Dambulla ir Sigirija iš šono
Kitą dieną nuo ankstaus ryto su kuprinėmis ant pečių jau judėjome link autobusų stoties – šiandien mūsų tikslas yra Dambulla budistų šventyklos uoloje bei Sigiriya (liūto akmuo), vienas garsiausių Šri Lankos objektų – 200m aukščio plokščiakalnis stačiais skardžiais ir daugybe olų, kuris yra svarbus ne tik kaip geologinis bet ir archeologis objektas.
Susirasti autobusą reikiama kryptimi labai paprasta – reikia tiesiog ko nors paklausti ir viskas bus paaiškinta, o dažnai ir prie autobuso nuvesta. Važiuoja pigesni, lėtesni, pilnesni ir senesni autobusai arba mažesni ir daug greitesni su kondicionieriumi. Kaina jų daug nesiskiria, bet viena bėda – pastaruosiuose labai mažai vietos todėl dažnai už bagažą bus paduodamas papildomas bilietėlis:). Bet iki šiol išsisukome nemokėdami papildomo mokesčio, sakėm, jei neliks žmonėms vietos – kažką sugalvosime. Transportas šiaip labai pigus. Planavome Šri Lankoje tranzuoti – papildomi nuotykiai bet nusprendėme taupyti laiką, nes vasario 8 kylame į Singapūrą ir po to į Filipinus.
Dambuloje norėjome pamatyti senas budistų iškaltus urvus (iki kurių dar reikia užkopti) su daugybe skulptūrų ir gražiais spalvotais piešiniais ant sienų. Nors tokių urvų prisižiūrėjome Indijoje, šitie pasirodė labai dailiai numarginti. Įėjimas užsieniečiams kainuoja 1500 rupijų, todėl nusprendėme pataupyti ir iki urvų kopiau viena – Agnius liko apačioje saugoti kuprinių (už ką iš mūsų būtų nupešta dar 200 rupijų, jei būtume palikę saugoti kasoje), o urvus ir iš nuotraukų pamatyti užteks:). Tik atvykus į vietą atsirado net keli pagalbininkai, iškart nukreipiantys, kur nusipirkti bilietą ir pasidėti kuprines – Šri Lankoje tokiais klausimais nepasimesi, viskas bus parodyta pirštu, būsi nukreiptas, kur reikia, ar bus suorganizuota, ko reikia. Apačioje stovi „auksinė šventykla“ ir budos muziejus, kur patatyta aukščiausia pasaulyje auksinė Budos statula (taip ant sienos esanti lentelė teigia, bet google kitokius rezultatus meta...) bei link jos einančių daugybės budistų skulptūros.Už jį, deja, reikia mokėti atskirai...
Kopiant aukštyn ramybės nedavė prekeiviai vandeniu, suvenyrais, lelijom (kurios aukojamos šventykloje) ir visokiausiais nereikalingais šūdeliais, o prie vartų prisistatė draugiškas pasakotjas (kuris už pasakojimus po to paprašytų pinigų), kuris iškart atkibo, pasakius, kad pinigų už nieką nemokėsiu, nes už tokią kainą gidas turėtų būti pridedamas. Šventyklose, kaip minėjau, reikia vaiksčioti basomis, todėl čia taip pat stovi postelis, kur už papildomą mokestį paturės tavo batus (beveik privaloma). Kol niekas nematė – įsimečiau batus į fotoaparato dėklą.. Urvai labai gražūs ir spalvingi, juos praėjau prabėgom ir per daug neanalizavau, man ir šiaip tos religinės istorijos greitai pabosta.. Užtai apsidairiau ir aplinkui ,ir už tvoros pamačiau, kur tos visos paaukotos lelijos (su kitom šiukšlėm) nukeliauja – galėtų bent plastiką žemyn nugabenti kaip pridera.
Apačioje dar per išėjimą iš muziejaus užkilau laipteliais pafotografuoti statulos ir eilute išrikiuotų skulptūrų – niekam neužkliuvau..
