Sunday, August 11, 2013

Lombok, Indonezija V: dailūs pietinės pakrantės paplūdimiai, tingūs Gili Air ritmai ir žygis pas Rinjani vulkano grožybes

Kurį laiką jau vėl nepildėme blogo, bet vis su internetu čia Indonezijoje kas negerai ar kompiuterio laikas išnaudojamas kitiems darbams. O ir įspūdžiai nespėja gulti į rašytinę formą.. Teks taip... :)

Iš Sorong teko skristi, nes kelto tektų laukti dar daugiau nei pusę mėnesio. Bet kokiu atveju neturime pakankamai laiko pakeliauti daugiau po Papua, atidedame kitam kartui. Pasiskaičiavome laiką ir susidėliojome kelionių planą mėnesiui, kuomet baigsis viza, taigi nusprendėme judėti per Lombok, Sumbawa, Flores salas iki Timor (visos jos priskiriamos Nusa Tenggara regionui) ir aplankyti turistų mažai lankomą skurdų Rytų Timorą, kuris dar visai neseniai kentė kruvinas dramas, bei jame atsinaujinti Indonezijos vizas.
Iš Sorong skridome į Balį (kurį tyrinėjame dabar) per Makassar’ą (Sulawesi), kur teko praleisti naktį. 


Makassar'o prielipos

Makassar’e mus netikėtai pasitiko seniai bepatirtas turistinių vietų siaubas – ant galvos lipantys taksistai ir kitų paslaugų siūlytojai. Pirmiausiai oro uoste prie mūsų priėjo vyrukas ir paklausė, ar visų daiktų jau sulaukėme – Agnius atsakė klausimu, dėl ko jis rūpinasi (nes paprastai taip pokalbius pradeda koks taksistas), bet čia pasirodo oro uosto darbuotojas, kuris baisiai įsižeidė ir tokį atsakymą interpretavo kaip svetingumo ignoravimą, nors pats nei “laba diena” nepasakė, nei prisistatė. Atsiprašiau, bandžiau žmogui išaiškinti, kad mes gi nežinome, kas jis toks ir su kokiais nervų tampytojais tenka susidurti oro uostuose, bet kažkoks kurčias aiškinimams pasirodė ir nenustojo girtis, kad dirba čia 9 metus, kad indoneziečiai yra labai draugiški ir geri žmonės – kaip kokie blogiečiai turėjome jaustis. Na, bet ko gero žmogus iki tol turėjo daug nemalonių atvejų, jei net nesiklausė mano žodžių, o buvo nusistatęs. Bandėme surasti turistų informaciją, bet čia buvo tik viešbučių registracijos staliukas (kur angliškai prastai kalbėjo ir tik bandė įsiūlyti kokį brangų viešbutį), o vėl prisistatė “fainasis” darbuotojas (su kuriuo visai nebesinorėjo kalbėti), bandantis parodyti, koks jis paslaugus (tai ir akcentavo išdidžia maniera) ir atsisveikinant dar nepasibodėjo mus, arogantiškus europiečius, pamenkinti ir ironiškai palinkėti sėkmės :)). Na, visokių būna… 
Bet vos išlindus pro oro uosto duris, išvydome dar linksmesnį vaizdą – priešais duris išrikiuota keliolika taksi operatorių būdelių, pro kurių langelius kasininkai intensyviai mojuodami kišo skrajutes ir kaip išprotėję (visais įmanomais garsais ir judesiais) bandė atkreipti mūsų dėmesį bei prisikviesti prie jų langelio užsisakyti taksi - sukėlė juoką ir dar dabar prisimenant juokas ima :)). Deja, kad ir kaip gaila man jų, taksi mums nereikia – žinojome, kad iš oro uosto iki pagrindinės gatvės važiuoja nemokamas autobusas (apie kurį visi kaip susitarę apsimeta, kad nežino apie tokį ir vis bando taksi įsiūlyti), o ten yra ir pigiausia vieta pernakvoti (nepavyko susirasti sofos per couchsurfing). Iki autobuso taip pat buvome persekiojami taksi vairuotojų, kurie įkyriai prieš akis kišo skrajutes ir savo taksi pažymėjimus, vienam pasakius “ne” tuoj pat savo laimę bando kitas (nors ir mato, kad visiems “ne “ sakome) – tai tikras išbandymas nervams. Vienas taksistas net tris kartus manė, kad mes apsigalvosim tai teko ir balsą pakelti.


