Po miško mūsų laukė kalnų regionas su savo ištisomis arbatų plantacijomis. Haputale mums australas parekomendavo vieną vietą, kur atvykę nieko neradome, tačiau šalimais apsigyvenusi ir cigaretes viena po kitos pešanti vokiečių pensininkė padėjo susisiekti su savininkais ir leido pas ją laikinai pasidėti kuprines, mainais į tai įtraukdama į ilgą (ir gan įdomų) pokalbį apie keliones, savo gyvenimą, Šri Lanką ir kt.
Kitą dieną pasidarėme žygelį – 8km pavažiavome traukiniu ir pėsčiomis grįžome atgal – čia turėjo atsiverti nepakartojami vaizdai, bet nieko ypatingo nepamatėme. Vėliau nuėjome iki netoliese esančio vienuolyno, tačiau šis jau buvo užrakintas (bet mūsų labai stipriai ir nedomino, be to ir pinigus reikia mokėti). Pakeliui sutiktos mergaitės, einančios iš mokyklos dar pasakė, ką mokėjo – „Give me school pen? Give me school book? Foto?“. Kai kuriuose regionuose dauguma vaikų sako tą patį, galvoju, ar juos mokykloje primokino, ar turistai sugadino..? Nuo vienuolyno paimprovizavome ir užsiropštėme į kalną, kad grįžtume per kitą kalno pusę. Teko prabristi tankius krūmynus ir atsidūrėme arbatų laukuose (kaip ir norėjome) ir jais grįžome namo.
Kitą rytą užsimiegojome, todėl teaplankėme arbatos fabriką, kur mums prabėgomis buvo pravesta ekskursija (už pinigus, žinoma). Gidas bėgo nuo vieno objekto prie kito ir greitakalbe pasakojo išmoktą dainelę, todėl teko įsiterpti ir dar gerokai paklausinėti dominančių dalykų. Ką atsimenu: pirmiausia skinami trys viršutiniai lapeliai. Sako, kad skina tik moterys, bet vėliau sutikome ir vyrų skynėjų – vienas rinkėjas per dieną priskina apie 20kg arbatos. Vėliau arbata gabenama į fabriką, kur darbininkai viršutiniame aukšte ją išsklaido ant stalų, per kuriuos pučiamas oras. Šiek tiek padžiuvę jie malami ir po to džiovinami karštu oru bei smulkinami (tris kartus). Geriausia arbata eksportuojama, o vietiniams tenka antrarūšė arbata. Per dieną šis fabrikas pagamina 6000kg arbatos. Tik įėjus į fabriką ant durų perskaičiau apie higienos reikalavimus ir taisykles, bet labai higieniška nepasirodė – turistai atvedami be jokios specialios aprangos ir apavo, arbata dedama tiesiai ant grindų, kai kurie darbininkai be kepurių ir pan. Užtai viena taisyklė taikoma – negalima fotografuoti, todėl pailiustruoti negaliu...
Tą pačią dieną susipakavome ir traukiniu išvykome į Ellą – ramią gyvenvietę, įsikūrusią tarp kalnų. Tik išlipus iš traukinio buvome pasitikti svečių namų savininkų ir atstovų, todėl iškart išsirinkome (kaip visada pasiderėję ir paliepti niekam neprasitarti) malonios moteriškės jaukius namus. Tą pačią dieną aplankėme mažąjį Adam‘s Peak, kur palydėjome saulę (Adomo viršukalnė – vienas garsiausių piligrimų traukos centrų Šri Lankoje ant aukšto kalno, apie jį - vėliau) – tai labai maža versija. Šri Lankoje mėgstama panaudoti garsių vietų pavadinimus, pavyzdžiui, Horton lygumose ant plynaukštės yra taškas, pavadintas „pasaulio kraštu“, tačiau čia patekti yra brangu, o netoliese esanti panaši vieta pavadinta „neturtingo žmogaus pasaulio kraštu“ (tik deja, jau nebepasiekiama neturtingam žmogui:)). Aplink mažąją Adomo viršukalnę statūs šlaitai nusodinti arbata ir sutiktos arbatos rinkėjos prašosi nuotraukos – „foto, foto“ – o užkabinusios ką nors ant kabliuko po to sako – „mony, mony“. Kai kurios tik ir laukia pamatyti ką su fotoaparatu, bet jų veidai viską pasako.