Nieko nelaukę pajudėjome į Sigiriją, kuri yra arti Dambulos ir vietoje atsidūrėme popiet. Labai rami ir jauki vietelė su mažais kaimeliais ir daug gamtos. Vos išlipus jau prisistatė rikšos vairuotojas, kuris užduodamas daugybę nereikalingų klausimų (tokių kaip „iš kur“, „kiek laiko Šri Lankoje“, „ar patinka“) bandė įsiūlyti nakvynės vietą. Iškart matosi, kas nori kažką įsiūlyti, nes klausimai vienas po kito skamba kaip iš plokštelės, kartais net atsakymų nesulaukiant, bet galėtų jie nesivarginti (ir kitų nevarginti) ir iškart sakyti, ko nori – tikrai įgrista tuščiai atsakinėti... Atsisakius nakvynės iškart pasiūlomos taksi paslaugos iki Sigirijos. Užsieniečiams čia užlipti kainuoja 30$, nusprendėme, kad neverta ir iš principo net nesinori už nieką mokėti ir remti lupikautojų – kai kur kainos tikrai absurdiškos. Diskutuojant apie tai prie pokalbio prisijungė pro šalį ėjęs amerikietis, kuris mums pasiūlė apsistoti pas jį – jei norim ir už dyką, bet mums pasirodė būtų įdomu pabendrauti su nauju žmogumi ir prisidėjome kiek biudžetas leidžia. Tiesa, už nakvynę nupešė jį nemažai (kainos dažniausiai būna sugalvojamos pirma paklausus „iš kur?“), todėl pareikalauti „už papildomus gyventojus“ savininkas jau nedrįso. Pasidėjome daiktus ir išsiskyrėme kelioms valandoms – jis į kalną lipti, mes – šį iš visų pusių apžiūrėti aplink vedančiais keliukais. Vos paėjus kelis šimtus metrų akis patraukė paukšteliai bei kiti gyvūnai (driežai, beždžionės ir kt.), o ausis – įdomūs gamtos garsai. Nusprendėme, kad reikia pasilikti dar vieną dieną ir nuodugniau viską aplink išvaikščioti. Grįžtant, befotografuojant varaną, sutikome du jaunus anglus, šie papasakojo apie savo nuotykius, mes – apie savo, buvo įdomu ir užsikalbėjome (kol kas visos kelionės metu sutikti anglai buvo paprasti ir draugiški, patinka mums jie), bet jau temo ir jiems reikėjo grįžti į savo laikinus namus, nes, pasirodo, sutemus aplink galima sutikti laukinių dramblių, kurių sutiktuvės gali baigtis labai liūdnai (kad ir labai mieli atrodo, reikia nepamiršti, kiek jie sveria ir, kad gali pulti). Apylinkėse galima pamatyti ir „naminių“ dramblių, kurie dirba įvairius žemės ūkio darbus – jų kojos būna surištos grandinėmis, kad negalėtų bėgti, o vadeliotojas turi ilgą pagalį su metaliniu antgaliu – laimei, neteko matyti jo panaudojimo atvejų. Taip pat drambliai naudojami ir turistus ant kupros nešti, čia tai jau pasirodė durnoka pramoga ir nežinau, kam tai gali būti smagu – porą kilometrų asfaltuotu keliu būti nešamam dėžėje ant dramblio nugaros, kuri kratosi, tą patį atstumą savo kojomis (ir už dyką) gali įveikti greičiau. Na bet bent jau dramblys didžiają laiko dalį praleidžia žiaumodamas lapus ir jam netenka didelis fizinis krūvis..:)
Vakarą su naujuoju draugu praleidome įdomiai, besišnekučiuojant apie keliones ir šiaip gyvenimą. Kitą dieną kėlėmės prieš auštant ir ėjome stebėti bundančios gamtos – praėjome palei ežerą, kur lelijų lapais bėgiojo paukščiai ir nuo jų medžiojo grobį vandenyje, pamiškę (čia sutiktas prašalaitis perspėjo neiti į mišką, nes galime sutikti laukinių dramblių – panašu, kad tikrai rimta), kur skraidė bundantys paukšteliai, lakstė voverės ir beždžionės – aplink vien gamta, netoliese yra Minneriya nacionalinis parkas, kuris šiuo metu šiek tiek patvinęs – ir grįžtant susiradome naują ir pigią nakvynės vietą, nes amerikietis išvyksta, o mes už nakvynę daug nemokame.