Jau laukia...

Balis palauks - tiesiu taikymu į Lombok

Kitą rytą išskridome į Balį (Denpasar), kur laukė panašus vaizdas… Oro uostas mažytis (nors jau statomas didesnis), turistų begalės, o kelių skrydžių keleiviai savo daiktus atsiimti turi toje pačioje mažytėje salėje, kur net vietos praeiti nėra, ką jau kalbėti apie vežimėlius – jų užteko gal kokiems 10% keleivių. Išlindus pro duris pasitinka minia turistus nugręžti ištroškusių taksistų ir čia jau tenka pasigaląsti liežuvį ir leistis į derybas, nes iš oro uosto jokio viešo transporto nėra – tik taksi. Kadangi nenorėjome gaišti laiko, tai pirmiausia informacijoje išsiaiškinome, kiek maždaug kainuotų taksi, o tada jau patys diktavom sąlygas, kol iš minios atsirado vienas, sutinkantis su sąlygomis (bet nelabai patenkintas, nes nepavyko daugiau, kaip dažnai pavyksta, nulupti – bet geriau už tikrą kainą vežti, nei laukti oro uoste kitų klientų ir galbūt išvis neturėti darbo). Blogiausia tokiose vietose ir yra, kad turistai, nežinodami kainų ar nesidomėdami jomis, moka nesiderėdami, o vėliau to paties tikimasi iš kiekvieno baltojo ir tikros kainos jau nebetenkina.
Iš oro uosto per Batubulan autobusų terminalą pajudėjome link Padangbai uosto, kur reisuoja keltai į Lombok‘ą. Atvykus į Padangbai iškart prisistatė visokie veikėjai, kurie bandė laimę apgauti, kad kelto nėra, kiti  įsiūlyti savo valtį - tai labai dažnas triukas čia. Bet mes žinojome, kad keltai į Lombok plaukia kas valandą ar dvi kiaurą parą. Kelte galima įsitaisyti ant suoliuko ar sofkutės, iškrapštytais viduriais - toliau esanti platforma su nudrožtais gultais čia jau laikoma "verslo klase" ir už juos reikia mokėti papildomai. Iki pat keltui išjudant po salę trinasi prekeiviai, kažkodėl manantys, kad mes tai jau tikrai ką nors nupirksim ir prie mūsų stabtelintys ilgesniam laikui. Vos keltui išjudėjus, prasidėjo dainų šou, kurį vedė dvi gan provokuojančiai apsirengusios moteriškės, dainuojančios šlagerius ir viliojančiai sukiodamos klubus judančios po salę ir renkančios pinigus už pasirodymą. Tarp dainų įsiterpia pigių daiktų pardavėjas, per mikrofoną greitakalbe surengdamas prezentaciją.

Ant šios stilingos sofkutės galima sėdėti ir ekonominės klasės keleiviams, tačiau už nugaros esantys gultai skirti "business class" :)


Lombok paplūdimiai ir dingstančios šypsenos

Lombokas - tai pirmoji sala po Balio, priskiriama Nusa Tengara regionui. Ji - nedidelė, šiaurėje (dažniausiai) debesis persmeigus kyšo Rinjani ugnikalnio viršūnė (3726m), šiaurės vakaruose kaip trys kruopos netoli nuo pagrindinės salos pabirusios trys smėlėtos Gili salelės (salų aplink Lomboką šiaip daug, bet šios trys - itin lankomos, čia gausybė viešbučių, restoranų ir pramogų), o pietinių krantų gražių paplūdimių ramybę drumsčia laukinės bangos, ant kurių siaučia banglentininkai. Lomboke gyvena virš 3 milijonų žmonių - beveik kaip Lietuvoje, tik (anot Vikipedijos) čia tankis 670 žm./kv.m., o Lietuvoje - vos 50,3 žm./kv.m... Saloje nuo seno gyvena Sasakų etninės grupės žmonės, o dominuoja gan konservatyvus islamas, nors kadais čia vyravo hinduizmas ir budizmas.

