Singapūras - trys dienos modernioje saloje

Pirma pažintis su Singapūru

Kelionė iš Šri Lankos į Singapūra truko vos kelias valandas ir jame atsidūrėme anksti ryte. Iš anksto per couchsurfing buvome susiradę nakvynės vietą. Atvykome per pagrindinę kinų Naujųjų metų šventę, todėl dauguma žmonių jau turėjo planų ir negalėjo priimti, o apsistojome kino R. bei filipinietės G. bei jų trejų metų dukrytės namuose, o be mūsų tą pačią dieną dar atvyko mišri porelė (marokė ir švedų/vokiečių šaknų turintis argentinietis).

Ilgai nelaukę išklausėme instrukcijų, į kokį autobusą ir traukinį sėsti ir išrūkome į miestą. Susisiekimas Singapūre gerai išvystytas, autobusai reisuoja labai dažnai ir jie yra greiti, šiaip stotelėse nestovinėja ir sustoja tik tuo atveju, jei kas lipa. Be jų važiuoja traukinys – MRT ir veikia patogi elektroninių bilietų sistema. Traukiniuose dauguma žmonių įlindę į išmaniuosius – kas facebook‘e tuščiai naršo, kas žaidimus žaidžia. Labai nustebino – net kai kurie pagyvenę žmonės telefono nepaleidžia iš rankų, apie ateitį baisu net pagalvoti... Kai kurie žmonės į traukinį automatiškai įlipa net nesidairydami, o visą dėmesį sutelkę į ekraną arba kartu atėje tryse ne šnekučiuojasi, o lenda į virtualų gyvenimą kas sau.

Singapūras garsėja didžiulėmis baudomis už įvairius nusižengimus – už maistą ir gėrimus traukinyje skiriama 1000lt bauda, už šiukšlinimą, rūkymą - 2000lt, taip pat negalima traukinyje su savimi turėti dujų balionėlio ir kt. sprogiųjų medžiagų – 10000lt, negalima ir duriano turėti (didelis smirdantis vaisius)… Tikėjomės pamatyti idealiai blizgantį miestą, bet net ir tokioms baudoms esant atsiranda viena kita šiukšlelė. Na ir kai kur tikrai trūksta šiukšlių dėžių…

Atvykę į miestą pirmiausiai nuėjome į elektronikos prekybos centrą, kur reikėjo nunešti paklerusį kompiuterį, iš kurio teko ištraukti vieną detalę ir kitoj vietoj perdaryti kontaktą įjungimui bei sutaisyti sulūžusį ekrano “vyrį”, klijuojant ir įgręžiant varžtą (labai džiaugiamės, kad pasitaikė galvotas ir nagingas meistras) ir likome patenkinti aptarnavimu. Tuo tarpu kituose servisuose klausti “meistrai” užtikrintai aiškino, kad čia tikrai bus motininė parėjusi (o jos remontas beprotiškus pinigus kainuoja), daugumoje vietų aptarnavimas labai prastas, kalbant su kokiu konsultantu jis gali staigiai persimesti ant kito kliento, o savo atsakymą išgirsi nežinia kada. Kitose parduotuvėse pardavėjai sėdi įkritę į savo išmaniuosius ir nemato net manęs, juos fotografuojančios :). Lietuvoje tokie entuziastingi darbuotojai tiesiog netektų darbo… 

Dar kitoj parduotuvėj norėjau pasidomėti žiūronais, bet ant vitrinos pardavėjai (ar jų draugai, nežinau) pliekė kortomis ir nė nesivargino pasitraukti, kai matė, kad bandau kažką pasistiebusi įžiūrėti po jomis. Na, bet šventės, kitą dieną prasidėjo kelių dienų atostogos ir beveik niekas nebedirbo.

Po remonto turėjome vilčių nuvažiuoti į kinų kvartalą, tačiau remontas užtruko ir užslinko tropinė audra, todėl teko tiesiu taikymu judėti link namų. Dar, prekybos centro valytojos paprašius kartoninės dėžės nuo lietaus ši mums atnešė skėtį (daug žmonių skėtį prireikus nusiperka ir, praėjus lietui, tiesiog išmeta), kuris keliauja su mumis toliau :).