Dauguma žmonių kalnų regione – tamiliai (kilę iš pietų Indijos), žmonės smulkūs ir skurdūs, dauguma žiaumoja „beetle nut“ – orandžinės spalvos vaisiai (nepasidomėjau, kaip ruošiami), kurie kramtant veikia tonizuojančiai ir pas ištikimus kramtytojus paprastai trūksta kelių dantų, o likę dantys orandžiniai. Ši priemonė ypač populiari tarp autobusų vairuotojų bei įvairių darbininkų (moterų irgi), o keliai nutaškyti ryškiai orandžinais plėmais juos išspjaunant (ji taip pat labai populiari Indijoje, bet išspjovų teko matyti ir Omane – kur dirbti važiuojama iš Indijos, Šri Lankos –, šiek tiek ir Nepale).
Kitos dienos tikslas – Ella rock kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į tolius (gražių vaizdų pastaruoju metu tiek prisižiūrėjome, kad kartais net neįvertiname kai kurių vietų, todėl daug kas nejučiomis praslysta). Iki šios vietos pirmiausia reikia eiti 2km bėgiais, tada nusukti į šoną – jokių ženklų nėra ir nesunku pasukti į klaidingą takelį. Užtai mums iš galo ėjęs dėdė su pjautuvu parodė teisingą kelią ir ėjo priekyje – na ką, galvojame, eina turbūt į laukus dirbti su savo pjautuvu –, bet vis kylant aukštyn ėmė kilti įtarimas, kad jis čia mus veda kažko tikėdamasis, ranka pamodamas į paukščius (pamatęs, kad kaskart stabtelime kažką pamatę) lyg koks gidas, todėl iškart paklausiau, kur jis eina, tačiau čia buvo pajungta tipinė taktika – apsimesti, kad nesupranta angliškai (nors pats taisyklingai prieš tai paklausė, kur einame). Pamatęs, kad neveikia ir rankų nenuleidžiame, pradėjo aiškinti, kad viršuje yra sankryža, kur labai sunku susiorientuoti, kur pasukti (tai jau tikrai :)), bet katgoriškai pačiu laiku atsisakėme palydos, nors atsisveikindamas dar paklausė – „no something?“. Pinigų kaulytojai mėgsta pastatyti užsieniečius į nepatogią padėtį padarant paslaugą neprašytiems, apsimesti, kad nori padėti, nustatyti vargšelio veidą, bet galėtų iš anksto perspėti, kad gali pabūti gidu – nereiktų be reikalo lipti. Lipdami žemyn prasilenkėme su keliais užsieniečiais ir juos visus iki vieno lydėjo po dėdę – įdomu tik, kiek iš jų nusileido.
Grįžę ir pavalgę, išėjome apžiūrėti apylinkių, arbatos laukų ir akį patraukė tiesiog plantacijose užtiktos kapinaitės – aplink priraišiota baltų kaspinėlių, vėliavėlių, virš kapo už virvučių pakabinta balta paklodė. Kapaviečių neįprastose vietose užtikti teko ir anksčiau – po kelis kapelius kelio pakraštyje, tarp gyvenamųjų namų ar pan..
Po Ella vykome į Nuwara Eliya, girdėjome, kad labai gražu. Nuwara Eliya yra dar aukščiau ir vakarai čia vėsūs (nors vietiniams ir dieną šalta, vaikšto su kepurėmis ir pirštinėmis, tačiau basi). Šalia išdygęs aukščiausias Šri Lankos kalnas bei įsikūrusi aukščiausia gyvenvietė (tik po Nepalo įspūdžio nepadarė). Pats miestas atrodo nelabai jaukiai, šaligatviai nusėsti vergetų pūliuojančiomis kojomis ar kitokiais negalavimais, panašu, kad daug žmonių su įvairiomis priklausomybėmis, man dusyk buvo pasiūlyta kokaino. Ir daug žmonių atrodo skurdžiai – purvini ir basi, apsimuturavę apiplyšusiais skarmalais. Laiko čia neleidome, o važiavome į Nanu Oya, kur artimiausia traukinių stotis (čia atvykome ir mes, tačiau šiame mažame kaime nebuvo kur apsistoti), kurios apylinkės nuklotos ištisais arbatų laukais ir nėra lankomos turistų (šią vietą man parekomendavo Sigirijoje sutiktas amerikietis). Čia arbatų rinkėjos neįpratusios pozuoti ir už tai prašyti pinigų, o dirba savo darbą, galima pajausti tikrą vietinę atmosferą.
