Filipinai VI: šokoladinės kalvos bei mažiausi primatai Bohol ir vulkaninė Camiguin sala

Pasislėpęs Mayon, vaikų maudynės Allen uoste ir vėlyva kelionė į Ormoc

 

Legazpi apsistojome pigiausiame viešbutyje (ir pigiausiame jo kambaryje), kuris buvo šlykštokas – drėgnas, be langų (tiksliau su langu į kažkokią ventiliacijos angą) ir prisiskverbęs prostitucijos aromato, bet užtai apačioje veikė internetas, kuo stengėmės pasinaudoti maksimaliai.

Gaila, bet ugnikalnis skendėjo debesyse ir nieko nesimatė, o ryte situacija nepasitaisė, nors prognozės ir žadėjo gera, bet orai Filipinuose yra neprognozuojami. Todėl, sulaukę ankstaus ryto ir nužvelgę dangų, sėdome į autobusą (kitas taškas – Bohol sala). Kelionė buvo labai ilga, pirmiausiai pasiekėme Matnog, kur atsidūrėme pačiu laiku – keltas į Allen pajudėjo už poros minučių. Keltas kėlė pusantros valandos ir kainavo 150 pesų (apie 9lt) – visai neblogai. Stebint aplinką, kelionė neprailgo – kelto viršutiniame denyje (kur ir įsitaisėm) darbavosi dvi pagyvenusios manikiūrininkės-pedikiūrininkės, valančios, karpančius ir lakuojančios nagus – tiek berniukam, tiek mergaitėm, iš žemesnio denio sklido karaokės staugesiai, kur nuėjus man buvo sudainuota Bryan Adams baladė, o akį žavėjo už borto atsiveriantys vaizdai – balto smėlio salos, kurių kiekvieną norisi aplankyti, apsistoti kokioje ir prasivėdinti galvą nieko neveikiant ir klausantis ramybės, žydrutėlis vanduo, per kurį persiregi (nors ir giliai) balto smėliuko dugnas, o gilesniose vietose jis – rašalo mėlynumo, tokio nesu regėjus. 

Atplaukus į Allen uostą visų dėmesį pakaustė į vandenį nuo kito laivo (ant kurio nestabdomi užsirioglina per sukabintas padagnas) šokinėjantys berniūkščiai, kurie ragino kelto keleivius numesti jiems pinigėlių. Kiekvieną kartą kam nors metant po pesą, vandenyje vyko žūtbūtinės kovos (priminė žuvų šėrimą), o laimėtas pesas kišamas už žando – vienintelę saugią vietą pinigams laikyti :). Veiksmas tarp didelių laivų atrodė baisokai (keista, kad vaikams nedraudžiama taip dūkti uosto teritorijoje), bet drąsūs vaikai vandenyje atrodė miklūs kaip žuvytės, kai kurie jų turėjo savos gamybos plaukmenis ant kojų ar akvalangą.

Terminale įsiprašėme į jau pilną autobusą (kas žinojo, jog reikia skubėti, gavo vietą) ir per 6 valandas nuvažiavome į Tacloban. Nors atstumai nėra dideli, bet autobusai važiuoja labai lėtai. Taip yra dėl greitam važiavimui neitin pritaikytų kelių – tėra viena gan siaura juosta, kuria lėtai velkasi triračiai, o greitai važiuoti būtu nesaugu, nes vienas po kito sekančiuose kaimuose gyvenimas vyksta prie pagrindinio kelio – prie jo mėgstama sėdėti ir plepėti, ant stalų išsidėlioti maistą, kepti grilį – pagrindinis veiksmo centras žodžiu, per jį nesižvalgydami vaikšto žmonės ir šunys. Dar vienas dalykas – autobusai kartais stabdomi vos kas keliasdešimt metrų, stojama bet kur, kur prireikia ir beveik nėra autobusų-ekrpresų (jų vienas kitas tėra aplink Manilą). Kelionė ilga, bet badu nemirsi – reguliariai autobusą pripildo prekeiviai maistu (kurie stotyse netgi turi specialius tą leidžiančius daryti marškinėlius ir korteles) ir gėrimais, čia prisiragavom įvairiausio vietinio maisto, bet labiausiai mėgstame virtus kukurūzus ir žemės riešutus – skrudintus ar lukštuose virtus ant garų.

Tacloban buvome jau vėlai vakare. Vienintelis viešbutis čia buvo brangus (800 pesų nakčiai), viešbučio administratorius mums nesugebėjo pasakyti, kiek kilometrų iki centro, sakė nežino (pasišaipėm). O iki Ormoc po įvairiausių siūlymų atsirado jau kitus žmones vežantis taksi, už kurį iš mūsų bvo paprašyta po 100 pesų ir pasiūlyta sėstis į daiktų prikrautą bagažinę. Po ilgos kelionės bagažinėje sėdėti nenorėjome, todėl į bagažinę buvo pasodinti du vaikinai (iš kurių, vėliau išsiaiškinome buvo pareikalauta po 250 pesų – tai mums nelabai patiko, todėl šiek tiek užmetėm jiems, kol taksistas buvo išėjęs ir nematė).