Lembar (Lombok) uoste atsidūrėme vidurnaktį ir nuėjome iki policijos (nors ir prisistatė „pagalbininkas“, siūlantis nuvežti iki Mataram miesto susirasti nakvynės, ne už dyką, aišku), nes čia jau, labai gaila, bet niekuo pasitikėti negalima. Gali jie pykti, bet patys vietiniai tokią situaciją padarė – kur turizmas, ten daug š... Čia ir pernakvojome, ir pusryčius gavome, o ryte ramiai nuvažiavome į Mataram – pagrindinį Lombok miestą (tiesa, mikriuko kaina įtartinai didelė pasirodė, nors ir perklausėm dar kokius 5 pašalinius žmones), užsirezervavome nakvynę, nusimetėm daiktus, susiradome motorolerį ir išrūkome pietinę pakrantę tyrinėti – girdėjome nuostabių atsiliepimų apie įspūdingo grožio Lomboko paplūdimius.

Paplūdimiai gal ir nieko, bet labai nenustebino – esame sugadinti, nes daug gražesnių vietų matėme... Prie kiekvieno jų yra parkingas, kur reikia susimokėti už motorolerio parkavimą – neaišku tik, kur pinigai nukeliauja. Pagrindiniai paplūdimiai ir jų prieeigos kaip ir švarūs, bet mažesni ir neitin lankomi – nusėti šiukšlėmis. Bet pagrindinė pakrančių atrakcija visgi yra ne pliažininkavimas, o banglenčių sportas (patyrusiems) - kaip ir beveik visose pietinėse Indonezijos pakrantėse, čia dienas leidžia daug jaunimo iš Australijos (Indonezija ir šiaip sulaukia daug Australijos piliečių - tai yra puiki, pigi, šalia esanti kelionių kryptis, daug australų - na, ne tik australų - ir šeimas su vietinėmis, ir verslą sukūrę).

"Ikan bakar" (grilinta žuvis) viename iš pietinių paplūdimių kainuoja dolerį




Mawung paplūdimys




Pietinei daliai skyrėme dvi dienas, o grįždami, pakeliui pataikėm ant turgaus, kur paganėm akis ir paužkandžiavome. Žmonės nepasirodė labai mieli, ne visi šypsosi ar atsako į pasisveikinimą, o turguje kai kurios prekeivės tik pamačiusios, kad turiu fotoaparatą, rodė nepasitenkinimą - nors ir nebandžiau jų fotografuoti (to nedarau neatsiklaususi), bet net ir produktų fotografuoti neleido - iš principo. Priežastis galima spėlioti, bet matyt nelabai malonią patirtį jau turi... Per šias dvi dienas žmonės neitin draugiški pasirodė ir ne tik turguje - įspūdis toks, kad nelabai mėgsta turistus (kurie dagiausiai plūsta iš pergrūsto Balio). Galima suprasti - jaunimas išsiplikinęs važinėja motoroleriais per kaimus iš vieno paplūdimio į kitą, merginos nesidrovėdamos (kaip ir įpratę) maudosi nedaug dengiančiais bikiniais (o jas su pasigėrėjimu seka ištroškusios akys), tuo tarpu vietinės - pilnai prisidengusios. Kad Lomboko žmonės nėra labai malonūs girdėjome ne tik iš ne vieno keliautojo, bet ir patys indoneziečiai sako tą patį. Vieni mano, kad Lomboko gyventojai nenori, jog Lombokas taptų panašus į Balį, kiti teigia, jog juos graužia pavydas... Bet kokiu atveju, prieš kažkur išsiruošiant reikėtų nepamiršti pasidomėti apie vietovėje priimtiną aprangą (tiesiog iš pagarbos) bei kultūrą - neatsakingas turizmas palieka labai neigiamą pėdsaką...


