Kur akys mato..: Borneo I: Dengės apsireiškimas, pažintis su Kuching, Brunėjus, Kinabalu NP, Kinabatangan upės baseinas

Trumpai apie Borneo

Apie Borneo žinojome tiek – tai vienas is bioįvairovės karštųjų taškų su seniausiais pasaulyje (130mln.m.) galingais atogrąžų miškais, čia esančiu dideliu endemizmu, miškų kirtimui jautriais orangutangais ir endeminėmis Didnosėmis beždžionėmis, paukščiais, daugybe vabzdžių ir kitų gyvybės formų.

Kadais ši sala buvo nuklota vien miškais, tačiau, kaip ir visur, žmonėms panižo pirštus parduoti vertingą medieną ir didžiulės teritorijos miškų virto palmių plantacijomis, dėl ko daug miško gyventojų atdidūrė ant išnykimo ribos.

Borneo priklauso trims valstybėms – šiaurinė dalis Malaizijai, kurios du administracinius vienetus Sarawak ir Sabah (kuriuos kai kurie vietiniai laiko kaip atskiras valstybes) skiria įsiterpęs Brunėjus, pietinė (ir didžiausia) dalis priklauso Indonezijai (ši teritorija vadinasi Kalimantan).

Taip pat Borneo garsi tradiciniais ilgais namais (longhouse) su daugybe durų (36 ar 100), kurių kiekvienas reikia aplankyti ir išgerti naminio alkoholio per tradicinę derliaus šventę, salą tankiai išvagojusių upių grandinėmis (kuriomis keliaujama valtimis), ir upės krantuose įsikūrusiomis gyvenvietėmis, nuo seno gyvenančiomis gentimis (kai kurios ir dabar gyvena tradicinį gyvenimą miške) – čia garsiusios galvų kolekcionierių gentys. Na bet tradicinio kultūrinio gyvenimo beveik nebepamatysi, visuomenė modernėja, visi nori gerai gyventi.

Dengė, poilsis ir šaltibarščiai Kuching

Borneo pažinti pradėjome nuo Kuching, Sarawak dalyje, į kurį atskridome dienelę praleidę (ir daugiau nei kilogramu papildę fotoįrangos krepšį:)) Singapūre. Pro lėktuvo langą mus pasitiko žali miškų, palmių plantacijų vaizdai ir kraštą išvagojusios upės. Kuching‘e per couchsurfing turėjome susiradę draugą D., pas kurį truputį užsibuvome, nes, pasirodo, Agnius paskutinėmis dienomis Filipinuose pasigavo dengę. Prieš tai lygtais jautės peršalęs, tada pagerėjo, bet, jau būnant Kuchinge, pastebėjus viso kūno išbėrimą, teko nuvykti į ligoninę, kur buvo patvirtintas virusas. Pasisekė, nes požymiai buvo netipiniai, nedingo apetitas ir nelaužė kaulų bei sąnarių, neskaudėjo galvos, todėl rimtesnės pagalbos neprireikė – tik kelias dienas iš eilės pasitikrinti kraujo būklę (laimei, rezultatai ėjo geryn), ilsėtis ir gerti daug vandens.

Šaltibarščiams ingridientų radome dideliame prekybos centre, bet atsiėjo nepigiai.. Nustebino aukštos maisto produktų kainos prekybos centruose, prastas vaisių ir daržovių pasirinkimas (šie itin brangūs).

Pats Kuchingas – paliko visai neblogą ramaus miesto įvaizdį. Nors jame gyvena virš 800 tūkstančių gyventojų, to nesijaučia, eismas neintensyvus, apgyvendinimas ne tankus. Centrinė dalis išsidėsčiusi palei upę, iš pagrindinės dalies kitapus upės matyti Astana pilis – gubernatoriaus rezidencija, į dešinę nuo jos šviečia auksinis prašmatnus įstatyų leidėjų asamblėjos stogas. Taip pat kitapus upės (kur persikelti galima nuolat kursuojančiomis valtelėmis) yra didelės „maisto mugės“ (food court) – didelės palapinės su daugybe skirtingo maisto gamintojų. Kiek mažesnių tokio tipo valgyklų yra daug visoje Malaizijoje (ir Brunėjuje), kur prie išsirinkto kioskelio užsisakai maistą. Pavalgyti galima nebrangiai – už 4-7RM (ir brangiau, jeigu kažko daugiau nori). Palei upę pagrindinėje miesto pusėje išsidėsčiusios suvenyrų parduotuvėlės – tai senoji miesto dalis. Kadangi miesto paminklai – ne pati įdomiausia dalis mums, tai nesiplėsiu.

