Su motociklu patekti į Rote salą nebuvo taip paprasta kaip galvojome - atvykome pora valandų prieš išvykimą, bet keltas transportui jau vietos nebeturėjo ir mums, dar pasinaudojus vargšų nieko nesuprantančių turistų vaidmeniu ir pabandžius kažkaip įsiprašyti, buvo liepta atvažiuoti kitą rytą - prieš keturias valandas. Prie kioskelio lūkuriavo ir daugiau "netilpusių" vairuotojų, kišančių per langelį motociklo dokumentus, bet įsitikinome, kad niekas daugiau nebebuvo praleistas ir grįžome į savo hostelį.
Kitą rytą jau kilome labai anksti ir iki kelto kelio ieškojome tamsoje. Kai atvykome, uostas snūduriavo - į skaras susisukę paskutinėmis miego akimirkomis mėgavosi maisto prekeiviai (panašu, kad kai kurie jų ten ir gyvena prie savo staliukų) ar nuo vakar kelto laukiantys žmonės, o tik prašvitus pasigirdo krebždesys ir dar apsnūdę prekeiviai pradėjo savo darbo dieną. Teko dar gerai palaukti, kol atsidarys bilietų kasa, nors bilietą jau nusipirkome praeitą dieną, ir jau turėjome pirmas pozicijas įžengiant į keltą - tuo rūpinosi ir darbuotojai - tiesa, bilietų pardavėjas kilęs iš Rytų Timoro ir su juo kalbėjomės ispaniškai :). Buvo toks veikėjas (ne darbuotojas, bet gal koks etatinis visų kompanionas), kuris kažko mūsų surikdamas klausė, bet nesupratome tai ir nieko neatsakėme, o jis pradėjo kažką niurzgėti - supratome, kad kažką nelabai gražaus sako, tai parodėme ir susigėdę aplinkiniai jį pradėjo gėdinti ir bausti, užvažiuodami per pakaušį ar nusukdami ausį, nudelbęs akis jis buvo išvarytas iš aikštelės.
Nors sala tikrai netoli, lėtasis keltas plaukia 7 valandas. Vietiniai iškart užsiiminėja pozicijas, gan populiaru ant žemės pasitiesti kilimėlį ir su visa šeima ant jo sėdėti, valgyti ir miegoti, nors yra ir laisvų kėdžių.
Tik atvykus buvome gerokai išalkę ir kokią valandą sugaišome ieškodami, kur pavalgyti. Iš uosto pasukome į dešinę ir, pasiekus vieną kaimelį, ten nieko neradome, todėl apsisukome ir išbandėme kitą kryptį. Galų gale vietinių paklausinėję vėl atsidūrėme prie kelto, kur radome jau gerai aptuštintą valgyklėlę - bet mums dar užteko aštunkojo kario su ryžiais ir tempe (fermentuotų sojos pupelių plokštainis, kuris būna apkeptas aliejuje), tuomet nusprendėm apžiūrėti šiaurės rytinę salos dalį (mus priėmęs B. rodė gražių nuotraukų ir rekomendavo vieną vietą), kuri iš kelto viliojo ilgais paplūdimiais. Bet prasibastėm kelias valandas važiuodami, kažkur ta kryptim - pamatėm daug gražios gamtos ir kaimelių, į mus pravažiuojančius žmonės išsižioję žiūrėdavo, turbūt užklydėlių nelabai pasitaiko. Paplūdimio taip ir neprivažiavome, o B. rekomenduota vieta, paaiškėjo, kad pasiekiama tik valtimi (paplūdimiai ko gero irgi), todėl jau vakarėjant patraukėme piečiau, kur pamatę viliojančią vietą nakvynei ir pasukome.
Kitą rytą pajudėjome toliau į pietvakarius (pietvakariai, girdėjome, banglentininkų mėgstami). Kelias palei pakrantę o Rote kraštovaizdis - išskirtinis. Atrodo gan skurdu ir necivilizuota, bet tvarkinga. Pakrantės, dirbami laukai, purve riogsantys vandens buivolai, linksmi vaikai, vėduoklinės palmyros...
Pietus pasiekėme greitai ir čia vyko intensyviausi agar-agar'o derliaus nuėmimo darbai.
Vandenyje matyti daugybė plastikinių butelių - juos naudoja kaip plūdurus, prie jų pritaisomos virvės, ant kurių veša agar-agar'as.