Adomo viršukalnė arba Sri Pada (vis dar kalnų regionas) ir apylinkės
Iš Nanu Oya traukiniu važiavome į Hatton, kur iškart išėjus iš traukinių stoties radome autobusą į Dalhousie – čia yra bazė, norintiems užlipti į Adomo viršukalnę (dar žinoma kaip Sri Pada). Tai – piligrimų gausiai lankoma vieta, turinti skirtingus vardus ir apipinta legendomis. Viena jų pasakoja apie tai, kad ant šio kalno liko Adomo pėdos įspaudas jam tik patekus į žemę, kai buvo išvytas iš rojaus. Sri Pada šį kalną vadina budistai, tikintys, kad pėdą paliko Buda (sakoma, kad ant viršukalnės yra pėdos formos, kelių metrų gylio įspaudas, užpildytas safyru). Kalno aukštis – 2243m ir iki viršukalnės veda apie 5200 laiptelių. Tai stačiai išsikišęs kalnas visoje apylinkėje, todėl nuo čia atsiveria nuostabūs vaizdai ir mes čia važiavome ne religiniais sumetimais, o aušros pasitikti (kaip ir dauguma užsieniečių) bei kitokio gyvenimo pamatyti.
Dalhousie išlipus iš autobuso prie vienų iš bendrakeleivių poros pribėgo vaikas, siūlantis nakvynę ir, paklaustas kainos, primygtinai kviečiantis pirma ateiti iki vietos ir pasižiūrėti. Tokia taktika taikoma visoje Šri Lankoje (ir Indijoje tas pats buvo), tačiau mus tai erzina, nes reikia grūstis su kuprinėms ir dar paprastai kokiais laiptais užlipti, todėl tokiems siūlytojams iškart viskas būna pasakyta :). Mūsų bendrakeleiviai buvo tokios pat nuomonės (italai) ir nakvynės nusprendėme ieškoti kartu – taip galime rasti pigiau. Deja, derėtis sekėsi sunkiai, nes kaip tik pataikėm ant nepriklausomybės dienos atostogų, kelis kilometrus iki miestelio pakelės buvo prigrūstos autobusų (todėl juos, karts nuo karto sustojant, važiavome labai ilgai), o svečių namai – žmonių. Tačiau radome keturvietį kambarį už visiems priimtiną kainą, su wi-fi ir galimybe naudotis virtuve. Dėl atostogų nusprendėme tądien nelipti ant kalno, nes viršuje visiems neužtenka vietos, o laiptai virtę mėsmale. Todėl vakare neskubėdami pasidarėme vakarienę, atsigėrėme alaus o kitą dieną skyrėme ilgam pasivaikščiojimui po apylinkes.
Nusprendėme prasieiti pagrindiniu keliu, kuriuo atvažiavome, nes matėme gražų ežerą (kuris, pasirodo, buvo kiek per toli). Prie kelio stovėjo tuoj išvyksiantys autobusai, o jų keleiviai dideliuose puoduose virė pietus – kas dujas ir vyryklę turėjo, kas ant laužiuko... Gan ilgą atstumą nosį rietė į šalikelę išmesto maisto kvapas (nes maistas kraunamas į plastikinius maišelius, nesuvalgomas ir su visais maišeliais metamas per petį, o tuos maišelius kepina saulė).
