Filipinai IV: kabantys Sagada karstai, musonai šiaurėje ir ispaniškasis Vigan

Sagada, urvai ir karstai

Kitos dienos ankstyvą rytą jau buvome susipakavę daiktus ir pasiruošę kelionei į Sagadą, kuri žymi kaip kalnų kurortas, kuriame galima landžioti po urvus, vaikščioti po apylinkes ir pamatyti labai senus karstus, sukabintus ant akmeninių uolų skardžių ar sustatytus urvų prieangiuose. Kai kurie karstai siekia net 500 metų amžių, vieni jų trumpi ir apvalūs – išskaptuoti iš medžio kamieno – tai tradiciniai (iki krikščionybės) karstai, kuomet kūnas į karstą būdavo įdedamas kniūbščias (maldos poza), kiti pailgi. Netoli Sagados, taip pat kalnų regione esančioje kitoje apylinkėje kūnai būdavo dar ir mumifikuojami, bet Sagadoj ne – per karstų plyšius matosi tik kaulai. Ant kai kurių karstų išraižyti driežai – amžinybės simbolis.

Prieš kelionę dar prisipirkome bandelių – atradome, kad čia jos labai pigios, vos po 2 pesus (apie 12 centų). Pirmiausia reikėjo nuvažiuoti iki Bontoc (150 pesų) ir ten sėsti į kitą džipnį (45 pesai), bet džipnio vairuotojas bandė visus prikalbėti važiuoti tiesiai iki Sagados ir už tai pareikalavo 300 pesų. Visi keleiviai (vien balti) tik išsijuokė ir susimokėjo iki Bontoc, o vienas vokietis sutiko už 300 važiuoti iki pat Sagados. Buvo labai įdomu, ar veš jį vieną, bet, aišku, nevežė, tik pinigus grąžino :). Su šiame džipnyje sutiktais keliautojais vėliau susitikome dar ir dar, ir galų gale visi kartu išėjome patyrinėti apylinkių.

Apsistoti Sagadoje geriausia neskubėti, o paeiti šiek tiek žemyn pagrindiniu keliu, nes už tą pačią kainą galima gauti švarų kambarį su balkonu, karštu vandeniu duše ir wi-fi naujai pastatytame viešbutukyje vietoj kambario beveik kartoninėmis sienomis ir be jokių patogumų. Kainos Sagadoje (kaip ir Banaue) yra beveik fiksuotos ir dažniausiai kainuos 200-250 pesų žmogui (aišku, galima ir daug daug brangiau rasti), todėl verta apsivaikščioti.

Porą valandėlių šmirinėjome po „Aidintį slėnį“ (Echo valley), kur pamatėme ant uolos sukabintus karstus (tiksliau sukrautus ant į uola susmeigtų armatūrų) – pasirodė jie ne tokie ir seni, gretimais kelių karstų pakabintos ir medinės kėdės – nežinau, ką čia reiškia :). Iš slėnio pajudėjome toliau, kur takelis privedė iki kelių urvų, po kuriuos palandžiojom (visi turėjom prožektorius), ir atėjom iki didesnio urvo su požemine upe, kurį galima pereiti ir išlįsti kitoje jo pusėje. Kadangi visiems buvo įdomu tai, įveikdami kelias kliūtis, kur reikėjo bristi ar kopti, vienas kitam padėdami jį praėjome – gavosi toks kaip įvadas kitos dienos nuotykiams – visi planavome kitą dieną išbandyti urvų jungtį (reikalingas gidas), kurią pereiti užtrunka apie 3 valandas.

Filipinuose krepšinis - turbūt toks pat populiarus kaip pas mus Lietuvoje. Tik Lietuvoje sunkiai pamatysi jį žaidžiant basomis ar su flip-flopais :)

 Po pasivaikščiojimo kartu nukeliavome į vietinį, iš bet ko pastatytą, paprastą bariuką (gausų dekoracijų iš surinktų cigarečių pakelių, alaus butelių, dangtelių ir įvairiausių šiukšlių – geriau nieko nejudinti, nes nukris ant galvos :), bet visai jauku užtai), kur įsmeigėm alaus ir pasitarėm dėl kitos dienos planų. 