Ormoc pasirodė gyvas miestelis, čia gavome pigią nakvynę ir ryte pirmu greituoju (brangesniu ir, deja, vieninteliu ryte) keltu per porą valandų pasiekėme Cebu, iš kurio jau netrukus, sėdę į kitą keltą, pajudėjome į Bohol. Šiame terminale kiekvieno keleivio bagažą patikriną mielas šuniukas :).

Šokoladinės Bohol kalvos

Bohol sala – viena populiaresnių turistinių vietų, čia galima pamatyti unikalų „šokoladinių kalvų“ kraštovaizdį ir mažiausius pasaulyje primatus – tarsius (ilgakulnus). Sala nėra didelė ir atstumus įveikti galima sąlyginai greitai ir, kadangi saloje jau buvome apie 13val., dar turėjome laiko nuvažiuoti iki „šokoladinių kalvų“ (autobusu tai užtruko pusantros valandos), kurias norėjome pamatyti tiek popietės, tiek aušrinėje šviesoje (atrodo jos iš tikrųjų įspūdingai). Šalia apžvalgos taško įsikūręs viešbutis pasirodė per brangus (ir neprabangus kaip už tokią kainą) – 1200 pesų, o už vos trijų kilometrų atradome nuostabų viešbutėlį už 400 pesų, šis turėjo net du žydrus švarius baseinus, jaukią aplinką ir ypatingai pigų meniu (o šiaip apylinkėse tėra tik šie du viešbučiai). 

Bevalgant vakarienę ir gurkšnojant alų, išvydome pro duris įžengiantį Sagadoje sutiktą fotografijos entuziastą vokietį F. – kažkaip nujautėme, kad jis turėtų būti kažkur netoliese. Buvo labai smagu pamatyti pažįstamą veidą ir pasidalinti įspūdžiais bei nuotykiais. F. buvo išsinuomojęs motociklą, kuriuo ryte kartu nuvažiavome prie “šokoladinių kalvų” pasitikti saulę – vienas gražiausių (jei ne gražiausias) regėtų saulėtekių, to nuotrauka neperteiks.

Nuobodoka ir turistiška Camiguin sala

Toliau važiavome į Jagna, kur keltu nuvykome į Camiguin salą, kurioje yra 7 ugnikalniai (1 aktyvus). Į keltą bilietas kainavo nemažai - 600 pesų, bet einant link kelto dar teko stabtelti prie dvejų budelių ir susimokėti mokesčius (2 pesai už kažką ir 10 pesų - terminalo mokestis) - taip nutinka kiekvienam terminale, į bilietą mokesčio kažkodėl įskaičiuoti negali, o tam yra dar sukuriamos dvi darbo vietos, o be viso to čia pat šalia stovi dar vienas žmogus tikrinantis, ar turi bilietą ir susimokėjai mokesčius...
Tik laivui atvėrus vartus į vidų puolė veržtis laukinių krovikų banda, iš visų neprašyti bandė pagriebti lagaminus ir kuprines, o juos nubraukus į šoną kaip skėriai puolė triračių vairuotojai su savo nakvynės ir motorolerių nuomos pasiūlymais. Tuo tarpu prie mūsų priėjo didelis baltasis ir ramiai pasiūlė savo svečių namus bei davė lankstinuką su surašytomis paslaugomis ir kainomis. Baltaisiais paprastai pasitikime, jie protingai būna nustatę žemas kainas, servisas geras ir patikimas, nes supranta, kad svarbiau nei pinigai yra patenkinti klientai. Tuo tarpu vietiniai paprastai nenuleis užkeltos kainos (net jei atvyksti vėlai vakare ir kambaryje tikrai niekas nebeapsistos) ir bandys išpešti paskutinį centą. Todėl nedvejodami nuvažiavome pas anglą (ir kaina tiko, ir jo namai visai netoli prieplaukos, kas mums labai aktualu, nes čia būti planuojame tik pusantros dienos), be to, ir motorolerį gerokai pigiau pas jį gavome (už 300 pesų). Atvykome vakarop, todėl iki sapnų likusį laiką praleidome kitos dienos planavimui ir bendravimui su anglu, o vėliau ir iš išvykos grįžusiomis belgėmis, kurios taip pat čia apsistojo.