Bevaikščiodami išsukome iš kelio ir užklydome į kelis kaimelius, kur užsieniečiai nevaikšto (net ir pagrindiniu keliu nelabai vaikšto), todėl su nuostaba buvome pasitkti kiekvieno kiemo vaikų ir kiekvienos bendruomenės narių, kuriems tai buvo neeilinis įvykis (nes šiaip ramiai tas gyvenimas bėga – nuo arbatos laukų, iki namų, šeimos ir giminės apsuptyje). Visi mielai pozavo nuotraukoms (ir labai džiaugėsi jas pamatę fotoaparato ekrane), o vienoje gyvenvietėje užklupus lietui buvome pakviesti į vidų ir pavaišinti arbata bei vafliais, taip pat ir jiems papozavome (nes dauguma, kaip ir visur kitur, telefonus tai turi). Atsirado ir angliškai kalbantis vaikinukas, kuris mums papasakojo daugiau apie jų gyvenimą – apie tai, kokie artimi yra kaimelio gyventojai, apie darbą arbatos laukuose, kaip sunku dirbti ant stačių šlaitų puolamam siurbėlių (kaip minėjau, arbatą skina moteriškės), kokias daržoves augina ir kaip visi pamėgę pieno miltelius (tačiau jie turi savo karvę). Pasakojo ir daugiau dalykų, kuriuos, deja, ne visus atsimenu...
Grįžome pliaupiant lietui ir tikėjomės, kad oras iki nakties pasitaisys. Ir pasitaisė. Pasnaudę porą valandėlių, į trasą išėjome apie 2 nakties, kad ateitume prieš saulėtekį. Kelias į viršų buvo nuklotas saldainių ir suvenyrų parduotuvėlėmis, „pastatyk iš bet ko“ arbatos/kavos su sausainiais užeigėlėmis, atidarytomis kiaurą parą, užmatėm ir kelis poros kvadratinių metrų tatuiruočių salonėlius (neįsivaizduoju, dėl ko jie ten – gal užlipus į viršų įvyksta nušvitimas ir reikia nusipaišyti dievo atvaizdą...), masažo kabinetus ir daug daug reklamų, o visą kelią iki pat viršaus nušviečia tvarkingai išrikiuoti elektros stulpai ir ant jų pakabintos sunumeruotos lentelės su, kaip spėju, maldomis. Taip pat reguliariai sukabinti garsiakalbiai, kuriais kiaurą parą gyvai transliuojamos maldos suteikia jėgų visai nusilpusiems, jau vos beparopojantiems į viršų (maldos transliuojamos nuo pat Dalhousie), o tarp maldų paleidžiama ir viena kita reklama. Pakeliui suskaičiavau ir 4 aukų rinkimo postus su prieš juos (ir juose) budinčiais budistų vienuoliais, kurie ranka moja, kad kelias veda čia, o pasirodo prasuka pro šventyklą ar šiaip postelį, kur tave bandys priversti paaukoti (duoda knyga ir liepia pasirašyti, ir už tai jau reikia duoti aukų, arba neprašyti riša raištelį ant rankos, arba su nykščiu deda ant kaktos miltelių – šventina) – labai nebudistiška, sakyčiau... Ši vieta labai sukomercinta ir tai atima visą dvasingumą ir šventumą. Į kalną žmonės lipa ištisą parą, pakeliui prisižiūrėjome per prievartą tempiamus ir verkiančius vaikus (arba miegančius, nešamus ant uždususių tėvelių pečių), vos paeinančias močiutes su lazdomis, žemyn skausmingai vos kojas bevaldančius žmones. Daug žmonių – basi (nes šventa vieta, turbūt) arba su pliažinėmis šliurėmis, kurios lipant žemyn nudrožia tarpupirštį.