Kartu su D. aplankėme krokodilų fermą, kuri priminė kauno zoologijos sodą (daug betono, mažai erdvės, o keli esantys akvariumai su beveik nepraregimai nudumblėjusiu vandeniu). Netoliese yra ir vienas orangutangų globos centras, bet nusprendėme nelankyti - nebent nepavyks šių nuostabių beždžionių pamatyti laukinėje gamtoje.

Krokodilų fermoje (zoo) demonstruojami jų akrobatiniai sugebėjimai

Trumpa viešnagė Brunėjaus miškuose ir sostinėje

Naktiniu autobusu pajudėjome į Miri, esantį kitame Sarawak gale, už 900km (autobusai nepigūs, kelionė kainavo apie 70lt žmogui), kur sėdome į kitą autobusą ir ryte jau buvome Brunėjaus sostinėje – Bandar Seri Begawan (BSB). Čia išsiaiškinome, kaip nuvažiuoti iki Ulu Temburong (agentūrų siūlomas apsilankymas kainuoja 200BND/~400LTL dviems dienoms žmogui!) nacionalinio parko ir greitaeige valtimi per mangrovių kanalus kirtę Malaizijos vandenis nuplaukėme iki Bangar, kur tikėjomės rasti nebrangų būdą aplankyti . Čia dar nesenai buvusi turistų info nebefunkcionavo, o hostelyje sužinojome, kad pats parkas nėra brangus, tačiau valtelė iki jo (vienintelė galimybė) kainuoja 150BND (viso 15km į vieną pusę) – visos jos priklauso agentūroms ir kitų galimybių nėra. Todėl parką lankyti atsisakėme ir vietoj to nutranzavome iki netoiese esančio Peradayan miško rezervato (nemokamo), kur džiunglių takeliu galima užkilti į apžvalgos aikštelę, kiti takai buvo uždaryti dėl krentančių medžių pavojaus, bet jiem ir laiko nebūtų užtekę.

Medžiai apaugę akmenis ir vieni kitus

Vienas mažesnių iš milžinų - sparneninių medžių (dipterocarpaceae)

Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės

Kitą rytą pirmuoju laiveliu išrūkome į BSB, kur, informacijoje palikę kuprines, apvaikščiojome centrinę miesto dalį ir vandens kaimelį. Pats miestas išsidėstęs prie ir ant vandens, visur zuja greitaeigiai vandens taksi – valtys su galingais motorais, kuriais į norimą miesto dalį patekti gali per kelias minutes. Žmonės draugiški, vaikai mielai pozavo ir kalbėjo angliškai, sveikino atvykus į Brunėjų, o sutiktas mokytojas pagyrė savo šalį kaip itin saugią. Taip ir jautėmės, tačiau į akis krito aplink kaimelį plaukiojančios šiukšlės – nuo plastikinių butelių iki televizorių ir sofų, kai kur jos nukloję gerą pakrantės gabalą – tokie vaizdai liūdina visoje Azijoje...

Sultono Omar Ali Saifuddien mečetė

Mečetė iš visų kampų graži :)

Liepto gale - stotelė, kur akimirksniu galima pasigauti vandens taksi - valtį su galingu motoru. Ne vienas jų norėjo mums aprodyti apylinkes.

Vandens kaimelis - kontrastingas. Vieni namai nauji ir modernūs, kiti - griūva.

Kaimelio užnugaryje - mečetė

Ne tokia graži vandens kaimelių kasdienybė...

Augintiniai

Mergaitės tradicine apranga eina į mokyklą.

Mokytojas, pasipuošęs tradiciniu kostiumu

Sabah konfliktai ir nuo pinigų apsvaigę turistinės agentūros darbuotojai Kota Kinabalu

Vakarop keltu išjudėjome į Labuan, kuri yra tarpinė stotelė tarp Kota Kinabalu – tai tax-free sala, kur vietoj paprastų parduotuvėlių ant kiekvieno kampo įsikūrusios oro uosto tipo duty-free – čia nebrangus alkoholis (visoje Malaizijoje jis yra brangokas), todėl hostelio prižiūrėtojas įspėjo neįsivelti į kokį konfliktą su girtaujančiais, kas čia gan įprasta.. Labuan žinoma ir tarp nardytojų, tačiau šiuo metu ši veikla pristabdyta – nesenai saloje buvo sulaikyta grupelė besislapstančių teroristų iš Sabah‘o rytų – konfliktai rytinėje Sabah dalyje vis dar šviežias galvos skausmas, čia juos kursto iš Filipinų Mindanao salos atvykę sultono pasekėjai – Sulu grupuotė, kuri teigia, kad priklauso Karališkai armijai ir siekia užimti Sabah regioną. Tačiau Malaizijos armija juos jau baigia nugęsinti, jos netrūksta visoje Sabah teritorijoje.