Vakarieniavome svečiuose ir kaštavojome iš Šri Lankos atsivežtą araką (arrack) – gėrimą, pagamintą iš kokoso, tik skonis kokoso toli gražu neprimena (greičiau silpną naminę), o jų dukrelė gavo mums nebereikalingą Indijos, Nepalo ir Šri lankos paukščių knygą, kuri jai labai patiko ir, tikiuosi, pravers.

Kinų kvartalo ypatumai bei modernumu alsuojantis naujamiestis

Kita diena buvo skirta Kinų kvartalo bei centro apžvalgai. Valgydami kinų restorane stebėjome išgėrusių kinų dramas ir vos be muštynių apsiėjusius ginčus. Aptarnavimas čia irgi nebuvo labai geras, padavėjos nešnekėjo angliškai (geriausiu atveju – Singapūriečių iškraipytą anglų – Singlish, kuri anglų kalbą primena tik truputį ir paprastai suprasti galima kontekstą).

Kinų kvartalas (ir miestas apskritai) pristatytas raudonais kaspinėliais nupuoštų, taisyklingos formos mandarinų medelių, nupuoštas raudonais žibintais. 

Čia radome ir Budos danties šventyklą, prie kurios iš abiejų pusių stovi po didelę puodynę, į kurią žmonės smeigia po smilkalą, prieš tai pasimeldę belaikant jį tarp suglaustų delnų. Pati šventykla viduje blizga auksinėmis detalėmis, šimtais Budos statulėlių, visur degančiomis žvakelėmis, o žmonės eina ratu ir meta po pinigėlį į ištisas eiles palei sienas sustatytus specialius dubenėlius. Taip pat meldžiasi Budai (kai kuriems už papildomą auką padeda vienuolis). Jaučiausi truputį įsikišus į jų šventą erdvę, bet prieš tai apturėtos kelionės prie visko gerokai pripratino :). 

 

 

Naujamiestis – kaip degtukų tankiai prismaigstytas dangoraižių – įvairių atspalvių ir formų, vieni jų pilki, kiti stikliniai, atspindintys savo kaimynus.

 

Populiariausia vieta čia – vienumoje iškylantis trijų dangoraižių kompleksas su bendra jungiančia konstrukcija, primenančią laivą ir vadinasi “Marina Bay Sands”. Dangoraižių apatinėje dalyje – milžiniškas prekybos centras pilnutėlis žmonių, apačioje padaryta “upė”, kur už pinigus nuo vieno galo iki kito ir atgal galima pasiplukdyti valtele, atrodė tikrai juokingai… Dangoraižiuose įkurtas prabangus viešbutis, didžiausias pasaulyje kazino, teatrai, muziejus, rstoranai, čiuožykla, o viršuje įrengtas atviras “dangaus parkas”, talpinantis 3700 žmonių, baras bei pasaulyje labai garsus beribis baseinas (užsibaigiantis ties platformos kraštu, už kurio – tiesus kelias žemys:)) be turėklų. Norint patekti čia bus pasiūlyta nusipirkti bilietą į ekskursiją, tačiau mūsų kolegos ten pateko pasakę, kad eina į barą, kur jų laukia draugai. Mes į viršų nekilome, bet galbūt tai padarysime, jei vėl atsidursime Singapūre. 

 Be šio dangoraižių komplekso yra labai daug modernių pastatų, stebinančių formomis ir įmantriais dizainais, miesto eksterjeras pilnas įdomių detalių, fontanų, modernių suoliukų, viskas gražiai apšviesta ir atrodo, kad vaikštai po didelį muziejų po atviru dangumi :). Gyventi čia nesvajoju, bet miestas švarus, patogus ir įdomus. Tik kainos nemažos, ypač maisto produktų, kai kas pasirodė net brangiau nei Norvegijoje… Tačiau šalis turtinga, ekonomika sparčiai auganti, atvira investicijoms ir daugiausiai pajamų gaunama iš turizmo. Taip pat Singapūras – labai populiari tarpinė stotelė skrendant į daugelį Azijos šalių (ir čia reisuoja daug pigių oro linijų), todėl dauguma keliautojų Singapūre atsiduria dėl to.

