Kur akys mato..: Filipinai VIII: Palawan grožybės - požeminė upė, El Nido salynai ir paplūdimiai. Atsisveikiname su Filipinais

Trumpas vizitas Puerto Princesa ir važiuojam žiūrėti didžiojo Pasaulio stebuklo..

Išlipę iš laivo bandėme rasti informaciją, bet čia tokios nėra, o padėti bandė terminale dirbęs vyriškis. Deja, jis nieko nežino apie keltus iš El Nido į Coron salą, bei iš Coron į Manilą, Bet apie tai nieko nežinojo ir prieš tai esančiuose informacijos centruose – kažkaip informacija apie keltus labai prasta, apie vieno regiono keltus galima sužinoti tik to regiono informacijoje (nors informacija gali būti irgi klaidinga), be to, yra daug keltų linijų ir jie apie kitas linijas taip pat negali nieko pasakyti.

Išėję iš terminalo buvome, kaip įprasta, užpulti triratistų, bet paėjome iki už kelių šimtų metrų esančios valgyklėlės, kur papietavome ir pasiklausinėjome apie autobusų terminalą. Dar pasiskaičiau kompiuteryje turimą LonelyPlanet ir susumavus informaciją radome džipnį iki stoties.

Nusprendėme važiuoti iki garsiosijo povandeninės upės nacionalinio parko Sabang. Bet stotyje paaiškėjo, kad paskutinis džipnis (14val.) jau pilnas, ir ant stogo paskutines vietas jau turėjo kelte sutiktos olandės. Čia pat prisistatė triratistas, bandantis įkalbėti iki parko važiuoti su juo (už 2500 pesų! Net pusės tiek lėktuvas iki Manilos nekainuoja) ir teigiantis, kad daugiau jokio transporto nėra. Paiškėjo, kad yra autobusas, išvykstantis 15val., bet jis jau buvo pilnas. Pasirodo taip sunku iš Puerto Princesos išvažiuoti (na išskyrus su privačiu transportu..), bet nėra padėties be išeities – sėdome į autobusą ir išlipome sankryžoje – pusiaukelėje (Salvacion), vildamiesi kažką susistabdyti. Ir susitranzavome prancūzų šeimynėlę, nusisamdžiusių privatų mikroautobusą iš El Nido – vietoje atsidūrėme greičiau nei 14val. išjudėjęs džipnis, kurį aplenkėme netrukus po pusiaukelės.

Džipnio kiekvienas plyšelis užkaišytas buvo..

Iškart nuėjome į informaciją, kuri jau ruošėsi užsidaryti ir pasirodo mums pasisekė ir kitą dieną galėsime aplankyti požeminę upę. Patekti ten reikalingi išankstiniai leidimai (o dar, kaip visada, pataikėm ant valstybinių švenčių ir atostogų..), atvykus tą pačią dieną – neįmanoma ir būtinai reikia apsisoti viename iš akredituotų viešbučių-svečių namų, kurie turi tam tikrą leidimų skaičių. Inormacijoje buvome nukreipti ir nupėdinome į pigiausią – 500 pesų už bambukinį namelį, tik kvitą reikia paimti, ir kitą dieną galime aplankyti upę.

Ši vietovė graži, kalnų formos primena Norvegiją. Palei pakrantę išsirikiavusi visa eilė viešbučių, dauguma jų prabangūs ir kainos visur – seniai neregėtos.

Nestebuklingi "stebuklo" niuansai

Kitą rytą atsikėlėme pasitikti saulėtekį, vėliau aplankėme netoliese esantį kriokliuką – nieko ypatingo. Išsiregistruojant „administratorius“ dar kažką būrė apie tai, kad kartais (ir turbūt norėtų, kad ir šįsyk) dar reikia susimokėti už dvi naktis, nes trūksta per dieną duodamų leidimų, bet tokių pasakų nebuvau girdėjusi, taip jam ir pasakiau (kad dar kiti girdėtų) – informacijoje mums pasakė atnešti kvitą, daugiau nieko, tai matyt jie geriau žino, kas kiek leidimų išnaudojo. O turbūt (reik tikėtis ne) ne vieną žmogų taip apgauna ir susimoka už dvi naktis...

