galimybes aplankyti ugnikalnio ir išsiaiškinome, kad tam teks skirti nemažą sumelę (nes kitaip jo aplankyti kaip ir neįmanoma, privalomas gidas, džipas ir gan didelis mokestis už patekimą į teritoriją)... Sutarėme grįžę namo e-mailu pranešti savo viešbučio adresą, kuriuo mus ryte atvyks paimti vairuotojas.

Kažkaip jau turėjome blogą nuojautą, bet niekas ryte neatvažiavo, todėl sulaukę kontoros atsidarymo nuėjome išsiaiškinti, paaiškėjo, kad ofisas užsidarė anksčiau (nors ir buvome sutarę) ir niekas to laiško net neperskaitė... Nusprendėme tame mieste daugiau nelikti (nes net užsisakius žygį, jis gali neįvykti dėl lietaus, kuomet kelionė būtų labai pavojinga, be to viešbutis brangus) ir pajudėjome link 100 salų nacionalinio parko – gal nuvažiuosime iki Pinatubo kelionės po Filipinus pabaigoje, tik jau su kita kompanija. Palikdami savo apartamentus administratorės dar bandėme pasiklausti, kaip mums čia dabar važiuoti iki 100 salų NP, tačiau ji apie tokį mažai ką buvo girdėjus ir man pašaipiai paklausius, ar ji tik apie mergaites žino, atsakė „yes“. Pakeliui į stotį dar užsukome į vieną agentūrėlę, pasiteirauti apie Pinatubo turus ir tą patį parką, ten dirbančios merginos kišenėse pritrūko žodžių ir mažai ką patart galėjo. Na, aišku viskas su šita vieta...

100 salų nacionalinis parkas ir Valentino dienos vakaras

Išlipę iš autobuso iškart buvome apsupti triračių vairuotojų – jie žino, ko mes čia atvykome, o iki vietos 5km atstumą galima įveikti tik triračiu, arba pėsčiomis. Vienas jų rodė pirštu į save ir džiaugsmingai dainuodamas šokinėjo nuo kojos ant kojos – jis pirmas :) ir jau vos ne kuprines mums nuo kuprų ima – teko liepti atsipalaiduoti, nes pirmiausia norėjome nueiti į degalinę apsiklausinėti – triračių vairuotojais tikėti neverta. Triračiu nuvažiuoti iki vietos, išsiaiškinome, kainuoja 60 pesų (o jis mums sakė 100). Išėję radome tą patį vairuotoją laukiantį už kampo ir jau sakantį „60 pesų“, tačiau mes turime tvirtus principus ir – arba važiuosime su kitu, neapgaudinėjančiu vairuotoju, arba su tuo pačiu, bet už mūsų kainą. Nuvažiavome už 50 (vairuotojas nenoriai sutiko, bet turbūt todėl, kad jam būtų gėda prieš kitus vairuotojus, jei važiuotume ne su juo). Paprašėme, kad nuvežtų į pigiausią nakvynės vietą (kurią išsiaiškinome prie degalinės), tačiau pakeliui dar buvome užvežti į kitą (pas giminaičius), visiškai išklystant iš maršruto ir vairuotojui veltui sunaudojant degalus ir laiką.

Deja, minėti svečių namai buvo tušti ir savininko neradome, todėl mūsų iš akių vis vien nepaleido ant vairuotojo motociklo kartu sėdėjęs jaunuolis ir eidamas kartu, atvedė iki kitos vietos. Čia buvęs jos savininkas visais įmanomais būdais bandė mums įpiršti kambarį + laivą, todėl nusileido iki labai žemos kambario kainos. Čia ir likome (vėliau, mums buvo pasakyta, kad kitą dieną likti negalėsime, nes kambarys jau užrezervuotas kitai dienai – ačiū kad pranešė iš anksto, bet viskas čia ir taip aišku:)), dar pasiprašius galimybės pasinaudoti virtuve ir vakare pasigaminome kilogramą kalmarų, kuriuos įsigijome iš vakare ant gatvės atsiradusių prekeivių. O prieš tai išėję pasivaikščioti, užklydome į jūrų agurkų ir pangasijų veisyklą, kur mums dar buvo pravesta trumpa ekskursija jaunos biologės.

Kitą dieną 6val ryto jau buvome pasiruošę visos dienos kelionei laivu. Išreiškus norą pasnorkelinti, kambario savininkas pasiūlė išnuomoti vamzdelius (kurie, paaiškėjo, buvo pigūs, labiau žaisliniai ir skirti vaikams, nei normaliam snorkelinimui), tačiau įrangą išsinuomojome iš NP kontoros (už tą pačią kainą). Beje, šiandien Valentino diena – nors mes nešvenčiame, bet tikėjomės pamatyti masines vedybas (apie tai buvo parašyta NP informaciniame lankstinuke) – deja nepamatėme.

Mūsų vairininkai buvo du jaunuoliai, kurie pirmiausia mus nugabeno iki Governor salos (čia buvome apie 7 ryto), nuo kurios viršūnės atsiveria vaizdas į kai kurias salas. Kažkaip buvo dar tamsoka, saulė vos pakilus, vanduo tamsus, o salos metė šešėlius, todėl jiems gražiai išaiškinau, kad į tokią vietą reikia plaukti, kai saulė jau aukštai, o ne anksti ryte ir paliepėm grįžti čia vėliau (už laivą buvome sumokėję didesnę kainą, už ką turėjome teisę plaukti, kur norim ir kada norim).