Kitą dieną vėl pradėjome anksti, kėlėmės prieš švintant ir į kelią leidomės su pirmaisiais saulės spinduliais. Anksti ryte būna ramiausia ir gražiausia. Planavome pakeliui aplankyti du krioklius, bet vieno nepamatėme, nes užkilus į kalną patekome į debesį, pasidarė tamsu, vėjuota ir žvarbu, o dar eiti reikia. Kitas krioklys buvo neprieinamas, nes kelias buvo užverstas akmenimis ir šiandien čia vyko remonto darbai. Remonto darbų matėme daug visą dieną, tačiau vykstančio darbo nelabai – darbininkai sėdinėjo, tingiai krapštinėjosi… Aplankėme kitas žymias vietas – senos, iš koralų pastatytos bažnyčios liekanas (bažnyčia buvo stipriai apgadinta 1871 metais išsiveržus ugnikalniui), nuskendusias kapines (iš vandens kyšo didžiulis baltas kryžius - į vandenį viskas buvo nunešta lavos)…

Palei pakrantę atsodinamos mangrovės

Tai ne koks karas, o anksti ryte sušluojamų ir šalia kelio padegamų lapų dūmai

Žvejys džiaugiasi laimikiu

Gyvenimas visada verda prie kelio. Čia ant kelio vyksta pašarinių daržovių džiovinimas. Bet dažniau galima išvysti pakelę nuklotą smulkinto (įvairaus smulkumo) kokoso ar ryžių.

Iki šiol kažkaip nepastebėjome kad palmėse išskaptuoti laipteliai - vietiniai jomis įsiropščia labai mikliai.

Upėje vėsinami kokosai - kiekvienas pardavėjas pasidaręs "vonelę". Čia buvome užpulti  kelių įkyrių pardavėjų, kurių tyčia neparėmėme, o kokosus įsigijome iš mandagios moteriškės (deja vis vien teko pasiderėti).

 Paprastai ir protingai galima alų atsidaryti.

 

Paskendusios kapinės

 Balto smėlio sala, į kurią patekti brangoka dėl nesveikai užkeltų kainų turistams...

Balto smėlio paplūdimiai – nerasti (galbūt po audringo sezono smėlis išplautas), juodo smėlio paplūdimys – labai nedidelis ir pilnas žvejų valtelių, kuriomis už nesveiką kainą įkyriai siūloma nuplukdinti iki balto smėlio mėnulio formos salelės. Dar lipome į kalną “senojo vulkano keliu”, čia kas keliasdešimt metrų pristatyta 14 religinių scenų iš Kristaus gyvenimo (nuo nuteisimo iki prisikėlimo), kurios mūsų nedomino, nė vienos nuotraukos nepadariau, o galvojome, kad nuo kalno atsivers nuostabus vaizdas. Deja, nieko įspūdingo nepamatėme, nauda ta, kad pasportavome po ilgo sėdėjimo (autobusai, keltai, motociklas). Iš visos salos labiausiai patiko kaimeliai vakarinėje salos dalyje, kur labai draugiški žmonės, Iš palmių lapų pastatyti nameliai, visiška ramybė – įdomu stebėti vietinį gyvenimą ir pajusti sustojusį laiką (kad ir valandėlei). Grįžome jau sutemus ir vakare susitikome su F., kuriam pas anglą išprašiau pigesnį kambarį. 

 Mūsų turtą saugojo štai tokio dydžio spyna (į kurios skylutę net raktelį sunku pataikyti :)). Daug kur įprasta uždėti mažiausią spynelę, bet iki šiol dėl to problemų nebuvo. Tokiais atvejais paprastai (jei telpa) dar uždedame ir savo kodinę spyną.

Anksti ryte dar porą valandėlių pasiėmėme motorolerį ir nuvažiavome iki  gigantiškųjų moliuskų fermos (kur šie auginami gamtosauginiais tikslais).

Taip pinigus rankose laiko autobusų konduktoriai.

Atgal į Bohol - ilgos motorolerio paieškos, ilgakulnių akys, Panglao sala ir naktinis keltas į Cebu

Kitą rytą mes jau pajudėjome atgal į Bohol salą ir po pietų jau ieškojome nakvynės Tagbilaron – pagrindiniame Bohol uoste. Čia vyko ilgos derybos dėl motorolerio, kuris čia esančiose visose dvejose vietose kainuoja 500 pesų - nusiderėti nepavyko, pigiau nepavyko rasti ir uoste, kur kelis kartus siūlytojai sutiko duoti motorolerį už 400, bet po kelių minučių mintys jau pasikeisdavo - tik laiką sugaišome. Viename oficialiame nuomos punkte pasiūlytas motoroleris turėjo sulaužytą bagažinę, neveikiančias galines šviesas, o dar gavę smirdinčius šalmus sulūžusiomis sagtimis ir išplyšusiais paminkštinimais (ir dar kainos nenori nuleisti) buvome priversti nepagailėti kritikos nuomotojams ir pereiti gatvę bei motorolerį pasiimti iš kaimynų, kur šie - apynauji. Abi nuomos vietos duoda motorolerius tuščiais bakais, bandėme paprašyti, kad užpildytų ir grąžintume tokį pat pilną (žymiai paprasčiau), bet tokia logika čia negalioja - matyt paprastai motoroleriai grąžinami pilnesniais bakais nei paimami. Todėl mes iš principo jį gražinome tuščią tuštutėlį :).