Atvykus į informaciją, teko palaukti valandėlę, susimokėjome už leidimus ir nuėjome prie laivelių, kuriais gabenama iki urvo (kitos galimybės nuvykti nėra, nebent išsinuomoti baidarę, o nusiirti dar prireiktų laiko). Vieno laivelio kaina į abi puses šešiems žmonėms – 700 pesų. Mums priėjus prie bilietų stalo, buvo pareikšta – “700 pesos ma’am” (buvau pamiršus paminėti, kad Filipinuose nuolatos kreipiamasi “sir” ir “ma’am”, kartais net po kelis kartus viename sakinyje, gatvėje kam nors šaukiant “sir!” irgi aišku, kad bando prisišaukti mus, o buvo atvejų, kad ir mane „sir“ susipainioję pavadina arba Agnių „ma‘am“:)). Lygtais mums dviems viso laivo reikėtų... Bet jų taktika čia aiški - pasakiau, kad gal geriau prie ko nors prisijungsim... Tada atsirado laivas su dviem vietom, bilietų pardavėjas sako „150 pesos each, OK?“, paklausiau, kiek žmonių laive, sako 6 su jumis – teko paaiškinti, kad skaičiuoti moku, todėl gali nebeapgaudinėti ir atsisakėm plaukti su tuo laivu. Paprastai apgaudinėja transporto priemonėse, o, kai paklausus kainos pagalvojama, pasiūloma kaina ir priduriama „OK?“ – reiškia bandys apgauti, su tokiais nebesiderim ir važiuojam su tais, kurie pasiūlo tikrą kainą.

Po mūsų atėjusiai rusų porelei irgi buvo pasiūlyta susimokėti 700 pesų (nors jau mes šalia sėdėjom ir laukėm pakeleivių), jie net sutriko, sako „gal galima prie ko prisijungti..“, tada teko įsikišti ir pasišaipyti iš biznierių. Ir kaip visada, kad kiti girdėtų :).

Jau nujautėme, kad šita ekskursija bus konvejerinė, taip ir buvo. Laivelis mus išleido paplūdimyje ir iki urvo reikėjo paeiti porą minučių, kur mūsų grupė buvo išsklaidyta ir po du susodinta į 10 žmonių talpinančias valtis, kur buvo likę vietos. Mums teko sėdėti pačiame gale, o visą vaizdą užstojo stambi moteriškė, per kurios plačius pečius mažai ką į priekį regėjom. Priekyje sėdintiesiems buvo patikėtas žibintas, kuriuo dažnai jie šviesdavo, kur užsinorėdavo, o valtininkas nesustodamas laidė mintinai išmoktus juokelius :). Pati upė yra ilgiausia pasaulyje praplaukiama požeminė upė ir įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą (bei vieną iš 7 naujųjų Pasaulio stebuklų), tačiau ekskursija apima tik nedidelę dalį jos ir viso trunka apie 40min.

Nelabai buvome patenkinti, eilinį sykį prižadėjome sau, kad į tokias turistines vietas daugiau nevažiuosime – neįtarėme, koks čia žmonių srautas (per dieną upę aplanko 900 žmonių), bet kita vertus, norint pamatyti kažkokį ypatingą objektą beveik visada teks susidurti su didesnėmis ar mažesnėmis masėmis...

Tik grįžę į Sabang, čiupome kuprines ir iškeliavome tranzuoti (iki El Nido siūlosi vežti mikroautobusai – 800 pesų žmogui) iki Salvacion, kur pasigausime autobusą į El Nido. Buvo baisu, kad liksim, kur stovėję, nes pagrindinis transportas čia – motociklai, arba brangūs, į turistus orientuoti mikroautobusai. Ilgai laukti nereikėjo ir mums sustojo sunkvežimis atvira priekaba ir žaibišku greičiu pristatė iki Salvacion. Tiesa, tranzavimas Filipinuose retai kada bus už dyką (priklausomai nuo vietovės ir privačių automobilių skaičiaus, nes pagrindinė privati transporto priemonė – motociklas), ir, kaip tikėtasi, vairuotojas paprašė pinigų. Nuo Salvacion pasigavome vieną iš dažnai reisuojančių autobusų ir vėlai vakare pasiekėme El Nido.

Užsibūname "lizde" - El Nido

El Nido (ispanų kalba reiškia "lizdas" - šioje vietovėje esančiuose urvuose gausu kregždžių lizdų, kurie naudojami sriubai kaip didžiausias ir labai brangus delikatesas, nuo to ir kildinamas vietovės vardas) susidūrėme su problemėle – visi pigūs (vieni iš pigiausių kambarių dviems – 800 pesų nakčiai, bet galima pasiderėti, o ne tokiu užimtu metu gal ir dar pigiau galima rasti) svečių namai buvo pilni, vienoje laisvoje vietoje kaina neatitiko realybės, tačiau pasisekė – įsiprašėme į vieną viešbutėlį (kuris irgi buvo pilnas) ant sofos, su sąlyga, kad liksime pas juos kitą naktį, todėl pirma naktis mums nekainavo. Šiaip El Nido mums buvo pati brangiausia vieta Filipinuose… Ši vieta , ko gero, pati garsiausia ir nenuostabu kodėl – Bachuit archipelagas stebina savo grožiu, gausybe įvairių dydžių ir formų salų, balto smėlio paplūdimiais ir skaidriu vandeniu - ką veikti čia ras ir paplūdimių mylėtojai, ir nardytojai.