Prisižiūrėję dumblių džiovinimo darbų, išbandėme "kelią" palei šiaurinę pakrantę (toks teorinis kelias, kurio didelė dalis veda per klampų paplūdimio smėlį), bet kitam kaime jau pasukome į pagrindinį asfaltuotą kelią ir grįžome į pietinį tašką. Paplūdimyje pasiprašėme daiktus pasidėti viename prabangiame paplūdimio viešbutėlyje (priklauso ispanams ir naktis čia kainuoja 130 Eurų) ir patraukėme toliau - į pietryčius pasidairyti, kur galime pasistatyti palapinę. Tiesa, apie nebrangią nakvynę paklaustas barmenas pasiūlė vieną variantą, todėl buvome ramūs - jei nerasime kur pasistatyti palapinę, turim nakvynę už 15$. Dar išgėrėme šalto alaus ir pajudėjome į žvalgybą.
Pietrytinėse apylinkėse..
Trečią dieną jau turėjome pagauti popietinį keltą. Prieš dieną buvęs keltas buvo atšauktas dėl didelio bangavimo ir jis atšaukiamas būna neretai, todėl nuvažiavus prie kelto dar gali sužinoti, kad šiandien kelto nebus. Prieš palikdami vakarų pakrantę, papusryčiavome nebrangiame banglentininkų lankomame restoranėlyje, o mums jau paliekant stalą užkalbino ten alų gurkšnojantys pagyvenę australai, kurie vis dalinosi prisiminimais apie senus laikus. Pirma tai jie liko sužavėti, kai paklausti, kur nakvojame, parodėme palapinę. O kai į klausimą "iš kur jūs" atsakėme, kad "iš Lietuvos", australai liko dar labiau sužavėti, nes, sakė, kad mes esame pirmieji lietuviai sutikti per visą jų gyvenimą :).
Buvo sekmadienio rytas ir kiekvieno miestelio bažnyčios kiemas buvo pilnas motociklų, nuo ankstyvo ryto žmonės pasipuošę savo gražiausiais drabužiais, moterys balinėmis suknelėmis ir aukštakulniais, visi švarūs ir tvarkingi, pakilia nuotaika kulniavo į bažnyčią. Tiesą sakant gražu žiurėti, yra religijoje teigiamų pusių - žmonės nusiteikia šventiškai, visi susitinka, turi progą aptarti kaimo reikalus (na gerai, vyksta ir daug pliotkų), bet išlaiko bendruomenišumą. Kitaip turbūt sunku būtų motyvuoti kiekvieną taip jį palaikyti ir reguliariai susitikti su visais kaimo gyventojais su šventine nuotaika.
Kelionė keltu atgal buvo įsimintina... Buvo labai banguota, todėl kelionė užtruko ilgiau nei įprastai. Kitas dalykas - keltas sūpavosi, todėl daug vietinių supykino, bet nuostabiausia ne tai - kiekviena į laivą atsitrenkusi banga sukeldavo masišką panišką reakciją, moterys guldavosi ant grindų, stverdavo ką papuldavo (pvz. kėdės ar mano koją, kuprinę) ir puldavo melstis, negirdėdamos jokių mano raminimų, kad viskas čia normalu ir kad nusiramintų. Tokios panikos priežastys man žinomos yra dvi - pirma tai ta, kad didžioji dalis indoneziečių nemoka plaukti. Paradoksalu, nes tai didžiulis salynas, apsuptas vandenų, bet viena sutikta indonezietė sakė, kad jų tėvai vaikystėje specialiai nemokindavo plaukti, nes bijodavo, kad nenuskęstų (čia dar vienas paradoksas, nes dažnai pamatysi kokį mažametį vairuojantį motociklą be šalmo - kaip čia tėvai nebijo, kad vaikas užsimuš..?). Antra priežastis ta, kad kažkada čia jau skendo (ir nuskendo) keltas, su savimi nusinešdamas ir daugelio žmonių gyvybes (žr. pirmą priežastį). Taigi, kelte vyravo panika, nors mums yra tekę patirti daug stipresnį bangavimą kelte Baltijos jūroje.. Laivo įgulai dėl viso to tik buvo labai linksma, vis juokėsi iš panikuojančių žmonių, nors jų darbas, sakyčiau, būtų juos nuraminti. Visas salonas išmėtytas šiukšlių (nors šiukšlėse skęsta keltai ir autobusai po bet kokios kelionės, kiauliukai tie indoneziečiai...), privemtų maišelių ir keltas, nors ir apynaujis, ko gero bus panašus į visus kitus keltus jau po neilgo naudojimo - ypač nušnerkšti ir apgadinti tualetai.