Draugiški berniukai

Čili pardavėja



Žmonės rengiasi tradiciškai

"Berapa? (Kiek?)"

Nu ir neturi žmogus bananų..:)

Tabokos vadybininkas mielai davė paragauti savo prekės


Populiari tara skysčiams - plastikiniai maišeliai. Čia supiltas aliejus.

Saulės atokaitoje gelbsti bliūdai


 Daugelis prekeivių kramto "siri pinang" - visoje Azijoje populiarų stimuliuojantį augalnį mišinuką, kuris ne vienam praretina dantis.

Tokia universali tara tie plastikiniai maišeliai..


Gili salos - ramybės, vakarėlių ir žydro vandenyno stotelė

Pernakvoję Mataram pajudėjome link Gili salų (čia, girdėjome, nuo seno stabteli daug backpacker'ių), aplenkdami turistų nuklotą Senggigi, norėdami išvengti varginančios, turistinėms vietoms būdingos atmosferos. Yra trys salos - Gili Travangan, Gili Meno ir Gili Air. Skiriasi jos šiek tiek dydžiu, bet labiausiai - turizmo kiekiu. G. Travagan - didžiausia, labiausiai apgyvendinta, judriausia ir turistiškiausia, arčiausiai Balio esanti sala, į ją plaukia greitieji kateriai tiesiai iš Balio. Gili Meno - tyliausia, tuščiausia, laikoma "medaus mėnesio" sala, esanti per vidurį. Na o Gili Air - pastarųjų mišinys. Salose pagrindinės pramogos - nardymas, deginimosi gultų gulinėjimas, masažai, pasiplaukiojimai valtimis su stikliniu langu į dugną, bei naktimis atgyjantys restoranai ir barai ant jūros kranto.
Visose šiose salose yra uždraustas motorinis transportas, o, norintiems būti greitesniems nei pėsčiomis, galima rinktis iš dviračių arba arklių tempiamų karietų. Šios, bent jau Gili Air tai yra nepigu - apie 5$ (bent jau tiek australai nesiderėję moka - mums ir pėsčiomis patinka), nesvarbu kokį atstumą pasivažinėti reikia. Vaikštant smėlingu keliuku negalima ir labai atsipalaiduoti, nes lengvai galima iš kokio karietos balkio per galvą gauti - vadeliotojai nemėgsta lėtai vilktis, o jų signalas - riksmas - ne visada labai efektingas būna po kokio masažo pėdinant namo.

