Šri Lanka I: trumpai apie Šri Lanką, pirmas įspūdis ir Kandy

Kadangi norint sugrįžti į Indiją reikėtų išsiimti naują vizą (kuri nėra pigi), rodome Indijai vidurinį pirštą ir po Šri Lankos judėsime į Filipinus (per Singapūrą). Tikrai norėjome į Bangladešą, bet matysime, gal iš kitos pusės kažkaip..

Šri Lankos vizą gauti paprasta, tereikia internetu užpildyti formą ir susimokėti 20$, patvirtinimą mums atsiuntė iškart. Galima formos nepildyti ir vizą gauti oro uoste, tačiau tuomet kainuos 35$...

Truputis faktų apie Šri Lanką

Šri Lanka - dar vadinama "Indijos ašara" (dėl formos) ar "Indijos vandenyno perlu" (dėl gamtos grožio). Dydžiu (65,610 km2) prilygsta Lietuvai (65,300 km2), tačiau čia gyvena daugiau nei 20mln. žmonių, o visą teritoriją supa vandenynas.

Čia vyrauja tropinis klimatas, kalnų regione kiek vėsiau (aukščiausia viršūnė - Pidurutalagala (2524m.)).

Šioje nedidelėje valstybėje - ne tik didelė floros ir faunos įvairovė (nemažas ir endemizmo lygis - 27% endeminių augalų ir 22% endeminių žinduolių -, o šalis įeina į pasaulio bioįvairovės karštųjų taškų 25tuką, Šri Lankoje didžiausias bioįvairovės tankumas Azijoje), bet ir kultūros įvairovė.

Šalyje vyrauja budizmas (70%), žmonės taikūs ir draugiški ir Šri Lanka žinoma kaip besišypsančių žmonių tauta.

Šri Lanka garsiausia arbatos eksportu, taip pat svarbi ir kavos, kokoso, brangakmenių, gumos ir cinamono gavyba.

Čia, kaip ir Indijoje bei Nepale, eismas - kairėje kelio pusėje, bet jau pripratome:)

Kelionė į Šri Lanką ir pirmas įspūdis

Indija mus išlydėjo kaip ir pasitikusi, su daug biurokratizmo ir krūva popierių rankose, kuriuos oro uoste reikia parodyti keliems kas kelis metrus sustatytiems darbuotojams. Kuprinės taip pat buvo skenuojamos po porą kartų, kaskart iškraustant įtarimą sukėlusius metalinius daiktus. Agnius pamiršo iš rankinio bagažo persidėti peilį, todėl teko jam darkart pereiti per visus tuos pačius kontrolės punktus (vėl patikrinant tuos pačius daiktus), o pareigūnui užmiršus prie kuprinės priklijuoti lipduką, kad bagažas saugus, teko vėl grįžti ir pakartoti tas pačias procedūras, nes be lipduko neįleido į lėktuvą. Ten sutikome du švedus, kurie, kaip ir mes, negalėjo atsistebėti indiška tvarka su nereikalingais darbuotojais, popierizmu ir dėl to kylančiu laiko gaišimu.

Skrydis truko vos valandą ir labai gaila, kad nėra jokio vandens transporto, nors toks anksčiau ir buvo.. Tačiau šiaurinėje Šri Lankos dalyje dar nesenai vyko neramumai, pareikalavę daug aukų (turbūt susiję). Oro uosto “tax free” parduotuvėse čia dominuoja buitinė technika, ir tokia stambesnė – šaldytuvai, skalbimo mašinos, televizoriai.. Turbūt tikrai ne išskrisdami žmonės visa tai perka (nemažai vietinių dirba arabų šalyse - Kuveite, JAE ir grįždami turbūt prigriebia ką)...

Išlipdami iš lėktuvo susitikome tuos pačius švedus, su kuriais darkart aptarėme indiškus reikalus ir šie pasisiūlė, jei vairuotojas neprieštaraus, pamesti mus iki mūsų nakvynės vietos Mt.Lavinia (iš anksto užsirezervavome kambarį kiek žemiau Kolumbo, o jie važiavo į kurortą pietuose), nes nuo oro uosto – geras gabalas. Tačiau vairuotojas sugalvojo, kad dar galima nupešti pinigo iš baltųjų ir pasiūlė mums susimokėti 2000 rupijų (nors su mikroautobusu jie ir taip važiavo ta pačia kryptimi) – apie 50lt už maždaug 40km. Mums atsisakius (nes tokios kainos čia nerealios) šis net įsižeidė (vėliau pastebėjome, kad visi demaskuoti lupikautojai įsižeidžia). Mes visi galvom tik pakraipėm, atsibučiavom ir toliau dviese ieškojom kelio į Mt.Lavinia.