Vėliau išsinuomavome dviratukus ir apvažinėjome apylinkes bei apsipirkome daržovių vakariniam troškiniui – pigiausi Šri Lankoje šiuo metu iš daržovių yra moliūgai (o vaisių – bananai ir papaja), todėl juos daugiausiai ir perkame. Ir geriame kokosų vandenį – pigiau už butelinį – ir skanu, ir sveika (gerai atstatyti išprakaituotas druskas). Radome ir sojos mėsos, kuri mums labai patinka.
Wilpattu nacionalinio parko gėrybės ir ilga kelionė...
Po Sigirijos pajudėjome į šiaurę, dar nebuvome apsisprendę ar važiuosime iki Jaffna, kur dar nesenai vyko neramumai ir žuvo daugybė žmonių – ši vieta turizmo beveik nepaliesta. Pirmiausiai privažiavome Anuradhapura miestą, svarbią buvusią sostinę, kuri garsi savo istorija, architektūriniu palikimu, šventyklomis, tačiau, kad tai pamatyti reikia papurtyti piniginę (30$), čia nusprendėme važiuoti tiesiai į Wilpattu nacionalinį parką – girdėjome, kad šis parkas nėra labai populiarus, nors ir didžiausias Šri Lankoje, dėl šiaurinėje dalyje vykusių neramumų, todėl galima tikėtis ramaus apsilankymo. Kažkaip atidžiai neįsiskaitėm, kur yra įėjimas (kažkodėl galvojome, kad patekti galima per kelias vietas) ir per dvi valandas nusigavome iki Puttalam, kur ilgą laiką ieškojome, kas šneka angliškai. Sekėsi sunkiai, todėl užsukome į banką ir čia paklausinėjome, kur rasti pigią nakvynę, taip pat čia sėdėjęs teisininkas pasiūlė atvažiuoti iki jo miestelio Kalpitiya, kur jis mus svetingai priimtų, tačiau nusprendžiame važiuoti iki parko įėjimo ir ieškoti nakvynės ten. Pasirodo patekti į parką galima tik per vieną tašką, kurį pravažiavome, todėl dar valandą teko važiuoti atgal, o autobuse sutikti vokiečiai autobusu iš Kalpitiya važiavo apie 4 valandas, todėl šią vietą (bent jau kol kas) nurašėme.
Autobusas mus išmetė sankryžoje, čia atsidūrėme jau temstant, o iki parko įėjimo – dar 7km. Šioje vietoje – bent keli viešbutukai, tačiau kainos mums – nepriimtinos. Vienas svečių namų su itališka virtuve (ir nuobodžiaujančiu italu virėju, kuris nudelbęs akis mums nieko patart negalėjo) savininkas, taip pat nuomojantis džipus (į parką patekti galima tik su džipu, ir nėra nė vieno parkui priklausančio džipo – visi privatūs) bandė mus prisivilioti, bet jo pasakytos kainos kėlė įtarimų. Sėdome į rikšą ir nuvažiavome prie vartų, kur neradome nieko...:) Pradėjau vaikštinėti ir ieškoti, ką čia užkalbinti dėl nakvynės – radau vieną žmogelį (beveik jau miegantį), kuris vėliau pasišaukė dar kitą, bet šnekėjo jie tarpusavyje, kartu ir su rikšos vairuotoju, o man niekas nieko nesakė. Tada nuėjau prie šalimai esančių vartų – pasirodo įsiroviau į karinę bazę:), bet sargybinis su automatu pasitaikė draugiškas ir nubėgo klausi generolo, ką čia daryti. Sukėlėm visus buvusius ant kojų... Nors sakiau, kad nieko tokio – paeisime kur toliau paieškoti, tačiau vienas atvažiavęs vaikinukas, parko darbuotojas, patikino dar kiek palaukti ir vėliau, su parko direktoriaus leidimu, mums davė kambarį (už kurį mokėti nereikėjo, nors ir siūlėmės – tai buvo pirmas toks atvejis jiems) šalia esančiame pastate. Rikšos vairuotojas vis zujo aplink ir vėliau supratome – jis nori mums išnuomoti džipą, ir gerokai pigiau nei siūlė pirmojoje vietoje. Puiku, viskas išsisprendė.