Pirmiausia, atvykus į uostą buvome pasitikti didelės iškabos, skelbiančios tikras bilietų kainas - atrodytų, lyg čia reikėtų bilietus įsigyti. Tačiau kamurkėje sėdintis vyrukas ima porinti, kad laivų šiandien nebėra. Bet, aišku, jis gali padėti susirasti privatų laivą, už palyginus nedidelę kainą. Apie šį triuką jau buvome girdėję, todėl. negaišdami laiko paėjome toliau - iki oficialaus bilietų ofiso. Čia mums buvo pasakyta, kad "oficialaus" laivo šiuo metu nėra ir uniformuotas darbuotojas mus nuvedė iki privatininko, renkančio žmones kelionei. Nors kaina liko ir didesnė, nei oficiali, po pusvalandžio laukimo žmonių buvo pririnkta daugiau (suskaičiavau apie 40) nei paprastai yra reikiama, kad laivas būtų laikomas "pilnu" (apie 20) - visi susėdome ant krašto, nes laivo vidurys buvo užgrūstas kroviniais. Belaukdami susipažinome su ugniagesiu iš Australijos ir jo žavia drauge geologe iš Indonezijos, todėl laukimas neprailgo, o išsilaipinę Gili Air malonius pokalbius pratęsėme, susipažinome su jo draugais ir gimtadienį atšventėme..
Gili Air vietoj planuotų 2 dienų pabuvome ir pratinginiavome keturias. Nakvynė nėra brangi, mūsų apartamentai turėjo privatų tualetą ir dušą po atviru dangumi, o visoje saloje bevielis internetas - ne problema. Kelis kartus ir salą apėjome (užtrunka apie valandą) - stebėjome gražius saulėlydžius, o tylesnėje šiaurinėje salos dalyje įsikūrę bariukai vaizdžiomis iškabomis žada juos paversti dar gražesniais, siūlydami grybų kokteilius :). Vakarinėje dalyje gausu restoranų, nardymo centrų, masažų salonų (mums tokios grubokos masažistės pasitaikė, tai tik skaudėjo viską po to). Vieną pusdienį skyriau ir "snorkelinimo" ekskursijai su stikladugniu laivu - su įranga kainavo 7$ žmogui - aplink salas negiliai esantys rifai labai pažeisti dar nesenai vykdomos "žvejybos" su dinamitais, per dugną nutiestas kažkoks vamzdis - spalvų nedaug, tačiau ko jau galima užtektinai prisižiūrėti, tai vėžlių, kurių populiacija čia ženkliai išaugusi dėl vykdomo vėžlių išsaugojimo projekto.

Vaikai dūksta prie apsemto laivo


Gili Air paplūdimys




Mūsų namelis..

...ir mano mėgstamas dušelis.

Dvejonės dėl Rinjani žygio ir likimas pats nusprendžia

Nuo rytinio kranto atsiveria vaizdas į Lombok'ą bei aukščiausią jo vulkano viršūnę - Rinjani. Šis vulkanas yra antras pagal dydį Indonezijoje, jo krateryje tyvuliuoja Segara Anak (Jūros vaikas) ežeras, o šio viduryje po paskutinių išsiveržimų pusiasaliu išdygęs naujas kūgelis - Gunung Baru (Naujas kalnas). Vis dvejojome dėl žygio iki kraterio, nes kiekvieną dieną iš salos stebėjome debesyse (ir lietuje) murkdomas viršukalnes, tuo tarpu salose beveik visuomet švietė saulė - taip ir nesinorėjo niekur važiuoti...:)
Išvykus iš Gili Air uoste mus pasitiko "vairuotojas, ieškantis žmonių" į Senaru - pagrindinį pradžios tašką žygiui iki kraterio krašto pradėti. Pasiūlė jis mums gerą kainą ir pažadėjo, kad už 10-20min išvažiuosim - parūpino nemokamai mums arklį su priekaba iki ofiso nuvažiuoti, iki bankomato nuvežė... Čia mums buvo pasiūlyta patogiai įsitaisyti ir luktelėti, na, o "vairuotojui išvykus grupės pasitikti" prasidėjo... Prasidėjo siūlymai pasinaudoti šios agentūros paslaugomis organizuojant žygį, čiulbesiai apie mažiausią kainą ir bandymai įtikinti, kad tai - vienintelė ir paskutinė proga. Kadangi kaina (galutinė ir pati geriausia) mūsų netenkino (kažkas apie 100$ žmogui už pusantros dienos žygį), o ir šiaip dvejojome dėl orų, be to ir skaičius buvau, kad vietoje žygi galima pigiai susiorganizuoti, tai jų pasiūlymus nesvarstę atmetėme ir kantriai laukėme savo transporto, nors belaukiant pylėsi įvairūs įtikinėjimai. Bet šis kaip nepasirodė taip nepasirodė - viskas aišku, masalo nuo kabliuko tuščiai siūlytojai neteko ir pasiūlė mums "gal geriau nebelaukti, gal dar valandą užtruks...". Beliko demonstratyviai pasiaiškinti svečių namų (kuriuose ir vyko veiksmas) pavadinimo - blogų atsiliepimų jie kaip velnio bijo.