Vienos moters kelių metų dukrelei ši kelionė buvo baisiausia, nes mamai vis darydavosi silpna, o jos dukrelė galvodavo, kad mama miršta, todėl nenustojo klykusi, verkusi ir visaip gaivinusi mamą - ir bučiniais, ir antausiais ir verksmais, jos nuraminti niekam nepavyko, o mamai nuo to tik sunkiau buvo..
Užlipome į viršutinį denį ir čia buvo didelis išsigelbėjimas iš salone vykstančios beprotystės.
Kitą rytą jau kilome labai anksti ir iki kelto kelio ieškojome tamsoje. Kai atvykome, uostas snūduriavo - į skaras susisukę paskutinėmis miego akimirkomis mėgavosi maisto prekeiviai (panašu, kad kai kurie jų ten ir gyvena prie savo staliukų) ar nuo vakar kelto laukiantys žmonės, o tik prašvitus pasigirdo krebždesys ir dar apsnūdę prekeiviai pradėjo savo darbo dieną. Teko dar gerai palaukti, kol atsidarys bilietų kasa, nors bilietą jau nusipirkome praeitą dieną, ir jau turėjome pirmas pozicijas įžengiant į keltą - tuo rūpinosi ir darbuotojai - tiesa, bilietų pardavėjas kilęs iš Rytų Timoro ir su juo kalbėjomės ispaniškai :). Buvo toks veikėjas (ne darbuotojas, bet gal koks etatinis visų kompanionas), kuris kažko mūsų surikdamas klausė, bet nesupratome tai ir nieko neatsakėme, o jis pradėjo kažką niurzgėti - supratome, kad kažką nelabai gražaus sako, tai parodėme ir susigėdę aplinkiniai jį pradėjo gėdinti ir bausti, užvažiuodami per pakaušį ar nusukdami ausį, nudelbęs akis jis buvo išvarytas iš aikštelės.
Nors sala tikrai netoli, lėtasis keltas plaukia 7 valandas. Vietiniai iškart užsiiminėja pozicijas, gan populiaru ant žemės pasitiesti kilimėlį ir su visa šeima ant jo sėdėti, valgyti ir miegoti, nors yra ir laisvų kėdžių.
Tik atvykus buvome gerokai išalkę ir kokią valandą sugaišome ieškodami, kur pavalgyti. Iš uosto pasukome į dešinę ir, pasiekus vieną kaimelį, ten nieko neradome, todėl apsisukome ir išbandėme kitą kryptį. Galų gale vietinių paklausinėję vėl atsidūrėme prie kelto, kur radome jau gerai aptuštintą valgyklėlę - bet mums dar užteko aštunkojo kario su ryžiais ir tempe (fermentuotų sojos pupelių plokštainis, kuris būna apkeptas aliejuje), tuomet nusprendėm apžiūrėti šiaurės rytinę salos dalį (mus priėmęs B. rodė gražių nuotraukų ir rekomendavo vieną vietą), kuri iš kelto viliojo ilgais paplūdimiais. Bet prasibastėm kelias valandas važiuodami, kažkur ta kryptim - pamatėm daug gražios gamtos ir kaimelių, į mus pravažiuojančius žmonės išsižioję žiūrėdavo, turbūt užklydėlių nelabai pasitaiko. Paplūdimio taip ir neprivažiavome, o B. rekomenduota vieta, paaiškėjo, kad pasiekiama tik valtimi (paplūdimiai ko gero irgi), todėl jau vakarėjant patraukėme piečiau, kur pamatę viliojančią vietą nakvynei ir pasukome.
Žvejų kaimelis Pepela. Pusė kaimo - krikščionys, pusė - musulmonai (vienoj pusėj stovi bažnyčia, kitoje - mečetė, žmonės irgi atitinkamai rengiasi). Mažose gatvelėse lėtai pulsuoja gyvenimas - moterys pardavinėja ir valo žuvį, laksto vaikai, vyrai, kaip įprasta, dažniausiai tupi tarpdury ir rūko.
Laivo statybos
Papela kaimo uostelis. Pusė laivų pasvirę, apsemti vandens pūva.