Kitą ryta jau prieš 6val. mūsų laukė džipas, prisijungė gidas (tas pats vaikinukas, padėjęs iš vakaro) – pas juos keista sistema, gidas yra privalomas, į bilieto kainą, kuri yra apie 20$ žmogui, neįskaičiuotas, toks kaip ir savanoris, ir jam reikėtų palikti arbatpinigių. Tai viską įskaitant atsiėjo nepigiai – apie 35$ žmogui, bet palyginus su kitomis šalimis – nebrangu. Kaip ir tikėjomės, aplink daugiau žmonių nebuvo ir džipų nesimatė (tuo tarpu populiariausiame Yala nacionaliniame parke veiksmas vyksta), matėme ir pelėdą, ir povus, ir erelius, ir daugybę vandens paukščių, ir stirnų, ir krokodilų, ir dramblį, ir lapę, ir endeminį briedį, ir mangustą, ir varanų, tik leopardų bei endeminių meškų nematėme – tik jų pėdsakus (juos pamatyti reikia sėkmės ir tinkamesnio sezono, kuomet viskas išsausėja ir visi traukia prie pagrindinio ežero). Sužinojau, kad šiame parke nelabai vyksta moksliniai tyrimai (kaip ir ko gero daugumoje jų, o labiausiai studijuojami paukščiai – nes daug entuziastų –, drambliai ir leopardai). 6 valandas prasikračius džipe, skaudančiais užpakaliais reikėjo judėti toliau, dabar pamatyti vakarinę pakrantę ir jos paplūdimius.
Vakarų-pietų pakrantė ir jos paplūdimiai
Pirmiausia nusprendėme aplankyti Aluthgamą ir Bentotą. Bentota – garsus balto smėlio paplūdimys, rami vietelė, tačiau čia išsirikiavę prabangūs masyvūs viešbučiai, o Aluthgamoje, esančioje kitapus upės, galima rasti ir nebrangią nakvyvę. Patekę į Kolumbo transporto kamštynus, Aluthgamoje atsidūrėme jau sutemus (ir jau vos galėjome nusėdėti ant skaudančių užpakalių). Čia išlipus, aišku, pasipylė rikšistų šauksmai, tačiau nekreipdami dėmesio ėjome link pakrantės ir netrukus radome nakvynę vienos šeimos namuose (čia mus nukreipė kitas svečių namų savininkas, nes jo kainos mums netiko). Iškart iškeliavome prie jūros – vandenyną pamatyti ir interneto paieškoti, tai radome nebrangų , ir panašu, kad vienintelį restoraniuką, kur atsigėrėme alaus ir pasitikrinome e-mailus.
Kita diena buvo skirta pakrantei tyrinėti, pravaikštinėjom pietų kryptimi, užregėjom ant vieno iš viešbučio stulpų atbulai pakabintą Lietuvos vėliavą, o paklausus šalia sėdėjusių jaunuolių, ar žino kokia čia vėliava, šie beveik vienbalsiai šūktelėjo “Rasta, rasta!”:) Einant buvome vis užkalbinami (su tikslu kažką įsiūlyti), bet tokius kalbintojus reikia ignoruoti, nes atsibos visiems beprasmiškai atsakinėti į tuos pačius klausimus. Bentota paliko ramaus, balto smėlio ir prabangių viešbučių paplūdimio įspūdį, juo vaikščioti neapsakomai malonu, smėliukas šviesus, minkštas ir smulkus ir Lonely Planet tituluojamas jis kaip geriausias paplūdimys (išvardintų savybių atžvilgiu). Tik perėjus nedidelį įškyšulį švelnų smėlį keičia rusvas grubesnis (ir klampesnis) smėlis ir čia prasideda kitas paplūdimys.