Nusprendėme žygio nedaryti ir autostopu judėti tiesiai link Flores. Tačiau sustojęs sunkvežimis, vežantis bandeles, mus nuvežė tiesiai į Senaru. Na ką - likimas taip lėmė, reiška reikia žygiuoti. Atvykome gerokai popiet, todėl įkalnėn patraukėme tiesiai į Rinjani žygeivių asociaciją (RTC), esančią apie kilometrą nuo Senaru, kur kitai dienai susiorganizuotume privalomą vedlį, o mūsų kelią vis lydėjo nakvynės pasiūlymai. Ofisas užsidarinėjo ir pakeliui sutikome namo važiuojantį ir ofisą užrakinusį darbuotoją, kuris suteikė naujos informacijos - specialus gidas (brangesnis) iki kraterio krašto nėra privalomas, šį darbą gali atlikti ir nešikas, kuris tuo pačiu ir stovyklavimui reikalingą inventorių neša. Realiai viską ir patys pasinešti galėtume - išklysti iš tako ko gero neįmanoma, tačiau pagal parko taisykles kelią vesti turi RTC darbuotojas. Čia pat atsirado ir 3 kartus pigesnė nakvynė - iki čia nakvynės ieškotojai paprastai nebeateina...


Žygis iki Rinjani vulkano kraterio, šiukšlynas ir netikėta pažintis su drugių tyrinėtoju

Taigi, kas reikalinga 2 dienų žygiui iki kraterio krašto:

  • parko mokestis (apie 15$);
  • vedlys (apie 25$/dienai kainuojantis gidas arba nešikas - apie 15$. Dėl kainų galima derėtis);
  • palapinė sau (turim savo) ir palapinė vedliui (reikia nuomoti);
  • miegmaišiai, kilimėliai sau - viršuje naktį TIKRAI šalta - vedliui ir stogo virš galvos užtenka;
  • šilta, lietingam orui atspari apranga;
  • maistas - lengvai paruošiamos užpilamos sriubos, kava/arbata ir ko norisi daugiau - visa manta neturėtų sverti labai daug, nes ją ant pečių turės nešti žmogus.
Viso 2 dienų žygiui (įskaitant nakvynę Senaru) dviese išleidome nei daug, nei mažai - apie 80$. Tačiau kiti sutikti žygeiviai (visi iki vieno agentūrų užkabinti) už "žygio paketą" mokėjo nuo 100$ iki 250$ žmogui - visi labai stebėjosi, kaip mes čia taip pigiai apsisukome. Gal komforto ir truputį daugiau turėjo, ir maistą įvairesnį valgė, tačiau tokie "paketai" turi ir nemažai minusų - pirmiausia, tai kainuoja daug brangiau, paliekama daugiau šiukšlių (nors ir išsinešti viską reikia pagal taisykles, bet aukštai neyranti organika paliekama), nešikai gauna mažesnę algą ir neša sunkesnius nešulius, o didžioji sumos dalis tenka organizatoriui ir galiausiai - nelieka laisvės pačiam nuspręsti, kada eiti ar stoti, nes dažniausiai teks jungtis prie didesnės grupės.