Ryte gavosi taip, kad susitikome tik su vokiečiu (tik mokyklą baigusiu befotografuojančiu keliautoju) ir prancūzu (labai daug keliavęs mokytojas, mėgstantis sportą ir kovų menus, mokinantis ir vaikus, ir kalinius), tuomet bandėme už geresnę kainą susirasti gidą (yra dvi vietos gidui gauti) – sekėsi labai sunkiai, nenorėjo leistis į kalbas, bet galų gale susitarėme keturiese būti vedami vieno gido (prikalbėję, kad esame patyrę) – šiaip būtų kainavę po 400 pesų, bet sutarėm po 300. Pats žygis per urvus nebuvo sunkus, kaip įsivaizdavome, gal tik kai kuriose vietose kokiam dideliam žmogui pralįsti nelabai kaip sektųsi :). Net plaukti nereikėjo (bet, norint, buvo galima pasiplaukioti gilesnėse vietose) – visur prabrendama. Bet patiko, prisilandžiojome po siauras ertmes, prisilaipiojome, prisižūrėjome įdomių formų stalaktitų ir stalagmitų. Labai neskubėdami ir užtrukdami ką nors fotografuojant, užtrukome apie 3,5val. 

Grįždami užtikome pirmą Filipinuose matytą veganišką kavinę, kur maistas gaminamas iš organinių produktų, o kavinės dizainas įrengtas meniškos sielos jaunos šeimininkės, padedant draugei. Kaip minėjau, vegetariško maisto Filipinuose rasti sunku, todėl čia buvo tikra atgaiva, o meniu labai įdomus – norėjosi viską išbandyti.

Teko dar vienai nakčiai likti Sagadoje, nes paskutinis džipnis į Bontoc’ą išvažiuoja 13val (nors atstumas viso labo 20km). Sutarėme susitikti vakarienės, tačiau sutartoje vietoje niekas nepasirodė. Nuėjome iki vietos, kur apsistojęs vokietis ir prancūzas – radome prancūzą stovintį prie durų ir namų šeimininką, bandantį atrakinti duris – vokietis kažkur dingęs (sunerimome, nes Agnius jį matė kažkur bėgantį), todėl nusprendėme nelaukti ir eiti vakarieniauti, bet čia pat, ant sofos pamačiau numestą jo fotoaparato (tikrai gero) kuprinę, supratome, kad kažkas ne taip – jis kuprinės nė už ką taip nepaliktų. Kuprinę nunešėme namų šeimininkui, kad saugotų, o patys nuėjome vakarieniauti visą laiką svarstydami – kas gi čia mistiško įvyko, kodėl kuprinė numesta ant sofos ir kurgi pats vokietis. Po vakarienės vėl nuėjome iki jų kambario ir kaip tik tuo pat metu išvydome ir vokietį, grįžtantį iš policijos – pasirodo, jam būnant interneto kavinėje, vos nusisukus, vienas vaikų (7erių metų, vėliau paaiškėjo – chroniškas vagis, jau ne kartą baustas) pavogė jo kuprinę, kurioje buvo viskas – ir fotoaparatas, ir dokumentai, ir banko kortelės, ir svarbiausia – atminties kortelės, pilnos nuotraukų. Gavo streso žmogus, bet viskas baigėsi laimingai – kuprinė buvo grąžinta. Užtai gavo pamoką visam gyvenimui, o po šio įvykio visi vėl nuėjome į bariuką  – atšvęsti laimingos pabaigos :).

Kai kurie šių karstų - apie 500 metų senumo. Jie atrodo kaip vaikiški - trumpi, bet taip yra todėl, kad žmogui mirus, jis į karstą dedamas kniūbščias - maldos poza.

Čia, gidas sakė, Banaue ryžių terasų atvaizdas :)

Šitas vadinasi "Karališkos užuolaidos"

Spaudžiam gazą, kad net ugnį per duslę meta :)

Bešvenčiant laimingą vokiečio pavogtos kuprinės istorijos pabaigą, bare vietiniai pradėjo iš kišenių traukti, ką turi. Šita šokolado plyta iš pirmo žvilgsnio pasirodė kaip išmanusis telefonas - filipinietiškas smartphone'as. :) O viena švedė pasiūlė ant nuotraukos užrašyti: "Smart" ir "Makes you smarter"