Užtektinai prisivaikščioję grįžome namo, pakeliui užsukdami nusipirkti daržovių – gaminsimės salotas. Ir čia atradome dar vieną nemalonumą (po taksistų) – apgaudinėjantys pardavėjai. Vienas net nemirksėdamas mums sakė keliagubai užkeltas kainas motyvuodamas transportavimo kaštais (kažkaip neįtikino). Paklausus pomidorų kainą (nors ji buvo užrašyta ant lentelės), mums buvo pasakyta dviguba kaina ir čia melagį pagavome už nosies, garsiai sugėdinom visų akivaizdoje ir išėjom kitur. Deja, apgauti bandė 4 iš 5 aplankytų parduotuvėlių pardavėjų. Ypač užkelti mėgsta kokosų kainas... Priežastis kaip ir suprantama, čia atostogauti atvažiuoja daug turtingų rusų, kurie viską perka net nesiderėdami, todėl kiekvienas baltasis jiems atrodo kaip pinigų maišas.
Aluthgamai/Bentotai skyrėme porą dienų ir toliau pajudėjome į Hikkaduwa paplūdimį, kuris žinomas kaip gera vieta nardyti ir surfinti. Atvykus į Hikkaduwa mus iškart pasitiko apartamentų atstovai su savo pasiūlymais, todėl nuėjome pasižiūrėti vieno pigaus varianto, dar pasiderėjome ir apsistojome. Čia netikėtai išgirdome lietuvių kalbą – susipažinome su dviem vakarėlių liūtais ir Hikkaduwoj prabuvome savaitę, pasilinksminom :). Po dviejų dienų buvimo nusprendėme persikelti arčiau paplūdimio ir banglenčių, nes žinojau, kad kitaip niekada iki ten nenueisime.. Truputį paieškojus radome pigų (1500 rupijų) kambarį bohemiškame viešbutėlyje iškart ant paplūdimio, čia susirinkę banglenčių entuziastai, vakarais rodomi filmai, stovi stalo tenisas ir gaminamas pigus maistas (ir net veikia Wi-Fi). Lentos kaina – 300 rupijų už valandą arba 800 visai dienai. Paskutinę dieną išsinuomojom motorolerius ir nuvažiavome iki Galle – jos senamiestis apsuptas aukštų forto sienų ir tai yra garsi istorinė vieta su nuo kolonijų laikų likusia architektūra bei belgų fortu.
Išvažiuoti buvo sunku, bet pasiryžome, nes planuose dar daug visko. Kitas taškas – Weligama miestelis pietuose, ne toks pilnas kaip Hikkaduwa. Šiame regione (nuo Hikkaduwa iki Weligama) yra gražūs koraliniai rifai, kurių netyrinėjome bei geros bangos banglenčių sportui. Weligamos kainos – gerokai aukštesnės, todėl nebuvo lengva susirasti nakvynę, bet pavyko stipriai nusiderėti ir apsistojome šalia paplūdimio (tik kelią reikia pereiti), kur iškart galima išsinuomoti lentą. Maisto kainos restoranuose – taip pat nepelnytai aukštos, todėl daugiausiai valgėme jų tradiciniais „roti“ – tešlos blynelis su daržovių/žuvies/kiaušinio įdaru ir juos gamina ant kiekvieno kampo. Dažniausiai viskas būna aštru, tačiau ne taip aštru, kaip įsivaizdavome iš pradžių (Indijoje net aštriau papuldavo), bet dėl visa ko prieš perkant reikia dar paklausti. Deda juos (kaip ir visą maistą išsinešimui) į savos gamybos popierinį maišelį, kuris gali būti padarytas iš laikraščio, panaudoto mokyklinio sąsiuvinio ar apskaitos anketų (na, iš bet kokio panaudoto popieriaus) - būna įdomu paskaityti, jei parašyta angliškai ir įsivaizduoti istoriją :).
Weligamos apylinkių garsenybės – tradicinis žvejybos būdas atsisėdus ant šalia kranto įsmeigto pagalio, tačiau dabar ši tradicija – parsidavusi. „Žvejai“ čia sėdasi, jei yra fotografuojančių, ir už tai prašo pinigų. Čia buvo iššūkis – nufotografuoti nepastebėtai, ir tai labai sunku, nes „žvejai“ nuolatos dairosi aplink ir viską pastebi, nerūpi jiems ta žuvis...