Žygis iki kraterio krašto trunka apie 8 valandas - nueinama apie 10km ir pakylama virš 2 kilometrų į viršų (nuo 600m iki .2700m aukštį) tačiau mes, įskaitant pietų pertraukėlę ir stabtelėjimus kokį paukštelį užmačius, užtrukome apie 5. Pradėję 7 ryto, nes norėjome bundančių miško gyventojų pasidairyti, prie galutinio taško atsidūrėme vos popiet - todėl turėjome visą dieną laukti. Su aukščiu keitėsi oro sąlygos ir, artėjant prie viršaus, vis daugėjo debesų, lietaus ir vėjo bei mažėjo augmenijos. Vienas sutiktas begrįžtantis žygeivis kraterio taip ir nepamatė - nusprendė nebelaukti, neapsikentęs lietaus. Kiti kraterį matė, prasisklaidžius debesims. O mes tik laikėm špygas, kad oras geras būtų...Takas, vedantis į viršų, pagražintas šiukšlėmis, o pailsėjimui įrengtos stotelės atrodo tiesiog siaubingai - ne tik gausiai šiukšlių nusėta, bet ir paskendusios atitinkamame aromate. Mūsų nešikas stengėsi padrikas šiukšles surinkti į vieną krūvą, bet vaizdo tai labai nekeitė, o karts nuo karto čia pasidarbuojančios beždžionės vėl viską gražina į ankstesnę padėtį.

Prie kraterio atvykome pirmieji, todėl turėjome garbę išsirinkti sau vietą stovyklavietei - apsistojome aukščiausiame (ir iš pažiūros mažiausiai prišiukšlintame) lopinėlyje, nors pūvančių šiukšlių kvapas visur nosį rietė, o kiekvieną žingsnį žengiant į šoną reikia akylai stebėti, kad į kokią miną neįlipti. Buvo žvarboka ir lijo, todėl sulindome į palapinę ir po valandėlės-kitos ėmė rinktis žygeiviai, o vakarop visa pagrindinė stovyklavietė buvo tankiai nusėta palapinių - kai kurie netilpę palapines statėsi kiek tolėliau. Girdėjosi šurmulys ir juokas, žmonės gėrė arbatą, dalijosi savo dienos potyriais, džiaugėsi įveikta trasa, kai kas skundėsi nuovargiu ar oru, bet daugiausiai komentarų susilaukė šiukšlynėlis, visiems užkliuvęs už akių ir nosių. Debesys ėmė sklaidytis ir vakare teko laimės pamatyti gražų saulėlydį, rausvuose pūkuotuose debesyse įkritusias kalveles ir medžius, auksu blizgančią jūrą bei į kraterį besileidžiantį debesų krioklį - susirinkusiųjų dienos kančios kylant į viršų atsipirko. Bet šiukšlynas visiems gadino nuotaiką ir liko pagrindine pokalbių tema - tokiame aukštyje ir organika lėtai yra, todėl turėtų būti įrengta atskira vieta jai, o ne viskas metama kur papuola - sunku rasti ir švarią vietą palapinei statyti. Dauguma žmonių saulėlydį stebėjo prie mūsų palapinių, nes geroj vietoj įsitaisėme, čia susipažinome su šveicarais, kurie kopė į aukščiausią viršukalnę - Rinjani (3726m), o per visas 3 dienas buvo murkdomi lietaus ir kankinami vėjo ir šis momentas buvo pirmas saulės prisilietimas. Vienas iš jų, pasirodo, laisvalaikiu užsiima drugių tyrinėjimu - šalia savo palapinės pakabino specialią lempą, todėl iki pat vidurnakčio užsiėmėme drugių registravimu, gėrėme kavą ir džiaugėmės taip netikėtai susitikę ant kraterio krašto - nedažnas šansas susitikti vabzdžių mylėtoją :). Pirma buvo abejonių, ar atskris kas, nes buvo tikrai šalta, be to ryškiai švietė mėnulis - didelis lempų konkurentas, bet debesys mėnulį paslėpė ir prasidėjo tikras drugių šėlsmas. O vabzdžius tyrinėti čia įdomu ne tik dėl to, kad esame beveik 3km aukštyje, bet labiausiai dėl to, kad Lombok'o sala yra tiesiai ant Voliso linijos (Wallace line) ribos, kuri skiria Azijai ir Australijai artimą fauną - labai įdomu tai, kad kai kuri Lombok'e randama fauna visiškai nepasitaiko Balyje, esančiame vos už 35km į rytus.