Ryte jau buvome Kota Kinabalu, kuriame taip pat nelikome – apsilankėme informacijoje ir ten apsisprendėme, ką norime pamatyti. Kadangi domina pasiplaukiojimas Kinabatangan upe, užsukome į vieną agentūrą (norėjome trumpam užsukti vienam klausimui, bet liepė nusiimti kuprines ir prisėsti, nes mat jis „nervinasi“ su stovinčiais šnekėti:))), kur dirbo tokie įdomūs pasipūtę veikėjai, prisiūlę paslaugų už kosmines kainas (motyvas – čia Sabah, čia viskas brangu, a la labai jau išsivystę ir pažengę, vos ne prestižinis regionas) ir bandę įtikinti, kad už nebrangią kainą gausime šūdiną kokybę. Paklausus apie Danum slėnį išvis iš mūsų juoktis pradėjo, kad ten tik elitas (visokios garsenybės) važiuoja, ten įrengtas prabangus viešbutis su vitrininiais langais (ir stikliniais stogais) į mišką, o tyrimų centras neva nepriima keliautojų (kelionių vadove skaičiau kitaip, o vaikščioti po mišką net gido nereikia. Tiek to, Danum slėnis vis vien truputį per toli..). Kai išsakiau savo nuomonę apie situaciją Brunėjuje ir 300LT kainuojantį transportą 15km iki parko, kad tokius pinigus ne kažkoks verslininkas krautis turėtų, o parkui daugiau skiriama, tai man buvo pasiūlyta pakeisti mąstymą – neva reikia džiaugtis, kad žmonės darbą turi, o ne mišką kerta (argumentai, kad mišką žmonėms saugoti reikia dėl savęs, o jeigu jie to nesupranta, tuo rūpintis turėtų valstybė, nepadėjo). Diskusija truputį kaito, o apie save puikios nuomonės neslepiantis darbuotojas net įsiterpti neleido, tai padėkojau ir išėjom – žmogui su žiniomis apie mandagumą reikalai prastoki. Mąstymą gal pirmiausiai reikėtų pakeisti pačiam (ir padėti savo tautiečiams, vandenį puošiančiais plastiku), o savo mąstymą aš keičiu nuolat – tik ne turizmo agentūrų naudai. Šiaip šalis išsivysčiusi, naujų džipų ir modernių technologijų čia netrūksta, bet skurdūs regionai, kaip ir visur, mažai investicijų sulaukia.

Kinabalu parkas, didžiausia pasaulyje gėlė ir piniginės patuštinimas, gresiantis norintiems įlipti į aukščiausią Pietryčių Azijos kalną

Nuvažiavome pirmiausia iki Kinabalu parko – tai parkas kalnų regione, didžioji dauguma žmonių čia atvažiuoja užlipti į Kinabalų kalną, kuris yra 4,095m aukščio. Lipti į kalną (ir atgal) užtrunka 2-3 dienas, bet gidas (privalomas), leidimai ir nakvynė viršuje kainuoja apie 700lt. Todėl dauguma žmonių su agentūromis nuvažiuoja beveik iki viršaus ir į viršūnę lipa pasitikti saulėtekio (tada kainuoja daugiau nei perpus pigiau).

Mano nuomone to negalima vadinti „įlipau į kalną“, praleidžiant įdomiausią dalį stebint ypatingą vietovei gamtą, bet tokios jau tos turistinės vietos... Viršuje susirenka virš šimto žmonių, kurie visi vienu metu ant viršūnės netelpa. Kalnai ir gražūs vaizdai nuo jų mums patinka, bet šis žygis – ne mums. Apsistojome šalia kelio esančiame viename iš daugybės hostelių (pigiausiame), kur kaina žmogui – 20RM (17,5LT), nes pigiausia nakvynė parko teritorijoje, miegamajame kainuoja 170LT nakčiai. Parke praleidome 1 pilną dieną, bet su orais labai nenusisekė, parką gaubė debesys ir karts nuo karto lijo.

