Filipinai V: keliaujam palei šiaurinę pakrantę - Pagudpud, vėjo malūnai ir ispaniškasis Vigan

Autobusais palei šiaurinę pakrantę

Mūsų tolesnis tikslas buvo šiauriniu keliu pasiekti Vigan, aplankant Pagudpud ir Bangui vėjo malūnus. Deja, išvažiuoti iš Bontoc taip pat nebuvo labai paprasta – trumpesniu keliu važiuojantis autobusas jau išvažiavo, todėl reikėjo dvejais džipniais per Lagawe pasiekti Bagabag, kur jau pasigavome vieną iš dažnai reisuojančių autobusų iki Tuguegarao. Čia teko pernakvoti, nes jokių naktinių autobusų šiaurėn nėra.

Kitą rytą išjudėjome pirmuoju autobusu ir per pietus jau buvome Pagudpud, kuris žinomas gražiu, ilgu ir ramiu  paplūdimiu. Čia žmonių beveik išvis nebuvo, tačiau viešbučių užkeltos kainos nekrito, o dar prasidėjo lietus – nusprendėme čia nelikti ir nelaukti geresnių orų (šiuo metu pučia šiauriniai musonai ir atneša lietaus), nors vietovės nagrinėjimui sugaišome nemažai laiko.

 

 

 Iš Pagudpud prieš pat akis nuvažiavo paskutinis autobusas, tai teko iki autostrados nusisamdyti triratį, o ten jau pasigavome mikroautobusiuką, kuris pristatė prie posūkio iki malūnų. Čia išsirikiavę laukė triračių vairuotojai, o jų paprašyta suma už 1,5km (į abi puses) mus pribloškė – 150 pesų, todėl nupėdinome pėsčiomis, o pakeliui mus pavežti pasisiūlė policininkai. 

Malūnų pakrantėje siautė labai stiprus vėjas ir šiurpą kėlė didžiulės pražūtingos bangos, su galingais trenksmais beplakančios pakrantę, o koks šimtas metrų gilyn į jūrą – vanduo susimaišęs su dugnu ir iš žydros spalvos virtęs rusvu. Besitaškančios bangos + stiprus vėjas pakrantę nukloja purslais ir sukuria nuostabius vaizdus – tik deja ir pats lieki sūrus (ir fotoaparatą saugoti labai reikia). 

 

Bevaikščiodami pakrante (viso atstumo nuo vieno malūnų eilės galo iki kito neįveikėme) palydėjome saulę ir pėsčiomis grįžome iki pagrindinio kelio, kur paaiškėjo, kad vis dar važiuoja autobusai iki Vigan. Autobuso mums laukti padėjo vietinis vyriškis, kuris paklausė, iš kur mes, o atsakius, kad iš Europos jis pasakė manantis, kad mes esame gryni amerikonai (pure americanos) :)). Tiesa, Agnius išgirdo jį sakant „biedni amerikonai“ (poor americanos).

Nežinau, turbūt tai neturėtų skambėti kaip įžeidimas, bet jiems visi baltieji yra amerikonai, galima dažnai išgirsti kuždantis apie „americano“, tai čia mus. San Fernando turguje viena moteriškė man žiūrint į suknelę puolė ją nuiminėti nuo pakabos ir brukti, o man atsisakius pirkti net įsižeidė ir pradėjo kažką burbuliuoti apie „americano“, bet tuomet teko jai pasakyti, kad viską supratau ir garsiai sugėdinti visų akivaizdoje. Tam pačiam turguje vienas vyriškis vežė žuvį ir su vežimėliu atsitrenkė man į koją, tai visi jam puolė šaukti, kad neužmuštų amerikonės (supratome, nes daug žodžių čia skamba beveik kaip ispanų kalba).