Nors iš pirmo žvilgsnio turistiškas ir brangus El Nido mums nelabai patiko, bet čia užsisėdėjome kelias dienas. Per tą laiką padarėme porą turų po salynus, motoroleriu aplankėme tuščią ir nuostabų Nagpan paplūdimį (kur mus sukandžiojo smėlio musės – vos milimetro-dviejų dydžio musytės, kurių įkandimai gan skausmingi, ir po nakties tampa ypač nižūs), esantį už 19km, Las Cabañas paplūdimį (kuriame išsidėstę brangios paplūdimio poilsiavietės, bet netrūksta cigarečių nuorūkų bei stiklo šukių) – nebloga saulės palydėtuvių vieta. Nors Las Cabañas yra vos už 4km nuo El Nido, triratistai prašo net 150 pesų už du žmones. Tačiau puiki išeitis – palei paplūdimį ateiti pėsčiomis (pakeliui yra viena gyvenvietė – čia pajunti ryškų kontrastą..). Taip pat El Nido susitikome su F. ir dar dviem Sagadoje sutiktų anglų-nardytojų porele.

Pasiplaukiojimai po salynus

Žmogelis kruopas padžiovė Nagpan paplūdimyje.

Nagpan paplūdimys

Ramus kaimelis Nagpan paplūdimyje

Narvai kalmarams gaudyti

Saulėlydžiai Las Cabanas..

Žvejys plauna aštunkojį

Pietūs

Visai šalia prabangių turisinių vietų žmonės gyvena taip (o aplink apsimėtę kalnais šiukšlių), jachtų fone turškiasi vaikai.

El Nido festivalis buvo prasidėjęs dar mums neatvykus, o pabaigos taip pat nespėjome pamatyti..:)

Stogai ypač pilni būna rytais

Būdami El Nido stipriai apsižioplinome – nusipirkome skrydžio (nes keliauti kitu transportu būtų tekę labai per aplink) bilietus iš Roxas į Manilą – yra vienas Roxas pusiaukelėje iki Puoerto Princesa. Paaiškėjo, kad tai kitas Roxas (o vėliau radau ir daugiau miestų tokiu pat vardu) ir pigių skrydžių bendrovė pinigų negrąžina. Teko pirkti kitus – gerai, kad ne paskutinę dieną sužinojome... Turėsime pamoką.

Ilgas kelias iki skrydžio ir vėl...terminalo mokesčiai atsisveikinimui

Skrydis į Borneo (Kuching) – iš Clark, iki kurio nuvažiuoti mums užtruko visą dieną, keičiant keletą transporto priemonių – tiesioginio oro uostus sujungiančio transporto (išskyrus taksi) nėra – kad ir kaip netoli būtų.

Tokia keleivių gaivinimo sistema, kol džipnis laukia užsipildymo

Clark – apytuštė oro uosto (ir karinių pajėgų) teritorija su apleistomis, žolėmis apaugusiomis aikštelėmis bei apžėlusiais blokiniais pastatais, šiek tiek primenanti Lietuvą, su brangia nakvyne (geriau apsistoti Angeles, kuris yra už 15km, jeigu skrydis ne anksti ryte, kaip mūsų), viena SevenEleven parduotuve ir keliomis duty-free parduotuvėmis – ir visa tai išsidėstę nemažu atstumu. Ilgai užsitęsė išpirkto vietinio Boracay romo (labai skanaus ir pigaus, parduodamo tik Filipinuose) paieškos, kurio norėjome nupirkti lauktuvių mums priimantiems žmonėms Singapūre bei Kuching‘e. Galų gale, gailiai pasiguodus, vienas parduotuvės darbuotojų nusiuntė kolegą nuvažiuoti iki kitos tinklo parduotuvės ir parvežė mano užsakymą.

Oro uoste dar teko susimokėti privalomą terminalo mokestį (kuris neįtrauktas į bilietų kainą) – 450 pesų. Specialūs terminalų mokesčiai – tipinis Filipinų bajeris, tiek keltų terminaluose, tiek oro uostų. O tuomet stovėjome ilgoje eilėje prie muitinės – pareigūnai darbą pradėjo likus vos valandai iki skrydžio, o eilėje stovėjo dviejų skrydžių keleiviai, ji judėjo labai lėtai ir galų gale abu skrydžiai buvo uždelsti – nepatenkinti buvo visi, bet žodžiais darbuotojus skatino tik užsieniečiai…

Atsisveikinome su paplūdimių, salų, gražių moterų, gracingų ladyboy’ų, grilių, džipnių, triračių (tiesą sakant – keturračių), karaokių, gaidžių peštynių ir ypatingai mielų vaikų šalimi. Nepadarėme ir nepamatėme visko, ką norėtųsi ir čia sugrįžti mintys sukosi dar neišvažiavus. Bet dabar galvose – Borneo.