Prie mūsų tuoj pat vienas po kito prišoko taksi vairuotojai siūlydami ir mažesnes kainas, ir taip praeinant 100m visiems iš eilės reikėjo aiškintis, kad taksi – ne mūsų kišenėms (nors ir mato, kad prieš tai besisiūlančiam buvo atsakyta neigiamai). Po įkyrių taksistų sekė dar įkyresni rikšų vairuotojai, kurie net bandė suklaidinti, kad autobusas į Kolumbą važiuoja iš kitos vietos už 3km (kad tik pasinaudotume jų paslaugomis), bet mes taip lengvai neapgaunami:).

Pliaupė lietus, o iki Kolumbo autobusas važiavo virš 2 valandų, vėliau kitas autobusas 14km važiavo dar valandą ir, Kolumbe nusileidę 17h, Mt.Lavinia atsidūrėme apie 21val, kur dar rikšos vairuotojas ilgiausiai suko ratus ir ieškojo mūsų nakvynės vietos (ir žinoma dar nepasikuklino už tai paprašyti didesnės sumos, kurios, deja, negavo). Čia mūsų kambarį buvo užėmusi keista porelė, kuri turbūt gyvena mėnesiu vėliau, nes jie užsirezervavo kambarį ne sausio, o vasario 10 dieną. Tačiau viskas baigėsi laimingai ir kambarį gavome. Beje, mus pasitiko labai miela namų šeimininkė ir tai – didelė atgaiva.

Pirmas įspūdis apie Šri Lanką, nors ir už nervų tampė dar įkyresni nei Indijoje taksistai, - labai geras. Žmonės mandagūs (ko trūksta Indijoje), tai pastebėjome tiek oro uoste, tiek autobusuose, jų ir veido bruožai mielesni ir, kas svarbiausia, prilipę prie langų stebėjome švarias gatves, be šiukšlių kalnų, ir kurį laiką negalėjome patikėti savo akimis. Kodėl Indijoje negali būti to paties..? Čia galėčiau įterpti savo samprotavimus, bet geriau patylėsiu..:)

Kandy, Udawattakelle paukščių rezervatas ir Peradeniya botanikos sodas

Tik atvykę dar nežinojome, ką veiksime kitą dieną ir tik jai išaušus nusprenėme sėsti į traukinį ir važiuoti į Kandy – vieną iš Šri Lankos garsiausių gyvenviečių – svarbiausią sinhalesų (pagrindinė etninė grupė) kultūrinį bei dvasinį centrą ir buvusią karalystę, kuri išliko nepriklausoma per europiečių invaziją.

Kolumbo traukinių stotyje užsukome į turistų info centrą, kur sužinojome, kad dauguma (beveik visi) lankytinų objektų užsienečiams yra stipriai apmokestinti – teks gerokai atsirinkti, ką aplankyti ar išvis neremti šio rasizmo ir nieko nelankyti. Nusipirkome antros klasės bilietus į traukinį (nes kitur gerokai pagrūsta) ir vėliau paaiškėjo, kad prigrūsta visur vienodai, nes penktadienis, daug kas grįžinėja iš Kolumbo namo. Stotyje užkalbina vaikinukas, nors ir nelabai lengvai angliškai kalba, kuris kaip įmanydamas bando viskuo padėti, surasti mums vietas atsisėsti (deja, stovėjome prieangyje prie aromatingo tualeto tarp krūvos žmonių) ir jaučiasi nusivylęs, jei kas ką ne taip padaro – žmogus jaučiasi atsakingas už savo šalį. Išlipęs savo stotelėje dar suorganizavo, kad jo mama atneštų knygą su žemėlapiais ir ją mums padovanojo.

Traukinys juda lėtai, o traukinių stotys traukia akį savo jaukumu ir išskirtinėmis detalėmis (gėlių vazonais, dideliais akvariumais su žuvelėmis, angliškomis raudonomis telefono būdelėmis, rūšiavimo šiukšlių dėžėmis) bei žmonių įvairove – vieni apsirengę moderniau, kiti apdriskę ir basi. Vyrų tipinė apranga - marškiniai (kurių kišenėlėje laiko visą turtą – pinigus, telefoną, dar ką), o klubai apjuosti ilga tradicine skara (šią galima nešioti kaip ilgą sijoną arba apačią pakėlus ir galus užrišus ant klubų gaunasi sijonas iki kelių). Atrodo kontrastinga, bet tvyro harmonija, visi žmonės paprasti.