 

Vigan ir gatvės maisto ypatumai

Vigan buvome apie 22val., o reikėjo susirasti, kur pernakvoti, todėl pasikliovėme triratisu. Autobuso vairuotojas sakė, kad iki centro – apie 1km, tačiau triratistas, taip pat ir kitas degalinėje užkalbintas žmogus sakė, kad atstumas – beveik 6km ir aplink yra daug pasirinkimo. Jam atvežus iki pirmųjų (prašyto pigiausio varianto) svečių namų. Pasirodė, kad net trijų kilometrų nėra, aplink nėra jokių kitų svečių kambarių, o čia buvęs kambarys brangesnis, su oro kondicionieriumi, bet be dušo, todėl paprašėme vežti iki kito, LP rasto viešbučio, kur, dar paprašius nuolaidos, kambarį su visais patogumais (ir pusryčiais) gavome beveik už tokią pat kainą. Vairuotojui pasakėm, kad daro gėdą savo šaliai su savo apgaudinėjimais (jau daug tokių matėm – reikia būti skeptiškam ir iš aknsto to paties pasidomėti iš kelių šaltinių ir tada jau diktuoti savo sąlygas) ir palinkėjom labos nakties – reikia tikėtis kažkiek po to pamąstė...

Vigan – garsus nedidelis ispaniškos dvasios miestas. Čia išlikę labai seni (nuo 1575m) ispanų statyti pastatai, pagrindinė senamiesčio gatvė uždara motoriniam transportui ir čia populiarios karietaitės, traukiamos nedidelių arkliukų. Gražus miestelis, pasivaikščiojome tiek dienos metu, tiek valare, aplankėme ir puodžiaus dirbtuves (ir vazą pamėginau nužiesti), čia dienos mums pilnai pakako. 

 

 Sočiai prisivaikščiojom ir sočiai prisiragavom gatvės maisto - jis, kaip ir kultūra, turi labai daug ispanų ir amerikos įtakos. Populiariausias - maistas ant grilio (kiauliena, vištiena, vištos žarnelės, širdelės, kepenėlės ir kiti organai, dešrelės), ispaniškos empanados (aliejuje keptas įdarytas kukurūzų miltų beliašas), taip pat įvairūs troškiniai (su mėsa, ypač kiauliena). Vakare gatvelės ypatingai atgyja ir šalia dažno namo atsidaro gatvės maisto restoranėlis. O geria visi kolą ir kitus gazuotus gėrimus, ir pilna greito maisto restoranų.

Apvaikščiojom visą senamiestį ir vėliau dar nuėjome iki upės, kur aptikome gausybę tilapijų fermų. Mus einančius nuolat kalbino žmonės iš kitapus upės, vieni jų vėliau mūsų akyse susipliekė, vienas su bambukiniu pagaliu kitam daužė per šonus, kojas ir galvą, kažkas atsinešė šautuvą tai nėrėm atgal į miestą, kol šaudytis nepradėjo :). Baisu. Bet daug kas Filipinuose man primena filmus apie kaubojus - arkliai, country muzika, maistas, kukurūzai, skrybėlės, šautuvai ir kt.:)

 

Naktiniu autobusu išjudėjome į Manilą, kur pakeitėm transportą ir visą dieną važiavome iki Daet, kur pernakvojome (pigiausiai, kur teko miegoti Filipinuose – 350 pesų). Tiesa, planavome aplankyti Calaguas salą, tačiau autobusas labai vėlavo, atvykome gan vėlai ir oras buvo pabjuręs, todėl planus pakoregavome – judėti tiesiai iki Legazpi prie Mayon ugnikalnio.

 

Na ir pabaigai – per ilgąjį keliavimą autobusais prie mūsų prisijungė būrelis kitų keliautojų (kurie apsigyveno mano galvoje ir vakar pajutau niežtėjimą), su kuriais dabar aiškinuosi santykius ir kovoju dėl teisių į privatumą. Tik sunku pasakyti, ar kolegos prisijungė kokiam viešbutyje, ar autobuse (turbūt šitas variantas).