Mūsų pagrindinis noras išplaukiant anksti ryte buvo pamatyti paukščių, tačiau mūsų vairininkai nieko apie tai nežinojo (netgi apie salas ir jų kilmę mažai ką galėjo pasakyti, bet ir šiaip jų anglų kalba buvo kebli), bet laivo motoras buvo toks garsus, jog atrodė, kad už nugaros vyksta kelių remonto darbai ir pastebėdavome dažniausiai kokį pasibaidžiusį ir tolstantį paukštį. Esant tokiam garsui sunku buvo net susišnekėti su mūsų palydovais, todėl dažniausiai būdavo nenugirstas pageidavimas sulėtinti, kad padaryti nuotrauką arba koks klausimas apie vietovę.

Kitas sustojimo taškas buvo vandenyje plūduriuojanti platforma (jau įtariau kokiu tikslu), prie kurios besišvartuojant, paklausiau, ką čia veiksime. „For snorkeling“ – atsakė:)), 7:30 ryto! Iš beviltiškumo tik ėmė juokas, bet vaikinams paaiškinome, kad tokiu laiku vandenyje tamsu ir geriausias laikas – vidurdienis, nežinau ar suprato. Bet, ko gero, plukdino mus nuo vietos iki vietos tokia tvarka taupumo sumetimais (nors atstumai visgi nedideli...). Tuomet paleido mus į Quezon salą, kur išgėrėme kavos ir ramiai paslampinėjome porą valandėlių.

Berniukai nuobodžiavo ir, pasakius, kad galime judėti toliau, šoktelėjo nuo suoliuko ir mikliai jau buvo pasiruošę išplaukti. Tuomet nuplaukėme į kitą šalia esančią salelę su smėlėtu pliažiuku, kur dūko pietų korėjiečiai – vienas jų buvo apkrautas smėliu ir aplipdytas įvairiomis žmogaus kūno formomis – tiek moteriškomis, tiek vyriškomis :), vėliau rungėsi, katras geresnis šoka į tolį – linksma kompanija.

Po šios salelės (apie 11val.) prisišvartavome prie platformos šalia „koralinių sodų“, kur išmaišiau neitin skaidrius vandenis – nėra ką lyginti su Sokotra tiek vandens skaidrumo, tiek koralų gyvybės gausumo atžvilgiu, todėl Agnius apsisuko ir grįžo po kelių minučių bei pakrito ant platformos, o aš pasinaudojau proga ir pamačiau viską, ką įmanoma (bet nieko labai ypatingo, šiaip), nes patinka man ieškoti povandeninės gyvybės ir nagrinėti jos ypatumus – bet kokiomis sąlygomis.

Po to atvykome į Governor salą, kur jau normalioje šviesoje pamatėme dalį salynų ir pabendravome su vietiniais apie lankytinas vietas Luzon saloje, apie šiukšles ir jų tvarkyma nacionaliniame parke ir šiaip gyvenimą. Tik atvykus buvome pasitikti jaunuolio su dideliu šaltkrepšiu, skambinančio varpeliu – tai ledų pardavėjas. Nusprendėme paremti, o ir ledų visai norėjosi ir šiek tiek pakilus pamatėme pavėsinėje tingiai sėdinčius ledų pardavėjus (net 6) ir ant žemės sustatytus šaltkrepšius – tinginiauja jie kol išgirsta artėjantį valties motorą, tada vienas jų (kurio eilė) keliasi ir eina pasitikti pirkėjų.

Pabuvoję šioje saloje nuvykome į dar kelias, užsukome į iš abiejų pusių atvirą urvą ir nusprendėme grįžti – įspūdžių užteko, o jaunuoliai visą dieną klausinėdami „kiek valandų“ dar padidino greitį ir nuo vibracijos barškančiais dantimis grįžome į uostelį. Lėkė jie visą kelionę ir teko dar ne kartą paaiškinti, kad žmonės čia atvažiuoja vieną kartą gyvenime bei nori beplaukiant ir pafotografuoti kažką, ir pasidairyti... Išvykos kokybe nebuvome labai patenkinti, bet priėmėm tai kaip nuotykį, o jaunuoliai gal greitai subręs ir pajus didesnę atsakomybę (gal kitąkart net susimąsys po gautų pastabų).

Pasiėmę daiktus iš nakvynvietės, persikėlėme į prieš tai nusižiūrėtą vietą, kuri priklauso jaunam anglui. Vakare jis pasiūlė prisijungti prie jo bei jo filipinietės žmonos kompanijos ir pavakaroti prie vyno taurės, vėliau prie mūsų prisijungė ir vokietis su savo drauge (irgi filipiniete), čia turintis savo motociklų nuomos punktą ir organizuojantis keliones po salą motociklais. Taip pavakarojome ir paminėjome valentino dieną, o po poros butelių vyno stalas pats pasipildydavo alumi :).

Mūsų kitas tikslas – La Union esantis banglenčių sportu garsus paplūdimys.

Na ir pabaigai - pavyzdys, kaip efektyviai galima išnaudoti triratį :)