Mergaitės mus iš tolo pamatę šaukė "bulėė! bulėė!". Sustojome nufotografuoti medžio vandenyje, o jos vis kikendamos sekė ir šaukė "bulėė!". Tada Agnius pagąsdino, kad jas pagaus, tai visos krykšdamos išsilakstė. Na o po to padrąsėjo ir su mumis pabendravo :)
Viena iš mergaičių pasiūlė paragauti "agar-agar'o" (vietiniai taip vadina) - jūros dumblių, kurių kultivavimas Rote saloje - vienas pagrindinių užsiėmimų (na, bent jau tuo metu, kai buvome, tai tikrai). Vyksta demonstracija :)
Uola, primenanti baravyką.
Saulėlydis ant vieno iš pasaulio kraštų :)
Čia įsikūrėme nakvynei. Kol stačiau palapinę, Agnius išvažiavo parvežti valgyti žuvies su ryžiais į artimiausią miestelį (kaip įprasta, Indonezijoje porcija kainuoja daugmaž 1$)
Kitą rytą pajudėjome toliau į pietvakarius (pietvakariai, girdėjome, banglentininkų mėgstami). Kelias palei pakrantę o Rote kraštovaizdis - išskirtinis. Atrodo gan skurdu ir necivilizuota, bet tvarkinga. Pakrantės, dirbami laukai, purve riogsantys vandens buivolai, linksmi vaikai, vėduoklinės palmyros...
Tipinės Rote sodybėlės. Ant kiekvienos jų primontuota po saulės energijos kolektorių. Galvojome, kad gal čia kažkokia vakarų parama, kad ant kiekvieno namo (net ir visiškai paprastai suręsto) yra po vieną, bet kiek žmonių klausėm, tai visi savo pirko.
Pietus pasiekėme greitai ir čia vyko intensyviausi agar-agar'o derliaus nuėmimo darbai.
Dumbliais nukrauti stalai, pakelės. Čia jie džiovinami, o džiovintas jis parduodamas supirkėjams. Turbūt žinote, kad šie dumbliai naudojami agaro gamybai, o šis - maisto pramonėje (želatina), mikrobiologijoje (bakterijų kultūroms auginti) ir ne tik.
Šviežiai iš vandens ištraukti dumbliai yra sodriai žali, o sudžiūvę tampa bespalviai. Sudžiūva jie labai greitai, spalva akyse keičiasi.
Moteriškė dumblius džiovina gigantiškasias kriaukles naudodama kaip lėkštutes.
Ant stalų laksto šuniukas, kuris tarp džiūvančių dumblių susimedžioja visokių vėžiagyvių
Ši mergaitė puikiai kalbėjo angliškai. Paaiškėjo, kad ištekėjo ji už australo banglentininko, kuris ją kažkada pamatė ir pamilo, o dabar atostogauja pas šeimą ir padeda derliaus darbuose. Kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos ji maloniai nustebo - paaiškėjo, kad australo mama yra Australijos lietuvė, tai mergaitė ir kelis žodžius mokėjo :) Maloniai nustebome ir mes..
Agar-agar dumbliai auginami taip: ant ištiestų virvių prikabinami dumblių gabaliukai, kurie kurį laiką auga, o po to viskas nuraškoma, sukraunama į valtis ir iš jų išnešama tokiais krepšiais (šlapi dumbliai=daug kilogramų), tada klojami, kur randama vietos ir džiovinami.
Populiarūs čia tokie savadarbiai burlaiviukai - paprasta valtis su sukonstruotu stiebu ir pritaisyta nedidele bure.
Pasiruošęs išsikrauti
Kiekvienos nuotraukos parodymas kaimelio žmonėmis baigiasi prunkštimais :)) Tiesa, vieni jų po to prašė saldainių, kitas - dolerio...
Pietinėje dalyje yra keli gražūs paplūdimiai. Į vieną jų temstant ir grįžome su palapine, o beveik iki pat jo veda asfaltuotas keliukas. Deja, motociklo nelabai pavyko paslėpti, nors palapinei slaptą vietelę radome, todėl paryčiais teko prabusti, nes kažkas aplink šmirinėjo - neišpasakytai smalsūs tie žmonės. Išsikrapštėm iš palapinės ir netoliese pamatėme nežinia ko aplink besisukantį vyriškį, apsimetė, kad kažką rankioja nuo smėlio, bet buvo aišku, kad jis čia sukinėjasi iš smalsumo, o parodžius iniciatyvą ir pasisveikinus, liko išsišiepęs. :)
Pietrytinėse apylinkėse..
Ant kokoso krėslo užpakalį bado
Moteriškė neša kažkokias į barankas susuktas juosteles - gaila nesusišnekėjom ir nepavyko išsiaiškinti, kam tiksliai jos naudojamos, bet gal kažką aprišti..?