Keltis jau beveik įpratome 5 ryto - kartu su saule - ir leistis į kelionę po salą. Savo transportu judėti - labai didelis privalumas, galima stoti bet kada ir bet kur - visiška laisvė. Todėl užsukame į kokias atokesnes (nuo turistų) vietele, kur sutinkame daug nuoširdžių šypsenų. 

 Gaidžių peštynės - nacionalinis Filipinų "sportas", todėl gaidžiai auginami visur - vienur ant laktos tupi vienas gaidys, kiti gaidynai dideli ir kūribingai (mūsų akimis) įrengti. Gaidynuose atrenkami geriausi ir stipriausi gaidžiai, nurungę savo brolius.

Bohol saloje dar reikėjo pamatyti mažiausius pasaulio primatus - ilgakulnius ir pažvelgti į jų dideles ir tyras akis. Saloje yra kelios vietos, kur galima tai padaryti, viena jų - populiaresnė ir pakeliui link šokoladinių kalvų - yra zoologijos sodas, kita - draustinis su lankytojams atitvertu miško gabalėliu, kur gyvena keliolika individų (kiti - neliečiamame miške). Žinoma, kad gyvūnai turi gyventi natūralioje aplinkoje, todėl aplankėme draustinį, tačiau čia atvykti galima tik su savo transportu. Belaukdami, kol kas nors iš darbuotojų prie mūsų prieis, apžiūrėjome mažą ekspoziciją, aiškinančią ilgakulnių gyvenimo ypatumus - kūno sandarą, buveinę, mitybos racioną (čia spėjau rasti klaidą, prie vabalų būrio pridėta ir blakių, ir cikadų)...Mus pasitikęs gidas nedelsiant išsivedė mus į mišką, tiksliau nedidelę aptvertą jo teritoriją, kur anksti ryte darbuotojai suranda, kur nusisėdėjo miegoti besiruošiantys individai. Gidas beveik nieko nepasakojo, o prabėgom vedė nuo vieno individo prie kito ir tik klausė, ar nufotografavau kiek reikia. O galėjo nors kiek papasakoti apie jų apsaugą...

Ilgakulniai - labai labai mieli padarėliai (kūnas mažesnis nei sprindžio dydžio). Nors atrodo lėti (nes dienos metu miega), bet iš tikrųjų yra labai šoklūs ir greiti.

Po trumpos ekskursijos toliau apvažiavome Panglao salelę, o vakare naktiniu keltu išplaukėme į Cebu, kur būtinai reikėjo prasitęsti vizą.

 

Filipinuose iš padangų gaminami baldai (kurie atrodo labai stilingai!) ir šiukšlių dėžės. Kodėl Europoje ne..?

Bilietus į keltą norėjome nusipirkti iš anksto, bet mums buvo pasakyta atvažiuoti vėliau. Likus 2 valandoms iki išplaukimo prie bilietų pardavimo radome ilgą ilgą eilę, kuri judėjo labai lėtai... Bilietų pardavėjas buvo pastoviai blaškomas, šalia trynėsi neaiškus veikėjai (spėjame perpardavinėtojai), kurie su pardavėju plepėjo. Tai aišku negalėjau neįsikišti ir pakėliau šumą, tai tipai kažkur išsiskirstė ir eilė (bent jau iki mūsų) pajudėjo greitai (o po to turbūt viskas vėl grįžo į vėžias). Bet vietiniai nė žodelio nesako, kai vyksta kas nors, kas neturėtų vykti... 

Naktinis keltas buvo gerokai pigesnis, nes negreitaeigis, bet mums dar geriau - nereikia mokėti už nakvynę, o per naktį atsiduri kitame taške. Miegojome apatiniame denyje, kur oro kondicionierius pūtė taip stipriai, kad visiems teko apsimuturiuoti ir apsikamšyti dekiais ir miegmaišiais (o mes, kaip tyčia, gavome pačias blogiausias vietas su stipriausiu vėju). Na, bet miegmaišyje buvo labai gerai, o gerai išsimiegoję pabudome valandą vėliau, nei atplaukėme (kadangi atplaukėme apie 4 ryto, žmonėms miegoti leidžiama ilgiau, niekas nežadina).

Štai taip atrodo mygis naktiniame kelte