Paukščių parkas ir siurprizai oro uoste

Kitą dieną ilgai miegojome ir planavome aplankyti kokį nors gamtos parką, nes jų Singapūre, pasirodo, yra tikrai nemažai (ir nemokamų). Nusprendėme aplankyti paukščių parką, kuris iš savo tinklalapio pasirodė labai patraukliai. Kelionė iki jo užtruko porą valandų, nors atstumai dideli, bet susisiekimas puikiai išvystytas, išskyrus tai, kad autobusuose perkant bilietėlį, reikia turėti lygiai tiek, kiek kainuoja – kitu atveju vairuotojas neturės grąžos, bet perkant bilietėlius ir neturint smulkesnių, užtekdavo ir stambesnių, apvalinant į mažesniąją pusę :). Dar vienas autobusų minusas – reikia žinoti, kur važiuoji ir spustelti sustojimo mygtuką prieš stotelę, bet ši problema ne tokia didelė, nes dauguma žmonių kalba angliškai, tik paklausti reikia… Nuotraukoje - patogus keleivių rūšiavimas autobusų terminale ir sustatymas į eilutes, turėklas pritaikytas atsisėsti.

 

Parkas yra didelis ir jį apeiti užtrukome daugiau nei 2 valandas, nors galvojome, kad apsisuksime per valandą. Įėjimas kainavo po 20 Singapūro dolerių (40lt), tačiau nusprendėme, kad vertas kainos, nes (beveik) puikiai įrengtas, sėslūs paukščiai laikomi atvirose erdvėse, ne sėslūs – didžiuliuose ir aukštuose aptvaruose, kuriuose laisvai skraido, o aptvaruose skirtinguose aukščiuose padaryti ir takai stebėti paukščius skirtingame aukštyje. Čia viskas gražiai apželdinta ir neblogai atvaizduota natūrali aplinka, sukurti vandens telkinėliai, kriokliukai, bei niekur netrūksta edukacinių priemonių. Žinoma, ne visi paukščiai turėjo daugiau laisvės, kai kurie jų buvo laikomi neitin dideliuose aptvaruose, kai kurie atrodė labai vieniši… O geriausiai įrengtas papūgėlių aptvaras, nes šios nesibaido žmonių ir noriai minta iš jų rankų (norint jas pašerti, special maistą reikia įsigyti vietoje). Man įspūdį paliko mokslinis centras ir paukščių perykla, kur galima stebėti paukščių perinimo procesą bei jų augimą nuo mažų, plikų, rožinių bejėgių padarėlių iki ryškiomis plunksnomis apsiplunksnavusių stiprių (beveik) asmenybių.
Pagrindiniu keliuku reisuoja elektroninis traukinukas, bet jo naudojimąsi suprasčiau tik tuo atveju, jei negali paeiti… Bet daug žmonių nepratę vaikščioti ilgesnių atstumų, net ir piko metu (kai autobusas tikrai prigrūstas) kai kurie važiuoja vos vieną stotelę ir autobuso laukia ilgiau, nei užtruktų tą atstumą įveikti pėsčiomis.

 

Iš parko grįžome gan vėlai ir dar kiek laiko pabuvę svečiuose, susipakavome daiktus ir išvykome į oro uostą. Į jį teko atvykti iš vakaro dėl ankstyvo skrydžio į Filipinus ir iškęsti naktį šaldytuve. Oro uostuose kondicionieriai dirba pilnu pajėgumu ir skrendant iš vienos karšto klimato šalies į kitą, tik atsidarius oro uosto durims tenka apsirengti. Taip ir peršalt galima! O maloniausias momentas būna lipant į lėktuvą, kuomet per plyšį plūsteli šilto oro :). Na o lėktuve vėl šalta...

Sulaukėme 4 ryto, kuomet galėtume priduoti savo kuprines ir čia paaiškėjo, kad privalome parodyti atgalinį bilietą iš Filipinų, kitaip nebūsime priimti į lėktuvą. Keista, bet šis svarbus dalykas niekur neakcentuojamas – nei oro linijų atsiųstame informaciniame laiške, nei Filipinų atstovybės. Bandėme ginčytis, nes nelabai tikėjome (kadangi ne vienas keliautojas Filipinus palieka ne oru, o keltu), tačiau laiko neliko ir teko staigiai įsigyti kokį nors bilietą, radome pigiausią – į Hong Kong‘ą (kuriuo neteks pasinaudoti) už 40$.

Daugiau nuotraukų iš Singapūro:

Singapore