Saulėlydis vakarinėje pakrantėje
Trečią dieną jau turėjome pagauti popietinį keltą. Prieš dieną buvęs keltas buvo atšauktas dėl didelio bangavimo ir jis atšaukiamas būna neretai, todėl nuvažiavus prie kelto dar gali sužinoti, kad šiandien kelto nebus. Prieš palikdami vakarų pakrantę, papusryčiavome nebrangiame banglentininkų lankomame restoranėlyje, o mums jau paliekant stalą užkalbino ten alų gurkšnojantys pagyvenę australai, kurie vis dalinosi prisiminimais apie senus laikus. Pirma tai jie liko sužavėti, kai paklausti, kur nakvojame, parodėme palapinę. O kai į klausimą "iš kur jūs" atsakėme, kad "iš Lietuvos", australai liko dar labiau sužavėti, nes, sakė, kad mes esame pirmieji lietuviai sutikti per visą jų gyvenimą :).
Buvo sekmadienio rytas ir kiekvieno miestelio bažnyčios kiemas buvo pilnas motociklų, nuo ankstyvo ryto žmonės pasipuošę savo gražiausiais drabužiais, moterys balinėmis suknelėmis ir aukštakulniais, visi švarūs ir tvarkingi, pakilia nuotaika kulniavo į bažnyčią. Tiesą sakant gražu žiurėti, yra religijoje teigiamų pusių - žmonės nusiteikia šventiškai, visi susitinka, turi progą aptarti kaimo reikalus (na gerai, vyksta ir daug pliotkų), bet išlaiko bendruomenišumą. Kitaip turbūt sunku būtų motyvuoti kiekvieną taip jį palaikyti ir reguliariai susitikti su visais kaimo gyventojais su šventine nuotaika.
Kelionė keltu atgal buvo įsimintina... Buvo labai banguota, todėl kelionė užtruko ilgiau nei įprastai. Kitas dalykas - keltas sūpavosi, todėl daug vietinių supykino, bet nuostabiausia ne tai - kiekviena į laivą atsitrenkusi banga sukeldavo masišką panišką reakciją, moterys guldavosi ant grindų, stverdavo ką papuldavo (pvz. kėdės ar mano koją, kuprinę) ir puldavo melstis, negirdėdamos jokių mano raminimų, kad viskas čia normalu ir kad nusiramintų. Tokios panikos priežastys man žinomos yra dvi - pirma tai ta, kad didžioji dalis indoneziečių nemoka plaukti. Paradoksalu, nes tai didžiulis salynas, apsuptas vandenų, bet viena sutikta indonezietė sakė, kad jų tėvai vaikystėje specialiai nemokindavo plaukti, nes bijodavo, kad nenuskęstų (čia dar vienas paradoksas, nes dažnai pamatysi kokį mažametį vairuojantį motociklą be šalmo - kaip čia tėvai nebijo, kad vaikas užsimuš..?). Antra priežastis ta, kad kažkada čia jau skendo (ir nuskendo) keltas, su savimi nusinešdamas ir daugelio žmonių gyvybes (žr. pirmą priežastį). Taigi, kelte vyravo panika, nors mums yra tekę patirti daug stipresnį bangavimą kelte Baltijos jūroje.. Laivo įgulai dėl viso to tik buvo labai linksma, vis juokėsi iš panikuojančių žmonių, nors jų darbas, sakyčiau, būtų juos nuraminti. Visas salonas išmėtytas šiukšlių (nors šiukšlėse skęsta keltai ir autobusai po bet kokios kelionės, kiauliukai tie indoneziečiai...), privemtų maišelių ir keltas, nors ir apynaujis, ko gero bus panašus į visus kitus keltus jau po neilgo naudojimo - ypač nušnerkšti ir apgadinti tualetai.
Vienos moters kelių metų dukrelei ši kelionė buvo baisiausia, nes mamai vis darydavosi silpna, o jos dukrelė galvodavo, kad mama miršta, todėl nenustojo klykusi, verkusi ir visaip gaivinusi mamą - ir bučiniais, ir antausiais ir verksmais, jos nuraminti niekam nepavyko, o mamai nuo to tik sunkiau buvo..
Užlipome į viršutinį denį ir čia buvo didelis išsigelbėjimas iš salone vykstančios beprotystės.
Nuostabios nuotraukos. Koks jausmas matyti kitokia gyvenimo puse? Kur gamtos grozis pinasi kartu su gyventoju kultura :)
ReplyDelete__________________________
domkratai