Ryte kėlėmės anksti pasitikti saulės - debesų visiškai nebuvo ir galėjome pasimėgauti stulbinančiais kraterio ežero vaizdais. Paėjome į šoną, kad pamatytume pilną ežero vaizdą ir palaukėme, kol saulė pakils pakankamai aukštai, kad ežeras nebūtų šešėlyje, ėmė po truputį atslinkti debesys. Bet kiti šių gražių vaizdų pažiūrėti neliko ir anksti ryte pradėjo žygį atgal - kai grįžome į stovyklavietę, liko stovėti tik mūsų palapinė. Atgal į Senaru grįžome greitai - per tris valandas, pralenkdami visus nesportavusius ar šiaip neskubančius ir pakeliui prigriebdami visų ignoruojamas pavienes šiukšles - Senaru buvome prieš pietus. Čia užsukome į RTC parašyti skundo dėl šiukšlių - tą sakė padarys ir šveicarai, kurie priklauso Lomboko žygeivių klubui. Tą padaryti būtų kiekvieno pareiga, bet kaip visada žmonės tik sau liežuviu pamala, tuom viskas ir baigiasi, bet situacijos tai nė kiek negelbsti.

Pietų pertraukėlė. Nešikai mantą neša per petį persimetę bambukinę lazdą, prie kurios pritaisyti du krepšiai. Mūsų nešikui pasisekė - teko ne daugiau nei 15kg.

Kurgi čia palapinę pasistačius..?

Sklaidosi debesys...








Nuo kraterio krašto matyti Gili salos, jų fone - Balio ugnikalnis Agung. 




Autostopu pasiekiame Sumbawos rytus ir keliamės į Flores

Susipakavome daiktus ir autostopu išjudėjome link Lombok'o uosto, kurį pasiekėme sėdėdami sunkvežimio priekaboje. Iki susistabdant transportą, teko atmušinėti taksistais norinčius pasitarnauti veikėjus su nesibaigiančia, eiline ir ta pačia dainele, aiškinančius, kad autobuso nebėra - bet mums ir nereikia. Keltai iš Lombok į Sumbawa  išjuda kas 45min ir dirba kiaurą parą. Nors dauguma turistų iš Lomboko į Flores keliauja prisijungdami prie turistams skirtos kelių dienų kelionės laivu, stojančiu gražiose vietose bei išvengdami ilgo sėdėjimo autobuse, bet mes nusprendėme salą pravažiuoti keliu, stabdydami pakeleivingą transportą. Per pilną dieną dvejais sunkvežimiais pasiekėme rytuose esantį Bimos miestą, kuriame pernakvojome ir, anksti ryte sėdę į autobusą buvome nuvežti iki Sape uosto, iš kurio ryte į Flores pajuda vienintelis keltas per dieną. Kelte nenorėjome sėdėti bendrame, dūmų pilname salone, o iš kito, kur įsitaisėme (ir prirūkytame), mus varė lauk, ale čia tik sunkvežimių vairuotojams skirta. Bet Agnius pasakė, kai nebebus vairuotojams vietų, pasitrauksime. Tačiau vietos buvo belekiek ir jie vistiek nusprendė iš visų pasipelnyti reikalaudami papildomo mokesčio. Atsakius, kad nemokėsime, nes čia nemokama, parodė toleliau į ženklą, kur reikia mokėtis už biznio klasės gultą. Tada Agnius pirštu virš galvos parodė į ženklą, kad rūkyti negalima, nesugebėjęs pasiteisinti darbuotojas, galu gale pasiūlė kraustytis ant viršutinio denio, kur mėgavomes vieni gaiviu oru ir ramybe. Aštuonios nuobodžios valandos kelte ir vakare pasiekėme Flores uostą - Labuanbajo.

 Sunkvežimiai dažnai būna nutamsintais langais, ar dengtais veidrodine plėvele. Šio sunkvežimio vairuotojo veidelį galima išvysti per Batman'o langelį :)

Pungeang sala - ugnikalnis.