Kitą dieną nuvykome iki kitos parko dalies – Poring karštųjų versmių, kur norėjome užlipti ir pasivaikščioti medžiuose įrengtais takais. Deja, takas atidaromas 9 valandą (atvykę šiek tiek anksčiau buvome įleisti ir buvome pirmieji, vėliau pasigirdo šūkaujantys lankytojai), tai paukščius stebėti jau vėloka buvo. Už šios parko dalies atrakcijas reikia mokėti atskirai, todėl neužsibuvome ir, dar pamačius didžiausios pasaulio gėlės Rafflesia žydėjimą (didžiausia rūšis pasiekia virš 1m skersmenį, ši buvo kiek mažesnė, apie 70cm) išjudėjome gaudyti autobusą į Sandakan. Čia jau buvome užsisakę 3 dienų pažintį su Kinabatangan upe ir jos pakrančių gyventojais.

Medžių lajų takais...

Rafflesia žydėjimas

Kinabatangan upė, jos beždžionės, krokodilai ir kiti gyventojai

Kinabatangan – antra didžiausia upė Malaizijoje, jos ilgis siekia 560km ir upės žemesniajame baseine fiksuojama didžiausia floros ir faunos koncentracija. Pažintis su upe kainavo 340RM žmogui, į kainą įskaitytas transportavimas iki Sukau (kaimelio, kuriame viskas yra), nakvynė 10 lovų miegamajame, pusryčiai/pietūs/vakarienės, 5 dviejų-trijų valandų pasiplaukiojimai (2 ryte, 2 vakare ir vienas naktį) ir naktinis žygis. Publika pasitaikė drausminga – jaunimas iš Švedijos ir Anglijos, kitą dieną prisijungė du Vokietijos piliečiai-mokytojai (su kuriais labai susibendravome), valtis buvo patogi stebėjimui, kad ir kur sėdėtum (maksimum 11 žmonių), gidas buvo patyręs ir gerai pastebėdavo gyvuniją, neskubėdavo ir nuoširdžiai norėdavo mums parodyti, ką įmanoma. O agentūra Kota Kinabalu mus prigąsdino, kad už tokią kainą sėdėsim prigrūstoje valtyje ir kokybės nebus... Tiesa, antrąją dieną atvyko ir keista italų šeimynėlė, kurie bendravo tik tarpusavyje, buvo labai triukšminga ir per pusryčius elgėsi taip, lyg aplink nebūtų daugiau žmonių. Su vienu vokiečiu paišdykavome ir pavogėme jų užstatytus skrebučius (visi laukėme eilėje nevalgę, o šie vienus baigę, dar ateina prasikepti), juokinga jų reakciją stebėti buvo :)...

Pasiplaukiojimų metu matėme daug makakų (ilgauodegių ir kiauliauodegių), endeminių Proboscis beždžionių didelėmis nosimis, krokodilų (vienas dorojo kiaulę), gyvačių, 3 ragasnapių rūšis (čia aptinkamos visos 8 Borneo gyvenančios rūšys), kurie skraidė virš galvų nuo vieno upės kranto medžio į kitą, kitų paukščių - erelių, apuokų, tulžių, gandrų... Ir paskutinę dieną – stambų orangutangą, tingiai medyję valgantį vaisius. Šiuo momentu mūsų valties motoras nebeįsijungė, todėl buvome partempti valties, plukdinančios italus. Prajuokino valties prikabinimo būdai (kaip ir azijiečių logika daugeliu buitinių problemų sprendimų) – pirma sujungė šonus, dėl ko plaukimas vyko labai lėtai, bet galų gale paklausė manęs ir buvome tempiami iš galo. Buvo dar vienas atvejis, kuomet gidas nustebino savo matematinėmis žiniomis – pamačius vieną krokodilą, kažkas paklausė, kokio jis ilgio (apie pusantro metro buvo), gidas atsakė, kad gal du su puse metro, bet mes visi garsiai suabejojome, tada gidas paklausė, kas daugiau – metrai ar centimetrai :). Visoje azijoje dažnai paklausus atstumų, bus atsakyta skirtingai, „vienas kilometras“ kartais gali atimti pusę valandos pėsčiomis, o 5 minutės kelio trukti 20. Todėl pasitikėti nereikėtų..