Artėjant link viršūnės (neskubėdami su pasėdėjimais užkilome per 4 valandas) laiptai statėja ir siaurėja, o viršūnė aplipdyta pastatais, kurie nugulti miegančių, į turimus skudurus susisukusių šąlančių žmonių bei miegančių vaikų. Ant pačio viršaus stovi miniatiūrinė šventyklėlė (patekimą į viršų prižiūri apsauginis, primenantis nusiauti batus – šventa vieta, tačiau žmonėms šalta ir ne vienas vėliau batus apsiauna saugodamas sveikatą), kurioje garbingai nupuošta iš betono padaryta pėda – tikėjausi pamatyti natūralią formaciją –, čia žmonės lenkia galvas ir meta pinigus. Paklausus, kur tikroji pėda, man paaiškinama, kad ji nesimato, nes yra labai giliai (todėl reikėjo ją uždengti betonu?). Aš įtari, na, bet jei kitiems tai skamba įtikinamai – tebunie. Mums šalta nebuvo, tačiau dauguma aplinkui, nors ir pūtė šiltas vėjas, kaleno dantimis. Aikštelė, kur reikėtų stebėti saulėtekį, pilna žmonių, kurie vienas kitam užstoja vaizdą. Tačiau pirmajai eilei pasisekė ne ką daugiau – didelę dalį vaizdo žemyn užstoja pastatai, ant jų stogų užlipti negalima (nors būtų gera idėja), jokių kitų balkonėlių nėra ir palipus žemiau vaizdą užstoja tankiai apžėlę krūmai. Aš nuotraukoms radau ne itin patogią, vieną žmogų talpinančią vietelę, iki kurios teko pasikabaroti ir ten stovėdama ant vienos kojos pasitikau saulę :). Saulei pasirodžius reikia neužsibūti, nes tuomet visa masė leidžiasi žemyn ir susidaro kamščiukai. Pakilusi saulė nušviečia kitą kalno vaizdą – visas kelias, nors ir netrūksta šiukšlių dėžių, numėtytas šiukšlėmis – vandens buteliais, šliurėmis (populiariausia pliažų ir miestų šiukšlė – dažnai neatlaiko tokio maršruto), plastikinėmis maisto pakuotėmis, o pakeliui esanti Budos statulėlė masyviai nušiukšlinta smilkalų pakuotėmis (svarbu smilkalą uždegti ir pasimelsti, o šiukšlę galima ir po kojomis mesti)... Didžiausi šiukšlynėliai – prie „pastatyk iš bet ko“ užeigėlių, matyt nelabai norisi atliekas žemyn 6,5km nešti, bet kuo aukščiau, tuo kainos irgi aukštesnės, todėl kaip ir privalu būtų viską tvarkingai nunešti... Lipant žemyn sutikome daug nešikų, ant galvų į viršų nešančių maisto, dujų atsargas, betoną laiptams remontuoti – ne pats smagiausias darbas. Mūsų kojos, nors ir tvirtos, bet po tiek stačių laiptų žemyn sustojus virpėjo, o miego nemačiusios akys rodė pagiringą vaizdą...:) Kaip visada nemiegojus sunkiausias laikas – vos prašvitus.
Grįžę papusryčiavom ir pabendravome su vienu iš viešbutuko vadybininkų, kuris dar ir gidu dirba. Papasakojo jis istoriją apie Sri Padą, kaip Aleksandras didysis plaukdamas iš tolo pamatė ryškią šviesą, kurią sekė plaukdamas vandeniu, tada judėjo sausuma ir priartėjo prie kalno, kurį užlipo ir rado pėdos formos įspaudą, pilną mėlyno safyro, nuo kurio atsispindėjo saulės šviesa ir buvo matoma iš tolo. Taip pat papasakojo, kad žmonės nuo seno ant šio kalno karėsi (laiptus tik vėlai pastatė) ir daug iš jų viršūnės nepasiekdavo, nes kelias labai sunkus ir pavojingas, tačiau trauka ir energija buvo tokia stipri, kad sunkumai niekieno nesustabdydavo (ir dabar nesustabdo). Dar jis žino šiek tiek apie gamtą ir yra nepatenkintas čia visu garsu transliuojamomis maldomis, išbaidančiomis paukščius, kurie palieka savo perymvietes, nepatenkintas, žinoma, ir žmonių paliekamomis šiukšlėmis, tačiau paprastai jų tiek nebūna („pasisekė“ pakliūti per atostogas) – tikiu.
Paskutinės dienos - Negombo
Po pusryčių išjudėjom toliau – mes link Kolumbo (nusprendėme važiuoti į Negombo, esantį už valandos nuo Kolumbo ir vos 7km nuo oro uosto), o italai į Kandy. Kolumbe mums reikėjo pasitvarkyti kompiuterį (nes pradėjo sunkiai įsijunginėti), Agniui pakartoti skiepą. Kelias, nors ir trumpas, bet kelionė buvo ilga ir Negombo atsidūrėme vėlai vakare.
Negombo pajūrio dalis – vieta, kur dauguma keliautojų pradeda ir baigia savo viešnagę Šri Lankoje, todėl pagadinta turizmo. Čia sutikti rikšų vairuotojai pasirodė priekabiausi visoje Šri Lankoje, o nakvynė – brangi... Užtai pasisekė rasti labai pigų viešbutį.