Sinharaja atogrąžų miškas
Toliau pajudėjome link Sinharaja atogrąžų miško – vienintelio likusio Šri Lankoje ir saugomo Unesco. Vakare tik atvykę pajudėjome link nakvynės vietos, kurią išsirinkome pagal Lonely Planet, nes čia organizuojamos ir išvykos į mišką (iki jo reikia atvažiuoti, privalomas gidas), o pajudėti reikia labai anksti. Namai pilni paveikslėlių, knygų ir informacijos apie gamtą, o savininkas – gamtininkas, turintis svečių namus (ir statantis naujus) ir pats vedantis rodyti miško. Pasakyta ekskursijos kaina pasirodė nemaža, apie 35$ žmogui.. Vėliau pasirodė dar du gyventojai – anglas ir olandė, o vėliau dar atėjo australas. Tačiau kaina nesikeitė (kaip ir savaime suprantama, kad turėtų būti pigiau, visuose nacionaliniuose parkuose mokama už transporto priemonę ir gidą, kuo didesnė grupė – tuo pigiau), nors į mišką jau einame penkiese, o vedlį turime vieną, todėl reikėjo pasiderėti, teko įkalbinėti ir argumentuoti, nuleido iki 25$ (man vis tiek pasirodė brangu) žmogui. Todėl taupėm kitais būdais – gaminome savo maistą, gavus leidimą pasikurti savo MSR vyryklę, kurią paskutiniu metu naudojame labai dažnai (prie mūsų prisijungė ir australas). Derėtis teko ir dėl kambario kainos, vis bandė įsiūlyti daug brangiau su pusryčiais, bet mes patys tuos pačius pusryčius pavalgyti galime 5 kartus pigiau... Nors ir buvome apsistoję pas gamtininką (nemažai pakeliavusį Europoje), jautėsi pinigų ir verslo kvapelis, kainos buvo pervertintos ir nepatiko viena išgirsta frazė, kai derėjomės dėl ekskursijos kainos – „bet jūs iš Europos, jums viskas čia pigu“. Juk ne visi europiečiai gali sau leisti taškytis pinigais, o dar valstybė lupa už lankytinus objektus... O pasirodžius senų vokiečių porelei kitas darbuotojas negailėjo sau gerų žodžių dėl to, kad leido mums patiems gamintis maistą :). Vokiečiai daug apkeliavę ir, atsakius, kad esame iš Lietuvos, šie suplojo rankomis, pradėjo juoktis ir negalėjo patikėti – pasirodo jie, prisikabinus kokiam įkyriam prekeiviui, sako, jog yra iš Lietuvos ir nekalba angliškai, kad atsiknistų:). Ir mes buvome jų pirmieji sutikti Lietuviai.
Gražu buvo tam miške, dar pasisekė, kad nelijo (nes prieš dieną buvę prancūzai buvo šlapučiai), todėl pamatėme daug įvairių augalų, gyvatę, porą chameleonų, keletą paukščių, beždžionių, buvome prie krioklio, kur kojas mums gremžė endeminės žuvelės ir vandenyje lakstė krabai, maudėmės prie didelio krioklio ir kai kas kovojo su siurbelėmis (manęs nepuola, o Agniaus batuose atsidūrusias randame negyvas:)). Tik, deja, paukščių (dėl kurių čia važiavome) daug nematėme, mūsų gidas daugiau apie augalus pasakojo, o gyvius dažniau pastebėdavome mes patys. Tai skurdokai taip buvo... Čia tyrimų taip pat mažokai daroma, todėl miškas mane vis dar domina.
Grįždami su australu užsukome į turgelį apsipirkti daržovių didelei vakarienei, čia kainos buvo tikros, o kai kurie pardavėjai prašėsi fotografuojami (ir prašė jų draugus įamžinti).
Nuotraukos čia:
 |
| Sri Lanka |
No comments:
Post a Comment