Kandy mus pasitinka, žinoma, vienas iš daugybės rikšos vairuotojų su savo pasiūlymais, bet iki centro, prie ežero, nusprendžiame eiti pėsčiomis, o kelyje prilėtindami mus užkalbina dar keli. Visi tikina, kad nakvynės pigiau 1500 rupijų nerasime, bet parduotuvėje sutikta keliautoja ranka mosteli, kur už kambarį moka 800 rupijų. Apsistoję nueiname apsižiūrėti miestan ir nusprendžiame šiandien dar sau leisti pavakarieniauti restoranėlyje, tačiau ilgai jo neradus užklystame į prirukytą smuklę pilną apsitašiusių vietinių – net padavėjas išlenkęs pakankamai gramelių, tačiau visi ramūs. Čia pigiai pavalgome ir prie mūsų prisėda naujas (visų) draugas, kuris prisiūlo ir nakvynę, ir gramelį, bet šiandien pavargome – einame namo. Pakeliui veiksmas vyksta, tam pačiam kvartale viena po kitos barška grotuotos alkoholio parduotuvės, čia dauguma degustuoja prie vietos, kiti ir auksines grandinėles užstatinėja..

Kitą dieną nusprendžiame apsilankyti šalia esančiame Udawattakelle paukščių draustinyje, iki kurio nukulniuojame per pusvalandį. Prieš tai teko gerokai prasiblaškyti ieškant turistų infocentro – vienas paklaustasis siunčia į vieną vietą, kitas – į kitą (mažai kas pasakys, kad nežino). Udawattakelle – miško šmotelis apsuptas miesto garsų – čia daug (ypač paukščių) nepamatėme, tik miške apsigyvenusią šunų gaują ir vėžlius patvinusiame ežerėlyje (na ir beždžiones prie įėjimo). Užkliuvo tai, kad iš užsieniečių (kaip ir visur) už apsilankymą čia lupama 20 kartų didesnė suma, tačiau ženklų anglų kalba ne per daugiausiai. Taip pat išsiaiškiname, kad minimali oficiali alga nedaug atsilieka nuo lietuviškos (kaip ir Indijoje).

Po ilgo pasivaikščiojimo užsukome prie vienos pagrindinių miesto garsenybių – šventyklos, kurioje, kaip sakoma, saugomas šventas Budos dantis, kuris buvo nukniauktas iš liepsnų 543m.pr.K., laidojant Budą, o į Šri Lanką atgabentas princesės plaukuose, 1283m. išgabentas atgal į Indiją ir netrukus sugrąžintas. Jis tapo vis svarbesniu simboliu ir buvo sakoma, kad, kas turi dantį, tas valdys salą. XVIa. portugalai dantį išvežė į Goa, Indiją ir sudegino kamuojami katalikiškų aistrų. Tačiau sklinda kalbos, kad portugalai buvo apgauti ir jiems pakišta danties kopija, netgi šventykloje esantis egzempliorius – kopija, o tikrasis yra gerai paslėptas. Kad patektume prie šventyklos teko praeiti apsaugos patikrinimą, o Agniaus šortai buvo patempti žemyn, kad dengtų kelius ir netrikdytų vietovės šventumo. Į šventyklą nėjome, nes būtų tekę susimokėti po 1500 rupijų (plius dar kažkiek už “batų saugojimą“, nes į šventyklą su batais eiti negalima – niekur), Budos negarbiname ir šventyklų jau atsižiūrėjome (ir už dyką) Nepale bei Indijoje. Užtai buvo smagu stebėti lakstančias bei visur besikarstančias beždžiones – jas stebėti neatsibosta.

Netoli šventyklos įsikūrę kioskeliai, kur pardavinėjamos aukojimui skirtos lelijos, kurių kelias gavau dovanų:).

Prie šventyklos neužsibuvę sėdome į autobusą ir nuvažiavome iki Peradeniya botanikos sodo – didžiausio Šri Lankoje ir jis gana senas (pradžia siekia 1371m., o rimtesniu sodu pradėjo virsti 1821m.). Ši vieta mums patiko (nors ir nulupo po 1000 rupijų) – čia gražu, žalia, auginami įdomūs augalai, daug paukštelių, dideliais šikšnosparniais apkibę medžiai, čia atradome ramybę. Šiek tiek užsibuvome ir jau teko skubėti atgal į Kandy, kur nuo vieno restorano terasos planavome pamatyti saulėlydį virš vakarėjančio Kandy bei ant kalno pastatytos milžiniškos Budos statulos – vos spėjome.

Daugiau nuotraukų galite rasti čia:

Sri Lanka