Kitą dieną išsimiegojome ir susiradome nebrangią vietelę pavalgyti. Laukti maisto (buvom perspėti) reikėjo valandą, na gerai, yra wi-fi – atsigėrėme alaus, pavalgius dar atsigėrėme, prabuvome viso kokias 3,5val. (be mūsų buvo tuščia), susirašėm su Hikkaduwa sutiktais broliais lietuviais – pasirodo jie taip pat Negombo, sutarėm vakare susitikti čia pat. Vakare atėjus į tą pačią vietą padavėjas nepatenkintu veidu pareiškė, kad ryte labai ilgai sėdėjome ir dabar tiek nesedėtume, o jo pareiškimas mus labai nustebino – nesupratom, ką čia blogai padarėme (juk pavalgėm, alaus išgėrėm), todėl pakvietėm paaiškinti, dėl ko negalima sėdėti ir iš lėto gurkšnoti alaus. Bet jis, turbūt supratęs, kokią nesamonę padarė, padarė dar didesnę – pamelavo, kad nešneka angliškai ir nieko nesupranta :). Tada teko nueiti pašnekėti su kuo nors, kas šneka angliškai, čia buvusi moteriškė bandė gražiai išspręsti situaciją ir pasakė, kad padavėjas netikusiai pajuokavo. Vėliau jis neprašytas atnešė saskaitą (nes jam pasirodė, kad mes jį apšnekinėjam) susimokėti, taip išeina, kad išvaro :)). Na ką, prirėmėm prie sienos, kad gražiai paaiškintų, kas jo galvoje dedasi, kokį mes čia kriminalą padarėm, bet kavinės vadovai jam jau uždraudė su mumis kalbėti, kad neprišnekėtų dar daugiau (nors labai gražiai kalbinau ir jau buvo pradėjęs atsiverti, o sąskaitą kaip atnešė taip ir išsinešė, nepadėjęs ant stalo) ir tik šypsojosi nuo ausies iki ausies:).
Brolužiai kažkur užstrigo ir taip susipažinome su Hectoru, pas kurį jie apsistojo (žinojau adresą) – labai svetingą ir malonų žmogų, kitą dieną mes persikraustėm į jo namus. Hectoras prisidėjęs prie dokumentinių filmų kurimo, su juo radome labai daug bendrų temų ir su Agniumi stengėmės nepagailėti patarimų, kaip prisitraukti daugiau žmonių nakvynei bei pietums (jis nusamdė virėją ne pelnui krautis, o tiesiog, kad atsipirktų išlaidos ir turėtų savo virėją), kaip įdomiai papuošti aplinką. Hectoras mums padėjo daugeliu klausimų – anksti ryte kartu jo transportu nuvažiavome į žuvies turgų, be jokių problemų leido naudotis virtuve ir Agniui iš virėjo pasimokyti tradicinių maisto ruošimo būdų, nuvežė skalbinius į skalbyklą už ne turistinę kainą (60 rupijų/kg, jei vežtume patys – kainuotų 40 rupijų už vienus marškinėlius). Jei ką domina nebrangi ir jauki vietelė Negombo su nuostabiu šeimininku – pasidalinsiu rekomendacijomis :).
Negombo dar nuveikėme keletą dalykų - pakrante prasiėjome šiauryn, o eidami dėl įdomumo nusprendėme parinkti paplūdimyje rastus plastikinius kamštelius – neskubėdami per valandą pririnkome nemenką maišą (dar berenkant priėjo keli prekeiviai, besiūlantys savo prekes, bet pasiūlius prisijungti ir išsivalyti savo paplūdimį visi nusimuilino). Taip pat nuėjome iki kito žuvies turgaus (pakrante į pietus), šalia jo plaunama, dorojama, paruošiama ir džiovinama žuvis – veiksmas vyksta ir labai įdomu paganyti akis. Kelias link turgaus pakrante vis labiau nuterštas, pastebėjome, kad labiausiai nuterštos būna žvejų būrimosi vietos.
Vasario 8 dienos vakare jau mūsų laukė skrydis į Singapūrą...
Nuotraukos čia:
 |
| Sri Lanka |
